Kauniečio architekto Audrio Karaliaus socialinio tinklo Facebook įrašo nuotr.

V. Matijošaitis savo rinkimų štabe Kauno savivaldos rinkimų rezultatų laukė kaip Vito „krikštatėvis“ Corleone visiems puikiai žinomos kino trilogijos pirmojoje dalyje: ant savo kelių glostydamas augintinio kailį. Tuo tarpu savajame štabe A. Kupčinskas, po pirmojo turo likęs antroje vietoje, pastarąjį kaltino populizmu. Tačiau viskas nėra taip paprasta: V. Matijošaitis Kaune dabar atstovauja ne šiaip „populizmą“, o teisingu laiku, teisingoje vietoje taikliai parinktą populizmo modelį. Pirmasis turas rodo, kad Vičiūnų įmonės direktorius kauniečiams davė pasiūlymą, kurio jie negali atsisakyti. Visai kaip Vito Corleone. 

Turbūt per paskutinį dešimtmetį daug kartų iš įvairiausių žmonių, kartais net iš viešų „kalbančių galvų“ esate girdėję pasakymą: „Kaunui reikėtų Zuoko“. Ką gi, V. Matijošaičio pavidalu į Kauną dabar tikrai atėjo Artūras Zuokas, arba tiksliau „zuokiškasis pradas“. Ir tai paaiškina visas Kauno savivaldos rinkimų pirmojo turo anomalijas.

Ko reikia statistiškai vidutiniam Kauno savivaldos rinkėjui? Štai Vilniuje pirmąjį turą užtikrintai laimėjo R. Šimašius – kandidatas, kurio įvaizdis buvo formuojamas apeliuojant į finansinį atsakingumą, skaidrumą ir efektyvumą, atvirkščiai proporcingą A. Zuoko pompastiškam vizionieriškumui, pateptam korupciniais ryšiais su stambiuoju verslu.

Kaune daugiau mažiau tą patį atsakingumą ar ramų ir stabilų „patikimumą“ siūlo tiek TS-LKD, tiek Liberalų sąjūdis, o V. Matijošaitis būtent ir atstovauja „zuokiškąsias vertybes“ – ryšius su stambiuoju verslu ir kol kas smulkesnes ir abstrakčias pretenzijas į „vizionieriškumą“. Tai Kaunui kažkodėl davė atvirkštinį rezultatą nei Vilniuje.

Juk per pastaruosius Prezidento ir Europos parlamento rinkimus rezultatai tiek amžinojoje, tiek laikinojoje sostinėse buvo panašūs – abi sekė paskutines didžiųjų miestų balsavimo madas, kai užtikrintai laimi D. Grybauskaitė, pozicijas gerina TS-LKD ir Liberalų sąjūdis, o socialdemokratai ir kiti – nuosekliai baudžiami. O štai per savivaldos Kaunas pasuko savu keliu: liberalai čia, priešingai nei Vilniuje ar tradiciškai Klaipėdoje, įspūdžio niekam nepadarė.

Atsakymas į „kodėl“ paprastas: daug kauniečių po dvidešimt penkių miesto įvaizdžio stagnacijos (lyginant ne tik su Vilniumi, bet ir Klaipėda ar net Marijampole) metų, dabar nenori nieko daugiau, kaip A. Zuoko stiliaus pompastiško vizionieriškumo. Neaiškūs galbūt būsimojo mero ryšiai su stambiuoju verslu, potencialiai už kampo besislapstantys interesų konfliktai? Koks skirtumas – sako trečdalis Kauno rinkėjų – tegul „vagia, bet daro“. Tada „aplenksim Vilnių ir viskas bus gerai“. Juk Vilnius Kauną ryškiausiai aplenkė prie Zuoko, ir tam nesutrukdė joks „Rubicon“, sako jie.

Pavyzdžiui, tarp dviejų vidutinio amžiaus moterų vienoje iš Kauno rinkimų apylinkių girdėto pokalbio fragmentas: „aš tai į merus rinkau Matijošaitį, o į tarybą žymėjau tai tik Šustauską“.

Matote, net tie pasaulyje unikalūs žmonės, kurių, kaip ir Rusijos, protu nesuprasi (ši kilimams ant sienos papildomai papuošti frazė tinkama būtent tik V. Šustausko atveju), išsižada savo penkiolikos metų senumo „Be Tabu“ reportažų girto herojaus, nuleidžia jį iki tarybos nario pareigų, ir meru biuletenyje pažymi V. Matijošaitį. „Kauno budinimo“, naujų parkų, projektų vizijų, ir mistiškos, neracionalios A. Zuoko tipo asmenybę supančios charizmos širdyje nori net ir V. Šustausko gerbėjai. Net ir nesisteminio dugno kandidatus jų rinkėjams maloniau įsivaizduoti rekonstruotoje Laisvės alėjoje ar Rotušės aikštėje, iš Aleksoto kyšant dangoraižiams.

Vienas “Vieningo Kauno” lyderių Povilas Mačiulis sveikina Andrių Kupčinską su garbinga antra vieta / Facebook profilio nuotr.

V. Matijošaitis, nors ir nieko nežadėdamas, tarp savo gerbėjų vis dėlto tikrai sugeba įžiebti panašias, nors ir nedrąsias ir abstrakčias viltis. Tai jis sugebėjo, atrodo, tiesiog nedarydamas to, kas nebeveikia, ir remdamasis neracionaliu neapibrėžtos „charizmos“ faktoriumi.

Populizmas teisingu laiku, teisingoje vietoje

Lietuvoje, o ypač Kaune, „populizmas“ būdavo suprantamas ypač siaurai: sugalvoji šūkį iš daugiausia penkių žodžių, esi išrenkamas, tada po rinkimų seka ilgas ramybės laikotarpis, nes nei rinkėjai paklaus „tai kada bus 1509?”, nei partija iškels šį klausimą pirma: abi pusės pasijustų kvailai. Tai būtų tas pats, lyg išgertuvių kaimo sodyboje metu giminės paryčiais sutartų, kaip skris į Havajus ir nuomosis vandens motociklus; ir po kelių savaičių kažkuris išsiblaivęs paskambintų darbo metu: „tai pala, tikrai skrendam?“. Kitą kartą jau bus sunkiau įsijausti į tokias šnekas, ir tai paaiškina, kas šiuo metu vyksta su Darbo partijos ar „Tvarkos ir Teisingumo“ rezultatais.

Tarkime, Aušros Ručienės „Pakelsime Kauną ant sparnų“. R. Mikaičio „Aplenksim Vilnių“. A. Kupčinsko „Sutvarkysime 193 km gatvių“. Arba nuostabiausias, S. Buškevičiaus „Nemokamas dantų taisymas kauniečiams!”. Jie visi puikiai parodė, kad „šūkių populizmo“ modelis lietuviškajame folklore nebeveikia.

Ir kauniečiai galbūt būtų tiesiog pasekę logiškomis pastarųjų rinkimų didmiesčiuose balsavimo madomis ir būtų išsirinkę tas partijas, kurios yra suvokiamos kaip atsakingos ir „nepopulistinės“, tačiau Kaune per pastaruosius dešimtmečius susikaupė ypatinga psichologinė būsena ir atmosfera.

Populizmo, paremto ne vien šūkiais, o vieno žmogaus charizma ir įsivaizduojamu autoritetu paremtų vizijų ir iniciatyvų. Todėl ne tik Vilniuje, bet ir Kaune antrajame rinkimų ture dalyvaus A. Zuokas: „originalas“ ir jo dvasia. Ir, paradoksalu, Kaune jis kol kas, atrodo, turi daugiau šansų.

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: