„Žudymas” – pribloškianti siaubo dokumentika (N-18)

Paskelbė: Data: 2014-01-26 02:27

Spausdinti | Komentarai

Smulkutis žilais garbanotais plaukais linksmo veido žmogeliukas ir šalia jo stovintis rankas ant pilvo sunėręs dvigubai didesnis rūstus storulis, du komiški indonezijos gangsteriai, šypsodamiesi pasakoja istorijas, kurios iš pradžių skamba, ne, atrodo ne taip  išgirdau…?

Supratusi jog girdžiu gerai noriu tikėti, kad tai ne dokumentinis filmas, bet socialinis eksperimentas, tačiau seneliukas tuo metu vis dar šypsodamasis porina toliau: „Iš pradžių mes žmones negyvai uždaužydavome lazdomis, bet buvo tiek daug kraujo ir taip dvokė, kad galiausiai aš atradau va tokią štai techniką…“ – ir prie stulpo pririšęs ilgą vielą ant šalia priklupusio savanorio inscenizuoja, kaip teigia, itin efektyvų smaugimo būdą. Vėliau, pats žiūrėdamas šį įrašą sako „et, man nereikėjo mautis baltų kelnių, tamsios spalvos man tinka labiau.“

Filmas atspindi liūdną Indonezijos kasdienybę, kur, regis jau pasibaigus masiniams žudymams, žmonių atmintyje vis dar gyvi kankinimai ir daugiau nei milijono aukų, kinų ir komunistų genocidas. Tačiau režisieriai pasirinkę šiek tiek netikėtą kampą, užuot kalbinę aukas, leidžia pasireikšti žvaliems kaltiesiems, kurie, beje, visai nesijaučia kalti.  Juostos kūrėjų komanda, pirminius interviu pradėjusi prieš aštuonerius metus, savo „herojams“ senukui Anwar Congo ir drūtuoliui Adi Zulkadri duoda fantazijos laisvę. Įtikinę, kad kuriamas filmas apie jų gyvenimą (juk taip ir yra) leidžia žudikams patiems viską režisuoti.

Dokumentinio filmo “The act of killing” kadras

Čia gangsteriai gali įgyvendinti savo kinematografines vizijas, kurios, turbūt dėl kultūrinių aspektų, gerokai pranoksta galimą kokių mūsų „agurkinių“ režisuotą spalvų paletę – entuziazmas rungiasi su beskonybe ir dirbtinių gėlių spalvomis sprogstančia pompastika, tačiau galų gale gangsteris yra gangsteris ir subtilaus pasaulio pajautimo čia jau negalima tikėtis. Anwar Congo, pats asmeniškai nužudęs daugiau nei tūkstantį žmonių, pasitelkęs naivias dekoracijas ir butaforiškus specialiuosius efektus atkuria kankinimo scenas, tardymus ir nes savo naktinius košmarus. Tačiau svarbiausia tai, kas vyksta tarp repeticijų – tuomet vyrai kalbasi, dalijasi prisiminimais apie tardymus, paauglių prievartavimus, deginimus, ir nė neslepia tuo didžiuodamiesi. Jų motyvai laviruoja ant laukinio sadizmo ir „pareigos“ žudyti komunistus ribos, o gilesniems budelių išgyvenimams atskleisti reikia kantrybės ir vaizduotės.

Dėl fantasmagoriškų vaizdų ir kartais mėgėjišką siaubo filmą primenančių dekoracijų, ši dokumentika stebėtinai maloni akiai, ir išjungus garsą matant dienos šviesoje kalbančio senuko interviu atrodytų, kad tai pramoginė gyvenimo būdo laida – ryšku, spalvota, o vienintelis miręs dalykas ekrane – tai geras skonis.

Iki šiol Indonezijoje vykdomasis valdžios aparatas yra gangsterių rankose, kurie atvirai remiami ir palaikomi dešiniųjų, o pats Anwar Congo yra jų Pemuda Pancasila para-legalios militaristinės organizacijos įkūrėjas. Jai priklauso ministrai ir kiti politikai atvirai besigiriantys korupcija ir savo rankomis vykdytų genocidu. Šiek tiek sukritikuotas už platesnio istorinio konteksto trūkumą, vis dėl filmas yra dar viena labai svarbi pasaulio istorijos mozaikos dalis, geriau už bet kokį mokytoją atmintin įrašanti „Indonezija, gangsteriai, komunistai, genocidas“.

Visas filmas

Bendras danų, britų ir norvegų produktas, režisierių Joshua Openheimerio ir Christine Cynn darbas daugelio kritikų pripažintas geriausiu  2013 metų dokumentiniu  filmu.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt