Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Europos Komisija, nustatė, kad diskriminacija dėl lytinės orientacijos yra tarp labiausiai įsigalėjusių visose ES šalyse. O lyginant 2009 metų ir 2012 metų tyrimų duomenis, paaiškėjo, kad diskriminacija lytinės orientacijos pagrindu praktiškai nesumažėjo (47 proc. – 2009 m., 46 proc. – 2012 m.).

Tačiau 2012 m. atliktos „Eurobarometras“ apklausos duomenimis, 40 proc. Lietuvos gyventojų teigia, kad tokios diskriminacijos apskritai nėra. Vis dėlto žmogaus teisių aktyvistai teigia, jog diskriminacijos problema ryški ir aktuali, homoseksualūs asmenys yra viešai smerkiami ir diskriminuojami.

Anot Lietuvos gėjų lygos valdybos nario Vytauto Valentinavičiaus, naujausi tyrimai atskleidžia dvi esmines problemas: diskriminacijos egzistavimą, ir visuomenės nenorą pripažinti diskriminacijos fakto.

„Diskriminacijos fenomenas egzistuoja visose pasaulio šalyse, vis dėlto atotrūkis tarp šio reiškinio paplitimo ir šį faktą pripažįstančių asmenų vakarų šalyse žymiai mažesnis nei Lietuvoje“, – kalbėjo Vytautas Valentinavičius.

Egzistuoja skirtingi diskriminacijos lygmenys

Jo nuomone, menkam homoseksualamo pakantumui turi įtakos ir penkių dešimtmečių priklausymo santvarkai, kurioje homoseksualūs santykiai buvo draudžiami, o asmenys baudžiami laisvės atėmimo bausme, patirtis. Esą tuomet diskriminacijos apskritai „nebuvo“, apie šį reiškinį retai buvo kalbama viešai.

Sociologės Darijos Lyzenko įsitikinimu, visuomenėje egzistuoja skirtingi diskriminacijos lygmenys: buitinis ir institucinis. Nors buitinė diskriminacija sunkiau pastebima, ji esą ypač aktuali.

„Jei darbe vyras pasakytų, kad jis leido savaitgalį ne su žmona vaikais, bet su draugu, partneriu ar vyru, manau, šiam darbuotojui sudarytų tokias sąlygas, kad jis tiesiog pats išeitų iš darbo, – buitinės diskriminacijos pavyzdžiais dalijosi sociologė. – Nepakantūs žvilgsniai, kolegų replikos, ar pašaipos privestų žmogų pačiam parašyti pareiškimą.“

Anot Darjos Lyzenko, galimybės įregistruoti teisinių santykių vienalytėms poroms nebuvimas – vienas aktualiausių institucinės diskriminacijos pavyzdžių.

„Kaip turėtų jaustis dvi moterys, kurios gyvena daugiau nei dešimt metų kartu, myli viena kitą, gerbia, globoja, rūpinasi, padeda, užjaučia, slaugo, daro visa tai ką darytų heteroseksualūs asmenys, o joms sakoma, kad jūs neesate šeima, kad jūs esate neartimesnės nei praeivės gatvėje”, – apie institucinę diskriminaciją kalbėjo Darija Lyzenko.

Sociologės teigimu, žmonėms tiesiog paprasčiau numoti ranka ir pasakyti, kad homoseksualumas – iškrypimas, nei apskritai įsigilinti į šią problemą.

Vienam mirus, ar išsiskyrus – antram suskilusi gelda

Anot Vytauto Valentinavičiaus, homoseksualų tarsi klausiama kokių teisių esą šie nori, tačiau pamirštama, kad šie neturi galimybių įregistruoti partnerystę, negali paveldėti partnerio turto, jiems nesuteikiama informacija apie jo sveikatą šiam pasiligojus.

„Štai, ilgą laiką gyvenę kartu ir nusprendę išsiskirti, partneriai, susiduria su itin keblia situacija – turto dalybomis. Deja, homoseksualių porų, kitaip nei heteroseksualių, įstatymas negina. Tokioje situacijoje turtas nėra dalijamas pusiau, kaip antai, santuokos atveju. Labai dažnai, atsidūręs skyrybų kryžkelėje vienas partnerių, mano įsitikinimu, lieka prie suskilusios geldos”, – diskriminacijos pavyzdžiais dalijosi Lietuvos gėjų lygos valdybos narys Vytautas Valentinavičius.

Žmogaus teisių aktyvisto Donato Paulausko nuomone, reikėtų liūdėti dėl viešoje  erdvėje priblėsusių diskusijų apie homoseksualų teises. Komentuodamas statistiką  jis teigė, kad itin didelis nepripažįstančių homoseksualų diskriminacijos žmonių skaičius rodo, kad esą žmonės nesuvokia kas yra homoseksualių asmenų diskriminacija, ir šie neįsisavina akivaizdžių faktų.

Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: