Philippe Besson

Jei tikėsime Albertu Einsteinu, yra tik du būdai, kaip gyventi: vienas – manyti, kad stebuklų nebūna. Kitas – manyti, kad viskas yra stebuklas. Pasirinkusiesiems antrąjį teks pripažinti – didžiausias stebuklas yra Žmogus. Už jį didesnis gali būti tik vienas – Žmogus stebuklas.

„Apie šį talentingą jauną rašytoją sužinojome iš Prancūzijos spaudos. Knygų mugėje jo leidėjai apibūdino autorių kaip nepaprastai gabų jaunosios kartos rašytoją, žengiantį į literatūrą su savitu rašymo stiliumi, nebūdingu kitiems autoriams, gerai vertinamą literatūros kritikų“, – taip Philippe’ą Bessoną pristatė leidėja Ramutė Žandarienė.

Jaunas ir nepaprastai talentingas – tai etiketė, kurią dažnai klijuoja leidėjai, norėdami išpopuliarinti savo autorius. Šį kartą neklydo: jų žodžius patvirtina paties rašytojo kūryba. Patvirtina paradoksaliai – meistrišku paprastumu.

Kaip gimė tikras rašytojas – dvi versijos

Pirmoji: „Neprisimenu, kaip man šovė į galvą rašyti. Neprisimenu, kada kilo tokia mintis, kaip atėjo pirmasis žodis. Kai kas nors manęs to paklausia, nežinau ką atsakyti. Kartais atsakau, kad nežinau, neprisimenu. Kartais išgalvoju datą, metus. Tie metai keičiasi. Kai buvo parašyta pirmoji frazė, veikiausiai nesupratau, kad po jos bus kitų, kad prasideda nuotykis. Tik gerokai vėliau suvokiau, kokią vietą užima rašymas. Dabar jau po laiko: aš nebeprisimenu pradžios. Užtat galėčiau pasakyti, kada išėjo pirmoji knyga. Keistas dalykas: pradėjęs ją rašyti žinojau, kad užbaigsiu, kad ji taps visuma, turės pradžią, vidurį, pabaigą. Rašyti pirmąją knygą buvo nuostabu. Tai buvo didžiausia laimė.“

Antroji: „Rašyti knygas ėmiausi pastūmėtas laiškų rašymo. Tai susirašinėjimas, prasidėjęs, kai man buvo septyniolika, ir nuvedęs mane prie romanų rašymo, kai man buvo trisdešimt dveji. Pirmojo romano idėja kilo skaitant laiškus, kuriuos Pirmojo pasaulinio karo metais vienas kareivis siuntė iš fronto savo artimiesiems.“

Viena versija – ištrauka iš Ph. Bessono romano, kita – jo atsakymas į mano klausimą, kaip jis pradėjo rašyti.

Kuri versija yra tikroji? Kas iš tiesų yra Philippe’as Bessonas – paprastumo genijus?

Nuo pradžių…

„Man šešiolika“, – pirmasis pirmojo Philippe’o Bessono romano „Kai nėra vyrų“ sakinys. Niekam nežinomas teisininkas imasi rašyti… ir sukuria romaną apie platonišką Marcelio Prousto ir šešiolikmečio vaikino draugystę. Romanas tampa sensacija! Viena iš prestižiškiausių Emmanuelio Robles premija! Vertimai į kitas kalbas. Populiarumas ir dėmesys.

Antrasis romanas – „Jo brolis“ – nominuojamas „Femina“ premijai, pagal jį Patrice’as Chereau pastatė filmą, juosta Berlyno kino festivalyje apdovanota „Sidabriniu lokiu“, o jo premjeros metu apsiverkia pats knygos autorius.

Trečiasis romanas „Rudenėjant“ apdovanojamas didžiuoju RTL skaitytojų prizu, pagal jį pastatomas spektaklis, jis taip pat sulaukia didelės sėkmės.

Ketvirtasis romanas „Vaikinas iš Italijos“ ekranizuojamas.

Penktasis romanas „Trapios dienos“ ekranizuojamas, jame vaidina Julie ir Guillaume’as Depardieu, Catherine Heigel.

Čia tai bent triumfas! Apie tokį pasisekimą rašytojai gali tik svajoti.

„Ne, aš nieko panašaus nesitikėjau. Tai man buvo tikras netikėtumas. Aš tokios sėkmės nelaukiau. Priėmiau ją kaip dovaną ir vis dar nesu tikras, kad jos nusipelniau“, – Philippe’as vis dar negali patikėti, kad tapo rašytoju.

Apdovanojimai ir autoritetai

Sulaukęs tokios sėkmės ne vienas rašytojas apsvaigtų ir nematytų, kur reikia rašyti tašką, o kur – kablelį, bet Ph. Bessonui tai negresia: „Aš nekreipiu dėmesio į literatūrinius apdovanojimus. Dar mažiau reikšmės man turi apdovanojimai, teikiami profesionalios komisijos, – tokie kaip Goncourt’ų. Rašytojai nėra žirgai, dalyvaujantys lenktynėse. Jie neturėtų pasiduoti subjektyviam aštuoniasdešimtmečių vertinimui. Aš atsisakau šių varžybų, jos dvokia išorine literatūrine nauda ir pasyvia korupcija.“

Jų spindesys, kad ir koks gražus, visada turi ir nemažai skurdo, tai vienus rašytojus paverčia stabais, o kitus nugramzdina į užmaršties gelmes.

Tegu jis nekreipia dėmesio į apdovanojimus, bet Philippe’as kaip rašytojas neatsirado iš niekur. Mėginu įminti žmogaus stebuklo mįslę ir klausiu: kokie rašytojai darė poveikį paties autoriaus kūrybai?

„Sunku nusakyti kiekybę ir įvertinti, kas man darė didžiausią įtaką. Aš nuo vaikystės gyvenu knygų pasaulyje. Labai anksti pamilau žodžius, pasakas, pasakojimus. Bet tikrai nežinau, kokie rašytojai iš tiesų padarė įtaką mano rašymui. Galbūt Marguerite Duras, kuri mane lydi kiekvieną dieną.“

O ką apie tai pasakytų pati Marguerite Duras? Ji pasakytų: „Kūriniai yra liudytojai.“ Tuomet tenka grįžti prie Philippe’o kūrybos ir įsiklausyti į ją: „Žodžiai – tai gyvenimas, štai ką jis galvojo.“

„Mėgstu rašymą, jo teikiamą žavesį ir stengiuosi jį atskleisti. Tą jo sukeltą užsidegimą“, – rašytojas patvirtina savo kūrinius savo paties žodžiais. Dėl meilės literatūrai abejonių nebelieka. Tačiau meilė niekada nebūna paprasta. Ir kyla ji ne iš vieno šaltinio, o šviečia daugelio lašų vaivorykšte.

Tarp eilučių

Tad ar tikrai kūriniai atspindi kūrėją? „Ne, iš tiesų mano knygose nėra tikros autobiografijos, net jeigu ir yra daug panašumų. Aš save laikau romanų rašytoju, kitaip sakant, tuo, kuris išgalvoja istorijas. Aš niekada nenorėjau pasakoti savo gyvenimo, nes tai nieko nesudomintų!“ – nori išsisukti rašytojas.

Kaip galima visiškai save atsieti? Ar tik jūs nesislepiate už savo personažų kaukių? – tuomet klausiu.

„Visuomet atsiskleidžiama tarp eilučių. Neįmanoma rašyti knygos atsiribojant nuo to, kas mes iš tiesų esame, ką išgyvenome, nuo to, kas mums darė įtaką, formavo pasaulėžiūrą. Taigi, aš slepiuosi už savo personažų“, – atsako.

„Ką aš galiu pasakyti, juk aš miręs? Ir vis dėlto jums pasakoju aš“, – net ir negyvi žmonės Ph. Bessono kūryboje pasakoja. Kaip tai paaiškinti?

„Tai – literatūrinis žaidimas. Taip pat išraiškos priemonė: mirtis yra laiminga tada, kai gyvieji liūdi. Tai tradicinė vertybių inversija, būdas panaikinti mirties sakrališkumą“, – kiek netikėtai atsako rašytojas.

Ar jis netiki Dievu, siela, anuo pasauliu? Ne. Netiki. Jį domina santykiai tarp gyvųjų, netektis, stoka, kurią turime užpildyti.

„Romanas yra skirtas sukelti emocijoms. Jo tikslas – jausminis. Aš save laikau santykių ir jausmų romanų kūrėju“, – tikina Philippe’as.

Bet ar tai ne dar vienas būdas išsisukti ir nepasakyti, kas vis dėlto paslėpta tarp Philippe’o Bessono kūrinių eilučių? Arba: iš kur tie jausmai?

Tarp milžinų

Rašytojas atsako paprastai: jausmus sukelia bendravimas su aplinkiniais ir kelionės, be to jis neįsivaizduoja savo gyvenimo. Taip pat rašytojai, kuriuos jis nuolat skaito. Tai – Emily Bronte, Stendhalis, Arthuras Rimbaud, Marcelis Proustas, Marguerite Duras ir šiuolaikiniai autoriai: Laurent’as Gaude, Philippe’as Claudelis, Laurent’as Mauvignier ir Patrickas Modiano.

Dabar autorius jau atskleidė visus savo įkvėpimo šaltinius ir atvėrė duris laisvoms interpretacijoms. Ar jo vieta nėra tarp Marguerite Duras ir Patricko Modiano, kurių rašymo stilius artimiausias šiam rašytojui?

„Aš su jais nesilyginu. Jie yra milžinai, kuriems aš jaučiu begalinę pagarbą ir susižavėjimą. Aš nežaidžiu toje pačioje lygoje. Tai nėra klaidingas mano kuklumas, tai paprasčiausias proto blaivumas.“

Tuomet kurgi jo vieta?

„Aš gerai nežinau, kur yra mano vieta. Tai klausimas, kurio niekada sau neužduodu. Bet aš jaučiu brolišką artumą Philippe’ui Claudeliui arba Herve Guibert’ui, mirusiam 1991 m.“

Ir neįmanoma nepaklausti šio prancūzų rašytojo, kaip jis vertina garsiausių savo tėvynainių: Frederico Beigbeder ir Michelio Houellebecqo kūrybą?

„Fredericas Beigbeder nėra romanų rašytojas. Tai patyręs reklamos kūrėjas, pakeitęs darbo profilį į mažų ir madingų knygų rašymą. O kalbant apie Houellebecqą – man tai neskaitoma literatūra. Nemaloni estetika ir lytinis beprasmiškumas manęs visiškai nedomina.“

„Jis niekada nemėgo romantizmo. Ir nekenčia tos „vienadienės literatūros“, kurią užmiršti, vos perskaitęs. Jis mano, kad Istorija išsaugo tik rimtumą, neviltį ir melancholiją“, – tai Ph. Bessono romano „Trapios dienos“, pasakojančios apie paskutines Arthuro Rimbaud gyvenimo dienas, eilutės. Ar rašytojas, savo namuose įsirėminęs A. Rimbaudo portretą, pritaria tam, ką skelbė maištingasis poetas?

Jis – tikras romantikas

„Aš esu nepagydomas romantikas. Manau, kad aistra visada gali nugalėti, nors tikrovė nėra tokia romantiška kaip aš. O gyvenimas, kad ir kaip ten būtų, yra dalykas, kuris baigiasi blogai“, – šiek tiek paradoksalus atsakymas.

Ar mirtis tikrai viską sunaikina ir yra tokia baisi, kad jokia romantika negali jos įveikti? Ar Ph. Bessonas bijo mirties?

„Aš bijau ligų, kančios, psichologinės ir fizinės degradacijos, bet mirties nebijau“, – atkerta.

O ką pasakytumėt tiems literatūros kritikams ir interneto komentatoriams, kurie Lietuvoje ragina rašytojus nusižudyti? – klausiu.

„Ragina rašytojus nusižudyti? Tikiuosi, čia pokštas. Niekam tikęs pokštas, nes taip juokauti gal tik kvailiai arba visiškai atsakomybės neturintys asmenys.“

Ph. Bessonas nepatikėjo, kad Lietuvoje rašytojams linkima nusižudyti. Nepatikėjo ir po savo apsilankymo. Iš Lietuvos kūrėjas parsivežė dvejopus – šalto oro ir šiltų žmonių – įspūdžius.

„Aš buvau labai gerai priimtas. Žmonės buvo geranoriški. Man labai patiko Vilnius su savo stulbinančia architektūra. Taip pat ir Kaunas, ten buvo labai šalta ( – 22° C). Man išliko nuostabūs prisiminimai iš jūsų šalies.“

„Atvykęs į knygų mugę Vilniuje, Philippe’as nebandė iš savęs daryti žvaigždės, nerodė jokių žvaigždėms būdingų kaprizų. Jo susitikimai su skaitytojais nebuvo šou, jis tiesiog su jais bendravo, pasakojo apie save, apie savo kūrinius, kalbėjo apie literatūrą. Jis tiesiog parodė, kad nori būti skaitytojų įvertintas ne kaip skandalų kėlėjas, o kaip talentingas rašytojas“, – teigia Ramutė Žandarienė.

„Mane visuomet domina santykiai, į kuriuos aš pasineriu su skaitytojais. Jie yra ištikimi, dosnūs, reiklūs ir atidūs.“

Gyvenimo kredo? – klausiu Ph. Bessono.

„Paprastumas“, – paprastai atsako rašytojas.

Visi taškai sudėliojami. Paprastumas yra daugiausia, ką gali turėti žmogus.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: