Kiekvienas sveikstantis alkoholikas turi pereiti dvylikos žingsnių programą, kurios metu susitaiko su Dievu, su savimi ir su kitais žmonėmis. Kiekvienas alkoholikas per savo ligą padaro daug skriaudos sau ir savo artimiesiems, taigi pirmiausiai pripažindamas, kad jo gyvenimas tapo nebevaldomas, jis turi žengti vieną iš svarbiausių ir turbūt pačių sunkiausių programos žingsnių – atitaisyti padarytas skriaudas, t. y. paprašyti atleidimo. Apie tai ir yra režisierės Irmos Pužauskaitės filmas, kuris taip ir vadinasi – „Devintas žingsnis“.
Kino juostoje save atpažinti gali turbūt kiekviena šeima, pažymėta alkoholizmo, – ilgus metus gėręs, savo šeimą per alkoholį apleidęs ar netgi engęs tėvas staiga grįžta į doros kelią ir nustoja gerti – susiranda pastovų darbą, nuolatinį būstą ir netgi pradeda rūpintis savo vaikais. Tačiau nei vaikai, nei žmona juo nebetiki, nes jis jau tiek kartų buvo juos nuvylęs.
Linas (Valentin Novopolskij) jau metus negeria. Veiksmas vyksta Klaipėdoje ir jis dirba Smiltynės perkėloje keltininku, vaikšto į anoniminių alkoholikų susirinkimus ir bando atsistoti ant kojų. Tačiau jį persekioja praeities šešėliai – ant kulnų mina antstoliai, o santykiai su paaugle dukra Ieva (Gerda Čiuraitė) visai pašliję. Išaiškėjus, kad Ievos globėja, jos teta, dirba užsienyje, o mergaitės mama kuria naują gyvenimą Norvegijoje, vienintelis žmogus, galintis pasirūpinti Ieva Lietuvoje, yra būtent Linas. Ir jis imasi užduoties globoti dukrą. Iš pradžių iš savanaudiškų paskatų, tačiau reikalai netrukus pakrypsta kitokia linkme.
Ieva apsigyvena pas tėtį, tačiau jam sunku laimėti dukters palankumą. Jam padeda Ievos geriausia draugė Maja (Angelina Daukaitė), kuri netikėtai susižavi Linu. Tarp vyriškio ir paauglės atsiranda chemija, kuri galiausiai priveda Liną prie nervinės įtampos. O nervinė įtampa, kaip visiems žinoma, gali lengvai atvesti alkoholiką prie taurelės. Ar tikrai taip ir nutiks, sužinosite pažiūrėję filmą.
Jis yra debiutinė režisierės Irmos Pužauskaitės ilgo metro juosta, kuri pirmą kartą buvo parodyta Kotbuso kino festivalyje 2022 metais ir laimėjo Žiūrovų prizą, apdovanojimą už Geriausią operatoriaus darbą ir „Cineupra“ apdovanojimą Lečės Europos kino festivalyje. Pužauskaitė baigė mokslus Los Andžele ir bendradarbiavo su tokiomis kompanijomis kaip „Netflix“, „Paramount“ ir „Viaplay“, dibdama intymumo koordinatore, prisidėjo prie neseniai sukurto Marijos Kavtaradzės filmo „Tu man nieko neprimeni“.
Visi šie apdovanojimai ir režisierės darbo specifika nusako pagrindinius filmo aspektus. Jame meistriškai sukurta intymumo atmosfera pasitelkiant būtent muziką, kurią kūrė kompozitorius Domas Strupinskas, ir operatoriaus, Jaceko Podgorskio, darbą. Klaipėda čia primena amerikietiškus filmus, kuriuose veiksmas vyksta mažuose, rūke paskendusiuose miesteliuose, kur paprasti žmonės atlieka paprastus ūkio darbus, gal yra šiek tiek susvetimėję ir individualistai. Šviesa filme visada krenta kaip pritemusio vakaro šydas, o apšiurę namai ir butai sukuria jausmą, kad įvykiai klostosi prieš gerus du dešimtmečius. Kartais istorija primena paauglių dramą, ypač kai emocijos liejasi laisvai, tačiau žiūrint filmą vis tiek skauda, nes žaizdos, kurias rodo, yra gilios, jų taip lengvai neišsilaižysi. Skauda tam, kuris gėrė, ir skauda tam, kuris tuomet buvo šalia. Žiūrovą taip pat veria tas skausmas bei lydi baimė, baimė, kad pagrindinis personažas palūš ir pakels taurelę, o jam bragiems žmonėms ir vėl teks nusivilti.
Vertinant bendrai šis filmas yra išties puikus meno kūrinys. Ne tik tai, kaip jis yra nufilmuotas, t. y. jautriai, subtiliai, atmosferiškai, tačiau ir pati istorija yra verta dėmesio (scenarijaus autorė Eglė Vertelytė) – ji prikausto mus kiekvieną akimirką ir žadina norą žiūrėti toliau. Vienintelis trūkumas tas, kad į pabaigą buvo šiek tiek paskubėta. Puikiai sukurtas įprastinis veikėjų pasaulis ir puikiai užauginta kulminacija, tačiau jei kiekviena istorija turi tam tikras proporcijas, kiek vietos turi užimti pradžia, dėstymas ir pabaiga, tai šiame filme atomazgai liko per mažai erdvės, o kai kurie mazgai liko neužrišti. Per mažai laiko buvo skirta ir per staigus buvo pats atsiprašymo ir susitaikymo momentas, kurio garbei ir buvo pavadintas filmas, norėjosi uždėti ryškesnį akcentą, o Majos personažas liko kaip pagalbinis, pats savaime nerealizuotas, nors aš tikėjausi, kad ji filme sukurs tikrą tragediją.
Gal šis pasakojimas ir nebuvo sukurtas tam, kad įvyktų tragedija. Alkoholizmas visada būna tragiškas, tačiau šio filmo žinutė yra pozityvi – sergančios šeimos turi viltį atgauti santarvę, susitaikyti ir vėl pamilti vienas kitą.
