Festivalis „KĄ?BŪKI!“ aprėpiantis muziką, judesį, teatrą, dailę, fotografiją ir kitus vizualiuosius menus kviečia į vieną pirmųjų festivalio renginių Kauno valstybiniame lėlių teatre. Čia sausio 27 d. 18 val. bus rodomas aktoriaus bei režisieriaus Rolando Kazlo monospektaklis „Geležis ir sidabras“ pagal poeto Vlado Šimkaus eiles.
Jei Rolandas Kazlas imasi kurti, tai, kaip pats sako, „užsikrauna sau trigubą naštą“ – tampa ir inscenizacijos autoriumi, ir spektaklio režisieriumi ir aktoriumi. Tokio triūso rezultatą Rolandas nesenai pristatė savo naujausiu spektakliu „Palata“, o prieš jį sekė „Geležis ir sidabras“.
Kaip sako pats spektaklio autorius, tai turėtų būti „atviras pokalbis su savim ir žiūrovais apie pasirinkimą. Ir kartu – kvietimas. Tarp subirusių durklų, krūvos geležies, šaltų betonų, pilkos kasdienybės ir buhalteriškai suskaičiuotos buities ieškoti, atrasti ir pajausti paslaptingą, silpną sidabro šviesą. Kovoti už tas retas sidabrines minutes. Kartais kovojama einant į potekstę, į tylą….“
Poetą Vladą Šimkų Rolandas Kazlas netiesiogiai įvardija savo sielos broliu, padėjusiu pagaliau atrasti širdžiai artimą poeziją. Simboliška, kad tokį žmogų tebegaubia paslapties skraistė. Teišleidęs 4 didelio populiarumo sulaukusius poezijos rinkinius poetas tiesiog nustojo rašyti eilėraščius ir visą likusį gyvenimą tevertė kitų autorių tekstus. Įvairūs literatūrologai ir talento gerbėjai iki šiol nebesvarsto, tokio poelgio priežastis, o Rolandas Kazlas bando atsakymą rasti interpretuodamas jo eiles.
Vieni lygina Rolandą Kazlą ir Vladą Šimkų kaip itin jautrius, gabius, dėl to artimų sielų kūrėjus, sugebančius virtuoziškai perpinti komiškumą, satyrą ir dramą, kiti negali nepastebėti Rolando Kazlo aktorinio meistriškumo ir užmezgamo ryšio su publika, treti stebisi jau ir keturiasdešimtmetį skaičiuojančių eilėraščių aktualumu.
