Sveiki, aš esu triušis. Bandomasis triušis. Atstovauju moterišką giminę, vis dar gyvenančią laboratorijoje, pavadinimu „Lietuva“. Pamenu laikus, kai laboratorijoje eksperimentus atlikdavo su mažomis, baltomis, raudonakėmis pelytėmis. Gaila jų buvo, tačiau slapčia džiūgavau, kad gimiau su ilgomis ausytėmis, didesniu kūneliu ir atrodau labai mielai. Na, žinote, pelių žmonės, ypatingai moterys, dažnai bijo, o triušiukus perka ir myluoja net tuomet, kai apgraužia interneto laidą.
Žinote, kai gyveni narvelyje, gyvenimas atrodo labai paprastas – sukti galvos visai nereikia, nes apie viską pagalvoja šeimininkai. Nors narvelio grotos retkarčiais pasirodo kiek ankštokos, bet iš esmės gyvenimas yra gražus. Tačiau, turiu pripažinti, kad šeimininkų elgesys kartais priverčia spraustis į pati mažiausia narvo kampelį, vos išvydus dideles rankas, artėjančias prie mano kūnelio.
Keisti padarai tie žmonės. Jie sumąsto, kad jų triušelis turi būti sportininkas ir į narvelį patalpina žiurkėno ratelį. Jie sugalvoja įvairių žaidimų temų: pavyzdžiui, iš popieriaus išlanksto kepuraitę, raudonu pieštuku nupiešia kryžiuką ir savo augintinį paverčia gydytoju. Kartais užsimano, kad jų pūkuotasis draugužis pieštų – pamirko letenėles dažų indelyje ir paleidžia palakstyti ant balto popieriaus lapo. Vėliau grožisi mažojo šedevru ir įsirėminę pakabina ant sienos. Arba nusprendžia, jog triušelis turi groti pianinu! Uždeda gležną kūnelį ant pianino klavišų ir drąsina straksėti. Išgirdę garsų skambesį, jie ploja rankomis, juokiasi ir šūkauja – žmonių svajonė išpildyta. O kas paklausė, ko nori triušis?
Reikia pripažinti, jog triušiams taip pat reikia galvoti apie ateitį. Jei triušelis nesugalvos nieko tinkamo ir pasiekiamo – tai už jį padarys kas nors kitas ir patupdys į Laboratoriją maždaug ketveriems metams. Dabartiniame pasaulyje yra begalė įdomių dalykų, ateities perspektyvų triušeliams. Toje gausybėje triušiukams apsisuka galva, akytės tampa dar žvairesnės ir jie pasiklysta norų labirinte. Na, bet iš labirinto gali išvesti tokia Tetų ir Dėdžių Organizacija (TDO).
Tetų ir Dėdžių Organizacija – tai tokia grupė individų, priklausančių vienam aukštesnių Laboratorijos rangų. Jie sakosi dirbantys dėl triušelių populiacijos gerovės. Jūs tikriausiai puikiai žinote, kokie nedrąsus ir patiklūs tie jauni triušiukai. TDO paruošė gražias, įtaigias kalbas, atvedė parodyti laimingų, Laboratorijoje gyvenančių egzempliorių ir žarstė begalę pažadų. Taigi, dauguma mūsų patikėjo gražiomis TDO kalbomis apie saldžių dobilėlių pilnas žaliąsias pievas bei nesibaigiančias lysves sultingų morkyčių joje.
Taigi, pasiliko didžioji dalis populiacijos Laboratorijoje. Triušeliai buvo tvarkingai sugrupuoti pagal daugiau ar mažiau aiškius jų interesus bei surikiuoti nuo geriausių iki blogiausių. Tuomet visiems buvo parodyta ta žadėtoji pieva. Ausytės stačios, akytės plačios – ką gi mes pamatysim?
Ak, užuomaršos tie Tetos ir Dėdės. Jie nepaminėjo, jog dobiliukus reikės it šernams išsirausti iš po keliasdešimties metų senumo žolės, šieno ir papuvusių lapų mišinio. Kapstėm kapstėm savo mažomis letenėlėmis, kol galiausiai suabejojom dobilėlių egzistavimu. Ausytės leipo iš apmaudo ir nusivylimo. Gauti laiškai iš draugų triušelių, išvykusių už jūrų marių, vertė dūsauti ir toliau krimsti šeimininkų duodamus padžiuvusius salotų lapus.
Ką sakote? Siūlote bėgti iš tos pievelės? Mėgstate juokus, gerbiamieji. Matote, ta pievelė aptverta aukšta dygliuota tvora, šalia kurios stovi įspėjamieji ženklai „mėginsi pabėgti – nudirsim kailiuką“. Deja, kailiukų mums reikia. Nėra labai šilta Laboratorijoje. Visgi, yra tokių, kurie paaukojo kailiuką ir išlėkė laimės ieškoti toli toli už Laboratorijos sienų. Tetų ir Dėdžių organizacija tokius triušelius vadina bailiais-netikšomis, o mes – kuo toliau, tuo labiau jais žavimės.
Pavadinime klausėte, kodėl sutikau būti bandomuoju triušiu Lietuvoje. Aš nesutikau. Tetos ir Dėdės nekalbėjo apie jokius eksperimentus. Na, galbūt mes buvom pernelyg maži, kvaili, naivūs, prie šeimininkų ir narvelio prisirišę triušiukai, nesugebantys suprasti, kas slypi po gražiais pažadais. Tačiau norėčiau padėkoti Tetų ir Dėdžių Organizacijai už karčią gyvenimo pamoką. Nepaisant iššvaistytų jaunystės metų, aš pradedu vis aiškiau matyti savo ateities viziją. Liko šiek tiek daugiau nei 900 dienų vaidinti bandomąjį triušį, o tuomet aš spruksiu, kiek kojos neša, iš Laboratorijos įgyvendinti savo svajonę ten, už jūrų marių.
