Kažkuriam bloge paskaičiau, kad nebuvo įdomi skaityti, nes perskaičius visas Allende knygas, nieko naujo nesužinai. Gal ir tiesa, bet Allende mane taip žavi, kad man visiškai vis vien, jos knygas man smagu skaityti, kaip jau esu minėjusi, ypatingai tas, kurios apie jos pačios gyvenimą.
“Mano išgalvota šalis” – tai Čilė, kuri jos anūkams jau yra tolima, nereali žemė, su kuria jie neturi nieko bendro. Net močiutės prisiminimai yra fantazijos vaisius, o ir rašytoja vis mini, pati nenori jau išskirti, kur fantazija, o kur ne.
Knygoje daug rašoma apie čiliečius kaip tautą. Skaitydama viduj juokiausi, kad Allende apie čiliečius rašo taip kaip Užkalnis apie lietuvius. Ant Izabelės tikriausiai Čilėj irgi gerai paburnojama, kodėl taip neteisingai, išdavikiškai rašo apie savo tautą. Tikrai nepasaldintai ir iš peties. Bet nuoširdžiai ir tikriausiai teisingai. Man daug kur čiliečiai pasirodė artimi lietuviams. Čiliečiai juk irgi emigrantų tauta, bėgusi nuo rėžimo, ir visur graudžiai apraudojusi Čilės dorybes ir nepakeičiamumą bei burnojanti ant likusio pasaulio keistenybių.
Skaitydama prižadėjau, kad kita mano tolima kelionė bus į Čilę, ir kartu iš savęs juokiausi, nes dabar daugiausia keliauju 300 km, ką jau ten apie Čilę svajoju. Kažin kas arčiau Čilė ar Australija?
Taigi, visiems Allende mylėtojams – imkite ir skaitykite.
Originalus įrašas tinklaraštyje Fantastiškų (-os) knygų žiurkės
