Vaikystėje Stasys Eidrigevičius dirbdamas kaime, pagalvojo, kad kokia čia jaunystė dirbant, juk taip norėtųsi keliaut! O taip ir atsitiko. Kleiavo Stasys, keliavo ir štai vėl trumpam grįžo į Lietuvą, tam, kad mes turėtume progą susipažinti ne vien su jo menu, bet ir su juo pačiu.
Menininkas Stasys, kartais itin nori pakalbėti su žmonėmis ir ne apie bet ką, o apie meną. Tačiau, nors galėtume pagalvoti, kad su niekuo kitu, tik su menininkais ir tebendrauja Stasys, tačiau tai ganėtinai pasenęs menininko suvokimo modelis. Ką daryti tokiu atveju, kai net menininkas nebeturi su kuo pakalbėti apie meną? Imti ir vėl kurti. O apie savo kūrybą Stasys nevengia kalbėti, jis dalijasi savo pastebėjimais ir nutikimais, kurie kartais pasirodo labai netikėti. Juos jūs čia ir išgirsite.
Nuo žodžių prie darbų. Su dailininku patenkame į jo darbų parodą, kur Stasys nepasikuklina apie savo darbus pakalbėti ir juos perskaityti. Šis menininkas ima ir griauna tipinio menininko (įsigaliojusio nuo Schopenhauer’io filosofijos) sampratą – nė velnio jis nėra nekalbus, nė velnio nėra pasaulio atsiskyrėlis, niekieno nesuprantamas. Tai dar viena priežastis, kodėl Stasys Eidrigevičius ir yra šioje Pasivaikščiojimųlaidoje.
Neringa
