Kauno menininkų namuose, spalio 13 d., ketvirtadienį, 18 val. jubiliejinis poeto Gintaro Patacko kūrybos vakaras – knygos „Manęs nebus kai kada…“ sutiktuvės.
Dalyvaus: autorius, aktorė Olita Dautartaitė ir Angelų choras. Vakarą ves rašytojas Viktoras Rudžianskas. Kviečiame. Įėjimas nemokamas.
Naujausioje poeto knygoje – šiuolaikinės visuomenės aktualijos, amžinybės ir laikinumo diskursas, sparčiai besikeičiančios visuomenės performansas, atspindintis sultingai bravūrišką kalbos identitetą.
Vaikystė
Kaip Ji jau niekad nepareis
Namo per pievas.
Kaip smirdi ievos vakarais,
Kaip kvepia Dievas.
< ...>
Vaikystė. Metras subtilus,
Toks pats ir rimas.
Taip gaila, kad jos jau nebus,
Bus suirimas.
Vakaro metu taip pat bus pristatytos knygos: vertimų knyga – Nikolajus Gumiliovas „Paklydęs tramvajus“ (poezijos rinktinė), bei bendra knyga su dailininku Arvydu Palevičiumi „Širdies aikštėj jų kenotafas“ (tapyba ir poezija).
Gintaras Patackas (g. 1951) – poetas, vertėjas, prozininkas, dramaturgas, XX a. 9-ojo dešimtmečio literatūrinis maištininkas.
Išleido 13 poezijos bei prozos rinkinių. 1998 m. „Poezijos pavasario“ laureatas už poezijos rinktinę „Jazmino žiedas vakarą prakalbina“ (1997). Ankstyvieji G. Patacko eilėraščių rinkiniai priskirtini miesto poezijai. Juose jungiami ekspresyvūs, ironiški, dažnai siurrealistiški vaizdai, pasakojamos neįtikėtinos istorijos, kurios turi šokiruoti skaitytoją, išreikšti šiuolaikinio pasaulio trapumą, jo priešiškumą žmogui. Poeto paveikslas demitologizuotas, subuitintas, priartintas prie prancūzų “prakeiktųjų” poetų tradicijos.
Vėlesnių rinkinių kūriniai groteskiški, ironiški. Labai svarbūs darosi pornografijos ir kičo elementai, kurie kartais stumia eilėraščius į literatūros paraštę. „Devintame dešimtmetyje G. Patackas buvo maištingiausia jaunosios (tada) lietuvių poezijos jėga. Sąstingio sprogdintojas. Jo eilėraščių žodžiai – dinamitas, mūza su kardu, šėlstantis kraujas. G. Patacką jaudina dehumanizacija, socialinio būvio nejaukumai, materialėjimas, miesčioniškos banalybės, nužmogėjimą jis daužo ironijos kastetais. Nors ir pasikeikia, ir poetiškai papaleistuvauja (šiuokart kalbu apie kūrybą), vis dėlto „sielos gilumoje“ jis yra rašytojas, išpažįstantis pamatines krikščioniškąsias vertybes, laisvės ir teisybės siekius“ (Valentinas Sventickas).
Kauno menininkų namų informacija
