1994 metais per šimtą dienų Ruandoje genocido metu buvo nužudyta apie milijoną žmonių. Kraupios žudynės, suniokojusios šalį, iki šiol lieka vienu iš žiauriausių įvykių istorijoje.
Iki genocido, šalyje gyveno apie 7 milijonus žmonių. Ruandos gyventojus sudaro trys etninės grupės: didžiausioji, beveik 85 procentus populiacijos sudaranti Hutu, 14 procentų sudaranti Tutsi ir Twa, užimanti vieną procentą visos populiacijos. Hutu ir tutsi etninės grupės buvo panašios: jie dalijosi ta pačia kalba ir kultūrinėmis bei religinėmis tradicijomis. Jos skyrėsi tik klase ir statusu.
Nesantaika tarp hutų ir tutsių prasidėjo kur kas seniau nei 1994 metų įvykiai. Ruanda buvo vokiečių kolonija iki 1916 metų, kai Ruandos kontrolę perėmė Belgija. Naujos valdžios institucijos įtvirtino hierarchiją šalyje, kuri buvo pagrista rasizmu ir fiziniais skirtumais. Buvo manoma, kad tutsiai dėl jų ūgio, odos spalvos ir plonesnės nosies, buvo kilę iš Europos ar Šiaurės Afrikos, todėl jie buvo laikomi pranašesniais už hutus. Prieš hutus buvo vykdoma diskriminacija, vėliau išaugusi į didesnį etninį konfliktą tarp dviejų grupių.
1959m. hutai sukėlė vadinamą „Socialinę revoliuciją“, per kurią žuvo šimtai tutsių. Kartu su revoliucija baigėsi ir tutsių dominavimas šalyje. 1962m. Ruanda įgijo nepriklausomybę, o prezidentu tapo hutas. Smurtas ir išpuoliai prieš tutsius dažnėjo, todėl daug jų pasitraukė į kaimynines šalis: Ugandą, Tanzaniją, Keniją. Daugiau nei milijonas Ruandos tutsių buvo priversti palikti šalį.
Dėl dažnėjančių išpuolių prieš tutsius į Ugandą persikėlę tutsiai subūrė sukilėlių grupuotę, vadinamą Ruandos Patriotiniu Frontu (RPF). Grupė 1990m. įsiveržė į Ruandą, reikalaudami politinės valdžios pasidalijimo. Šiuo įsiveržimu prasidėjo pilietinis karas. Ruandoje buvo skleidžiama propaganda apie tutsius – visi Ruandoje gyvenantys tutsiai buvo laikomi RPF nariais. Žiniasklaida skleidė nepagrįstus gandus vaizduodama tutsius kaip grėsmę hutams, o tai paaštrino neapykantą ir konfliktą tarp grupių. Po trejus metus trūkusio karo, buvo pasirašyta taikos sutartis, kuri turėjo užtikrinti bendros tutsių ir hutų vyriausybės įkūrimą. Vis dėlto, po taikos sutarties pasirašymo konfliktas neblėso: hutų ekstremistai ir toliau skleidė propagandą, nuteikiančią prieš tutsius, pradėjo ginkluoti hutus.
Genocido pretekstu tapo 1994m. Balandžio 6-ąją dieną numuštas lėktuvas, kuriuo skrido tuometinis Ruandos prezidentas, hutų kilmės Juvenalis Habyarimana. Nors niekada taip ir nebuvo įrodyta, kas numušė lėktuvą, hutų ekstremistai dėl išpuolio apkaltino tutsius. Pasinaudodami prezidento nužudymu, kitą ryta hutų ekstremistai pradėjo masines žudynes prieš tutsius, kurios tęsėsi tris mėnesius.
Galima pastebėti, kad genocidas buvo kruopščiai suplanuotas ir organizuotas: buvo išdalinti ginklai, sudaryti tutsių sąrašai. Taip pat hutų ekstremistai taikėsi ir į nuosaikius hutų lyderius, kurie nepritarė genocidui ir galėjo pradėti pasipriešinimą. Kadangi asmens tapatybės dokumentuose buvo nurodoma žmogaus etninė kilmė, buvo įrengiami patikros punktai. Daugelis žmonių, bėgančių nuo smurto, ieškojo prieglobsčio bažnyčiose ar mokyklose, kurios ankstesnių išpuoliu metu buvo saugios. Tačiau prasidėjus genocidui šie pastatai tapo masinių skerdynių vietomis. Į žudynes įsitraukė net dvasininkai ir vienuolės.
Masinės žudynės Ruandos sostinėje Kigalyje greitai išplito per visą šalį. Radijo pranešimai bei vietiniai lyderiai skatino hutus visoje šalyje žudyti savo kaimynus tutsius. Mečetėmis buvo žudomos ištisos tutsių šeimos, daug tutsių moterų buvo išnaudojamos ir prievartaujamos.
Nors žudynes pastebėjo tarptautinė žiniasklaida, kitoms šalims įsikišti ir sustabdyti žudynių nepavyko. Jungtinių Tautų pagalbos misijai Ruandoje (UNAMIR) nebuvo suteiktas mandatas sutabdyti žudynes. Prasidėjus genocidui, JT išvedė didžiąją dalį savo karių iš šalies. JAV taip pat nenorėjo kištis į dar viena konfliktą Afrikoje.
Genocidas baigėsi liepos 4-ąją, kai sukilėlių judėjimas Ruandos patriotinis frontas (RPF), remiamas Ugandos kariuomenės, užėmė Ruandos sostinę Kigalį. Naujoji vyriausybė paskelbė „vienybės ir susitaikymo“ politiką. Ji priėmė naują konstituciją, garantuojančią lygias teises visiems Ruandos gyventojams, nepaisant jų kilmės. Apie du milijonus hutų, tiek civilių, tiek genocido vykdytojų, bijodami keršto pabėgo iš Ruandos į kaimynines šalis.
Nors genocidas trūko tris mėnesius, pasekmės buvo itin skaudžios. Šalis buvo suniokota, sunaikinta infrastruktūra, padidėjo skurdas, trūko medicininės pagalbos priemonių. Manoma, kad per šį trumpą laiką buvo nužudyta daugiau nei vienas milijonas žmonių, apie 250 tūkstančių moterų buvo išprievartauta.
Pasibaigus genocidui buvo įsteigtas JT tribunolas, kuriame buvo teisiami kraupių žudynių vykdytojai. Iš viso tribunolas už genocido nusikaltimus apkaltino 93 asmenis ir nuteisė 62. Tarp jų – milicijos lyderiai, žiniasklaidos atstovai, politikai, verslininkai. Šalia JT tribunolo, Ruanda taip pat pradėjo vykdyti tradicinę bendruomenės teismų sistemą žinomą kaip gacaca. Gacaca teismai išnagrinėjo daugiau nei 1,2 mln. bylų dėl genocido metu įvykdytų nusikaltimų.
Šiandien šalyje siekiama pamiršti kelis dešimtmečius trukusius nesutarimus tarp skirtingų etninių grupių. Ruandoje uždrausta kalbėti apie etninę kilmę bei save identifikuoti kaip hutą ar tutsį. Šį sprendimą naujoji vyriausybė priėmė siekiant mažinti susiskaldymą ir išvengti kitų konfliktų ateityje. Už etninės kilmės paminėjimą gali gręsti net kalėjimas.
