© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Antradienį miręs velionis Vakarų Vokietijos kancleris Helmutas Schmidtas (Helmutas Šmitas) buvo tikras europietis, realistinės politikos meistras bei tiesmukas, didelės patirties, gerbiamas politikas, net gyvenimo saulėlydyje nepraradęs žiniasklaidos dėmesio.

H.Schmidtas vadovavo Vakarų Vokietijai nuo 1974 iki 1982 metų, kai šalis virto vienu didžiausių pasaulio ekonomikos variklių.

Centristinės Socialdemokratų partijos (SPD) narys H.Schmidtas stovėjo prie šalies vairo, šiai išgyvenant Raudonosios armijos frakcijos sukeltą kairiųjų radikalų kruvino teroro bangą, pasisakė už laisvos rinkos ekonomiką savo partijoje ir laikėsi šaltakraujiškos pragmatiškos politikos geležinės uždangos padalintoje Europoje.

Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as (Fransua Holandas) pagerbė H.Schmidtą, sakydamas, kad “mirė didis europietis”.

Būdamas vienas iš įtakingo liberalaus savaitraščio “Die Zeit” leidėjų, H.Schmidtas aktyviai tebedalyvavo tarptautiniuose ekonomikos debatuose, kaltino kanclerę Angelą Merkel per eurozonos skolų krizę dėl finansinės nuovokos stoka.

Jis būdavo populiarus svečias televizijos pokalbių laidose, visuomet jam būdavo leidžiama nesilaikyti draudimo rūkyti, pasižymėdavo specifiniu lakonišku sąmoju, būdingu gimtajam Hamburgo uostamiesčiui.

Nuo pat savo politinės karjeros pradžios H.Schmidtui buvo nesvetimas sarkazmas, jis neslėpė nepakantumo, o dėl savo dažnai netradicinio požiūrio jis neprarado visuomenės dėmesio dar daug dešimtmečių, kai jau buvo pasitraukęs iš pareigų.

Neseniai H.Schmidtui pareiškus, kad jis supranta Vladimiro Putino veiksmus Ukrainoje, Vokietijos žiniasklaida jį priskyrė prie “Rusijos apologetų”.

Pasak vieno konservatyvaus dienraščio “Die Welt” politikos apžvalgininko, H.Schmidto sugebėjimas įkąsti oponentams ir jo garsiosios frazės pelnė jam viso politinio spektro pagarbą.

“VIZIJOS? KREIPKITĖS Į GYDYTOJĄ”

Kaip 2013 metų gruodį rašė savaitraštis “Der Spiegel”, kitaip nei jo pirmtakas SPD Willy Brandtas (Vilis Brantas), H.Schmidtas nedarė didingų gestų ir nesakė įsimintinų kalbų, norėdamas atsiriboti nuo Vokietijos praeities. Priešingai nei W.Brandtas, kuris pabėgo į užsienį, kad išvengtų nacių suėmimo, H.Schmidtas tarnavo Adolfo Hitlerio Vermachte.

“Jo nemylėjo, bet gerbė”, – rašė “Der Spiegel”, primindamas H.Schmidto sąmojus.

Galėdamas būti ir sąmojingas, ir šiurkštus H.Schmidtas per vieną interviu pasijuokė iš jį klausinėjusio žurnalisto: “Visi, kas mato vizijas, turėtų kreiptis į gydytoją”.

H.Schmidtas gimė 1918 metais Hamburge ir buvo uosto darbininko anūkas. Jo tėvas, mokytojas, buvo nesantuokinis žydų bankininko sūnus, nors šeimai pavyko nuslėpti jo žydišką kilmę nuo nacių režimo.

Šeima norėjo, kad H.Schmidtas taptų miestų planavimo specialistu arba architektu, tačiau Antrasis pasaulinis karas pakoregavo šeimos planus ir jam teko kariauti Rusijos ir Vakarų fronte, buvo patekęs į nelaisvę.

1953 metais H.Schmidtas buvo išrinktas į Bundestagą, o septintajame dešimtmetyje dėl sėkmingo susidorojimo su katastrofiško potvynio padariniais išgarsėjo kaip Hamburgo regiono politikas .

Jis sėkmingai darė karjerą SPD partijoje, 1969 metais gavo gynybos ministro, 1972 – finansų ir ekonomikos ministro portfelius, o dar po dviejų metų tapo kancleriu.

Būdamas vyriausybėje H.Schmidtas susidūrė su dideliais iššūkiais, tai ir konfliktas Artimuosiuose Rytuose ir ekonomikos krizę sukėlęs naftos kainų šuolis.

Jis tvirtai tikėjo Šiaurės Atlanto aljansu, nors jam nepatiko tuometinis JAV prezidentas Jimmy Carteris (Džimis Karteris). Tačiau su Prancūzijos prezidentu Valery Giscard d’Estaingu (Valeri Žiskar Destenu) juos siejo tvirta partnerystė, jiedu davė pradžią būsimiems Didžiojo aštuoneto susitikimams.

1977 metais, palestiniečių kovotojams pagrobus “Lufthansa” lėktuvą ir pareikalavus paleisti įkalintus kairiųjų radikalų Raudonosios armijos frakcijos (RAF) lyderius, H.Schmidtas įsakė šturmuoti lėktuvą ir išlaisvinti įkaitus Mogadišo oro uoste.

Tais pačiais metais per RAF išpuolius – dešimtmetį vykdytas žudynes, sprogdinimus ir pagrobimus, žuvo trys aukšto rango pareigūnai, vienas kurių buvo federalinis prokuroras.

“REIKIA VALIOS. IR CIGAREČIŲ”

H.Schmidtas palaikė idėją, kad NATO turi dislokuoti vidutinio nuotolio raketas Europoje, atsakydama į sovietinių raketų SS-20 branduolinį arsenalą, nukreiptą į Vakarų Europą, bet susidūrė su opozicija iš SPD jaunesniojo sparno bei stipraus taikos judėjimo Vokietijoje.

Pasipriešinimo H.Schmidtui būta jo paties partijoje – ypač gynybos klausimais, kurie dominuodavo debatuose – kaip tik tuo metu jis buvo paguldytas į ligoninę 1981 metais dėl širdies ritmo sutrikimų, ir jam buvo įsodintas širdies stimuliatorius.

Koalicijos partneriams Laisviesiems demokratams 1982 metais sudarius koaliciją su Krikščionimis demokratais galiausiai atvedė H.Schmidta prie nepasitikėjimo balsavimo parlamente; tuomet kancleriu tapo konservatorius Helmutas Kohlis.

“Kaip nedaugelis kitų pokario laikotarpiu jis suprato kaip drąsia valstybės intervencija galima pažaboti krizę”, – parašė žurnale “Der Spiegel” buvęs SPD kancleris Gerhardas Schroederis (Gerhardas Šrėderis).

Jis buvo vedęs mokytoją Hannelore (Hanelorę), vadintą Loki, kuri taip pat smarkiai rūkydavo, ir išgyveno su ja 68 metus iki jos mirties 2010 metais. Jiedu turėjo vieną dukterį

Per savo 90-ąjį gimtadienį dienraštis “Bild” paskelbė 90 H.Schmidto labiausiai cituojamų sąmojų;vienas jų – patarimas karjeros siekiantiems politikams: “Reikia turėti valios. Ir cigarečių”.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: