Naujoji koalicija / fb.com/haroldas.mackevicius archyvo nuotr.

Sauliaus Skvernelio reitingai vis dar kyla į viršų, nes tauta patikėjo, kad naujasis vyriausybės vadovas ne tik gražbyliauja, postringauja apie problemas, bet yra pasiryžęs realiais darbais nuversti kalnus. Kaip jau matosi plika akimi, premjero negąsdina net tokie išbandymai, kad reformos gali susilaukti nesusipratėlių pasipriešinimo, padidinti oponuojančių žmonių skaičių. Kaip jau sakoma nuo seno, kertant mišką lekia skiedros.

Iš tiesų, nieko nedaryti jau negalima, visi lūkuriavimo limitai – išeikvoti, taigi plūduriavimas paviršiuje iššauktų dar didesnį žmonių pasipiktinimą nei ramybę daugeliui galinčios sudrumsti žadamos reformos. Kita vertus, prisipažinsiu, kad nežiūrint to sujudimo, vis dar negaliu perprasti tai, į kokį tikslą at tikslų hierarchija yra nukreiptas pritvinkęs politinės valios pliūpsnis. Keliama užduotis reformuoti institucijas kaip veiklos priemones, tačiau veiklos tikslai skendi nedešifruotoje migloje, lieka neatidengti. Jeigu norite, galandame kirvius, kalavijus aštrius, tačiau niekas nežino, ką su taip išaštrintais ginklais veiksime. Politinė valia yra priemonė tikslui pasiekti, tačiau valia nenustato tikslų, čia jau reikalingas protas, ar ne? Kokie tai tikslai?

Aišku viena iš stebimų vyriausybės veiklos konvulsijų, kad galutiniai politinio vyksmo tikslai turėtų būti labai aukšti, nes dėl jų įgyvendinimo nesismulkinama, nelaikant už didele nuodėmę pažeminti žmogų, pavyzdžiui, dėl spartesnio vyriausybės kanceliarijos pertvarkymo kanclerei skelbiant, kad čia visa eilė darbuotojų nesugeba surašyti net savo CV, o premjerui, kitas įsidėmėtinas atvejis, pareiškus, kad urėdijos Lietuvoje yra ne koks nors šuns papas, o tikri nomenklatūros bastionai. Kaip jau sakyta, kertant mišką lekia skiedros, todėl tikriausiai miškininkai neatsitiktinai buvo pasirinkti pirmuoju politinės valios tvirtumo išbandymo poligonu. Taigi leiskite perklausti dar kartą ir dar kartą – kokie yra tie aukštieji visuomenės tikslai, dėl kurių įgyvendinimo, kaip matėme, be didesnių skrupulų aukojamas net žmogaus orumas? Žmonių masių gerovė, saugumas, laimės padauginimas, žmogaus moralinės paskirties realizavimas ar pan., be to, kokia yra galima čia įvardyti tikslų subordinacija, išryškėjantys prioritetai?

Rinkimų į Seimą metu, nežiūrint kartas nuo karto prasimušančio kampanijos kičinio pobūdžio, R.Karbauskio vadovaujami žalieji valstiečiai pakankamai aiškiai formulavo strateginius tolesnio politinio vyksmo tikslus, iš visų uždavinių kaip svarbiausią išskirdami regionų gyvybingumo atstatymą, žūtbūtinį reikalą kaip nors užkirsti katastrofinius emigracijos srautus. Tačiau dabar tik aklas gali nepastebėti, kad visi S.Skvernelio užmanymai yra nukreipti į dar didesnį provincijos nususinimą ir žmonių išvarymą iš Lietuvos. Taigi, regis, kaip niekados anksčiau iškyla būtinybė visus priimamus įstatymus ir reformų užmanymus įvertinti antiemigraciniu požiūriu, tokia turėtų būti, jeigu politinė valia įgytų protingą nukreiptumą, pirmoji įstatymų priėmimo procedūra, įtvirtinant ir institucionalizuojant šį reikalavimą kaip pamatinį įstatymdavystės šiuolaikinėje Lietuvoje principą.

Ar R.Karbauskio pažadas prikelti Lietuvą buvo tik rinkiminis triukas? Daug sakantis faktas yra tai, kad visai neseniai į korespondento klausimą, kaip būtų galima prikelti naujam gyvenimui provinciją, R.Karbauskis atsakė ne mažiau ir ne daugiau: esą miestiečiai turėtų siekti vasaros atostogų praleidimui įsigyti sodybas ištuštėjusiose kaimuose. Žinoma, tai geras patarimas, tačiau, kaip atrodo, toks miestiečių naturfilosofinis nusiteikimas atostogauti Lietuvos kaime nėra būdas spręsti regionų atsigavimo visos šalies mastu problemos arba, jeigu norite, pasidalinsiu savo įtarimais, kad R.Karbauskio supratimas apie priemonių arsenalą dorų tikslų įgyvendinimui yra neįtikėtinai skurdus. Savo ruožtu S.Skvernelis užverčia planais atnaujinti, modernizuoti, patobulinti visas valstybinės veiklos priemones, bet neatidumas tokiai smulkmenai (?) kaip tikslų hierarchija, kaip atrodo, gali lemti, kad išbujojęs politinės valios aktyvizmas nutekės pro šalį arba, kaip tokiais atvejais sakoma, kanalizuosis kažkur už rožyno, ne iki galo racionalizuojamoje vietoje. Griežtai to netvirtinu, o tik klausiu: ar šiuo atveju tinka toks sugretinimas, kad neva vienas nori, bet negali, kai savo ruožtu kitas gali, bet nenori?

Tačiau apie kokį protą čia kalbame kol kas dar užuominomis, drauge priešpastatydami jį neprotingam aktyvizmui ar aklai politinei valiai? Praeitą kartą turėjome progą pasiaiškinti tai, kad I.Kanto filosofijoje žmogaus kvailumas yra apibrėžiamas ne kaip proto ar intelekto stoka, o kaip sprendimo galios trūkumas, išryškėjantis nevykusiai taikant proto kuriamas ar intelekto nustatytas taisykles atskiram atvejui. Tačiau protas pozityvia reikšme kaip politinės valios įprasminimas mūsų aptariamoje situacijoje, regis, yra ne kas kita, o sugebėjimas turėti prieš akis savo veiklos humanitarinius horizontus. Žiūrint tokiu rakursu, galima drąsiai teigti, kad naujosios kadencijos specialistų vyriausybė Lietuvoje neturi proto, patikslinta to žodžio reikšme nurodytame kontekste. S.Skvernelio vyriausybė, lyginant su ankstesnių kadencijų vykdomosios valdžios konfigūracijomis, yra technokratinė vyriausybė aukščiausiuoju laipsniu, dar labiau nei kitais liūdnais atvejais pametanti iš akių politinės veiklos humanitarinius orientyrus; čia net švietimo ir kultūros sferų kuratoriais buvo paskirti techniniai darbuotojai, sukaupę patirtį parakultūros ir parašvietimo veikloje žmonės, tikri formuliarų pildymo profesionalai, kanceliarinės kalbos ekvilibristai, galima sakyti, kabinetinių landų virtuozai.

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, toks visuotinio džiaugsmo atmosferoje giedant ditirambus politinei valiai radikalus priemonių ir tikslų disbalansas rodo, kad mes patekome į keblius, labai sunkiai išmontuojamus spąstus. Padėtį blogina dar ir tai, kad tokio būtino kaip dūstančiai žuviai deguonis demontažo reikalui kažin ar galės pasitarnauti kitos partijos, nes G.Kirkilui iškeliavus į Europarlamentą, o į Seimą sugrįžus B.Bradauskui, socialdemokratai kris į duobę su spartėjančiu pagreičiu, o konservatorių vedlys G.Landsbergis, regis, jau atrado savo pašaukimą ir komforto būseną intrigų tiražavimo veikloje. Taigi lieka tik naivus tikėjimas stebuklu, kad kažkas iš artimiausios S.Skvernelio aplinkos padės jam atsimerkti, nepabijojus išvysti tikrą dalykų padėtį. S.Skvernelis, šis dėl savo didelių akių panašus į ufonautą vyras, gali mus nustebinti dar kartą, parodęs sugebėjimą peržengti pats save, – beviltiškai naiviai to tikiuosi. Tokiu atveju neteisus liktų V.Landsbergis, anąsyk tvirtinęs, kad marsiečiai mums nepadės.

Taip pat skaitykite: Pseudoteisuolio poza pati tinkamiausia

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: