Jei manote, kad toks mažas, piktas, kompleksuotas diktatorius kaip Vladimiras Putinas, pareikalavęs tūkstančių nekaltų žmonių aukų, yra retas reiškinys pasaulio istorijoje klystate. Diktatoriai atsiranda nuolat, ir jie turi tuntus pakalikų bei kruvinų įsakymų vykdytojų. Džordžas Bernardas Šo vadino diktatorių liejamą kraują reikalingu ir gyrė totalitarinio valdymo „efektyvumą“ palyginus su „neveiksniais Vakarų parlamentais“. Genialusis dramaturgas bent jau šiuo atveju aiškiai klydo – šiuo metu pasaulyje nėra prasčiau, ciniškiau valdomų ir skurdžiau gyvenančių tautų už tas, kurios apraizgytos totalitarinių režimų. Kas jie – politiniai gyvuliai, tironai, vienaakiai aklųjų šalyje? Pristatome jums 10 išskirtinių kino juostų apie diktatūrą, cenzūrą, laisvių ribojimą ir žmogaus teisių nepaisymą. Šie filmai ne tik istoriškai supažindins su tironijos žiaurumu, bet ir emociškai padės suprasti, ką reiškia žiūrėti į bedugnę ir nebijoti toliau kovoti už savo laisvę.
10. „Diktatorius“ / “The Dictator” (2012)
Tai vienas geriausių komiko Sachos Baron Cohen filmų, jis vaidina Šiaurės Afrikos diktatorių Aladeen, kuris kankina ir vykdo mirties bausmes savo žmonėms, ketina su masinio naikinimo ginklų pagalba sunaikinti Izraelį. Aladeen dėdė Tamir (Ben Kingsley), teisėtas sosto paveldėtojas, ketina jį nuversti. Tačiau kai to nepavyksta įvykdyti, Tamir paskatina Aladeen vykti į Jungtinių Tautų būstinę bei rezga dar vieną sosto užgrobimo planą. Tačiau čia jis pagrobiamas, o Tamir paskiria vaidinti Aladeen piemenį Efawadh. Tamir siekia paskelbti demokratiją ir ja prisidengęs gauti pelną iš naftos eksporto.
Tikrasis Aladeen išsigelbėja, bet netenka savo barzdos, todėl yra nebeatpažįstamas. Filme yra daug komiškų situacijų, kartais net brutalių, tačiau tie žmonės, kurie nesupranta ironijos ir yra jautresni, jiems ši komedija nėra rekomenduojama, nes jie tiesiog nesupras daugelio pokštų ir liks nusivylę. Pradžioje mes matome negailestingą ir žiaurų diktatorių, iš kurio kvailumo mes juokiamės, o filmo pabaigoje mes jau pradedame šiek tiek simpatizuoti šiam personažui, net norime, kad jam pasisektų, nepaisant jo žiaurumo.
Diktatorius – tai ne tik labai linksmas filmas, bet ir subtili politinė satyra, ypač paskutinės filmo scenos tai įrodo, kuomet kandžiai pasišaipoma iš taip vadinamųjų demokratų, kurie nepaiso daugelio mūsų teisių pažeidimų. Šis filmas turi šiek tiek panašumų su Ch. Chaplino The Great Dictator, kuriame tironas Hynkel yra pakeičiamas jo dubleriu, taip pat vienoje vietoje Aladeen palygina save, kad jis yra vienas iš geriausių ir paskutiniųjų diktorių.
9. „Interviu“ (The Interview, 2014)
Filmas „Interviu“ yra veiksmo komedija, kuri tikriausiai šokiruos ne vieną žiūrovą. Tai yra sėkmingiausias „Sony“ filmas skaitmeninės nuomos srityje, tačiau tai nėra be priežasties.
Šiame filme yra pajuokiamas Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Čen Unas. Šiaurės Korėja visada teigia, kad jų šalyje viskas yra gerai, tačiau neretai vakarų pasaulis iškelia kitokias versijas. Šiame filme Šiaurės Korėja yra parodoma kaip apgaulingą ir klaidinantį įspūdį bandanti sudaryti šalis. Tai jautri tema su kuria filmo kūrėjai susidorojo tikrai neatsargiai. Rezultatas – įžūliai juokinga komedija ir Šiaurės Korėjos grasinimai Jungtinėms Amerikos Valstijoms.
Šiaurės Korėjos vyriausybė grasino „Sony“ siekdami sustabdyti filmo premjerą. Dėl šių priežasčių auditorijos filmą pamatė keliais mėnesiais vėliau, negu buvo originaliai suplanuota. Per šį laiką filmas buvo permontuotas, kad būtų labiau priimtinas Šiaurės Korėjai, tačiau akivaizdu, kad tai nepadėjo. Kino teatrai, sunerimę dėl gaunamų grasinimų, atsisakė rodyti šią komediją. Nepasiduodami, ir norėdami filmą parodyti auditorijoms, „Sony“ nusprendė jį išleisti skaitmeninei nuomai. Tai išprovokavo kibernetines atakas iš grupuotės, kuri turi ryšių su Šiaurės Korėja. Atakų metu iš „Sony“ buvo pavogta daug konfidencialios informacijos.
Šis filmas yra apie pokalbių laidos vedėją Deivą Skailarką (Džeimsas Frankas) ir jo prodiuserį Aroną Rapaportą. Norėdami pakeisti savo laidos kryptį ir pradėti kalbėti rimtesnėmis temomis jie sugalvoja sprendimą – suorganizuoti interviu su Šiaurės Korėjos diktatoriumi, kuris kaip paaiškėjo, yra Skailarko laidos gerbėjas. Tačiau prieš išvykstant su protagonistais susiekia Centrinė žvalgybos valdyba. Jie nori Deivo ir Arono pagalbos nužudant Šiaurės Korėjos vadovą. Ryžtingi ir gerai šiai misijai pasiruošę vyrai išvyksta imti interviu bei atlikti jiems paskirtos CŽV misijos. Tačiau nuvykus į Šiaurės Korėją Skailarko pasaulis apsiverčia aukštyn kojom – jis nebenori vykdyti žmogžudystės. Susidraugavęs su diktatoriumi, kuris pasirodo, už uždarų durų, yra toks pat paprastas žmogus kaip ir mes visi, Skailarkas pradeda įtikinėti Aroną nutraukti misiją, tačiau pastarasis to daryti neketina.
Žiūrovų atsiliepimai apie šį filmą yra iš ties įvairūs. „Rotten Tomatoes“ auditorijos vertinimas skirtas šiam filmui yra 48% ir iš to galima spręsti, kad šis filmas bei jame reprezentuojamas humoras yra tikrai ne kiekvienam. Tačiau visa absurdo komedija, vaizduojama šiame filme, ir duoda jam žavesį. Kartais sunku mėgautis komedija, kai yra juokaujama rimtomis temomis, tačiau jeigu žiūrovai galėtų 1 valandai ir 51 minutei pamiršti logiką, kuri mus visus gyvenime veža į priekį, šis filmas gali tapti malonia patirtimi. Situacijos, besiklostančios šioje veiksmo komedijoje, dažnais momentais yra tokios absurdiškos ir atitolę nuo realybės, kad net ir šio žanro skeptikams gali sukelti šypseną.
„Interviu“ aktorius galima apibudinti kaip savo srities ekspertus. Setas Rougenas, kuris atliko vieną iš pagrindinių vaidmenų ir taip pat prisidėjo prie šio filmo režisavimo, yra pagarsėjęs kaip komikas, aktorius ir rašytojas. Dažniausiai aktorių ir jo įsimintiną juoką galime matyti komedijos žanro filmuose. Džeimsas Frankas taip pat yra vaidinęs ne vienoje komedijoje, kurių dėka jis tapo žinomas. (G.A.)
8. „Arbatėlė su Musoliniu“ (Tea with Mussolini, 1999)
Arbatėlė su Musoliniu yra apdovanojimų pelniusi komedija-drama. Tai yra anglo-italų pusiau autobiografinis filmas, o jo režisierius yra žymusis Frankas Zefirelis. Scenarijų filmui sukūrė Džonas Mortimeris.
Šis filmas yra įkvėptas Franko Zafirelio prisiminimų, apie aplinką, kurioje jis užaugo. „Arbatėlė su Musoliniu“ gali pasiekti plačias auditorijas – tiek asmenis, kurie domisi istorija, tiek tuos, kurie tiesiog nori pamatyti šią jautrią berniuko istoriją.
Filme pasakojama apie jauną berniuką vardu Lukas, kuris reprezentuoja Franką Zefirelį. Veiksmo vieta – Italija prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jo metu. Lukas neturi jokių artimųjų – jo mama mirusi, o tėvas, kuris turi naują šeimą, nenori rūpintis savo atžala. Berniuko pagailėjo Luko tėvo sekretorė Merė. Ji berniuką įsivaikino ir supažindino su bričių pabėgėlių bendruomene „Scorpioni“ – taip jis sutiko savo vedles, kurios padėjo Lukai augti. Berniukas didžiąją filmo dalį buvo tarsi stebėtojo vaidmenyje – atrodo, kad jis buvo per jaunas pats imtis veiksmų ir tapti vienu iš pagrindinių personažų. Pirmame plane – Ledi Hester, Arabela, Merė, Elsa ir Džiordžė bei jų išgyvenimai.
Aktorės, kurios vaidino moteris, besirūpinančias berniuku, buvo trys žavingosios britės ir dvi amerikietės: Megė Smit (vaidino Ledi Hester), Džudi Denč (vaidino Arabelą), Džoana Plourait (vaidino Merę), Šer (vaidino Elsą) ir Lilė Tomlin (vaidino Džiordžę). Šios aktorės turi įspūdingas karjeras ir yra laimėję daug apdovanojimų. Matyti jas susirinkus viename ekrane yra iš ties didelis malonumas. Tai tikriausiai ir buvo pats įspūdingiausias ir labiausiai pagirtinas šio filmo aspektas – puikiai vaidmenims parinkti aktoriai, kurie padeda dar labiau įsijausti į istoriją ir suprasti atmosferą, kurioje augo berniukas.
Frankas Zefirelis yra italų režisierius, dizaineris ir operos, teatro, kino filmų bei televizijos prodiuseris. Florencijoje studijavo architektūrą ir prisijungė prie universiteto teatro grupės. Deja, bet jo studijas nutraukė Vokietijos okupacija Italijoje ir jis prisijungė prie partizanų bei buvo škotų gvardijos vertėjas. Kai baigėsi karas F. Zefireli išvyko į Romą siekti karjeros teatre. Vėliau jis prisijungė prie „Luchino Visconti Morelli-Stoppa“ kompanijos kaip aktorius-režisierius ir netrukus pradėjo režisuoti filmus.
Atsiliepimai apie šį filmą yra teigiami, Megė Smit net laimėjo BAFTA apdovanojijmą „geriausios aktorės pagalbinio vaidmens“ kategorijoje. Šis filmas ne tik išgyveno daugelio metų išbandymus, bet vis dar yra aktualus net šiomis dienomis. (G.A.)
7. „Če“ pirma ir antra dalys (Che: Part One ir Che: Part Two, 2008)
Ernestas „Če“ Guevara iki šiol yra vertinamas dviprasmiškai: vieni vertina jį kaip herojų, o kiti – kaip žudiką. Šis dviejų dalių filmas iš ties palieka daug erdvės susiformuoti savo pažiūras – istoriškai tiksli ir įvairiais kampais pagrindinio veikėjo asmenybę atskleidžianti biografinė drama leidžia į šią asmenybe pažvelgti pakankamai objektyviai.
Iš vienos pusės Če yra atskleidžiamas kaip didvyris atstovaujantis kairiuosius: užjaučiantis, drąsus, protingas ir ryžtingas kareivis. Iš kitos pusės žiūrovai gali pamatyti ir kitą Če pusę: žiaurumą, aroganciją ir stiprų charakterį.
Ši istorija yra padalinta į dvi dalis pavadinimais „Argentina“ („The Argentine“) ir „Partizanas“ („Guerrilla“) .
Pirmoje dalyje yra pasakojama kaip 1956 metais Ernestas „Če“ Guevara ir Fidelis Kastro su būriu Kubos tremtinių per dvejus metus surinko armiją bei nuvertė JAV palankų diktatoriaus Fulgencio Batistos režimą.
Antrojoje dalyje yra pasakojama kaip praėjus septyneriems metams po pergalės Kuboje, Če yra Bolivijoje. Ten jis bando pritaikyti praeityje pasitvirtinusius revoliucijos metodus, tačiau nesėkmingai.
Pagrindinį šio filmo vaidmenį atlikęs Benicijus del Toras interviu metu su „The Guardian“ pasidalino, kad jautė didelę atsakomybę Lotynų Amerikos istorijai. Jis norėjo viską perteikti kiek įmanoma istoriškai tikslingai. Tam, kad tai galėtų padaryti, jis su režisieriumi keliavo i Kubą surinkti daugiau informacijos apie Če. Aktorius pabrėžia – norint nuodugniai suprasti Če istoriją, būtina abi filmo dalis vertinti kaip visumą.
Šio filmo režisierius, Styvenas Soderbergas, interviu su „CNN“ metu dalinosi, kad jis yra nieko prieš, jeigu kažkas jaus nepasitenkinimą, kad tam tikrų detalių apie Če jis filme nepanaudojo. Svarbiausias prioritetas – pateikti faktus ir įvykius tokius, kokie jie buvo iš tikrųjų. S. Soderbergas teigia, kad filme stengėsi pateikti Če neutraliai, kad jo veiksmus žiūrovai galėtų vertinti patys. Vienoje iš diskusijų, vykusioje po šių filmų premjerų, režisierius dalinosi, kad kurdamas šiuos filmus jis buvo susidomėjęs Če kaip „kariu, žmogumi turinčiu savo ideologiją, kuris pasiėmė ginklą“ ir „Če“ pirma ir antra dalys yra to rezultatas. Net ir diskusijos metu auditorijoje kilo sumaištis – ar Če žudikas, ar revoliucionierius? (G.A.)
6. „Krikštas krauju“ (Baptism Of Blood, 2006)
1964 metais Brazilijos ginkluotosios pajėgos, palaikomos Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės, nuvertė tuometinį prezidentą João Goulartą. Prasidėjus diktatūrai, kitokių politinių pažiūrų asmenys buvo pradėti slopinti naudojant įvairias priemones. Buvo taikomos griežtos cenzūros taisyklės ir pažeidinėjamos žmogaus teisės. Jau nuo pat rėžimo pradžios opozicijai buvo taikomos įvairios kankinimo priemonės, tiek siekiant juos sužlugdyti, tiek išgauti informaciją. Žiaurūs kankinimo metodai ir žudymai buvo slapstomi bei pateikiami kaip nelaimingi atsitikimai, todėl tikslaus aukų skaičiaus sužinoti nėra įmanoma.
Šių tragiškų įvykių sūkuryje ir vyksta filmo „Krikštas krauju“ siužetas. Broliai dominikonai Titas (Caio Blatas), Fernandas (Leo Quintão), Ivas (Odilonas Estevesas) ir Betas (Danielius de Oliveiras), prisidėjo prie „kairiųjų“ organizacijų, kurios bandė pasipriešinti diktatoriškam rėžimui. Už šiuos veiksmus jie buvo suimti ir žiauriai kankinami – kaip ir daugelis tuometinių žmonių, bandžiusių pasipriešinti esamai politinei situacijai.
„Krikštas krauju“ perteikia žiaurumą ir beviltiškumą, kurį patyrė žmonės, gyvenantys karinėje diktatūroje. Ši istorija – paremta tikrais faktais, kuriuos savo memuarų knygoje pasakoja vienas iš brolių dominikonų Brolis Betas. Jam prireikė dešimties metų surinkti visą informaciją, taip pat, surašant ir savo prisiminimus.
Šio filmo režisieriui, Helvecijui Ratonui, pačiam teko išgyveno šio laikmečio įvykius. Jis aktyviai priešinosi rėžimui, vadovybei ir buvo priverstas išvykti į tremtį Čilėje. Dėl šių priežasčių jis nusprendė šį filmą padaryti kiek įmanoma realistiškesnį – parodant visą moralinį, emocinį ir fizinį įvykių intensyvumą. (G.A.)
5. „Didysis diktatorius“ / The Great Dictator (1940)
„Didysis diktatorius“ yra pirmas Chaplino garsinis filmas. Anksčiau šis režisierius buvo aktyvus nebylaus kino šalininkas. Net įvykus garsinio kino revoliucijai jis iki pat „Naujųjų laikų“ (1936) darė nebylius filmus su subtitrais, o tais retais atvejais, kai rodė kalbančius personažus, paversdavo jų žodžius abrakadabra. Šiuo metodu Chaplinas pasinaudojo ir vienoje „Didžiojo diktatoriaus“ scenoje, kai Tomėnijos vadovas rėžia ilgą emocingą kalbą didelėje aikštėje susirinkusiai liaudžiai. Nuo pirmojo šio filmo viešo seanso iki mūsų laikų žiūrovai juokiasi, nes supranta ką filmo autoriai turi omeny.
Prisiminkime, kad filmą „Didysis diktatorius“ Chaplinas sukūrė 1940-aisiais. Europoje jau liepsnoja Antrasis pasaulinis karas, iki to momento, kai amerikiečiai, 1944-aisiais išsilaipinę Normandijoje, atidarys antrą frontą, dar ilgi ketveri metai. O Chaplinas jau paskelbė savo asmeninį karą fašizmui ir konkrečiai A. Hitleriui.
Būtent asociacija su Trečiojo reicho fiureriu kyla šio filmo žiūrovams, kai jie mato Chaplino vaidinamą personažą. Nors šis žmogus yra nuostabiai panašus į Adolfą Hitlerį, bet pagrindinis filmo herojus yra visai ne jis, o… Adenoidas Hinkelis. Ir veiksmas vyksta ne fašistinėje Vokietijoje, bet išgalvotoje šalyje Tomėnijoje (lygiai taip pat Steveno Spielbergo „Terminale“ minima neegzistuojanti šalis Krakozija).
Ch. Chaplinas vaidina du personažus – tai jau minėtą Tomėnijos vadovą Adenoidą Hinkelį ir gete gyvenantį žydą barzdaskutį. Pastarasis yra Pirmojo pasaulinio karo veteranas, kontūzytas per lėktuvo avariją, todėl gana ilgai nesupranta, kas aplink darosi.
O Hinkelis, savo karo ministro paragintas, jau planuoja užgrobti kaimyninę šalį Osterlichą (suprask, Austriją) ir net svajoja apie viešpatavimą pasaulyje (paslapčia nuo kitų savo kabinete jis sukioja ir mėto į viršų žemės rutulį, kuris galiausiai sprogsta rankose, nes, laimei, tai buvo tik balionas).
Tikras malonumas girdėti ir kitų personažų pavardes. Vieno ministro pavardė Garbitsch (angl. „šiukšlė“), kito Herring (angl. „silkė“ – ir iš pavardžių sąskambio, ir iš šio ministro kompleksijos akivaizdu, kad tai reichsmaršalo Goeringo parodija). O vienoje scenoje susitikti su Hinkeliu į Tomėnijos sostine traukiniu atvyksta draugiškos šalies Bakterijos (!) diktatorius Benzinas Napalonis.
Akivaizdu, kad pastarasis personažas užrūstino Italijos fašistų lyderį Benitą Mussolinį. O Hitleris, tarsi kreivame veidrodyje pamatęs patį save, Chapliną pavadino žydu (fiureriui, matyt, šitas žodis reiškė didžiausią paniekinimą) ir Trečiojo reicho priešu. (G.J.)
4. „Mielas Diktatoriau“ / Dear Dictator (2018)
Du jauni režisieriai Lisa Addario ir Joe Syracuse nustebina itin aštria bei nuotaikinga satyrine komedija „Mielas Diktatoriau“ (angl. „Dear Dictator“). Kas tikrai džiugina tai juokelių įvairovė. Bežiūrint išgirsite nuo visiškai lengvabūdiškų pokštų iki gana aštrokų pasisakymų. Filmas yra giriamas už šokiruojančią idėją ir tikrai įsimintiną istoriją, tačiau jis šiek tiek primena režisieriaus Larry Charles 2012 metais išleistą nuotykių komediją „Diktatorius“ (angl. „Dictator“) su Sacha Baronu Cohenu priešakyje. Abiejose istorijose pasakojama, kaip dėl tam tikrų priežasčių (mažos Karibų salos, kitame filme išgalvotos Šiaurės Afrikos valstybės Vadijos) diktatoriai atsiduria Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriose nepamiršę savo žiaurumo ir jėgos demonstravimo įpročių, susipažįsta su amerikietiška kultūra ir šio vizito metu atskleidžia geraširdiškas tironų savybes.
„Mielas Diktatoriau“ filme šalies valdovas atsitiktinai suranda susirašinėjimų draugę iš nekenčiamos Amerikos, pas kurią namuose jam vėliau tenka glaustis po maištininkų sukilimo. Žinoma, toks svečias apverčia paauglės gyvenimą aukštyn kojomis.
Odeya Rush filme vaidinanti penkiolikos metų moksleivę Tatiana Mills, turinčią daugybę paaugliškų problemų, puikiai susitvarkė su savo vaidmeniu ir tik dar kartą galėjome įsitikinti, jog ne veltui yra kviečiama į komedijas su kitais pasižymėjusiais aktoriais. Žiūrovai taip pat liks nustebinti su seniai kino ekranuose ne kartą matyta amerikiečių aktore Katie Holmes. Šį kartą jai atiteko vienišos ir kiek pakvaišusios motinos rolė, kuri mėgina suvilioti vedusį vyrą. Ir galiausiai, visos komedijos pažiba tapęs britų aktorius Michael Caine įsikūnijo į diktatorių Anton Vincent, kurį perteikdamas sugebėjo atskleisti savo įvairiapusiškus aktorinius sugebėjimus ir prajuokins ne vieną žiūrovą sakydamas frazes išskirtiniu balso tembru.
Šią kino juostą drąsiai galime vadinti puikia satyrine komedija, nes juostoje išjuojuokiamas ne tik bendrinis pasaulio diktatorių portretas, bet ir ironiškai šaipomasi iš šiuolaikinio jaunimo, negalinčio dviračiu numinti net kelių mylių, parodijuojama, kaip jie nuolatos naudojasi išmaniaisiais telefonais, ir hiperbolizuojamas jų abejingumas psichologiškai palūžusiems bendraamžiams. Pagirtini yra kūrėjų mėginimai paįvairinti filmavimo scenas tokiais metodais kaip pasvirusios kameros kadras, kurį galės įžvelgti akylesni žiūrovai. (M.Ž.)
3. „Paskutinis Škotijos karalius“ / The Last King of Scotland (2006)
„Paskutinis Škotijos karalius“ – 2006 metais išleistas britų draminis filmas su biografiniais elementais, vaizduojantis Ugandos prezidento (praktiškai diktatoriaus) Idi Amino valdymo laikotarpį. Filmas ekranizuotas pagal rašytojos Giles Fonden 1998 metais išleistą romaną tokiu pačiu pavadinimu.
Režisieriaus Kevin Macdonald gyvenimo aprašyme galima rasti begalę dokumentinių filmų, todėl šiam profesionalui buvo patikėta pastatyti kino juostas apie tokias išskirtinias ir visiems pasaulyje gerai žinomas asmenybes kaip Bob Marley ar Whitney Houston. „Paskutinis Škotijos karalius“ filme režisieriui teko žiūrovus supažindinti su vienu žiauriausiu XX a. 8 dešimtmečio Afrikos valstybės generolu.
Idi Aminas – tikra asmenybė, įvykdžiusi karinį perversmą ir uzurpavusi valdžią Ugandoje nuo 1971-1979m. Diktatorius praktikavęs poligamiją, kanibalizmą ir viešos mirties egzekuciją. Idi Aminas pateko į istorijos metraščius, susitepęs 300 tūkst. žuvusių žmonių krauju, nors visuomenei skelbėsi, pagerinsiąs ekonomiką ir palengvinsiąs tautiečių gyvenimus. Valdytojas netgi sau prisiskyrė Britanijoje teikiamus Pergalės kryžiaus ordinus, už nuopelnus karo tarnyboje. Taip pat ši asmenybė spaudos konferencijose save vadinusi „Didenybe, Prezidentas Gyvenimui, visų žemės žvėrių ir jūros žuvų viešpats“ bei „Škotijos Karalius“ iš ko ir atsirado knygos ir filmo pavadinimas.
Būtent šio pagrindinio veikėjo rolė atiteko Forest Whitaker. Aktorius suvaidinęs „Paskutinis Škotijos karalius“ susižėrė du prestižinius titulus – „Oskarų“ ir „Auksinio Gaublio“ apdovanojimus. Forest Whitaker, besiruošdamas Idi Amino įsikūnijimui, turėjo priaugti svorio ir išmokti afrikietišką anglų kalbos tarmę („broken English“) ir šiek tiek Suahilių kalbos.
Nors šios dramos įvykiai yra susiję su tikros asmenybės ir to meto istorija, tačiau filmo siužetas yra išgalvotas. Kino juosta prasideda nuo jauno aktoriaus James McAvoy vaidmenio – Nicholas Garrigan gyvenimo. Jaunuolis Škotijoje baigęs medicinos mokslus, leidžiasi į tolimą kelionę, jog galėtų padėti žmonėms ir patirtų nuostabių nuotykių. Deja, entuziazmu trykštančiai ir altruizmo gyslelę turinčiai asmenybei tenka susidurti su Ugandoje karaliaujančiu Idi Aminu. Nicholas Garrigan iš pradžių simpatizuoja lengvabūdiškam ir humoro jausmą turinčiam diktatoriui, tačiau jaunuolis tik patapęs artimiausiu Idi Amino patarėju suvokia, kaip iš tiesų valdovas žiauriai elgiasi su aplinkiniais žmonėmis ir net šeima. Tuomet Nicholas Garrigan nusprendžia išvykti iš šalies, bet to įgyvendinti jam nebeleidžia Idi Aminas.
Nicholas Garrigan realybėje neegzistuoja, bet turi panašumų su tikra Bob Astles asmenybe. Jungtinėje Karalystėje gimęs Bob Astles buvo artimas Idi Amin patarėjas, kuris nenorėjo bendradarbiauti su savo gimtąja šalimi. Dėl šios priežasties Jungtinėje Karalystėje tautiečiai jį praminė „baltąja žiurke“. Negana to, kad Bob Astles buvo įtakingas politikas, jis taip pat valdė tuometinę Ugandos televiziją. „New York Times“ teigimu, tai buvo labiausiai nekenčiamas baltasis žmogus Afrikoje, pasibaigus kolonijų egzistavimui šiame žemyne. „Paskutinis Škotijos karalius“ demonstruoja šokiruojančias scenas, kurios retkarčiais primena siaubo filmą. Kino juosta prasideda kaip draminis kinas, bežiūrint pereina į biografinį stilių, o baigiasi veiksmo trilerio akcentu ir kvapą gniaužiančia pabaiga. (M.Ž.)
2. „TREČIOJO REICHO ŽLUGIMAS“ (Der Untergang, 2004)
Fašizmo tema ir paties kruviniausio XX a. karo patirtis visuomet žadina norą įsisavinti labai svarbias istorijos pamokas. Todėl visai nenuostabu, kad skirtingose šalyse vis dar kuriami vaidybiniai filmai, kurių centrinė figūra yra Adolfas Hitleris.
Ypač tokių filmų padaugėjo artėjant Antrojo Pasaulinio karo pabaigos šešiasdešimtmečiui.
Amerikiečių filme „Maksas“ (2002, rež. Menno Meyjesas) labiausiai akcentuojamas tas laikotarpis, kai Pirmojo pasaulinio karo siaubus patyręs kapralas Adolfas Hitleris galėjo tapti ryškiu vokiško ekspresionizmo menininku, bet apsisprendė šią karjerą iškeisti į karo dievo šlovę. Robertas Carlyle’as filme „Hitleris: Blogio ištakos“ (Hitler: The Rise of Evil, 2003, rež. Christianas Duguay) įtaigiai įrodo, kad paimti valdžią Hitleriui padėjo akiplėšiška drąsa, žmogiškosios psichologijos išmanymas ir, kalbant šiuolaikine terminologija, puikiai įvaldytos viešųjų ryšių technologijos. Net rusų režisierius Aleksandras Sokurovas išdrįso atsisakyti visų ankstesnių sovietinio kino štampu ir savo filme „Molochas“ (Молох, 1999) pasistengė pažvelgti į diktatorių su gailesčiu ir net užuojauta. Šiame filme, pradėjusiame XX amžiaus diktatorių ciklą (jį tęsė Aleksandro Sokurovo filmai „Jautis“ ir „Saulė“) Hitleris, anot Saljerio („Amadėjus“), yra tikras „vidutinybių karalius“. Nieko demoniško šiame žmoguje nėra. Liko tik savo kompleksų sugniuždytas žmogus, kuriam senstančio organizmo problemos svarbesnės už pašlijusius įvykius Rytų fronte. Su artimiausiais bendražygiais pasišalinęs į kalnų pilį, biblijinio rūko fone jis vis dar įsivaizduoja esąs Olimpo dievas ar bent jau tragiškas Richardo Wagnerio operų herojus. Tačiau Bethoveno, Mahlerio ir Wagnerio muzikos akordai galutinai demistifikuoja šį įvaizdį, o pats Hitleris tampa tik dar viena auka, kurią anksčiau ar vėliau sumals į miltus negailestingas istorijos Molochas. Bene pirmą kartą kine Hitleris nutolo nuo filosofo Ericho Frommo klasikinės formuluotės „klinikinė nekrofilija“ ir priartėja prie Friedricho Nietzsche‘s maksimos – „žmogiška, labai žmogiška“.
Tokį Hitlerį regime ir vokiečių režisieriaus Oliverio Hirschbiegelio filme „Trečiojo reicho žlugimas“ (originalus pavadinimas „Der Untergang“ – „Nuopuolis“).
Scenarijus parašytas pagal dvi knygas. Vieną jų – „Nuopuolis: Hitleris ir Trečiojo reicho pabaiga“ – parašė Joachimas Festas, gerai žinantis temą. Pagal šio istoriko scenarijus anksčiau sukurti dokumentiniai filmai „Architektas“ (1969), pasakojantis apie architekto Alberto Speero nuopelnus Trečiajam reichui, ir „Hitlerio karjera“ (1977).
Kitas „Trečiojo reicho žlugimo“ šaltinis –Adolfo Hitlerio sekretorės Traudl Junge‘s knyga „Iki paskutinės akimirkos“ (lietuviškai ją 2004 m. išleido leidykla „Mūsų knyga“).
Remiantis šiais solidžiais šaltiniais filme atkuriamos paskutinės dešimt didžiojo diktatoriaus gyvenimo dienų: nuo 56 – ojo gimtadienio balandžio dvidešimtąją iki savižudybės.
Rusų armija supa Berlyną vis glaudesniu žiedu, sostinė pavirtusi griuvėsiais. Vokietijos pralaimėjimas neišvengiamas – sostinę gina tik saujelė kareivių, remiama Liaudies kariuomenės (Volkssturm) ir paauglių iš Hitlerio Jaunimo formuočių.
Po Vokietijos Kanceliarija įrengtame bunkeryje A. Hitlerio meilužė Eva Braun (Juliane Köhler) ruošia fiurerio gimtadienio šventę. Heinrichas Himmleris (Ulrichas Noethenas) įkalbinėja vadą palikti Berlyną, tačiau vis dar laukiantis stebuklo nacių lyderis atsisako tai padaryti. Jis vis dar kuria pergalės planus ir į mūšio lauką siuntinėja įsakymus, kurių seniai niekas nebevykdo.
Bunkeryje sklando neišvengiamos pabaigos nuojauta: netrukus Hitleris padiktuos savo paskutinę valią sekretorei – jaunai rausvaskruostei merginai iš Miuncheno (Alexandra Maria Lara).
Autoriai neskuba skelbti nuosprendžius ir klijuoti etikečių, todėl aktorius Bruno Ganzas turi plačią interpretavimo erdvę. Apie Adolfą Hitlerį parašyta begalė knygų, bet visos jos neduoda vienareikšmio atsakymo į klausimą, kas gi jis buvo iš tikrųjų – totalaus blogio įsikūnijimas, pragaro demonas ar per daug valdžios gavęs beprotis?
Bruno Ganzas vaidina visų pirma žmogų. Kruopščiai savo darbą atlikęs aktorius sakė: „Nesigėdiju to, kad kartais jaučiau Hitleriui simpatiją“. Jam antrina filmo prodiuseris ir scenaristas Berndas Eichingeris: „Seniai susiklosčiusi tradicija vaizduoti Hitlerį kaip primityvų beprotį kur kas pavojingesnė, juk toks požiūris tarsi pateisina visus kitus vokiečius. Negalima pamiršti, kad Hitleris padarė savo šalininkais beveik visus šalies gyventojus“.
Ir tai, ko gera, vienintelis teisingas būdas pagaliau be išankstinių vertinimų pamąstyti apie praeitį, iš kurios skaudžių pamokų reikia padaryti tinkamas išvadas. (G.J.)
1. „STALINO MIRTIS“ (The Death of Stalin, 2017)
Provokuojanti satyrinė istorija, pagardinta dramatiškais elementais. Arba kitaip, juoda ir itin juokinga komedija išjuokianti vieną žiauriausių pasaulio diktatorių ir jo pakalikus. Reikia pripažinti, tokio žanro filmas jau savaime laikomas iššūkiu. Tik ne politinių filmų virtuozo meistrui Armando Iannucci, geriausiai atpažįstamam dėl savo indėlio HBO televizijos seriale apie Vašingtono politiką „Veep“ arba keisto režisūrinio sprendimo burleską primenančiame filme apie artėjantį Irako karą „In The Loop“. Šį kartą, naujausią ekscentrišką istoriją Iannucci sukurpia apie Sovietų sąjungos lyderį šių metų filme „Stalino mirtis“ (angl. „The Death of Stalin“). Kraupus stiprios asmenybės pasaulis ir dabartinės politikos aktualijos užkoduotos tarp pelenų bei kraujo klano besisukančių aktorių rato, skirto brutaliai linksminti publiką.
Juodoji komedija apie Kremliaus intrigėles šaržuojama literaliai „po Stalino mirties“. Kitaip tariant, centrinio komiteto atstovai ploja ir trina savo nešvariomis rankelėmis, kai pagaliau išvysta jų mylimo Stalino lavoną. Kas užims diktatoriaus vietą? Susidūrę su neįsivaizduojamu Stalino eros žlugimu, sovietinius, „Dievo Stalino“ hipnotizuotus piliečius ir jų valdžios atstovus apima nuošidri panika, išprovokuojanti keistą neigiamą atmetimą, primenantį chaotišką ir ne visai suvaldomą isteriją. Vis dėlto, Stalinas neprisikelia iš numirusiųjų ir Iannucci tai puikiai iliustruoja, parodydamas, kaip kadaise sumanūs bei tvirti vyrai be savo vado staiga paverčiami į krūvą išsigandusių vaikų, nusiteikusių tokią situaciją išnaudoti piktų kėslų įgyvendinimui.
„Stalino mirtis“ neišvengiamai reprezentuoja aukščiausios A klasės lygio, kruopščiai atrinktų aktorių diapozoną, kuriame neįmanoma atrasti nei vieno veikėjo, užimančio silpnosios grandies poziciją. Michael Palin neįtikėtinai įkūnija Molotovą – patetiškai vos sistemoje funkcionuojantį veikėją, kurioje sunkiai išgyvenama, turint tokį mielai malonų, bet visada nepatenkintą veidą, išduodantį apie stalinizmo altoriuje paaukotą savigarbą. Steve Buscemi atstovauja nuolatos nervingą Chruščiovą, kuris sugeba evoliucionuoti iš neramios sielos į pasitikintį sopranų gaujos žaidėją.
Andrea Riseborough įtikina žiūrovą ir net nesukelia jokių abejonių Stalino dukros Sventlanos amplua, kurią tėvo mirtis keistai pasiglemžia į traumų bei baimės kupiną laviną. Jeffrey Tambor filme garantuoja žiūrovui smagią juoko dozę dėl savo nejaukaus ir vietos nerandančio Malenkovo personažo. Galiausiai, Jason Isaacs užkopia ant įspūdingos saldžiosios torto viršūnės, kuomet filme jo vaidinamas karo herojus Žukovas atlieka paskutinį, netikėtą perversmą.
Šaržuojamiems veikėjams užtenka ištarti kelių žodžių kandžią repliką, kad niūriame ar net žiauriame filmo fone pasigirstų žiūrovo juokas. „Dievų miško“ ar panašių siaubingų situacijų vertimas komedija nėra visiškai nauja meno šaka ir filmų industrijoje, tačiau ponas Iannucci puikiai susitvarko su iššūkių kupina užduotimi, pateikdamas žiūrovams tarpusavy prieštaringų žanrų virsmą į dvynius, kuriuos vienija bendra gija ar vienas tikslas. „Stalino mirtis“ labai įtaigiai vaizduoja kraupaus laikmečio baimę – nepaprastai didelę, tačiau aptinkamą kiekvieno piliečio kasdienėje rutinoje. Toks įprastai neįprastos išraiškos iškraipymas matomas įkūnijamų veikėjų veiduose, jų mimikose, gestuose. Baimė persiskverbia taip giliai, kad filme rodomi veidai po truputį tampa vis panašesni į kaukes, žmonės į karikatūras, o mirtis – į dar vieną progą pasijuokti. (G.S.)
Greta Aračiauskaitė, Gediminas Jankauskas, Martynas Žiūrys, Gabija Stankevičiūtė
