Rusijos aktyvistas N. Ščuras: valdžia taip atitrūko nuo tikrovės, jog nebenori maitinti visuomenės

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2018-12-16 06:49

Spausdinti | Komentarai

Rusijai trūksta lyderių, galinčių organizuoti masinius protestus, o dauguma rusų išvis nesuvokia, kad jų teisės pažeidinėjamos, sako Rusijos kalėjimų sistemos ekspertas, žmogaus teisių aktyvistas Nikolajus Ščuras, kuris lapkričio pabaigoje Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Andrejaus Sacharovo centro kvietimu lankėsi Kaune ir skaitė paskaitą apie žmogaus teises putinistinėje Rusijoje.

Ilgametis aktyvistas dar 1993 m. uždarame Snežinsko mieste įkūrė ekologinę organizaciją, kuri atkreipė dėmesį į radioaktyvią taršą regione – už tai jis buvo įkalintas šešiems mėnesiams. Šiuo metu ekspertas vadovauja keturioms organizacijoms, demaskuojančioms pažeidimus Rusijos kalėjimuose, teisėsaugoje ir aplinkosaugoje. „Valdžia bet kada gali apšmeižti, pasodinti į kalėjimą ar net nužudyti. Tačiau man vėlu galvoti apie emigraciją. Labai myliu rusų tautą, gamtą, kodėl turėčiau išvažiuoti? Taip, man kažkas gresia, bet taip buvo visą gyvenimą. Dauguma tų, kurie bijo, seniausiai išvažiavo. Gali bijoti, bet kas pasikeis? Geriau mėginti, nors ir mažais darbais, ką nors keisti“, – sako N. Ščuras.

Iš kur kyla pagarba žmogaus teisėms?

Žmonės paprastai gimsta turėdami mentalitetą, kuris toje kultūroje dominuoja šimtmečiais – tai, kas juos atskiria nuo gyvūnijos, t. y., savigarbos jausmą. Autoritarinėse visuomenėse šis jausmas yra užspaustas, dėl to žmogus patiria didelių nepatogumų. Anksčiau ar vėliau ateina supratimas, kad dėl laisvės reikia kovoti. Tuomet ir iškyla disidentai, nes jie supranta, kad jei valdžia praplės jų laisvę, jie galės jaustis laisviau ir turės geresnes kūrybines sąlygas.

Demokratinėje visuomenėje žmonės kovoja ne už žmogaus teises, bet už geresnę vietą po saule, kadangi valdžia ir taip garantuoja tam tikras teises ir laisves. Visa demokratija remiasi prielaida, kad kiekvienas žmogus turi teises, kurias gina įstatymas. O autoritariniuose režimuose jų nėra. Dominuojant diktatūrai, bet koks nepaklusnumas valdžiai yra negalimas – net, pavyzdžiui, noras pakeisti darbo vietą. Kadangi bendras laisvės lygis yra labai mažas, bet koks laimėjimas prieš valdžią atrodo lyg susijęs su žmogaus teisėmis, nors kai kada žmonės tiesiog kovoja už išgyvenimą.

Kokie pagrindiniai žmogaus teisių kovos skirtumai Rusijoje ir Vakaruose?

Žmogaus teisės apima įvairias – politines, socialines, sveikatos apsaugos ir kitas – teises. Rusijos atveju jos yra susijusios su politinėmis laisvėmis. Demokratinėse visuomenėse politinės laisvės yra apspręstos: laisvi rinkimai, žodžio laisvė, laisvi susirinkimai, visa tai yra. Todėl ten kova vyksta visai kitaip. Pavyzdžiui, Prancūzijoje pabrangino degalų kainas – prancūzai iškart susirūpino, ėmė kovoti dėl to, statyti blokadas. Jiems nereikia kovoti už politines teises – jie jas turi ir gali išnaudoti kitiems tikslams, savo gerbūvio gynimui. Rusijoje yra kitaip. Jūs žinote, kad ten yra problemų su žodžio laisve, cenzūra, stipriai ribojama informacija. Todėl pirma reikia išspręsti šiuos aspektus, o tik paskui galima rūpintis socialine gerove, sveikatos apsauga ir pan.

Kalbant apie žmogaus teises, visada reikia turėti omenyje valdžią ir individą. Žmogaus teisių koncepcija neapima visuomenės tarpusavio santykių. Juk teisės yra tai, ką valdžia turi mums užtikrinti – tai valdžios pareiga.

Kodėl demokratinėse šalyse žmonių santykiai kartais šaltesni nei autoritarinėse?

Autoritarinėse šalyse visi žmonės priklauso nuo valdžios – dauguma yra vienodai vargingi ir kenčiantys. Šis bendras likimas juos ir jungia, todėl jie vieni kitus linkę palaikyti. Tuo tarpu demokratinėse šalyse žmonės yra savarankiški, paprastai jiems reikia kautis dėl išgyvenimo. Kitaip tariant, autoritarinėse valstybėse tau priklauso valdžios parūpintas davinys, tu aprūpintas darbu, kurio atlyginimas nepriklauso nuo rezultatų, nes jis visų vienodai mažas, tad žmonės nekonkuruoja. O demokratinėje aplinkoje – konkuruoja, kadangi jų gyvenimo sąlygos priklauso nuo pasiekimų.

Kitas dalykas – demokratinė sistema leidžia žmogui tapti turtingesniam. Vieni eina į klubus linksmintis, o kiti atkakliai studijuoja, ugdosi. Jei žmogus gimė su didesniu talentu, daugiau dirbo, daugiau žino, yra profesionalesnis, tai demokratinė visuomenė jam suteikia šansą būti sėkmingesniam. Tada jis, savo jėgomis, gali artėti prie savo išsikelto gerovės tikslo. Autoritarinėje šalyje to nėra. Tu visada būsi ten pat: tavo kilimas socialinėje hierarchijoje nepriklauso nuo veiklos ar sugebėjimų. Viskas priklauso nuo to, kiek tu sugebi kažkam įtikti. Manau, tai pagrindinė šių skirtumų priežastis.

O ar žmogaus teisės yra susijusios su visuomenės tarpusavio empatijos lygiu? Ar žmonių santykiai turi sąryšį su tuo, kaip žmonės supranta, už ką reikia kovoti?

Manau, kad bent jau Rusijoje tai nėra susiję. Empatija, supratingumas, užuojauta rusų tautoje buvo visada, yra ir liko iki šiol. Tarpusavio pagalba taip pat yra. Mano galva, problema ta, kad dauguma rusų nesupranta, jog jų vargana padėtis išplaukia iš to, kad jų teisės yra pažeidinėjamos. Taigi, manau, kad jie to nesusieja. Čia ir yra problema.

Galiu pateikti pavyzdį. Netoli mano namų, atokesnėje vietovėje, gyvena vienas mano pažįstamas, sugrįžęs iš Ukrainos dar iki Krymo aneksijos. Jis turėjo žmoną, kuri sunkiai sirgo. Prie mūsų kaimo buvo ligoninė, kurioje laikas nuo laiko ji gydėsi. Greičiausiai ji dar būtų gyvenusi, tačiau Rusijoje dabar sparčiai uždaromos ne tik mokyklos, bet ir ligoninės. Kai ta ligoninė buvo uždaryta, jai stipriai pablogėjo ir galiausiai ji mirė. Kitas artimiausias medicinos punktas yra už daugiau nei 50 km.

Kalbėjausi su šiuo pažįstamu kai jo žmona dar buvo gyva, netrukus po prezidento rinkimų. Jis man skundžiasi, kad žmona miršta, nes nėra to ir ano, aš jo ir klausiu – už ką balsavot, mielasis? O jis beveik iškilmingai atsako – už Putiną! Aš jam sakau – kaip Jūs nesusiejat prastos padėties šalyje ir mūsų kaime su Putino politika? O jis klausia – o prie ko čia Putinas?

Žmogus nesugeba suprasti, kad aukščiausi politikos sprendimai ir yra priežastis, dėl ko jis blogai gyvena. Jam atrodo, kad vietinis valdininkas blogai dirba, o centrinė valdžia iš esmės ne prie ko. Jis nesupranta, kad jo teisės yra nuolat ir stipriai pažeidinėjamos – nors ir žino, kas Konstitucijoje parašyta. Kai jam ar jo žmonai pasidaro blogai, jis prašo kaimyno pagalbos, bet nei vienas nepagalvoja: „Ei, palaukit – gal susiburiam ir kovojam, kad visiems būtų geriau?“ Kad nebūtų Putino, bet išliktų ligoninės ir nereikėtų patiems gydyti savo artimųjų.

Kodėl rusai tokie apolitiški?

Bet kokiam politiniam veiksmui reikalingi lyderiai, kurie mobilizuotų visuomenę. Deja, Rusijoje nėra tokių lyderių, kurie sugebėtų organizuoti nacionalinį protestą. Nėra žmonių, kurie atliktų švietėjišką veiklą visuomenėje. Dabar visuomenė didžiausią informacijos dalį gauna iš interneto, ten glūdi žinojimas, supratimas – tuo tarpu dauguma rusų neturi interneto ir nesinaudoja šiais privalumais.

Tiesą pasakius, daugelis rusų tik visai neseniai išmoko naudotis mobiliaisiais telefonais. Absoliuti dauguma turi mobilius – ne išmanius – telefonus. Išmaniuosius jie traktuoja kaip žaislus. Patį internetą – taip pat, tarsi dykaduoniams skirtą, o ne kaip laisvą informacijos lauką, paslaugų teikimo erdvę, pavyzdžiui, nusipirkti bilietus, sumokėti už mokesčius. Ne – žmonės mieliau linkę stovėti eilėse.

Visa tai kvaila. Jie tebesidžiaugia mygtukiniais telefonais, nors jų beveik nebėra prekyboje. Jie nejaučia poreikio būti labiau išprusę, žengti koja kojon su technologijos amžiumi. Rusų esminiai poreikiai labai riboti: svarbu, kad nebūtų karo, turėtume ką valgyti ir išgerti – ko dar žmogus gali norėti? Turime rusišką posakį „Nuo gero – gero neieškoma“. Jei tau gerai – ir toliau gyvenk gerai.

Dalykas tas, kad visa suaugusiųjų karta pergyveno badą, todėl visi labai jo bijo. Bet kurį, norintį pakeisti tvarką, visuomenė traktuoja kaip latentinį priešą, norintį iš jų atimti tai, kas gerai. Visuomenė nesupranta – net jei jis sako, kad to, ką dabar žmonės turi, negana: „Kaip tai? Juk yra gerai, o tu nori pakeisti tvarką… Vadinasi, tu blogas. Tegu Putinas vagia kiek nori – svarbu, kad mes sotūs“.

Net jei sakai, kad galite būti ne tik sotūs, bet ir išvykti pailsėti, pirkti kokybišką maistą – į tokį žiūri kaip į kvailį ir klausia, o kuo tau bulvė nepatinka. Jiems nereikia. Jų mažus poreikius išpildo valdžia ir to pakanka. Rusai nuo gilios senovės garsėja poreikių mažumu.

Rusijos tauta šimtmečiais badaudavo. Bado baimės jausmą sunku nusakyti žmonėms, kurie to nepatyrė. Tai didžiulė panika. Bado meto vaizdai neretai primindavo apokaliptines scenas, siaubinga, ką žmonės turėjo pereiti. Todėl tai iškentusiems visos šnekos apie laisvę, žmogaus teises yra gana tolimos, tačiau jei kalba pasisuks apie bulves ir grėsmę tai prarasti – niekas nenorės tuo rizikuoti. Deja, tokių žmonių yra dauguma.

Skaitant pasisakymus Rusijos klausimu, galima įžvelgti varžybas – kas baisiau pavaizduos situaciją toje šalyje… Bet sumenkindami gražiąją gyvenimo Rusijoje pusę (neabejoju, ji egzistuoja), sukuriame įspūdį, lyg ten nebūtų dėl ko kovoti? Kokios yra šviesiosios Rusijos visuomenės pamokos? Ar yra Rusijoje vilties?

Šis klausimas dažnai kyla užsieniečiams, kurie stebi Rusiją ir svarsto, ar yra priežasčių tikėtis, kad šioje šalyje bus geriau. Dalykas tas, kad jie pagerėjimą supranta pagal savo vertybes. Jie tikisi, kad Rusija nekels grėsmės pasaulio taikai; kad rusai taps geresni, neatrodys kaip piktavaliai; kad Rusijoje atsiras žmonių, kurie Vakarus traktuos geranoriškai, kaip savotiškus partnerius; kad karinė pramonė nebus laikoma pagrindiniu šalies galios simboliu.

Tačiau rusui pagerėjimas šalyje reiškia visai ką kita. Jo nejaudina, ką apie Rusiją galvoja užsieniečiai. Jam svarbu, kad jo nesodintų į kalėjimą, kad iš jo neatimtų verslo, kad jis turėtų bent minimalią teisinę apsaugą prieš valdininkus ir panašiai. Net jei karo pramonė išliks valstybės simboliu – na ir kas? Juk jei kažkas perka rusų tankus, vadinasi, fabrikų darbininkams mokamos algos. Vaizdžiai tariant, rusams pagerėjimas paprastai susiveda į didesnį duonos kepalą, ramesnę buitį ir geresnius ledo ritulio rinktinės pasiekimus. Štai ir visa gerėjančio gyvenimo koncepcija.

Tad ar gali užsieniečiai tikėtis, kad Rusijoje bus geriau? Gali. Tiesą pasakius, jiems jau dabar gerai, nes Rusija Vakarams tiekia energiją už juokingai žemą kainą, kitas gamtos iškasenas taip pat gana pigiai, ir visai nesirengia numesti jokios atominės bombos. Juk joks prancūzas netiki, kad iš Rusijos ant Paryžiaus gali nukristi atominė bomba. Todėl, kai vakarietis mato oligarchijos klestėjimą ir kitus įvykius Rusijoje, jis didelės grėsmės neįžvelgia. Energija tiekiama, visa kita taip pat yra, todėl jis galvoja – blogiau nebus. Pagerėjimas Rusijos viduje vakariečio nedomina, jam svarbiau gauti pigesnius išteklius.

Vidiniai reikalai ir žmonių gerovė rūpi tik nedideliam kiekiui inteligentų, kurie domisi žmogaus teisėmis. Atidžiau pažiūrėjus, daugelis žmonių Vakarų Europoje ir JAV apskritai ne itin domisi politika. Jiems svarbiau, kad dabartinė santvarka išliktų stabili. Na, jei bus koks pagerėjimas – žinoma, irgi neblogai.

Tuo tarpu Rusijoje yra kiek kitaip. Kadangi šalyje nėra saugumo ir negali būti tikras, kad tavo susikurto gerbūvio, verslo niekas neatims, žmonėms rūpi, kaip iš čia ištrūkti. Tuo tarpu absoliučiai visuomenės daugumai svarbu, kad šiek tiek pakeltų pensijas ir ledo ritulininkai taptų čempionais.

Vakariečiams blogiau jau nebus, tuo tarpu rusams gali būti. Esmė ta, kad dabartinė valdžia taip atitrūko nuo tikrovės, jog ji nebenori maitinti visuomenės. Todėl ji priima įstatymus apie darbinio amžiaus prailginimą, masiškai naikina sveikatos priežiūros sistemą, uždarinėja mokyklas ir taip toliau. Dabartinė Rusijos vidaus politika nėra paremta masinėmis represijomis, kaip kas nors galbūt linkęs įsivaizduoti. Paprasčiausiai kuriama tokia primityvi atmosfera, idant dalis visuomenės kuo greičiau išmirtų. Juk tam, kad vamzdžiais sklandžiai tekėtų nafta ar dujos, nereikia šimtamilijoninės tautos. Taigi, jei pavyks apmažinti pensininkų skaičių ir dar sutaupyti – visai gerai. Paliksime keliasdešimt milijonų ir toliau klestėsim.

Istorikė, žurnalistė Anne Applebaum yra pasakiusi, jog kalbėdami apie sovietų gulago siaubus mes pamirštame pačią Rusiją, jos žmones, kurie ir patyrė didžiausias baisybes. Klausantis Jūsų atrodo, kad nelabai kas pasikeitė? Iš kur semtis vilties?

Blogiausia, kad mes, vietiniai, esame pripratę prie tokios tikrovės. Daugelis neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Yra daugiau tokių kaip aš, kuriems trūksta oro, norisi daugiau laisvių ir kitokios sistemos. Tačiau mūsų nėra daug. Daugumai viskas tinka, todėl apčiuopiamų pokyčių tikėtis sunku.

Kaip mes gyvenam? Išgyvenau daugiau nei penkis dešimtmečius, manau išgyvensim ir toliau. Žinoma, egzistuoja reali tikimybė, jog bet kuriuo metu valdžia gali apšmeižti, pasodinti į kalėjimą ar net nužudyti. Visi kovotojai tai žino. Tačiau mano amžiuje jau vėlu galvoti apie emigraciją ar kažką panašaus.

Aš labai myliu rusų tautą, gamtą, tad kodėl gi turėčiau išvažiuoti? Taip, man kažkas gresia, bet man grėsė visą gyvenimą, manęs tai nebebaugina. Dauguma tų, kurie bijo, seniausiai iš čia išvažiavo. Tiesą pasakius, milijonai rusų pabėgo iš tėvynės per pastaruosius dešimtmečius. Baimė yra filosofinis klausimas – gali bijoti arba ne, bet kas nuo to pasikeis? Gal geriau mėginti, nors ir mažais darbais, ką nors keisti.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt