Virtualaus gedulo etiketas

Paskelbė: Data: 2015-11-16 07:07

Spausdinti | Komentarai

Pastarosiomis dienomis daugelio mano feisbuko bičiulių nuotraukos nusidažė Prancūzijos vėliavos spalvomis. Socialiniai tinklai tampa vis svarbesne pasaulio dalimi – čia bendrauja ir naujų karių ieško teroristai, čia pat nuo jų nukentėjusieji reiškia gedulą ir politinį solidarumą.

Prancūzijos teroro aktų banga yra nusikaltimas prieš žmoniją, ir aš drauge su visais gedinčiais reiškiu užuojautą aukų artimiesiems, siunčiu jiems savo maldas ir geresnio pasaulio viltis. Tą kraupų vakarą kaip ir dauguma europiečių, sekiau vis atnaujinamas žinias, ir būtent socialinių tinklų pagalba rašiau savo mylimiems Paryžiuje gyvenantiems žmonėms: „Ar gyvi? Ar viskas gerai?“ Man taip pat buvo kilęs impulsyvus noras nuspalvinti savo profilio nuotrauką raudonu-baltu-mėlynu dryžiais. Bet nenuspalvinau, nes tuomet jausčiausi kalta. Nes už tos nuotraukos trispalvės slėptųsi (kol kas) vis dar saugus ir patogus mano tikras gyvenimas. Ryte aš vis tiek gerčiau arbatą, linksmai žaisčiau su savo vaiku, su šypsena apkabinčiau vakare namo grįžusį vyrą. Nors feisbuko nuotrauka visiems bylotų „gedžiu žuvusiųjų per išpuolius Paryžiuje“.  Jaučiu, kad pakeitusi nuotrauką įsipareigočiau padaryti kažką daugiau. Matyt pabūgusi virtualaus gedulo atsakomybės, savo užuojautą ir solidarumą nusprendžiau reikšti kitaip.

Ar tai, kad nekeičiu nuotraukos reiškia mano abejingumą? Ar man rūpi mažiau, nei tai aktyviai išreiškiantiems tam specialiai sukurta nuotraukų spalvinimo programėle? Suprantu, kad ši diskusija daug kam gali pasirodyti tartum šventvagiška „kas kokį vainiką į laidotuves atnešė“. Tačiau įsivaizduokime, kad kažkas per laidotuves vietoje tradicinio vainiko atneša kekę bananų. Tradicijos keičiasi. Kadangi feisbukas yra sąlyginai naujas reiškinys, man labai įdomu, ar gedulas išreikštas nuotraukomis socialinių profiliuose bus visuotinė tradicija, ar ilgainiui taps tais metaforiniais bananais vietoje įprasto vainiko.

Kalbant apie gedulą ir šventvagystes – kitą dieną po tragedijos socialinių tinklų srautuose pasipylė šventiškai savaitgalį leidžiančių žmonių nuotraukos. Merginos, keliančios šampano taures, besibučiuojančios poros, besišypsnatys vaikai šokoladuotomis lūpomis – įprastiniai socialiniuose tinkluose afišuojamo laimingo gyvenimo vaizdeliai. Keista man pasirodė tai, kad tų žmonių profilio nuotraukos vis dar buvo nuspalvintos Prancūzijos veliavos, taigi, dabartinio gedulo spalva.

Tikrai nesiekiu sugėdinti tų žmonių nei statyti jų priešpriešon su gedulą reiškiančiais kitaip. Tačiau, netgi kraupios nelaimės akivaizdoje, manau, svarbu apmąstyti ir suvokti gedulo raiškos būdus ir juos sekančius įsipareigojimus. Kiek turėtų trukti virtualus gedulas? Dar neseniai žmonių nuotraukas puošė Ukrainos vėliavos. Neramumai ten nesibaigė, tačiau Ukrainos nelaimę išstūmė kiti įvykiai. Ar tai reikškia, kad privalu virtualiai gėdėti tol, kol pasaulyje nutinka šviežesnė nelaimė? Ar pakanka tiek, kiek laiko trunka paskelbtas valstybinis gedulas – Prancūzijos atveju, tris dienas?  O po to vėl galima pasikeisti savo profilio nuotrauką į šypsenas ir balionus, ar vis dėl to kurį laiką reikėtų išlaikyti santūresnį toną?

Ir svarbiausia – ar tas tris dienas visa kita virtualiai gedinčio žmogaus veikla turi atspindėti gedulą, ar pakanka tik vieno solidarumą aukoms išreiškiančio simbolio profilio nuotraukoje, ir galima švęsti SAVO gyvenimą toliau?

Per kiekvienas laidotuves būna ne tik gailių raudų ir liūdesio, bet ir pašnibždomis perduodamų giminės paskalų ir pasikalbėjimų “apie orą”. Gedulingų pietų metu žmonės išgeria kavos, suvalgo po gabalėlį pyrago, tolimesni pažįstami kartais paslapčiomis papasakoja kokį anegdotą.

Čia nekalbu apie tuos, kuriuos nelaimės palietė tiesiogiai. Artimųjų netekties skausmas – neišmatuojamas ir niekas neturi teisės patarti, kaip jiems elgtis netekties akivaizdoje. Nekalbu ir apie tikruosius politinius aktyvistus, kuriems nuotrauka socialiniame tinkle yra tik dar vienas iš daugelio būdų kuriais jie realiai prisideda prie kitokio pasaulio kūrimo. Kalbu apie tuos, tolimesnius “giminaičius”, kurie čia dalyvauja iš vien pagarbos ir solidarumo. Atsiradus virtualiam gedului, manau, anksčiau ar vėliau reikės apsispręsti ir dėl jo protokolo. Nes kiekvienas viešas pareiškimas yra ir įsipareigojimas. Juk labai lengva yra apimtam emocianalaus bandos jausmo taukštelėti pirštais ir prisijungti prie milijonų virtualių solidariai gedinčiųjų. Tačiau sunkiau yra išlaikyti to gedulo raiškos tęstinumą – nors ir virtualiai.  Tai gerti tą šampaną ar negerti, o gal gerti tik neviešinant to socialiniame tinkle – čia, man regis, jau ne tik virtualaus gedulo etiketo, bet ir apskritai virtualios-fizinės realybių santykio klausimas. Ne paslaptis, kad socialiniuose tinkluose žmonės stengiasi atrodyti laimingesni ir sėkmingesni, nei iš tikrųjų esti kasdienybėje. Taigi, ar virtualaus gedulo ir solidarumo atveju tiems “tolimiems giminaičiams” vertėtų apsimesti liūdnesniais?

Socialinių tinklų profilio nuotraukomis reiškiamas politinis solidarumas – tartum  keletas centų paaukotų pakelėje sėdinčiam benamiui. Aukotojo motyvai – ar jam svarbi benamio gerovė ar jis aukoja tam, kad pats pasijustų geresniu žmogumi, lieka antrame plane. Nes nors už tuos skatikus elgeta nieko nenusipirks, tačiau jeigu aukotojo pavyzdžiu paseks kiti – galiausiai bus apčiuopiamos naudos. Deja virtualioje realybėje siekiant apčiuopiamos naudos dažniausiai reikia įvesti savo banko kortelės numerį. Daugeliu kitų atveju, tai – tik dar viena “slaktyvizmo” (ang. k. slacktivism) apraiška – kitaip tariant aktyvizmo “ant sofos” forma, reikalaujanti minimalių pastangų ir suteikianti ramybę bei pasitenkinimą “slaktyvisto” ego. Didžiausias pavojus čia, ir kitose “slaktyvizmo” formose, kaip pavyzdžiui peticijų pasirašymas internetu, yra tame, kad žmogus jaučiasi aktyviai dalyvaujantis, prisededantis prie įvykių, nors iš tiesų jo indėlis tik simbolinis, beveik niekinis.

Aš neteigiu, kad virtualus solidarumas ir gedulas yra blogybė, ir nė nemėginu matuoti kitų skausmo. Kiekvienas solidarumo aktas yra geriau nei jokio. Tačiau argi nebūtų dar geriau, jei visos profilio nuotraukos keitimo politiniais tikslais programėlės būtų mokamos, o už jas gauti pinigai – aukojami labdarai?

Nuoširdžiai tikiuosi, kad paklaususi žmonių “ar dabar bijote musulmonų?” jų akyse netapsiu islamofobe. O paklaususi, kiek truks jų virtualus gedulas – nebūsiu moterimi, kuri pašiepia visuomenės solidarumą. Žmonijos išlikimas priklauso nuo gebėjimo susivienyti ir veikti bandoje. Žmonijos progresas, manau, – nuo to, kaip visuomenė reaguoja į nepatogius klausimus.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt