Kino filmo "The Hunt" kadras.

Violetiniai protrūkiai daniškame miestelyje. Ir viskas tik per vieną bjaurią, nesigilinančią, kvailą personą. Tik per vieną už šiaudo vežime užsikabinančią ir dėl to šieną padegančią moteriškę. Šio filmo metu buvau apimtas begalės jausmų – pykčio, nusivylimo, paniekos, pasibaisėjimo ir vilties. Tai filmas, kuris priverčia suprasti, kad kartais kelio atgal nebėra. Naujas danų kinematografijos šedevras Jagten – dar vienas puikus danų kūrinys.

Nedideliam miestelyje ramiai sau gyvena vienišas vyras – dirba vaikų darželyje auklėtoju, o laisvu laiku leidžia laiką su draugais medžioklėje arba prie stalo. Ir staiga vienas mažas nereikalingas melas gerą ir savą žmogų paverčia viso miestelio nekenčiamu priešu.

Baisiausia (ar geriausia?) čia tai, kaip tikroviškai ir per daug tobulai pastatytas ir suvaidintas šis filmas. Kiekviena scena įtraukė lyg pro langą matomas kaimyno gyvenimas. Visą laiką jaučiau personažų džiaugsmą, liūdesį, baimę ir neapykantą. O labiausiai, netgi daug labiau už patį personažą, jaučiau jį supančią neviltį ir padėtį be išeities. Tai filmo metu vertė muistytis, piktintis balsu ir nekęsti visų nepamatuotai besielgiančių personažų. Kas keisčiausia, vis tiek iš dalies pateisinau jų neadekvatų elgesį. Juk lengva suprasti, kad jų vietoje tikriausiai elgčiausi lygiai taip pat.

Nuoširdžiai pikta šiame filme buvo tik ant vieno žmogaus – darželio auklėtojos, kuri elgėsi lygiai taip pat aklai, kaip neseniai Lietuvoje praūžęs vienas violetinės spalvos judėjimas. Faktų nereikia, argumentų nereikia, svarbu tik tyra neapykanta ir masinis pasidavimas sąmokslo teorijoms. Iš tiesų nuostabu, kaip laiku pasirodė šis filmas. Jis tobulai dera prie pastaruosius kelerius metus vykusios lietuviškosios „mergaitės istorijos“. O darželio auklėtoja, tėvai ir kiti miestelio gyventojai labai tiksliai atvaizduoja visus lietuviškam judėjimui pasidavusius žmones. Šį filmą privaloma pažiūrėti kiekvienam lietuviui, kuris nors kartą domėjosi Garliavos mergaitės istorija.

Šiame kūrinyje galima aiškiai stebėti, kaip formuojasi tokio tipo sąmokslo teorijos. Šis filmas – vos ne mokslinis tokio dalyko pavyzdys. Prasidėjusi kaip paprastas vaiko leptelėjimas, vieno per daug aktyvaus žmogaus dėka ši istorija per kelias dienas ima plisti nebesustabdomai. Tiesiog tipinis atvejis – vienas pagalvojo, kitas pasakė, trečias spėjo – ir netikėtai gimė istorija, kurią, kaip susitarę, kartoja visi vaikai. Istorija progresuoja iki logiškai nepaaiškinamų pasakojimų ir po truputį virsta Tiesa. Vienintele, ir Tikrąja, kuria aklai tiki visi įsitraukę. O tada telieka tiesiog teroras.

Jautresniam žmogui paskutinis filmo trečdalis gali būti gan sunkus. Stiprėjanti neviltis įsismelkia į visą siužetą ir kiekviena scena priverčia tiek piktintis neteisybe, jog net imi rauktis nuo nemalonių vaizdų. Filmas parodo, kokia žiauri gali būti masinė neapykanta ir koks baisus yra psichologinis teroras paliekant žmogų vienišą beviltiškame kare. Nors visą laiką nujaučiau, jog filmas gali baigtis geruoju, tačiau stiprus nevilties jausmas užgožė bet kokias nuojautas. Tai aš vadinu stipriu darbu. Retai pamatysi filmą, kuris paveikia stipriau, nei tikriausiai paveiktų panašūs įvykiai realybėje.

Filmas užbaigiamas taip, jog lengvesnės kino produkcijos mėgėjai jį pakeiksnos. Pabaiga tikrai nėra tokia, kokios norėtų dauguma žiūrovų. Ji parodo, kuo geras Europos kinas skiriasi nuo dabartinio JAV kino. Filmui pasibaigus daug žmonių internetuose ir diskusijose puolė galvoti ir nagrinėtis, kas gi buvo tas asmuo paskutiniuose kadruose. Tačiau tikrai neverta ieškoti išaiškinimo. Juk filmo moralas ne apie tai! Moralas apie tai, jog kartais nebėra kelio atgal – ypač iš fanatizmo liūno. Gyvenimas filmo personažams niekada nebebus toks pats. Visą gyvenimą šešėlis seks iš paskos ir vers žvalgytis per petį. Kai pabandai tai įsivaizduoti savo gyvenime – apima nemalonus šiurpas.

Originalus įrašas tinklaraštyje Buržujaus rašinėliai

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su „Buržujaus rašinėliai“.

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: