Atsitiko nelaimingas atsitikimas. Gavau rekomendaciją paklausyti štai šios dainos. Jau kai jūtūbė išmetė nuorodą, ir pamačiau grupės pavadinimą, sureagavau skeptiškai, kadangi buvau šios grupės atliekamus fragmentus klausęs, visiškai nieko ypatingo. Dar daugiau, tai, apie ką jie dainuodavo, man nebuvo priimtina, nes tai buvo atviriausias ir šlykščiausias nacionalizmo propagavimas. O tai man atrodo kaip lengvas iškrypimas. Bet…

Kol bandžiau susivokti, kuo aš nusikaltau žmogui, siuntinėjančiam tokias nuorodas, prasidėjo intro, ir aš lengvai nustebau, jog čia gali būti kažkas gražaus. Kadangi anksčiau girdėti fragmentai buvo itin žemo lygio pankrokas, šį kūrinį išklausiau ir pasilikau nieko nesupratęs. Kas po velnių čia buvo? Na melodija pusę velnio, ritmas, kaipo ir tvarkoj, solo galėtų nebūti visai, pripažinkim, sugrojo kaip visiškas diletantas. Žodžiu, skamba pusėtinai, nors rifai veikiausiai kažkur pasiskolinti. Bet dainos tekstas privertė sugrįžti į realybę, ir čia visiškai nusivyliau tuo, ką atliko grupė pavadinimu Diktatūra.

Kas blogai su dainos tekstu, nereikia net sakyti – banalus, epitetai nuvalkioti, o autoriui pakilti iki metaforos taip ir nepavyko. Tiesiog banaliausias popso kratinys ir tiek. Prie ko čia proletariatas, leistų užduoti sau ir man klausimą skaitytojas? Elementaru. Grįžusi iš darbo valytoja, įsijungusi televizorių ir žiūrinti visą Lotynų Amerikos šūdo srautą disponuoja lygiai tokiu pačiu skurdžiu žodynu. Toks pats ir šios dainos teksto lygis. Tačiau tuomet pradėjau spekuliuoti, kaip tokia daina išvis galėjo atsirasti, ir man logiškos pasirodė dvi prielaidos: a) tiesiog reikėjo dainos apie meilę, banalios, bet kad kvaila ar kvailos merginos gerai kibtų, todėl buvo sumesta į vieną krūvą viskas, kas yra labiausiai nuvalkiota; b) Diktatūra nusprendė prasiveržti į eterį, ir jiems reikėjo dainos, kuri būtų priimtina tiems, kas sėdi prie radijo pultų ir užsiiminėja grojaraščių sudarymais. Na ir tuomet prasidėjo dilema: reikia kurti tai, kuo anksčiau buvo šlykštimąsi – popsą. Bet tuomet tie 450 fanų (jų, be jokios abejonės, skaičius gali būti ir ženkliai didesnis) Lietuvoje, klausantys jų muzikos ir skutantis savo galvas plikai ir nešiojantys ant juodos odinės striukės antsiuvą nuo jų visiškai nusigręš. Ką daryti? Atsakymas vienas: šalia šlykštaus ir nuvalkioto pavadinimo meilė, prirašė ir aliuziją į Lietuvos mitologiją, dėl to skliausteliuose šalia pagrindinio pavadinimo atsirado toks darinys (Jūratė ir Kastytis). Mintis nebloga, mes ir toliau mylime Lietuvą, ir daina apie meilę yra tik dar vienas legendos perdainavimas ir t.t. Bet čia irgi prasideda problemos, kadangi, kaip dori proletarai, teksto autoriai visą laiką vertino skeptiškai savo galvas, geriausiu atveju jos buvo skirtos tam, kad jas nuskusti ir tokių būdu pademonstruoti, jog jie myli Lietuvą. Kaip bebūtų ironiška, pagalvoti, jog galva skirta kam nors kitam, nei ši funkcija, nesugebėdavo. Tai, jog teksto analizė yra darbas jie taip pat nesuvokė, nes darbas tai kai kastuvu mojuoji ar plytas nešioji, bet tikrai ne tai, kas yra intelektualinė veikla. Žodžiu, taip ir liko legenda, apie kurią dainuojama, nė trupučio nesuvokta, o čia galima padėti dar vieną pliusiuką, jog ši grupė dainuoja apie proletarus proletarams, patys neišsilaisvinę iš jų kategorijų.

Liūdniausia yra tai, kad būtent šie žmonės, visiškai nesuvokiantis savo santykio su kultūra ir aplinka, reguliariai per valstybines šventes išeina ir skanduoja visokias nesąmones, kurios jiems atrodo meilės Lietuvai išraiška, tuo tarpu kultūringas žmogus mąsto, jog tai yra antisemitizmo ir netolerancijos demonstravimas, kuris niekur neveda. Tačiau tokių žmonių tikrai yra ir nuo to niekur nepabėgsi. Ar būtų galima jiems ką nors patarti? Be jokios abejonės, yra tik vienas patarimas – pirmiausiais jiems reikia susitvarkyti galvas. Ir tie, kas sako, jog pastaruoju metu pernelyg dažnai užrašau diagnozę ar bent jau nurodau į probleminį organą, tai šiuokart turiu jus nuvilti. Tikrai, omenyje neturiu to, ką pagalvojot. Čia žmonės turi nueiti į Eurokosą ar kokią nors panašią parduotuvę, ir paprašyti kokių nors priemonių, skatinančių plaukų augimą, jomis gerai įtrinti savo viršugalvį ir kurį laiką vengti plaukų kirpimo mašinėlės, ypač tuomet, kai ji gali dirbti nuliniu rėžimu. Be jokios abejonės, po to reikia apsitvarkyti garderobą, susirasti padorią kompaniją, su kuria, sėdint prie alaus, neitum daužyti snukių ir t.t. Bet visgi, man atrodo, reikia pradėti nuo galvos tvarkymo…

Ir taigi, proletariato rokas, jis gerokai kitoks nei buvo prieš 25 metus, kuomet visi buvo proletarais. Jis vulgarus ir atstumiantis, net ir tuo atveju, kai su melodija pusę velnio, pjautuvas ir kūjis vis tiek kyšo iš kišenės. Ir čia galima pasipiktinti, jog jie prieš visokius komunistėlius, vadinamus Antifa. Bet tas pasipiktinimas ateina tiesiog iš nesuvokimo, mątant dirbtinius prieštaravimus, kurių jie patys nesuvokia. Taip tokia sąvoka galima. Proletariato rokas. Proletariato Diktatūra. Junginys girdėtas. Aš juk sakiau – iš kišenės kyšo pjautuvas ir kūjis.

Originalus įrašas tinklaraštyje Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Rekomenduojame

Šis tekstas yra „Baltojo vaiduoklio juodraščiai“ nuosavybė

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: