Lapkričio 21 d., penktadienį, Kauno miesto simfoninio orkestro koncerte karaliaus violončelė. Dešimtmečio koncertų ciklo svečiai – žinomi vokiečių menininkai. Kauno valstybinėje filharmonijoje pirmą kartą prie KMSO dirigento pulto stos Günther Stegmüller, J. Haidno ir P. Čaikovskio kūrinius violončelei atliks Ramon Jaffe.
Koncerto programoje – romantinės ir klasicistinės muzikos sankirtos. Pirmosios koncerto dalies ašis – Jozefo Haidno koncertas violončelei ir orkestrui nr. 1 C-Dur. Iki pat 1961 m. koncerto rankraštis buvo laikytas dingusiu, kol jo neatrado muzikologas Oldrich Pulhert Prahos nacionaliniame muziejuje. Kūrinys priskiriamas kompozitoriaus ankstyvajam periodui, kupinas baroko atspindžių, parašytas sonatos forma. Nors koncerto premjera įvyko tik 1962 m., jis įsitvirtino daugėlio violončelės meistrų repertuare ir įrašuose. Rusų kompozitorius Piotras Čaikovskis taip pat simpatizavo klasicistiniam stiliui ir didiesiems jo meistrams. Tad „Variacijų Rococo tema violončelei ir orkestrui“ forma, nuotaika, lengvumo pojūtis įkvėpti W. A. Mocarto. Kūrinys dedikuotas kompozitoriaus bičiuliui ir Maskvos konservatorijos profesoriui, violončelininkui Wilhelmui Fitzenhagenui, parašytas jo prašymu, taip P. Čaikovskio repetuaras buvo praturtintas kūriniu solo violončelei. Rococo P. Čaikovskis įvardino kaip „nerūpestingą gerovės pojūtį“.
Antrojoje koncerto dalyje skambės monumentalioji Antono Brucknerio trečioji simfonija. Herojinio prado kūrinys charakterizuojamas kaip sudėtingas, A. Brucknerio kūrybinis proveržis, įkvėptas ir dedikuotas pažinties su Richardu Vagneriu ir jo darbų. Todėl galima atrasti muzikinių citatų iš operų „Valkirija“ bei „Tristanas ir Izolda“. Po premjeros 1877 m. Vienoje, kompozitorius ne sykį grįžo prie simfonijos partitūros, žinomos bent šešios kūrinio versijos iš kurių dažniausia atliekamos pirmoji ir paskutinioji.
Günther Stegmüller vardas neatsiejamas nuo Heidelbergo ir Manheimo muzikos koledžų, kur ilgą laiką po studijų dėstė ir vadovavo simfoniniams bei vokaliniams kolektyvams.
Jis dirigavo daugeliui operų, tarp kurių bendradarbiavimas su Frankfurtet Sinfoniker. Kaip asistentas dirigavo svabių operos teatrų scenose. Dirigento veiklos pikas – bendradarbiavimas su Leonardu Bernstainu Muncheno filharmonijoje. G. Stegmüller koncertai, fortepijono rečitaliai ne kartą transliuoti televizijų ZDF, SWR, Süddeutscher Rundfunk taip pat Nyderlanduose ir Graikijoje. Turtinga dirigento gastrolių geografija driekiasi per visą Vokietiją taip pat žymi ryškius pasirodymus Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Čekijoje, Rusijoje.
G. Stegmüller įkūrė du ansamblius – „Salon Orchestra G. Stegmüller“ ir Starkenburgo filharmonijos orkestrą. Su pastaruoju kolektyvu jis surengė 90 koncertų per dešimt metų, įrašė keletą kompaktinių plokštelių. Platus orkestro repertuaras demonstruoja kolektyvo galimybes atlikti muziką nuo baroko iki XX – ojo amžiaus akademinės muzikos taip pat koncertinius operų ir operečių pastatymus.
„Klasika – jo meilė, flamenko – aistra“. Šis šūkis ne tik puikiai charakterizuoja violončelininką Ramon Jaffe, bet ir iliustruoja jo biografiją. Pirmuosius muzikanto žingsnius padėjo žengti tėvas Don Jaffe, vėliau jaunuolis studijas tesė su tokiais meistrais kaip David Geringas, Boris Pergamenschikov, Daniel Shafran, Sandor Végho, kurie iki šiol liko muziko autoritetais.
R. Jaffe buvo vadinamas vunderkindu. 1984 m. jis laimėjo vokiečių kompozitorių muzikos konkursą, 1985 m. Casals konkursą Budapešte. Ankstyva sekmė tarptautiniuose konkursuose jam atvėrė Berlyno,
Amsterdamo, Zalcburgo, Rio de Ženeiro, Leipcigo, Vienos, Miuncheno, Londono, Hamburgo, Kelno svarbiausių koncertinių salių duris.
1997 m. įvykęs susitikimas su gitaristu Pedro Bacam nulemė R. Jaffe aistrą flamenko muzikai. Šis muzikų bendradarbiavimas išsivystė į daugelį pasirodymų svarbiuose flamenko festivaliuose Ispanijoje ir Prancūzijoje. Dabar šį žanrą violončelininkas plėtoja su savo trio, šokėjais ir gitaristu Gerald Gürtler
