Prasidėjo vaiko teisių apsaugos revoliucija

Paskelbė: Birutė Sabatauskaitė Data: 2017-01-30 12:30

Spausdinti | Komentarai

Birutė Sabatauskaitė. Vytauto Valentinavičiaus nuotrauka

Po visus šokiravusios keturmečio mirties – anksčiau nematytas pilietinis sujudimas. Žmonės, gedėdami vaiko ir tuo pačiu reikalaudami pokyčių radikalių pokyčių, visą savaitgalį degė žvakutes prie LR Seimo, Kėdainių ir kitų miestų savivaldybių. Atrodo, gal šįkart tikrai pavyks, gal išsijudins vaiko teisių apsaugos sistema – jei tik mes, visuomenė, sugebėsime išlaikyti dėmesį, kol ji iš tiesų pasikeis. Tam gerai dirbančių pareigūnų atleidimas nepadės, mums reikia centralizuotos vaiko teisių apsaugos sistemos.

Penktadienį, mirus vaikui, Seimo narė Agnė Širinskienė žiniasklaidoje pasiūlė šalinti asmenį, „kalčiausią“ dėl vaiko teisių sistemos neveikimo – Vaiko teisių apsaugos kontrolierę Editą Žiobienę. Taip, tą pačią, kuri ir užpernai, kai šulinyje buvo rasti du vaikai, ir ankstesniais atvejais kartojo Seimui, Vyriausybei ir Prezidentūrai, jog Lietuvoje trūksta centralizuotos vaiko teisių apsaugos sistemos. Kiekvienoje savivaldybėje vaiko teisių tarnybose galioja vis kita tvarka.

Širinskienės penktadienio pasisakymas – nieko netikėto. Po kiekvieno paviešinto vaiko mirties atvejo sukyla reaguoti valstybės institucijos ir ministrai vis kitomis pavardėmis – Pabedinskienė, Jankauskas, Dagys, dabar jau ir Kukuraitis. Po 2015 metų pabaigoje visus sukrėtusio itin žiauraus atvejo, kai du vaikai buvo rasti šulinyje, 2016-uosius pradėjome diskusijomis apie tuoj laukiančias vaiko teisių sistemos reformas. Jose dalyvavo tiek Prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek tuometinis Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius. Pasižadėjo sukurti aiškius įpareigojimus vaiko teisių tarnyboms, tačiau galiausiai pasilikome prie tos pačios geldos – Socialinė apsaugos ir darbo ministerija vaiko teisių tarnyboms gali pateikti nebent rekomendacijas. Tada visi iš lėto užmiršome apie dar vieną pasikartojusį siaubingo smurto šeimoje prieš mažiausius šalies piliečius atvejį ir sugrįžome toliau gyventi savo gyvenimo.

Fizinių bausmių draudimas įstatyme – būtinas

Tą patį penktadienį Seime atsirado ir siūlymas, kuris galbūt šiek tiek prigesins visuomenės reakcijas ir reikalavimus. Tiksliau suteiks mums viltį, kad kažkas pasikeitė – jei Seimas skubos tvarka priims visokio smurto, įskaitant ir fizinių bausmių, draudimo įstatymą.

Viena iš iniciatorių – ta pati A. Širinskienė. Teisybės dėlei reikėtų įvardinti, kad ji buvo viena iš septynių Seimo narių prašiusių ne tik atidėti visokio smurto prieš vaikus uždraudimo klausimą, bet ir teigusi, kad vaikai ir dabar yra apsaugoti nuo „fizinių bausmių“, nes pastarosios patenka po „smurto prieš vaikus“ sąvoka. Tačiau tai ne visai atitinka nulinės tolerancijos smurtui sampratą, kuri turėtų būti mūsų bendras siekis.

Nors mes visi suprantame, kad tai tik vienas iš būtinų žingsnių, bet įstatymas būtinas ir kuo greičiau. Mums visiems – kaimynams, tarnyboms, visai valstybei – reikia vienos aiškios žinutės: mūsų valstybėje bet koks smurtas prieš vaikus griežtai netoleruojamas. Ne tik visų suprantamas fizinis smurtas, bet ir kitų vadinamas auklėjimas, ar dar kitaip „krepštelėjimas“, „pliaukštelėjimas“, nepriežiūra ir kt. Juk teismai pasiklysta interpretacijose, savo sprendimuose rašo, kad smūgiai į veidą, daužymas pagaliu vaikui per rankas yra tiesiog auklėjimo priemonės.

Ar išlaikysime aktyvios pilietinės visuomenės egzaminą?

Po pastarojo atvejo, išsigandę bandome surasti vieną teisingą receptą, kuris padėtų apsaugoti vaikus, tyliai žinodami, kad jo nėra – reikia įstatymų, gerokai efektyviau veikiančios sistemos bei mūsų visų drąsos būti pilietiškais ne tik uždegant žvakelę už mirusį vaiką. Galime užduoti sau klausimą, kiek dažnai matydami gatvėje tėvus, grubiai besielgiančius su vaikais, sureaguojame, ir kiek nueiname, manydami, kad tai ne mūsų reikalas? Kiek kartų esame iškvietę policiją, kai kaimynas mušė savo žmoną? Kiek kartų sakėme, kad tai apskritai ne mūsų, o privatus reikalas?

Ir čia turime progą dar kartą pergalvoti – ir pasižadėti sau ir kitiems reaguoti dažniau. O taip pat toliau spausti valdančiuosius ir vieningai išlaikyti savo dėmesį tol, kol valstybės institucijos iš esmės reformuos vaiko teisių apsaugos sistemą – centralizuos, įves koordinuotą atsaką, užtikrins nukentėjusių nuo smurto apsaugą, įves švietimą mokyklose ir nulinę toleranciją smurtui.

Birutė Sabatauskaitė – Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė

Manoteisės.lt

Manoteises.lt

Šis tekstas – manoteises.lt nuosavybė. Kopijuoti ir platinti manoteises.lt skelbiamą informaciją be autorių sutikimo draudžiama.

 
traffix.lt