Kino industrijoje sėkmė matuojama įvairiais matais – žiūrovų ir kritikų vertinimais, apdovanojimais ir, be abejo, finansiniu pasisekimu. Savaime suprantama, geriausi filmai sėkmės sulaukia visose minėtose srityse, tačiau esama nemažai šedevrų, kurie, nepaisant iš kritikų sulauktų liaupsių, į kino sales nepritraukė tiek žmonių, kiek buvo tikėtasi.
Žinoma, apdovanojimai ir specialistų įvertinimai dažniausiai parodo kūrinio vertę ir kokybę, tačiau vis tik ne mažiau svarbus yra finansinis aspektas, lemiantis tolesnę filmo ateitį, ir tai puikiai parodo keletas frančizių, „kepančių“ vieną filmą po kito visai nepaisant to, kad siužetas sulaukia vis daugiau kritikos. Nusprendėme pažvelgti į filmus, kurie, mūsųsų nuomone, yra puikūs, nepaisant jų finansinio fiasko.
10. “Megalopolis” (2024)
Postmodernizmas dažnai šiuolaikiniame kontekste skamba kaip keiksmažodis – išblukę vertybiniai riboženkliai, skepticizmas, kuris dažnai virsta netikėjimu visiškai niekuo, kraštutinis subjektyvizmas ir individualizmas, Nyčės garsioji valia galiai. Visa tai dažnai priveda prie beprotybės. Postmodernizmas ir yra gan beprotiškas reikalas. Jis yra šių laikų liga.
Vis dėlto pasitaiko žmonių, kuriems postmodernizmas patinka. Tai ambicingi žmonės, žinanantys savo vertę, manantys, kad jie patys gali būti sau atskaitos tašku ir taip išlaikyti pusiausvyrą nestabilumo būsenoje. Jie mano, kad jiems pavyks neišprotėti neturint pagrindo po kojomis.
Ar toks yra Francis Fordas Kopola? Nežinau. Tačiau jo naujausias ir greičiausiai jau paskutinis filmas „Megalopolis“ (Megalopolis, 2024) neabejotinai nestokoja postmodernistinės ambicijos. Šiuo metu režisieriui 85-eri metai, žmogus turėtų būti prikaupęs ne tik profesinės, bet ir gyvenimiškos patirties. Tačiau Kopola, atrodo, į senatvę paniro į gilius apmąstymus.
Jei tikrasis gyvenimas vyktų mokyklos suole, režisieriui galėtume paplekšnoti per petį ir pagirti, kad jis išmano klasikinę ir moderniąją filosofiją ir literatūrą, senovės istoriją, kad juos moka įpinti į filmo siužetą. Bet jei nesame moksleiviai, jei seniai baigėme mokyklą, iš meno kūrinio tikimės ne tik idėjų kratinio, bet idėjos išpildymo tam tikroje visumoje.
„Magalopolyje“ atrodo, lyg režisierius būtų norėjęs į dvi valandas sudėti viską, ką per gyvenimą perskaitė. Lyg atėjus gyvenimo saulėlydžiui norėtų būti perpratęs visa ko esmę. Lyg būtų norėjęs parašyti testamentą. Tokį ilgą, kad ritinys driektųsi per visą kambarį.
Šis filmas priskiriamas distopijos žanrui, t. y. vaizduoja žlungantį ateities pasaulį, ir nestokoja didelių idėjų. Nuo Senovės Romo filosofo Marko Aurelijaus deklamavimo atmintinai iki Hamleto garsiojo monologo apie būtį, nuo daugybės aliuzijų į Senovės Romos istoriją iki šiuolaikinės trampinės Amerikos realybės.
Pasakojimo pagrindinis veikėjas – Cezaris Katalina (Adam Driver), vizionieriškas Naujosios Romos (panašios į šiuolaikinį Niujorką) architektas. Cezaris nori sukurti utopinį miestą, kuriame visi gyventų darnoje ir nuolat mokytųsi vieni iš kitų. Jo vizijos didelės, tačiau psichikos būklė ne visai stabili – jis linkęs į manijas, yra priklausomas nuo narkotikų, turi savižudiškų minčių. Ir… gali sustabdyti laiką. Cezaris yra tartum pats Kopola – didysis režisierius, kuris dėl idėjos gali paaukoti viską (dar 9 deš. Kopola vos nebankrutavo dėl savo įsteigtos kino studijos), kuris lyg Deus ex Machina iš savo ložės balkone stebi pasaulį kaip filmavimo aikštelę.
Cezaris, žinoma, turi ir oponentų – Naujosios Romos merą Ciceroną (Ginacarlo Espozito), kuris, nors ir nesugeba laimėti savo rinkėjų simpatijų ir valdyti miesto, žiūri į reikalą žemiškiau ir netiki didžiosiomis utopijomis. Žurnalistė Vau Planinum (Aubrey Plaza), pamesta Cezario, beviltiškai bando susigrąžinti jo dėmesį, tačiau nepavykus gražiuoju imasi nešvarių darbelių. Cezario pusbrolis Klodijus Pulčeris (Shia LaBeouf) stengiasi paveržti minią ir paimti valdžią, nes pavydi Cezariui talento ir galios.
Taip pat yra ir gerbėjų. Džiulija Ciceron (Nathalie Emmanuel), mero dukra, įsimyli didįjį architektą už jo didžias idėjas. Dėdė Hamiltonas Krasas (Jon Voight) paremia finansiškai. Ištikimas padėjėjas Fundis Romanas (Laurence Fishburn) visur vežioja viršininką, išsuka jį iš bėdų ir pasakoja jo istoriją Herodoto balsu.
Pati Naujoji Roma primena nuodėmių miestą, kuriame nuolat rengiamos pašėlusios bakchanalijos ir, kita vertus, egzistuoja vaidilučių kultas – gan dirbtinis, gan primityvus, nes tai, ko trokšti, tas ir esi, – Naujojoje Romoje politika lygu pramogai. Ekonomika, žurnalistika ir seksualumas – trys nuodėmių miesto atraminiai stulpai, kaip teigia Cezaris. Masėms reikia duonos ir žaidimų. Kultūra, žurnalistika, politika Naujojoje Romoje yra cirkas. Miestas nuolat parsiduoda. Visi visus gali parduoti už pinigus, galią, šlovę, gali parsiduoti ir patys.
Kita vertus, Cezaris Katalina kalba apie kitokią tikrovę – utopinę tikrovę. Jis kalba apie meilę ir laisvę – tam, kas myli, nėra ko bijoti. Atsimindamas savo žuvusią žmoną, Katalina įsikvepia naujoms vizijoms.
Visi veikėjų vardai jau iškart išduoda aliuzijas į Senovės Romos istoriją, į šekspyrišką realybę, kuri dažnai irgi rėmėsi senove. Kopola iš Šekspyro paima grožio ir bjaurasties priešpriešą, tačiau grožio neidealizuoja. Kaip ir pats Šekspyras to nedarė. Postmodernizmas šiame filme išryškėja būtent galios žaidimuose, laikinose vertybėse ir ypač filmo formoje, mat „Megalopolis“ yra eksperimentinis Kopolos kūrinys. Vaizdai užplūsta sąmonę su trenksmu, visu smarkumu ir vienu metu, o idėjų gausybėje sunku atrasti bendrą vardiklį. (Dora Žibaitė)
Francis Ford Coppola ilgai puoselėtas projektas „Megalopolis“ nepateisino nei kritikų, nei žiūrovų lūkesčių. Nepaisant didžiulio režisieriaus vardo ir ambicingos vizijos, filmas susidūrė su prasta rinkodara ir abejingumu. Biudžetas siekė apie 120 mln. dolerių, o pasaulinės pajamos sudarė tik apie 14 mln. dolerių, todėl bendri nuostoliai vertinami apie 106 mln. dolerių.
9. “West Side Story” (2021)
Stevenas Spielbergas 2021 metais naujai įprasmino garsųjį miuziklą „West Side Story“, sukūręs vizualiai įspūdingą, emocionaliai gilų ir aktualų pasakojimą apie meilę, socialinę atskirtį ir imigrantų kovą dėl savo vietos Amerikos visuomenėje.
Veiksmas vyksta 1950-ųjų Niujorke, kur du jaunuoliai – Marija, kilusi iš Puerto Riko bendruomenės, ir Tony, baltaodis jaunuolis, bandantis atsiriboti nuo savo gaujos praeities – įsimyli vienas kitą, nepaisant tarp jų stovinčių priešiškų gaujų ir visuomenės skaldančios neapykantos.
Spielbergas subtiliai atnaujino klasikinę istoriją, išlaikydamas ikonišką muziką ir choreografijos dvasią, tačiau suteikdamas filmui daugiau autentiškumo – aktoriai iš tikrųjų kalba ispanų kalba be subtitrų, o skirtingų tautybių konfliktai perteikiami su šiuolaikišku socialiniu jautrumu.
Filmo vizualinis pasaulis, sukurtas operatoriaus Januszo Kamińskio, alsuoja gyvybe ir nostalgija – spalvingi kvartalai, purvini skersgatviai ir grandiozinės šokio scenos perteikia tiek jaunatvišką energiją, tiek žiaurios realybės kartėlį.
Pagrindinius vaidmenis atlikę Rachel Zegler ir Anselis Elgortas sukuria jausmingą, šviesią, bet kartu ir tragišką meilės istoriją, o legendinė Rita Moreno su savo nauju vaidmeniu filme suteikia papildomo emocinio svorio ir pagarbos originaliam kūriniui.
„West Side Story“ (2021) tampa ne tik nostalgišku klasikos pagerbimu, bet ir savarankišku, šiandieną atliepiančiu kūriniu, kuris primena, kad meilė, teisingumas ir žmogiškas orumas tebėra amžinos kovos laukai.
Stevenas Spielbergas tikėjosi, kad jo „West Side Story“ perdirbinys taps nauja klasika, tačiau filmas nepasiekė masinio populiarumo. Nepaisant puikių kritikų atsiliepimų ir „Oskarų“ nominacijų, pandemijos metu miuziklas nesugebėjo pritraukti auditorijos. Su biudžetu apie 100 mln. dolerių ir 76 mln. dolerių pajamomis, projektas patyrė apie 40 mln. dolerių nuostolį.
8. “Tenet” (2020)
Režisierius Cristoferis Nolanas pažymėti 10 metų sukakčiai nuo „Inception“ sukūrimo vėl grįžta į kino ekranus su nauja kino juosta, kuriame gausu įtampos, greičio ir dramos. Šį kartą jis mus stebina sudėtingais siužeto vingiais, prikaustančia prie ekranų istorija ir jaudulį keliančiais veikėjais.
Šiame filme pagrindinis vaidmuo atiteko Džonui Deividui Vašingtonui, jo herojui metamas iššūkis sustabdyti trečiąjį pasaulinį karą. Lydimas paslapčių ir savo profesionalumo specialiųjų tarnybų agentas keliauja istorija, kuri gniaužia kvapą, verčia susimąstyti ne tik egzistenciniais klausimas, bet ir apsvarstyti filme keliamus moralinius klausimus, kovoti su priešininkais nelygiomis jėgomis, atskleisti sąmokslo teoriją, kuri kelia grėsmę visai žmonijai.
Nuo pat pirmųjų akimirkų kino juosta žiūrovą įtraukia į grėsmingą ir korumpuotą pasaulį, kuriame vyrauja smurtas, paslaptys, melas. Neaiškūs priešai ir dar neaiškesni draugai skatina neatsitraukti nuo istorijos nė minutei. Kūrinyje veiksmas užima svarbią centinę poziciją. Tiesa, šis veiksmas nėra bet koks. Kiekvienas personažų judesys turi milžinišką prasmę, kuri atsiskleidžia filmo metu. Tiktų pabrėžti, kad filme yra specialiųjų efektų perteklius, tačiau jie gana neblogai papildo filmą, nevargindami žiūrovo. Yra pasitelkiamos specialiosios pajėgos, jaučiamas filmų apie šnipus prieskonis. Siužetas yra lydimas paslapčių, čia režisierius genialiai sužaidė sutapatindamas žiūrovą su pagrindiniu veikėju. Sudaromas jausmas, kad pagrindinis veikėjas paslaptis atskleidžia kartu su auditorija, pats iki galo nesuprasdamas, kas vyksta. Kai viskas paaiškėja pagrindiniam veikėjui, tampa aišku ir stebėtojui.
Muzikinis takelis yra be galo šiuolaikiškas ir tinkantis filmo tematikai, mat tai futuristinė muzika, kurta kompiuteriu. Garsūs bosiniai dūžiai puikiai derinami su scenomis, palaikoma įtampa. Negana to, kadangi filme yra žaidžiama su laiko sąvoka, muzika kartais groja atvirkštine tvarka, priklausomai nuo istorijos vietos. Viso filmo metu yra jaučiamas kūrėjo ryšys su žymiu filmu „Inception“, kuriame figūravo sapnai, sudėtinga istorija. „Tenet“ galime vėl džiaugtis siužetu, kuris intriguoja ir skatina susikaupus jį sekti. Kadangi tai ne pirmas kartas, kai režisierius pasitelkia sudėtingas teorijas ir iš to padaro puikų filmą, jaučiamas jo tobulėjimas.
Štai ką apie naująjį Nolano darbą sako Robis Kolinas žinių kanalui The Telegraph: „Gilumas, subtilumas ir šmaikštus Patinsono ir Debikio vaidyba atsiskleidžia tik tada, kai supranti link ko keliauja siužetas, ar bent pasiekia tą ribą, kur turėtų būti. Vis dar pasimetę? Nebūkite. Arba būkite ir mėgaukitės tuo. Šis filmas paskatins daugelį išmesti rankas į orą iš nuostabos – o dar daugiau, tikiuosi, sugniaužti kumščius iš susižavėjimo.“ Panašiai filmą giria ir Baris Hertzas. „Tenet“ nėra tiek suvokiamas trileris, kiek yra sudėtingas iššūkis atvirkščiai sukonstruoti istorijos sudėtingumą – pusiau iškepto sausainio atitikmuo kine, siužeto kilpos yra kiek paviršutiniškos, tačiau malonios.“
Filmas nėra eilinis trileris, kuriame kažkas kerštauja ar bando pasiekti asmeninį tikslą. Čia iškyla nemažai moralinių klausimų, su kuriais tenka susidurti daugeliui iš specialiųjų tarnybų darbuotojų, pavyzdžiui ar užduoties, misijos svarba yra aukščiau už žmogaus moralę? Pagrindinis veikėjas šiame filme sudėtingai įgyvendina šią dilemą, taip žiūrovas yra provokuojamas ne tik sekti siužetą mintimis, tačiau ir širdimi. (Justas Pridotkas)
Nors ir „Tenet“, kuriame nagrinėjamos suvokimo, tikrovės ir laiko temos, yra įspūdingas ir gerai sukurtas Christopherio Nolano filmas, žiūrovai paklausti, kokios filmo pabaigos yra painiausios, paminėjo šį filmą. Jie teigia, kad nėra tikri, ar pabaiga tikrai buvo pabaiga. Filmas „Tenet“ (pavadinimas reiškia dešimt minučių pirmyn ir dešimt minučių atgal, kaip ir lemiamas mūšis filmo kulminacijoje) baigiasi scena, kuri uždaro filmo ciklą, nes Neilas (akt. Robertas Pattinsonas) atskleidžia, kad būtent Protagonistas (akt. Johnas Davidas Washingtonas) jį užverbavo ateityje. Taip paaiškėja, kodėl Neilas visada buvo vienu žingsniu priekyje ir žinojo, kas bus. Taip pat kodėl jis žinojo, kad Protagonistas niekada negeria darbo metu.
Tai paaiškėja, kai Neilas nueina ir ant jo kuprinės pamatome oranžinę virvelę. Tai ta pati detalė, kuri pasirodė ant vyro, išgelbėjusio veikėją nuo apverstos kulkos per įžanginę Operos apgultį Kijeve, kuprinės, o vėliau, per laiko pinkles, – ant vyro, atrakinusio vartus prie bombos. Kaip paaiškina Neilas, tai jam yra istorijos pabaiga – jis turi grįžti į apverstąją mūšio pusę, kad galėtų atidaryti vartus ir stoti prieš Protagonistui skirtą kulką. Neilo kilpa užsidaro, tačiau Protagonistui tai yra jų bendros istorijos pradžia. Na, galime sutikti, nors ir suglumina, ne tik filme, bet ir gyvenime kiekviena pabaiga – nauja pradžia…
Christopherio Nolano mokslinės fantastikos trileris „Tenet“ išėjo pandemijos įkarštyje ir tapo vienu iš drąsiausių bandymų išgelbėti kino teatrus. Nors filmas uždirbo 365 mln. dolerių visame pasaulyje, turint omenyje 200 mln. dolerių biudžetą ir apie 100 mln. dolerių reklamos išlaidas, finansinės sėkmės lygio jis nepasiekė. Galutiniai nuostoliai nebuvo katastrofiški, tačiau pelnas taip pat buvo labai ribotas.
7. „Mirtingos mašinos“ (Mortal Engines, 2018)
„Žiedų valdovo“ ir „Hobito“ kūrėjas Peteris Džeksonas su „Oskaro“ laureatu Christianu Riversu ekranizavo Philipo Reeve knygos fantastinį nuotykių pasakojimą „Mirtingos mašinos“. Filme pasirodė debiutuojanti aktorė Jihae suvaidinusi viena iš pagrindinių rolių – maištautoją Anna Fang. Sunku pasakyti, kad tai pirmasis nepatyrusios aktorės filmas, nes su vaidmeniu roko dainininkė susitvarkė pakankamai gerai. Aktoriai atskleidė, kad šiam fantastiniam nuotykių filmui suvaidinti prireikė daug fizinių jėgų ir lakios vaizduotės prie žaliojo ekrano. Galima tik įsivaizduoti, kiek „Mirtingos mašinos” aktoriams teko paplušėti prie žaliojo ekrano, tačiau vizualiniai efektai filme įrodo, jog buvo verta. Didžiausią nuostabą žiūrovui sukelia būtent judančių miestų trimatės animacijos, kurios su metalo skambesiu ir dundančios žemės garso takeliais sukuria šiurpuliukus sukeliantį reginį kino ekrane. Gali būti, kad skaičiusiems knygą, filmas bus dar viena nevykusi ekranizacija, tačiau kino ir spragėsių gurmanams tai vienas iš geriausių 2018 metų vizualiniais efektais apipintų kino juostų. Knygos „Mirtingos mašinos” autorius P. Reeve meno kūriniu neliko nusivylęs ir džiaugiasi Christian Rivers pastatytu filmu.
Stimpankinio filmo veiksmas vyksta praėjus tūkstančiams metų po civilizacijos žlugimo – „šešiasdešimties minučių karo”. Didžioji dalis sėslių gyvenviečių yra nušluotos nuo žemės paviršiaus ir pasaulyje pradeda karaliauti ant vikšrų judantys miestai, kurie medžioja ir praryja mažesniuosius. Senoji technika vaizduojama kaip vertingas kuras, kuris padeda sunkioms garo mašinoms judėti arba keliauja į muziejų vitrinas. Tuo tarpu mažesni miestai stengiasi gyventi taikiai ir bendradarbiauja mainydami senkančiais resursais. Europą bandančiame užvaldyti grėsmingame Londono mieste susikerta archeologo Tomu Natsworthy (akt. Robertas Sheehanas) ir pavojingos pabėgėlės Hester Shaw (akt. Hera Hilmar) keliai. Visiškai skirtingos asmenybės atranda bendrą tikslą – sustabdyti Londono mero Thaddeuso Valentine (akt. Hugo Weavingas) ginklo – “Medūzos” veikimą ir pakeisti griūvančią žmonijos ateitį.
„Mortal Engines“ buvo pristatomas kaip nauja epinė franšizė, tačiau žlugo iškart po premjeros. Nepaisant įspūdingų specialiųjų efektų ir Peterio Jacksono dalyvavimo kaip prodiuserio, filmas nesurinko pakankamai žiūrovų. Su 110–120 mln. dolerių biudžetu ir tik 83 mln. dolerių pajamomis, nuostoliai siekė apie 105–150 mln. dolerių.
6. “Mickey 17” (2025)
Režisierius Bong Joon-Ho, kuris „Oskarą“ pelniusia psichologine satyra „Parazitas“ (angl. Parasite) pasiekė tiesiog neregėtas aukštumas, grįžta prie spekuliatyvios mokslinės fantastikos. Pagal Edwardo Ashtono romaną „Mickey7“ sukurtame filme Robertas Pattinsonas vaidina „nereikalingąjį“ – vienkartinį kosminės misijos įgulos narį, pasirinktą pavojingoms užduotims, nes mirus jo kūnui jis gali atsinaujinti, o jo prisiminimai iš esmės lieka nepaliesti. Tačiau vieno atsinaujinimo metu viskas susiklosto ne taip kaip buvo planuota…
Nors Bong Joon-Ho filmo siužetas vis dar griežtai slepiamas, romane „Mickey7“ pasakojama apie futuristinio tipo žmogų, vadinamą „Expendable“, vardu Mikis, kuris iš esmės yra vienkartinis kolonizatorius, išsiųstas į iš pažiūros gyvenamą ledo planetą, vadinamą Niflheimu. Po mirties Mikis sugeba regeneruoti savo kūną ir sukurti visiškai naują, bet beveik identišką savo paties versiją su beveik visais savo prisiminimais. Taigi, ar filmas bus apie tai? Ar pakryps kita linkme? Galime tik spėlioti…
Tai intriguojantis amerikiečių mokslinės fantastikos filmas, kuriame vaidina jau minėtas Robertas Pattinsonas, Stevenas Yeunas, Naomi Ackie, Toni Collette ir Markas Ruffalo. Filmą 2024 m. kovo 29 dieną ketina išleisti kompanija „Warner Bros. Pictures“. „Mickey 17“ remiantis vien prielaidomis, labiau primena būsimą Villeneuve’o ar Ridley Scotto projektą nei Bong Joon-Ho filmą ir bus pirmasis tikras režisieriaus žingsnis į mokslinės fantastikos pasaulį.
Tikimasi, kad „Mickey 17“ bus unikalus ir originalus mokslinės fantastikos filmas, tapsiantis nauju iššūkiu Joon-Ho. Jis jau laikomas įdomiausiu 2024 m. mokslinės fantastikos filmu ir tikrai konkuruoja su kitais laukiamais filmais, tokiais kaip „Kopa: Antra dalis“. Taigi, kuris iš šių dviejų mokslinės fantastikos filmų laimės dvikovą ir užkariaus jūsų širdis?
Bong Joon-ho, garsus dėl „Parazito“, režisavo „Mickey 17“, tačiau net ir su žvaigždėmis (Robert Pattinson) filmas liko nuošalyje. Biudžetas sudarė apie 118 mln. dolerių, reklamai išleista dar apie 80 mln., o iki šiol pasaulinės pajamos siekia tik apie 92 mln. dolerių. Prognozuojami nuostoliai vertinami apie 75–80 mln. dolerių. (Dora Žibaitė)
5. “The Last Duel“
Ridlio Skoto filmas „Paskutinė dvikova“ pasakoja apie viduramžių realybę, apie žiaurų to meto teisingumą ir vyrų hegemoniją. Kino juostoje veikia trys pagrindiniai veikėjai: seras Žakas de Karužas (Matt Damon), skvairas Žakas de Grisas (Adam Driver) ir ledi Margarita de Karuž (Jodie Comer). Kadangi istorija sukasi apie juos, pateikiama, kaip šie trys personažai matė jiems nutikusius įvykius. Keisčiausia, kad žiauriausia pasakojimo versija priklauso Margaritai de Karuž, silpnai moteriai, kuri, vėliau išaiškėja, turi daugiausiai sveiko proto. Veiksmas vyksta XIV amžiaus Prancūzijoje per Šimtametį karą su Anglija, maro šešėlyje. Žakas de Karužas, nuskurdęs karaliaus vasalas, per marą netekęs žmonos ir sūnaus, paima Margaritą į žmonas dėl jos gausaus kraičio, nepaisydamas jos tėvo blogo vardo. Į žmonas ją imti nėra sunku, nes ir pati nuotaka gražaus veidelio. Karužo istorijos versija mums demonstruoja meilę, atsidavimą, švelnumą savo išrinktajai, jo kovą už garbę, atsidavimą karaliui.
Vestuvės dar ne viskas, kas nutinka filme. Žaką de Karužą lyg šešėlis visur persekioja jo geras draugas, o vėliau žiaurus konkurentas Žakas de Grisas. Jie kartu kovoja mūšio lauke už karalių, už garbę, už pergalę ir turtus. Lygtais viskas būtų gerai, tačiau de Grisas įgyja grafo Pjero (Ben Affleck), galingo feodalo, malonę, o de Karužui tai atrodo parsidavėliška – de Grisas mėgaujasi turtais ir vadinasi kariu, nors neina į mūšio lauką? Tarp jų kyla visokiausi konfliktai, tačiau pats didžiausias dar priešaky. Mat de Grisas vienoje šventėje susipažįsta su buvusio draugo žmona ir staiga jį apsėda įkyrus meilės demonas. Kitaip tos meilės ir nepavadinsi, nes gražusis skvairas negali nustoti galvoti apie jaunąją ledi, nors ji ir priklauso kitam. Maža to, de Grisas yra šventai įsitikinęs, kad ir jaunoji ledi jam atsako tuo pačiu. O kaip yra iš tikrųjų?
Margaritos istorija yra pavadinta tikrąja pasakojimo versija. Joje mes išvystame ne atsidavusį sužadėtinį ar lengvai pakvaišusį įsimylėjelį, bet garbės ir aistrų apimtus vyrus, tokius egoistiškus, kad visas pasaulis galėtų griūti, galėtų žūti moterys ir vaikai, tačiau jiems vis tiek rūpėtų tik jų pačių sielvartas. Nemeluosiu, bežiūrint filmą man įsijungė moteriškas solidarumas ir tikrai norėjosi, kad atsivertų žemė ir tie vyrai nugarmėtų pragaran (vyrų palengvėjimui, žiauri neapykanta man greitai praėjo, todėl pakeliui namo neišsitraukiau iš rankinės tušinuko ir nieko nepasmeigiau). Stebint istoriją Margaritos akimis tenka patirti, kaip moteris parduodama vyrui lyg kokia kumelė veisimui, kai sueities metu kiekvieną kartą jai tenka kęsti skausmą ir tą skausmą slėpti, kaip nesusilaukdama vaiko yra smerkiama aplinkinių, galiausiai iš arti stebime jos kančios kupiną veidą, kai viduramžių don žuanas, puikusis Žakas de Grisas, parvertęs ją ant pilvo, tirpsta iš pasitenkinimo, nors iš tikrųjų jis juk prievartauja moterį. „Paskutinė dvikova“ visų pirma yra filmas ne apie dviejų vyrų kovą dėl garbės, o apie sunkią moterų padėtį viduramžiais.
Filmas paremtas tikrais įvykiais – sakoma, kad dvikova vyko 1386 m. gruodžio 29 d. Paryžiuje ir tai buvo paskutinis toks dvikova sprendžiamas teismas Prancūzijos istorijoje, o idėja paimta iš 2004 metais išleistos anglų kalbos profesoriaus ir viduramžių žinovo Eric Jager’io knygos The Last Duel: A True Story of Trial by Combat in Medieval France, kuri savo ruožtu paremta istoriniais dokumentais ir įrašais. Filme vaidina visas būrys garsenybių, tokių kaip Matt Damon, Adam Driver ir Ben Affleck. Rašoma, kad Matt Damon ir Ben Affleck ne tik patys atliko vaidmenis, tačiau ir prisidėjo prie scenarijaus kūrimo. (D.Ž.)
Ridley Scotto „The Last Duel“ pasakojo niūrią viduramžių dramą, kuri buvo labai gerai įvertinta kritikų, bet nesudomino masinio žiūrovo. Nepadėjo nei žvaigždės (Matt Damon, Adam Driver, Jodie Comer), nei didelė reklaminė kampanija. Biudžetas buvo apie 100 mln. dolerių, o pajamos siekė tik 30,6 mln. dolerių, todėl filmas patyrė apie 70 mln. dolerių nuostolį.
4. „Kaubojai ir ateiviai“ (Cowboys & Aliens, 2011)
Džeimsas Bondas persikelia į Laukinius Vakarus ir pradeda kovoti prieš ateivius. Tik bėda, kad Laukiniai Vakarai labiau panašūs į atrakcionų parko aktorių pasirodymą, o ateiviai ne tik kad baisiai nuobodūs, bet dar ir kažkokie neveiksnūs ir neparodantys savo aukšto intelektinio išsivystymo. Ateiviai atrodo taip, lyg pastatytum tris raumeningus kalėjimo budulius, padėtum šalia novatorišką plazminį ginklą ir sakytum, kad čia jie jį išrado ir sukūrė. Nuobooooduuu!
Kine kremtant popkornus, kai salėje penki žmonės kalba telefonu, o kažkur girtas nepilnavertis šūkauja koks jis kietas, gal toks filmas ir visai nieko. Paprasti, bet gražūs efektai, debiliškas scenarijus, blogiukas-herojus, graži moteris šalia jo ir dar nykūs nykūs nykūs personažai, kuriuos šiek tiek gelbėja juos vaidinantys profesionalūs ir geri aktoriai (kai kurie; juk galva niekaip neapsiverčia Daniel Craig laikyti geru aktoriumi :) ). Bet jei galva reikalauja kokio rimtesnio filmo – prasmingo, įdomaus, įtraukiančio ne tik pasilakstymų scenomis – tikrai verta rinktis kažką kito. Šis filmas per daug kičinis. Tik ir matai, kad pastatytas dirbtinai sukurtame mieste, kur kolonas nušlifavo uolūs Holivudo juodadarbiai, o po smėliuku tėra suplūktas betonas. Tep-lep ir turim filmą, kurio normaliam žiūrovui tikrai nevertėtų žiūrėti.
Nepaisant intriguojančios idėjos ir įspūdingo aktorių sąrašo, „Cowboys & Aliens“ nesugebėjo suderinti laukinių vakarų ir mokslinės fantastikos elementų. Filmas, kurio biudžetas buvo apie 163 mln. dolerių, pasauliniu mastu surinko 174,8 mln. dolerių, tačiau dėl milžiniškų rinkodaros išlaidų patyrė apie 70 mln. dolerių nuostolį. Tai buvo vienas iš ryškesnių finansinių nusivylimų tuo metu.
3. „Kalbantys vėjui“ (Windtalkers, 2002)
„Kalbantys vėjui“ – reklamuojamas kaip saga apie tai, kaip Navajo indėnai, naudodamiesi savo kalba, sukūrė neįveikiamą kodą, kuris padėjo laimėti Antrąjį pasaulinį karą Ramiajame vandenyne. Tai įdomi, mažai žinoma istorija, apie kurią būtų galima sukurti gerą filmą. Tai filmas pasakojantis apie didvyriškus afroamerikiečių karius Pilietiniame kare, į kurį buvo žvelgiama jų baltojo vado akimis.
Filme Nikolas Cage’as vaidina italų kilmės amerikietį seržantą, kuris yra toks šaunus, kad jo vyrai žiūri į jį kaip į beprotį. Galbūt jis toks ir yra. Gynęs poziciją, kai jau nebėra proto, jis išgyvena kruvinas skerdynes, pasveiksta Havajuose ir grįžta į mūšį, kad užimtų Saipaną – svarbų Ramiojo vandenyno karo etapą. Šiame mūšyje jis paskiriamas beveik šventu navahų kario Beno Jahzės (akt. Adam Beach) asmeniniu sargybiniu.
Seržantas Oksas Hendersonas (akt. Christianas Slateris) suporuojamas su eiliniu Čarlzu Whitehorse’u (akt. Rogeris Willie), kitu indėnu. Navajo nežino, kad asmens sargybiniams buvo įsakyta juos nužudyti, jei reikės, kad tik jie nepatektų į priešo rankas. Kodeksas turi būti apsaugotas bet kokia kaina.
Šis Amerikos istorijos skyrius nėra plačiai žinomas, ir vien dėl šios priežasties filmas – naudingas. Tačiau režisierius, Honkongo veiksmo ekspertas Johnas Woo, mažiau domisi istorija, labiau – pirotechnika, ir mes gauname gerokai per daug kruvinų mūšio scenų, pertraukiamų plonais dialogais, kurie remiasi išsemtomis formulėmis. Personažai yra šiek tiek paviršutiniški ir tai šiek tiek liūdina, nes filmas galėjo būti ne tik geras, bet puikus.
Filmo esmė ta, kad Navajai sugeba naudoti savo kodus, kad radijo ryšiu perduotų informaciją, iškviestų streikus ir palaikytų slaptą ryšį. Įsivaizduoju, kad tikrame kare šis įgūdis labiausiai praverstų tolimojo strateginio radijo ryšio srityje. Filme šifruotojams skiriama minimaliai laiko, o kai jie prakalba, tai tik tam, kad pasidalintų koordinatėmis, reikalingoms oro smūgiui prieš didelius japonų ginklus.
Filmas papasakoja Navajų istoriją ir jis tikrai geras, tačiau pabijojęs būti savimi, jis buvo „suholivudintas“ ir prarado savo jausmus. Nepaisant to, istorija nėra iškreipta ir tikrai jei domimės Amerikos istorija filmą pažiūrėti būtina.
John Woo režisuotas „Windtalkers“ bandė perteikti mažai žinomą Antrojo pasaulinio karo istoriją apie Navahų šifravimo specialistus, tačiau nepaisant temos svarbos, filmas nepasiekė auditorijos širdžių. Turėdamas apie 115 mln. dolerių biudžetą ir vos 77,6 mln. dolerių pajamas, projektas patyrė 76–81 mln. dolerių nuostolį. (G.J.)
2. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (Blade Runner 2049, 2017)
Šis mokslinės fantastikos filmas iš pirmo žvilgsnio atrodo taip, tarsi neįmanoma, jog jis nesulauktų sėkmės. Aktorių sąraše – tokios Holivudo žvaigždės kaip Ryanas Goslingas, Harrisonas Fordas ir Jaredas Leto, gausybė teigiamų atsiliepimų iš žymiausių kino kritikų ir mėgėjų bei 2 laimėti „Oskarai“ ir šimtai kitų apdovanojimų, atrodytų, kalba už save. Šis filmas – 1982-aisiais išleisto „Blade Runner“ tęsinys, kuriame vaidmenis atliko ir pirmojoje dalyje vaiidnę H. Fordas ir Edwardas Jamesas. Veikėjai sukurti remiantis amerikiečių rašytojo Philipo K. Dicko mokslinės fantastikos knyga „Do Androids Dream of Electric Sheep?“, parašyta 1968-aisiais. Kino juosta buvo įtraukiama į geriausių metų filmų sąrašus, o įspūdingi specialieji efektai sulaukė galybės papildomo dėmesio.
Veiksmas vyksta 2049-aisiais metais Los Andžele, Kalifornijoje. Pareigūnas K Los Andželo policijos departamente dirba „bėgančiu skustuvo ašmenimis“ – jis ieško ir naikina senosios kartos replikantus, galinčius pakenkti visuomenei. Paieškų metu jis aptinka netikėtą radinį, kuris sukrečia ir iš esmės pakeičia visą situaciją. Atradimas nuveda K pas buvusį „bėgantį skustuvo ašmenimis“, Ricką Dekardą, kuris paslaptingai dingo dar 2019-aisiais. Narpliodamas vis naujus atradimus K savyje randa vis daugiau prisiminimų, kurie susiję su jo vykdomo tyrimo detalėmis. K užsukus veiksmą, kuriam kelio atgal nėra, jam tenka sužinoti daug naujo apie save ir visą pasaulio santvarką. Filmas išsiskiria tuo, kad jis nėra visiškai priklausomas nuo savo pirmtako, jame kone visi veikėjai yra nauji, taip pat ir atskira siužeto linija.
Denis Villeneuve režisuotas „Blade Runner 2049“ buvo kritikų liaupsintas už vizualinį grožį ir filosofinę gelmę, tačiau nepavyko tapti komercine sėkme. Su 150 mln. dolerių biudžetu ir 259 mln. dolerių pasaulinėmis pajamomis, studijos vis tiek skaičiavo apie 80 mln. dolerių nuostolį. Filmas vėliau tapo kultiniu, bet tuo metu tai neatpirko finansinių praradimų.
1. „Amsterdamas” (Amsterdam, 2022)
JAV kino režisierių Davidą O. Russellą, regis pažįstame gerai. Tiksliau pasakius, neblogai žinome jo filmus ir tai, kad jam labiausiai sekasi kurti komedijas (karines, avantiūrines, melodramatiškas).
Įsidėmėjome šio režisieriaus pavardę žiūrėdami vieną pirmųjų jo filmų „Tris karalius“ (1999 m.), kuriame operacijos „Audra dykumoje“ metu JAV karo pajėgų kapitonas Arčis Geitsas (jį suvaidino George’as Clooney) sužino, kur gali būti paslėptos Saddamo Husseino aukso atsargos, sukauptos dar Kuveito šachų. Su keliais bendražygiais jis ryžtasi pasisavinti šiuos turtus.
Filmą „Aš myliu Huckabees“ (2004 m.) režisierius buvo pavadinęs egzistencine komedija, nes pabandė ieškoti atsakymų į visai ne juokingus klausimus: kokia gyvenimo prasmė, kas įtakoja žmogaus likimą, kokią reikšmę turi patys paprasčiausi ir tarpusavyje nesusiję įvykiai?
„Optimisto istorija“ (2012 m.) dar kartą patvirtino, kad meilė yra liga ir kartu vaistas nuo baisiausių neurozių.
„Amerikietiška afera“ (2017 m.) – žaisminga komedija apie korumpuotus politikus ir dar viena istorija apie idealų nusikaltimą, kurį sužlugdo netikėtai susiklosčiusios aplinkybės ir „žmogiškasis faktorius“.
Iš „Amerikietiškos aferos“ į kol kas naujausią Davido O. Russello filmą „Amsterdamas“ atkeliavo pagrindinio vaidmens atlikėjas Christianas Bale‘as. Jis šį kartą suvaidino gydytoją Bertą Berendseną, kuris iš Pirmojo pasaulinio karo sugrįžo be vienos akies ir pasijuto niekam nebereikalingas. Jis pradėjo rūpintis panašiais nelaimėliais veteranais ir rekomenduoja jiems eksperimentus medikamentus, kurie, tiesą sakant, ne visada garantuoja laukiamą rezultatą.
Bet tai dar nedidelės bėdos, palyginus su tomis problemomis, kurios vyrą užgriūvą vėliau. Kartą geras bičiulis advokatas Haroldas Vudmanas (filmo „Tenet“ žvaigždė Johnas Davidas Washingtonas) paprašo Bertą padėti atliekant paslaptingomis aplinkybėmis mirusio pulkininko kūną. Darbą reikia atlikti greitai ir visiškai slaptai, mat velionio dukra Liza (akt. Taylor Swift) įsitikinusi, kad jos tėvas tapo sąmokslo auka ir buvo nunuodytas.
Kad merginos būgštauta ne be reikalo, tampa aišku iš karto. Bet kaip tik tada Bertui, Haroldui ir jųdviejų seniai pažįstamai medicinos seselei Valerijai (akt. Margot Robbie) iškyla mirtinas pavojus. Jie apkaltinami žmogžudystę, kurios nepadarė, ir tampa įtariamaisiais. Pasirodo, kad trijulė atsidūrė slapčiausio Amerikos istorijoje sąmokslo epicentre.
Prasideda dar viena „amerikietiška afera“. Kaip parašyta filmo anonse, „prisiekusiems saugoti vienas kitą, kad ir kas nutiktų, pavojingoje situacijoje atsidūrusiems draugams belieka likti tikrais optimistais, kad ištrūktų iš užsiveriančių spąstų“.
Visokiausių spąstų (tikrų ir apgaulingų) filme tikrai netrūksta. Deja, viskas iki skausmo pažįstama ir daug kartų matyta. O labiausiai nervina dažnai veiksmą pašaipiu tonu komentuojantis pagrindinis veikėjas, kai žiūrovas ir taip viską tuo metu mato.
Filmo veiksmas pradžioje labai žvalus, tačiau ilgainiui sulėtėja. Labiausiai jį lėtina vis įsibraunantys flashback‘ai (paprasčiau šnekant, sugrįžimai į praeitį). Šiaip jau tokie dramaturginiai elementai naudojami tada, kai praeities epizoduose slypi kažkokios svarbios detalės (detektyviniam siužetui tai ypač svarbu). Bet „Amsterdame“ tokie trumpi praeities blyksniai nieko naujo nepaaiškina ir lieka tuščiaviduriais ornamentais.
Užtai retro kino galimybės išnaudojamos nepriekaištingai (čia jau Holivudo stilistai ir dizaineriai pademonstruoja ekstra klasę!).
Populiarių veidų „Amsterdame“ tikrai netrūksta. Didesnių ar mažesnių epizodų nusipelnė tokios garsenybės, kaip veteranas Robertas De Niro ir ne tokie garsūs, bet žiūrovams jau gerai pažįstami aktoriai Michaelas Shannonas, Mike‘as Myersas, Timothy Olyphantas, Matthias Schoenaertsas, Anya Taylor-Joy ir Rami Malekas.
David O. Russell bandė sukurti didelį politinį epą „Amsterdam“, sutelkęs žvaigždžių pilną ansamblį, tačiau istorija buvo sumaišyta ir publikos neįvertinta. Biudžetas sudarė apie 80 mln. dolerių, o pasaulinės pajamos siekė vos 31 mln. dolerių. Filmas užfiksavo apie 100 mln. dolerių nuostolių ir tapo viena didžiausių 2022-ųjų metų komercinių nesėkmių. (G.J.)
