Šimtmetį atšventėm puikiai. Tikrai! Labai nuoširdžiai taip manau. Tiek vienybės ir pasididžiavimo savo valstybe šioje šalyje jau seniai nesu matęs. Ir nors labiau pritariu minčiai, kad Lietuva ne šimtais, o tūkstančiais metų savo amžių skaičiuoja, šiuolaikinio valstybingumo šimtmetis mums yra tikrai svarbus.
Praėjęs amžius – kaip tvirtas pamatas tam Lietuvos projektui, kurį sukursime ateityje. Nuo mūsų priklauso, kokia bus ateities Lietuva. Kiekvieną dieną kiekvienas galėtume savęs, savo šeimos paklausti, ką mūsų padarėme, kad Lietuvoj būtų geriau gyventi. Jeigu visi klausime savęs ir paruošim atsakymus, tada ateis pokyčiai, pamatysit. Ir žinote, ką? Būtent tie pokyčiai galėtų tapti didžiausiu praėjusio šimtmečio ir jo herojų įprasminimu.
Ateities Lietuva. Vizija.
Kokia turėtų būti ateities Lietuva? Kokia ta Lietuvos vizija, kurios visi norėtume siekti ir kuri būtų aktuali ir po šimto metų? Jokios gilios filosofijos čia nėra. Kokia gali būti geresnė vizija, nei tai, kad Lietuvos žmonės gerai gyventų? Visame pasaulyje visi žmonės nori gyventi geriau, mes – ne išimtis. Tik įsivardinti šį paprasčiausią tikslą ne visada sugebame. Juk viskas, ką darome, dėl ko judame, yra geresnis gyvenimas sau, šeimai, valstybei. Jokios kitos vizijos net ir neieškokime. Geriau ieškokime kelių, kaip ją pasiekti. Va čia ir pradeda viskas darytis šiek tiek sudėtingiau.
Turime susikaupti, spjauti į smulkmenas ir imtis pagaliau rimtų darbų. Ne – čia nukirpti, ten pridėti. Ne – vienur perstumdyti kėdes, kitur patvarkyti struktūras. Toks darbo imitavimas niekur mūsų nenuves. Be to, nebegalime laukti, kol valdžia imsis rimtų darbų. Valdžia juk visuomet bloga. Nors nesiskųskime, nes gali būti ir blogiau. Nebėra laiko verkti. Iki Lietuvos valstybės dviejų šimtų metų gimtadienio liko vos šimtmetis. Kiekvienas iš mūsų turime imtis iniciatyvos ir savo kieme, savo bendruomenėje, savo mieste, o tuo pačiu ir savo valstybėje kasdien kurti geresnį gyvenimą ir taip keliauti į naują ir sėkmingą mūsų šalies šimtmetį.
„Naudingosios iškasenos“. Žmonės.
Jau prieš šimtą metų Lietuvos Respubliką kūrę signatarai labai aiškiai suprato – Lietuvos stiprybė yra jos žmonės. Istorikai neleis sumeluoti. Būtent investicijos į švietimą, galimybės verslui, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, tapo labai rimto ekonominio šuolio sąlyga. Šimtmečius pavergta šalis, atgimusi lyg iš niekur, per labai trumpą laiką tapo viena ekonominių Europos lyderių.
Nereikia išradinėti dviračio ir dabar. Labai aišku, kad didžiausią vertę Lietuvai gali sukurti jos protai. Tik kaip juos čia išlaikyti, susigrąžinti ir kaip ugdyti naujus? Tos idėjos jau yra iškristalizuotos. Mokytojo profesija turi tapti prestižine. Privalom įsivesti dvigubą pilietybę. O svarbiausia, turime skatinti verslumą, netrukdyti žmonėms patiems kurti savo gyvenimus. Tai padėtų spręsti ir demografines problemas.
Visi suprantame, kad demografijos padėtis šiandien yra pavojinga. Turėtų pasitempti ir pasiryžti auginti daugiau vaikų. Po šešis! Na gerai, užtektų ir po tris. O jei rimtai, tai visi turime suprasti, kad be jaunosios kartos Lietuva ateities neturi. Čia yra rimta grėsmė, kurios sprendimui reikia realių priemonių ir iš valstybės pusės. Be žmonių mes neišliksim. Lietuva nebebus tokia, kokią turime dabar.
Ištaisyta klaida nesiskaito
Ir čia į areną stoja visa dėl vienų ar kitų priežasčių per šimtmetį po pasaulį išsibarsčiusi Lietuva. Lietuvių bendruomenės nuo Australijos iki Norvegijos yra gyvybiškai svarbios ateičiai. Ten taip pat mūsų turtas, istorija, protai. Tos bendruomenės yra tam tikras Lietuvos išgyvenimo garantas. Labai svarbu, kad pasaulio lietuviai žinotų, kad jie mums, gyvenantiems čia, yra svarbūs. Lietuva seniai nebėra tik tie 65 tūkstančiai kvadratinių kilometrų. Lietuva yra globali.
Ir čia turime labai ryžtingai dėti ant stalo dvigubos pilietybės idėją. Tai būtų aiškus ženklas visiems išeiviams, kad jie taip pat yra Lietuva. Dviguba pilietybė padėtų ištaisyti istorinę klaidą, kai išeiviai buvo nurašyti, kaip nereikalingi savo šaliai. Konfucijus sakė, kad ištaisyta klaida nesiskaito. Imkim ir ištaisykim tą klaidą. Tai atneštų daug vertės. Tai leistų lengviau grįžti išvažiavusiems. Tai atvertų duris namo visiems pasaulio lietuviams.
Kur nanomedikai ar atavarai?
Ateinančio šimtmečio pagrindu bus mokslas ir technologijos. Mokytojavimas, dėstytojavimas turi tapti prestižinėmis specialybėmis. Atlyginimus reikia kelti. Smarkiai. Nes dabartinė situacija yra apgailėtina. Bet nepamirškime, kad reikia kelti ne tik atlyginimus, bet ir profesionalumą. Pastebime, kad trūksta kokybės kai kuriose srityse. Atsiliekame nuo laikmečio ne tik mokyklose, bet ir universitetuose. O tai yra neatleistina nuodėmė prieš būsimas lietuvių kartas. Šiandien mums reikia moderniausių žinių.
Lietuvoje dabar daugiausiai galimybių turi talentai, pasiruošę dirbti skaitmeninėje rinkoje. Turintys programavimo ir kitų e. įgūdžių. Juk jau ne už ilgo ieškosime nanomedikų, lietimo programuotojų, kibernetinio saugumo karininkų ar technologinės žemdirbystės specialistų. Papildykime švietimo programas, išlaisvinkime vaikų kūrybiškumą, kelkime didelius klausimus. Aš siekiu, kad jau pradinukai turėtų galimybę mokytis programavimo pagrindų. Pats tuo rimtai užsiimu su “Switch!“, kitomis iniciatyvomis.
Kad gerai išsilavinusi modernioji karta žinotų, kaip pritaikyti savo žinias, stiprinkime verslumo įgūdžius. Išlaisvinkime mūsų žmones iš baimės veikti. Be to neturėsime pakankamai jėgos šalies progreso proveržiui. Verslumo galima išmokti. Nesėkmės baimė yra vienu pagrindinių stabdžių. Žvelkime, kaip verslumą skatina Didžioji Britanija, į kurią plūsta mūsų piliečiai. Ar pavyzdžiui Australija, kurioje mokesčių sistema siekia ne nubausti, o skatina uždirbti daugiau ir tokiu būdu padėtų surinkti biudžetą, mokėti pensijas, išlaikyti socialinę ir sveikatos apsaugą. Kitaip tariant, būtent geros darbo vietos, mano galva, yra pagrindų pagrindas, kad per ateinantį šimtmetį galėtume įgyvendinti geresnio gyvenimo viziją Lietuvoje.
Kokybės ženklas. Lietuva.
Turime tik vienos rūšie „naudingųjų iškasenų“ – nuostabių, protingų, ryžtingų, darbščių žmonių. To negana, kad išsiskirtume iš kitų valstybių, kad sužibėtume. Juk gerų žmonių tikrai yra visuose pasaulio kampeliuose. Turime rasti dar kažką, kas darytų mus išskirtinius, kas garantuotų geresnį gyvenimą ateinančioms Lietuvos kartoms. Mano galva, tuo Lietuvos išskirtinumu galėtų tapti kokybė. Visose srityse. Visose veiklose. Lietuviška kokybė turi tapti prekės ženklu, dėl kurio nekiltų abejonių.
Lietuviai dažnai pasaulyje yra vertinami, kaip aukščiausio lygio specialistai. Ypač technologinėse srityse. Jau šiandien mūsų žmonės yra aukščiausios kokybės standartas. Aukščiausio lygio specialistai, kurie čia dirba, ypač technologinėse srityse jau yra kokybės standartas. Lietuviški lazeriai, biochemijos pramonė – lietuviška kokybė ir tuo viskas pasakyta. Bet mes galime tą aukščiausią lygį perkelti ir į kitas gyvenimo sritis. Jas vystyti, tobulinti, kurti kokybiškus produktus ir paslaugas, o tuo pačiu kurti ir sėkmingą Lietuvą.
Nebijokime būti lyderiais
Pasaulis juda link decentralizacijos. Kuo toliau, tuo mažiau reiškia fizinės valstybių ribos. Kuo toliau, tuo labiau turėsim daug bendradarbiauti globaliu mastu ir vis daugiau tapsime pasaulio piliečiais. Valstybinė valdžia, kuo toliau, tuo mažiau turės kontrolės. Ir tai nėra nei labai gerai, nei labai blogai. Tiesiog taip yra ir turime tą suprasti ir prisitaikyti. Blokų grandinės (blockchain) technologija yra puikus to pavyzdys. Žmonės visame pasaulyje kuria, prekiauja, keičiasi vertėmis visiškai nepriklausydami nuo tradicinės valdžios reguliavimo.
Ir su metais ši technologija, o ir kitos analogiškos skaitmeninės technologijos, įgaus vis didesnių svertų pasaulio ekonomikoje. Mes galime tapti lyderiais šioje srityje. Mes galime čia įtvirtinti lietuvišką kokybę, kaip gerų, patikimų, plačiai taikomų paslaugų garantą. Tik turime nebijoti ir siekti būti lyderiais. Tas pats ir dirbtinio intelekto srityje. Akivaizdu, kad būtent ta kryptimi vystosi skaitmeninis pasaulis. Čia yra sritys, kuriose turime būti sėkmingi, jei norime po šimto metų matyti ekonomiškai stiprią, išsivysčiusią Lietuvą.
Pati švariausia šalis pasaulyje?!
Lietuva yra ekologiška šalis. Mes tai nujaučiame, bet tuo per daug nesigiriame, neskelbiame pasauliui. O juk tai yra mūsų šalie aukščiausia kokybė, įrodymas, kad mūsų aplinka gera, kad produktai sveiki, kad vanduo ir oras yra švarūs. Atrodo, na ir gerai, o kas iš to. Kaip tik tai yra vienas didžiausių mūsų šalies turtų. Ekologija ir gyvenimo sąlygos kuo toliau, tuo labiau lems šalių gerbūvį. Todėl negalime į tai numoti ranka.
Jau šiandien turime garsiai šaukti, kad Lietuva yra pati švariausia šalis pasaulyje. Mes turi didžiuotis tuo, ir visi visur tą kartoti. Kas švariausia šalis pasaulyje? Lietuva! Investuokim į miškų vandens, žemės kokybės išsaugojimą ir tai tikrai atsipirks. O po šimto metų mūsų anūkai galės didžiuodamiesi sakyti, kad gudrūs buvo seneliai, įtvirtino ir išlaikė lietuvišką kokybę.
Ir dar yra daugybė sričių, kuriose, siekdami geros lietuviško kokybės, tik laimėtume. Lietuviškos kokybės siekis kiekviename žingsnyje labai aiškiai reikštų, kad esame šalis su ateitimi. Mažiausiai dar šimtui metų.
