Skambiai pirmą Eurolygos etapą pabaigę Kauno „Žalgirio“ krepšininkai vėl pradėjo tikėti savo galimybėmis.
Gruodžio 7 dieną po triuškinamo pralaimėjimo Atėnų „Panathinaikos“ ekipai „Žalgirio“ rūbinėje skambėjo tik nepasitenkinimo ir savikritikos kupini interviu.
Sonny Weemsas tada tėškė kojinę ant žemės ir pareiškė, kad taip gindamiesi žalgiriečiai nelaimės Bamberge, o komanda neverta žaisti „Top 16“ etape.
Robertas Javtokas nevyniodamas į vatą rėžė, kad komandoje – vieni savanaudžiai ir egoistai.
Lygiai po dviejų savaičių, gruodžio 21 dieną, „Žalgirio“ rūbinė skambėjo nuo pokštų ir geros nuotaikos.
„More money, more money (daugiau pinigų, daugiau pinigų)“, – skandavo DeJuanas Collinsas, matyt, turėdamas omenyje laukiančias premijas už patekimą į „Top 16“.
Komandos savininkas Vladimiras Romanovas patenkintas ėjo prie visų žaidėjų ir spaudė jiems dešinę.
Weemsas švytėjo ir kalbėjo tikįs, kad taip žaisdamas „Žalgiris“ gali keliauti iki pat Eurolygos viršūnės.
Dvi savaitės atspindi amerikietiškus kalnelius, kuriais „Žalgiris“ kilo ir leidosi visą pirmą Eurolygos etapą.
Vienas kitą fotografuojantys treneriai
Surinkę bene įspūdingiausią sudėtį nuo 2003-2004 metų sezono, kai „Žalgirio“ marškinėlius apsivilko pats Arvydas Sabonis, Kauno klubo vadovai ir savininkai pagrįstai tikėjosi aukšto lygio žaidimo. Tačiau vos po vienos nesėkmės atleidę vyriausiąjį trenerį Iliasą Zourą, jie buvo pasmerkti duobei. Tik niekas nemanė, kad ji bus tokia gili.
Be trenerio likęs „Žalgiris“ išvyko į Malagą žaisti antrųjų Eurolygos rungtynių. Kol buvo ieškomas naujasis ekipos vairininkas, diriguoti komandai stojo Vitoldas Masalskis ir Algirdas Milonas. Duetas, vertas atskiro paminėjimo.
Niekada jokių laimėjimų netgi Lietuvos lygiu nepasiekę treneriai staiga gavo galimybę treniruoti pajėgiausią šalies klubą prestižiškiausiame Europos krepšinio turnyre. Galbūt vienas iš jų anksčiau buvo puikus įžaidėjas, o kitas išugdė kelis garsius krepšininkus, tačiau jų pasiekimai su klubinėmis komandomis – mažų mažiausiai abejotini. Masalskis praėjusį sezoną baigė treniruodamas NKL autsaiderius, Milonas pastaruoju metu žinių sėmėsi dirbdamas su Vokietijos ir Švedijos lygų autsaideriais.
Todėl iš dangaus nukritusi galimybė vadovauti „Žalgiriui“ abiem tapo gyvenimo šansu. Kaune iki šiol sklando anekdotai, kaip Masalskis su Milonu vienas kitą fotografavo per treniruotę Malagoje. Supraskite, tokius gyvenimo įvykius privalu įamžinti.
Todėl nieko keisto, kad būtent po šios treniruotės Ty Lawsonas paskelbė garsųjį įrašą socialiniame tinkle „Twitter“, jog žaisdamas kompiuteriu būtų išmokęs daugiau nei treniruotėje. Sunku su juo ginčytis. Išmokti fotografuotis tikrai nėra krepšininko darbas.
Žinant, kaip buvo ruošiamasi toms rungtynėms, sunku įsivaizduoti, kaip „Žalgiris“ buvo per plauką nuo pergalės. Tas mačas pademonstravo komandos potencialą, jeigu tik jis būtų išnaudojamas tinkamo trenerio.
Trenerio komanda sulaukė prieš trečiojo etapo mačą su „Panathinaikos“. Tačiau Aleksandras Trifunovičius netrukus prisipažino radęs kur kas labiau išbalansuotą ekipą, nei tikėjosi rasiąs.
Nušalintas sporto direktorius
Išbalansavimas visu savo grožiu pasimatė tą gruodžio 7-ąją, kai „Panathinaikos“ 94:59 sutriuškino „Žalgirį“. Komanda pasiekė dugną, buvo priremta prie sienos, atsidūrė gyvenk arba mirk situacijoje. Vadinkite, kaip norite, bet ja niekas nebetikėjo.
Ir kai „Žalgiriu“ niekas nebetikėjo, komandoje įvyko pokyčiai, kurie žiniasklaidoje nušviesti nebuvo. Masalskis ir Milonas, jau minėta nusipelniusių trenerių porelė, buvo gražiai išprašyti iš „Žalgirio“ žaidimo reikalų.
Milonas išsiųstas į „Panevėžį“, kur laikinai pavaduoja sveikatos problemų turintį Gintarą Leonavičių.
Tuo tarpu Masalskis, klubo sporto direktorius, pačių žaidėjų prašymu buvo atskirtas nuo ekipos sporto reikalų. Dažnai į trenerio darbą kišdavęsis vyriškis nebekeliavo su komanda į Bambergą, kur laukė lemiamos Eurolygos rungtynės.
Vietoje jų į trenerių štabą sugrįžo Oliveris Kostičius, „Žalgirio“ senbuvių mėgstamas dar nuo praėjusio sezono.
Žaidėjai pradėjo tikėti vienas kitu
Negalima tvirtinti, kad būtent šie pokyčiai staiga atgaivino komandos žaidimą. Tačiau negalima ir nepastebėti akivaizdaus ekipos mikroklimato pagerėjimo.
Šešias savaites sunkiomis treniruotėmis komandą muštravęs Trifunovičius pagaliau pamatė savo darbo vaisius. Žaidėjai pagaliau pradėjo tikėti vienas kitu.
„Žalgiris“ dar toli gražu nėra aukščiausio lygio komanda. Skylės priekinėje linijoje kol kas neužkamšytos, sprendimai greitame puolime vis dar šlubuoja, o prieš zoninę gynybą, kaip pademonstravo „KK Zagreb“, irgi nėra itin patikimų priešnuodžių.
Tačiau gynyboje jau uždaromi kertantys perdavimai. Puolime kamuolys vaikšto 23 sekundes, kol randa laisvą žmogų ir šis niekieno netrukdomas meta 24-ąją atakos sekundę. Tuo pačiu vos atsiradus progai, bėgama į greitą puolimą.
Kalėdinė pertrauka ir keturios savaitės iki artimiausių Eurolygos rungtynių turėtų padėti šiai komandai dar labiau save pažinti.
„Pagal tai, kaip mes žaidėme paskutines kelerias rungtynes, tikiu, kad galime patekti toliau. Ne tik į „Top 16“, bet galbūt ir tapti čempionais. Jeigu tik stengsimės ir vienas kitu tikėsime, galime laimėti viską“, – optimizmu prieš kelionę namo tryško Weemsas.
Su „Žalgiriu“ taip toli siekiančių išvadų nereiktų daryti. Tačiau bent jau Kalėdų šventes komanda pasitiks atsispyrusi nuo dugno ir iškėlusi galvą virš vandens.
