Asmeninio archyvo nuotr.

Prokuratūra keletą kartų, net įpareigota Teismo, atmetė J.Furmanavičiaus seserų prašymus pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jų brolio, nužudyto teisėjo šmeižto.

Jeigu bent mažoji dalis iš daromų prielaidų apie prezidentės kišimąsi į teisėsaugos institucijų darbą, ypač per savo generalinį statytinį,  yra ne iš piršto laužta, prokuratūros neryžtingumas pradėti tokią bylą arba, tiksliau tariant, ryžtas nepasiryžti yra  visiškai suprantama, nesunkiai nuspėjama pozicija. J.Furmanavičiaus šmeižto bylos nagrinėjimas su galimu visuomenės dėmesio suaudrinimu būtų labai neparankus prezidentei, ypač artėjant rinkimams.

Domėjęsis ir rašęs apie vadinamąją Garliavos epopėją visados laikiausi nuomonės, kad svarbiausioji grandis šiame  nevalyvame trileryje yra  Kaune dirbusio teisėjo šmeižto istorija, kai būtent bjaurus šmeižtas, žmogaus vardo pasibaisėtinas išniekinimas savo nešvankumu, išbujojusiu cinizmu net pranoko suplanuotų žudynių faktą.

Dar tiksliau tariant, šioje istorijoje slypėjo dvi skirtingos istorijos, kai vienai iš jų, o būtent nirtulingam šeimos skandalui buvo skirta užduotis pridengti banditų užmanymą nužudyti teisėją neabejotinai dėl jo darbinės veiklos, ypač dėl žinomo visiems sprendimo vienoje rezonansinėje byloje. Tačiau, kaip matome, Kauno banditai išsiskiria dar ir tuo, jog siekdami pilnutinio pasitenkinimo, be visa ko kito,  užsimojo sušokti  neva pergalės, o iš tiesų iškrypėliškos satisfakcijos šokį ant nužudytos iš pasalų aukos kapo.

Taip jau yra, kad karuose su kriminalinėmis gaujomis kartas nuo karto, vienur rečiau, kitur dažniau, žūva valstybės tarnautojai, teisėjai, prokurorai, kartais net nusikaltėliams kaukes nuplėšti pabandę  žurnalistai. Kare kaip kare!   Tačiau šįkart susidūrėme su ypatingai liguistos, iškrypėliškos vaizduotės sukurptais planais ne tik žudyti, bet ir dergti.

Jeigu prasikaltusiam  bendrui gyvam nulupama oda, tai didžiausiam priešui, nepalankų sprendimą priėmusiam teisėjui neužtenka tik paprastos kulkos, jam dar kelionėje į anapus pridedama neišsemiama purvo vonia. Tokia čia vyrauja logika, ar ne? Tačiau drauge pabandykime bent akies krašteliu žvilgtelėti į neužmatomą nužudyto teisėjo motušės kančios jūra, – nesunku bus suprasti, jog motiną bjaurūs, banditų nuolatos pakurstomi šmeižtai skaudina ne mažiau nei faktas, jog išgamos atėmė sūnaus gyvybę.

J.Furmanavičiaus šmeižto bylos tyrimas pravaikytų miglas, leistų apčiuopti pačią esmę, ištraukti visą grandinę, pasičiupus už svarbiausios grandies. Kitas vertus,  daug kam tai būtų nesmagi akistata su faktu, jog kai kurie save iškiliais laikantys žmonės buvo vedžiojami už nosies, jeigu nepasakyti – vedami ratas po rato už banditų parišto pasaitėlio.

Tačiau, galimas daiktas, viskas buvo (ir bus) dar paprasčiau. O gi taip galvoti kaip galvoja ar negalvoja apkvailinta minia, yra patogiau besiropščiančiam ant postamento. Ką čia reiškia kažkokio teisėjo geras vardas, jeigu laimės žiburio šviesomis žybsi karjeros vilionės.  Nebandyčiau tokiam žmogeliui, apsimetančiam, kad nepastebi nevalyvo šmeižto fakto, savo povyza bylojančiam, tarsi nieko čia  ir nebuvo („kreipkitės privataus kaltinimo tvarka“) įrodinėti, jog anas valstybės interesus aukoja savo asmeninės karjeros labui. Tuščia būtų kalba, laiko gaišinimas. Tačiau ar nepersigąs anas kada nors šalto prakaito išpiltas – neduokdie – sapnuose išvydęs nužudyto ir apšmeižto teisėjo motinos neapsakomo skausmo akis?

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Sponsored video

Taip pat skaitykite: