Iš esmės Džem’pubą toleruoju tik dėl keletos dalykų: 1) Trečiadieniais ten vyksta nesusnobėję (kaip Petrausko) protmušiai, kurio žaidėjų amžiaus vidurkis labiau prie dvidešimt penkerių, nei prie penkiasdešimties, o klausimai ne vien bumblauskiški (gerąja prasme). Antra priežastis yra gražus balkonas („Džem‘pub“ įsitaisęs penktame aukšte), nuo kurio atsiveria Laisvė ir neregėtos bromos. Trečias geras dalykas yra bulviniai blynai, bet apie tai plačiau parašysiu tolėliau.
Turbūt nėra tokio Kauno studento, kuris nebūtų džeme bokalo kilnojęs. O jei ir yra koks vienas, tai toks jis ir studentas, toks ir studentautojas… Jau pirmą savo vakarą Laikinojoje sostinėje leidau ne kur kitur, bet džempabe.
Puiki vieta prie pat fontano, linksmas draugiškas kolektyvas, gūsiai merginų ir vaikinų: sakytum, ko daugiau reikia, kas gali būti blogai? Vis dėlto silpnosios džemo vietos yra pakankamai neslankus charakteris keistis, jaunuolyčių perpildymas ir vis ta pati, jau gerokai pabodusi britpopso, lengvojo roko muzika.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Vėl žvelgiant iš pozityviosios perspektyvos, džempabas jau yra reiškinys, ne tik lankymosi vieta. Kas gi nežino gieshos, midžiuko ir kitų daugmaž save bare įprasminusių personų? Kas nėra bent pamėginęs nukabinti kadro ar čiolės minėtame balkone? Kas bent kartą nepraėjo pro besibūriuojančius klodus jaunuolių, linksmai berūkančių prieštūsines cigaretes, besiruošiančių į liverpool vakarą.
Gal keletą pastarųjų metų džemo alus gerdavosi itin neypatingai, ėjo gandai, neva perkamos pigesnės, prastesnės bačkos, and so on. Kad ir kaip ten, keletą metų pasispjaudę, atrodo, vėl turime padorų alų. Bent jau aš per pastarąjį pusmetį ne pernelyg reguliariai, bet vis dėlto pagurkšnodamas, kažko blogo nepajutau.
Kalbant apie maistą… Na nėra čia viskas idealu, ypač sriubų repertuare ir jų paruošoje. Mėsainis pakankamai brangus ir tik vidutiniškas (jei būtų televizijos žvaigždė, vaidintų muilo operose). Tiesa, prie pusplačio alaus pasirinkimo galit drąsiai užsisakyti keptos duonos – keiktis neturėtumėt. Ir žinoma, bulviniai blynai (be mėsos!), nėra ko slėpti, mano favoritai.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Maistas: 3 Na ką norėjau pasakyti, pasakiau. Čia, kaip ir daugumoje amateurs lygio kavinių, reikia iš anksto žinoti, ką užsisakyti. Šiandien Kęstučio gatvės kebabinėje paklausęs, ką pirktų pati kebabų patrona, šioji atsakė, kad nieko, nes ji tame kebabų kioske prabūna visą dieną ir vakare ją jau vimdo nuo kebabų kvapo, sklindančio tiesiai iš moters širdies. Kažką panašaus, įtariu, pasakytų ir džemuko virėja: paskendusi kepamos duonos aromate ir apstatyta alaus bačkų gvardija, kurios judesių algortitmą Johnas Nash‘as, jei tik jį prikeltume iš amžino miego, įtariu, būtų aprašęs be problemų.
Aplinka: 3 „Džem‘pub“ turi gražų ilgą balkoną, nelabai gražią didelę salę ir kvailus laiptus, vedančius iki jo, taip pat dažnai gendantį klaustrofobišką liftą. Kad ir kaip ten, naktį juk mes visa tai užmirštame, tiesa? Naktį lieka tik karšti pirmą kartą matomos moters pirštai, rangiai grabinėjantys tau nugarą šokių aikštelėje, arba po jos, kai balkone giriesi, kad kartą teko gerti su skinais. Mergina išpučia dūmus ir pasako, kad ji vis dar jaučiasi kaip trisdešimties. Kažkas tavyje nutrūksta.
Aptarnavimas: 4 Šiaip jau barmenai čia vieni paslaugesnių ir malonesnių: visada švyti plutonio stiprio energija, niekada nesiūlo į galvą. Sakytum, geri vaikėzai, geri. Tai ir nesikabinėsime. O ir staliukus dažniausiai randa. Dažniausiai.
Verta apsilankyti: 4 Jei dar nesi miręs, ir nesi čia lankęsis, siūlau tai padaryti. Nors tai iš esmės antrakursių ir niekad nesuaugančių pystrokerių rojus, čia karts nuo karto išvysi ir vertesnės autentikos asmenis. Be to, rengiami protmušiai, stand-up vakarai, kartą teko dalyvauti net pamarskomū turnyre. Norėčiau pamatyt vadybininką, kuriam gimė ta mintis (turbūt dažnai užsistaunina J). Gerų riedulių ir jums. Ir atsargiai su apsauginiais: ne patys linksmiausi variantai.
Galutinis įvertinimas:
