„Jau šiemet turi prasidėti Laisvės alėjos rekonstrukcija..." 2011 m savivaldybių rinkimų plakatas

„Kaunieti, ar žinai? Vairuotojai Kauno degalinėse sumoka ~200 mln. Lt. degalų akcizo per metus. Miesto gatvėms grįžta vos ~10 mln. Lt.“ – ši Kauno savivaldybės užsakyta socialinė reklama dabar vietą užleido šūkiams apie tai, kaip bus bus sutvarkyti 193 km gatvių ir miestas taps didžiausiu šalyje traukos tarptautinėms investicijoms centru. Kaunas vis dar neapsisprendžia, ką vaidinti – auką ar lyderį.

Trumpai apžvelkime paskutiniojo dešimtmečio Kauno įvaizdžio, kaip savivaldybės generuojamo produkto, ciklus.

Pirmasis „aukos“ laikotarpis

Kaunui projektuoti solidų įvaizdį vis dar nėra lengva. Lenkijoje, tarkime, dėl ekonominio atsilikimo šaipomasi iš šiaurės-rytinio šalies regiono ir jo didžiausiojo miesto Balstogės: ten, kaip pasakojama, kažkokio oficialaus renginio metu į konferencijų salę užklydo laukinis vilkas. Kaunui, panašaus dydžio miestui, yra tekę patirti kur kas didesnių nesusipratimų: čia į mero kabinetą visam pusmečiui yra užklydęs ir politikas Vytautas Šustauskas.

Kiek vėliau sekė Arvydo Garbaravičiaus epocha, sėkmingai tęsusi Leonido Brežnevo vardo premijos vertą miesto stagnaciją. Būtent tuo metu Kauno savivaldybė pradėjo „Ir Kaune gyventi galima“, „Kaunieti, niekada nepasiduok“ („nepasidavimas“ buvo iliustruotas varlės, dar smaugiančios ją jau baigiantį suvalgyti gandrą) socialinės inžinerijos projektą, jau oficialiu lygmeniu stigmatizavusį naująjį „kauniečio“ ir Kauno, kaip kažkieno nuskriaustos aukos, identitetą.

2007 metais baigėsi A. Garbaravičiaus epocha. „Kauno dienai“ tų metų pavasarį mero paklausus, ko jam nepavyko padaryti per kadenciją, šis filosofiškai pasiskundė: „Nepavyko kauniečiams įdiegti optimizmo. Saulė visur šviečia vienodai, tačiau čia daug pesimizmo“.

Tuo pačiu jis atskleidė ir savo „optimizmo“ apibrėžimą, ir, pats to nesuvokdamas, labai teigiamai pristatė būsimąjį Kauno merą: „A. Kupčinskas, būdamas mano patarėju, nuolat kritikavo mano sprendimus. Todėl jį ir atleidau iš savo patarėjo pareigų, nes tai nesuderinama su komandiniu darbu“.

Ši neįtikėtina citata puikiai apibūdina Kauno valdymo stilių tuo laikotarpiu. „Kauniečiai, jeigu jums kas nors nepatinka, tai… būkite optimistiškesni“. Eikime toliau.

Trumpas atšilimas

Taigi, tais pačiais 2007 m. įvyko psichologinis lūžis iš dviejų nedidelių įvykių: Kauno centre materializavosi apskritai pirma didesnė investicija nuo nepriklausomybės atgavimo – atsidarė Kauno „Akropolis“, gremėzdiškas ir neturintis architektūros, bet tuo metu daugeliui tai buvo nesvarbu – septyniolika metų po sovietizmo žlugimo Lietuvoje, Kauno centrą pagaliau pasiekė kapitalizmas.

Ir antrasis: Kauno meru tapo jaunas žmogus, pagaliau savo įvaizdžiu labiau politikas nei savo interesus taryboje saugantis posovietinis verslininkas – Andrius Kupčinskas. Taip, tas pats, kurį A. Garbaravičius atleido iš patarėjų už kritiką. Dar po kiek laiko Nemuno saloje ėmė dygti „amžiaus projektas“ – didžiausia Lietuvoje sporto arena – ir Kaune, o ne Vilniuje, vyks „Eurobasket 2011“ finalas. Viskas. Ir Kaune gyventi galima! Garbaravičiaus epochos pranašystė pagaliau išsipildė. Kauniečiai nepasidavė – ir kažkada pačios savivaldybės užsakymu pašaržuotas, nežinia ką simbolizuojantis gandras pagaliau buvo pasmaugtas.

Mieste iš esmės niekas nepasikeitė, bet tuo pačiu pagaliau kažkas judėjo, vyko, ir net galėjo atrodyti, kad šis nedidelis impulsas pagaliau išjudins ir privers veikti miesto savivaldos mechanizmą, už kurio visumą labiau apsamanojusios tik jo atskiros detalės – tokios kaip Laisvės alėjos suoliukai. Todėl kai 2011 m. po audringų intrigų savivaldybės taryboje A. Kupčinskas antrą kartą tapo Kauno meru, viešoji kauniečių nuomonė tikrai neprieštaravo: 2011 m. savivaldybių rinkimuose už jį (nors tuomet, žinoma, dar netiesiogiai) balsavo daugiausia dalyvavusiųjų rinkimuose kauniečių – ir su dideliu atotrūkiu.

Tačiau vėliau įvyko kažkas netikėto.

Antrasis „aukos“ laikotarpis

Antrasis aukos įvaizdžio skiepijimo laikotarpis – kur kas sudėtingesnis, prasidėjęs ne iškart, ir dabar jau ypač kontrastuojantis su ryškiais pozityviais pasikeitimais „iš apačios“ Kauno kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime.

Lengviausiai visiems pastebima to iliustracija: palaukite, kol prasidės lauko kavinių sezonas, ir šiltą savaitgalio vakarą pereikite Vilniaus gatve. Tada sėskite į laiko mašiną, nustatykite tą pačią datą ir valandą, tik 5-10 metų atgal, ir vėl pereikite Vilniaus gatve. Ryškiausias skirtumas bus ne barų ir kavinių skaičius – o šis skirtumas pasirodys didelis – bet žmonių, ypač jaunų, išvaizda, bendravimas ir kiekis. Nežinau kaip dėl pasaulio, bet Kauną, ar bent jo įvaizdį, išgelbės hipsteriai.

Arba apskritai bet kas, kas nepatinka arba atrodo „nenormalu“, tarkime, Stanislovui Buškevičiui. Čia gali būti toks universalus kriterijus: nepatinka S. Buškevičiui, vadinasi Kauno įvaizdžiui – į naudą. Jam, pavyzdžiui, labai patiko „Kaunas dalinasi jausmais“ miestą pristatantis vaizdo klipas. Nepatiko – „tabaką reklamuojantis“ senelis su pypke ant „Fluxus“ ministerijos sienos.

Bet grįžkime prie temos. Antroji A. Kupčinsko kadencija prasidėjo optimistiškomis „naujos pradžios“ nuotaikomis, o užbaigus „Žalgirio“ areną buvo kalbama apie iškart turinčią prasidėti Laisvės alėjos rekonstrukciją. 2012 m. meras pareiškė: „Iš pradžių Laisvės alėjos rekonstrukcija, po to – Kongresų rūmai“.

Tais pačiais 2012-aisiais buvo nuspręsta, kad būsimieji Kongresų rūmai stovės kairiajame Nemuno krante – viskas puiku. Vėliau sekė daug mero pastangų pristatyti naujųjų rūmų viziją ir koncepciją, tačiau pirmasis pavojaus signalas, kad tai tėra tik kalbos, o iš tikrųjų nedaroma nieko kryptingo, pasirodė tik praeitą pavasarį: kovo mėnesį patvirtintoje Lietuvos turizmo plėtros 2014-2020 programoje Kauno kongresų rūmų finansuojamų objektų tarpe nėra – tik kongresų centras Vilniuje.

Bet galbūt nieko tokio, gal Kauno savivaldybė turi numačiusi kitų užtikrintų finansavimo šaltinių, todėl savo labiausiai reklamuojamo pastarųjų metų projekto ten ir neaplikavo?

Pasirodo, tai apskritai nesvarbu. Iki finansavimo klausimų net neteko prieiti: pasirodo, kai 2012 m. buvo skelbiamas konkursas dėl būsimosios Kongresų rūmų vietos parinkimo, dalyviams buvo nurodyta pateikti ir preliminarią objekto bei teritorijos vizualinę detalizaciją. Kai buvo paskelbti konkurso nugalėtojai, Kauno savivaldybė jų preliminarias vizualizacijas tiesiog pasiėmė sau ir pavertė esą pilnai paruoštu architektūriniu projektu, taip kažkodėl manydama išvengti būtinybės vėliau skelbti architektūrinį konkursą – vietoj to turėjo būti panaudotas „neskelbiamų derybų metodas“.

Dar daugiau, kai visa tai pilnai paaiškėjo, ir Nacionalinė Viešųjų pirkimų tarnyba atšaukė savo leidimą Kauno savivaldybei užsiiminėti panašiomis vingrybėmis, o tai privedė prie to, kad nebus spėta pateikti paraiškos dėl ES strutūrinių fondų finansavimo šiems rūmams, Kauno savivaldybė ėmė švaistytis kaltinimais projektu vilkinimu. Tai ne ji du metus nieko nedarė ir galvojo, kad kaip nors „praeis“, ne – aplinka kalta.

Tuo pačiu laikotarpiu mieste ėmė rastis savo dvasia taip puikiai pažįstamos, savivaldybės užsakytos „Kaunieti, ar žinai?“ reklamos. Oficialiai prasidėjo antrasis savivaldybės transliuojamo Kauno aukos sindromo ciklas, nematytas jau beveik dešimtmetį.

Tačiau A. Kupčinskas tai perkėlė į visiškai naują lygį. Prieš kelis mėnesius, kalbėdamas apie tai, kaip nepavyksta iš Vyriausybės gauti pinigų užbaigti Panemunės tiltui, jis pareiškė: „<…> kad visi matytų ir žinotų, jog kažkas labai suinteresuotas, kad Panemunės tilto projektas strigtų, ir augtų kauniečių nepasitenkinimas savojo miesto valdžia. Yra suinteresuotų žmonių Kauną gniuždyti bent iki savivaldos rinkimų, iki kovo 1-osios“.

Valgantis kaunietį karikatūrinis gandras ir vėl prikeltas, ir šįkart jis turi konkretesnių pavidalų: Vyriausybę, Vilnių, Seimą ar vairuotojus, kurie degalus pilasi ne Kauno degalinėse. Vairuotojai, turėkite sąžinės ir neprisidėkite prie Kauno gniuždymo – atvažiuokite užsipilti degalų į Kauną. Bent iki kovo 1-osios.

„Priversime vyriausybę gerbti Kauną!” – naujasis mero rinkiminis šūkis. Arba 2015-ųjų „Kaunieti, niekada nepasiduok!“. Apie „savi-garbą“ pagaliau nepozicionuoti savęs kaip aukos ir negrįžti prie senųjų visiškos miesto stagnacijos laikotarpio komunikacinių įpročių – nė žodžio.

Andriaus Kupčinsko Facebook profilyje su prierašu Kauno laukia šviesi perspektyva publikuota nuotr. /Įdomu, ką jis veikė iki šiol? 

Lygiagretus „lyderio“ laikotarpis

Tuo tarpu, dėl jau išvardintų priežasčių, iš Kauno savivaldybės ir mero komunikacijos bei vizijų Kongresų rūmai per paskutinį pusmetį meistriškai išnyko – apie juos tiesiog nebekalbama. Naujojo Kauno „amžiaus projekto“ – Laisvės alėjo rekonstrukcijos – pradžios data bei būsima trūkmė irgi vis dar išlieka neaiški. Paskutinius ketverius metus pradžios data išlieka „jau šiais metais“ – jei kalbama pirmoje metų pusėje, ir „jau kitais metais“, jei kalbama antroje metų pusėje.

Todėl didžiuojamasi kitais dalykais – paskutiniu metu tikrai sutvarkyta daugiau Kauno gatvių nei bet kada anksčiau. Išties, A. Kupčinskas turėtų būti maloniai nustebintas, kaip visas priešrinkimines, keturis metus neliestas, Kauno problemas užglaisto – ar užasfaltuoja – “Remix” asfalto klojimo mašina. Čia savaime peršasi ir paprastesnis sprendimas Laisvės alėjos rekonstrukcijai. Iki rinkimų liko kelios savaitės: dar pusantro kilometro per tiek laiko tikrai galima išasfaltuoti.

Taigi, Vilniuje įsigalėjo Artūro Zuoko status-quo pateisinanti formuluotė „vagia, bet daro“, o Kaune – „nedaro, bet kiti dar labiau nedarė“ arba „bent prieš rinkimus gatves sutvarko“.

Jeigu kokie kauniečiai dabartinę rinkiminę kampaniją savo mieste priima rimtai – tai greitai bus galima susirūpinti dėl jų psichologinės būklės: būti draskomam tarp aukos, kurios „negerbia Vyriausybė“ ir tapimo „didžiausiu šalies traukos centru tarptautinėms investicijoms“ ar „Vilniaus aplenkimo“ – tai kažkada gali privesti prie tikros šizofrenijos.

O tvarus miesto vystimasis ateis turbūt tik tada, kai savivaldybėje bus suprasta, kad miestas nėra nei auka, nei pateptasis lyderis, todėl nėra ko nei kaltinti „aplinką“, nei manyti, kad prieš „lenktyniaujant su Vilniumi“ ar keikiant Vyriausybę, nėra ko išmokti iš be jokių psichologinių problemų besitvarkančios Klaipėdos, Marijampolės ar Telšių. Šie miestai nuo Kauno skiriasi tuo, kad savo centruose turi sutvarkytų viešųjų erdvių.

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: