Jau ne kartą rašėme apie tai, kad pasaulinis kinas vis dažniau iš komiksinių ar fantastinių erdvių sugrįžta į nuodėmingąją Žemę ir atsigręžia į paprastų žmonių kasdienio gyvenimo problemas. Būtent tokios istorijos susilaukia jautraus ir nuoširdaus žiūrovų kontakto su filmuose veikiančiais personažais.
Žinoma, holivudinių blokbasterių tokios kamerinės istorijos visiškai neišstums, bet bus bent jau graži alternatyva, primenanti, kad kinas – tai ne vien nuotykiai ir kompiuteriniai specefektai.
Visais laikais (iki įsigalint šiuolaikinei masinio vartojimo kultūrai) svarbiausi prioritetai kine buvo dabar vis labiau nykstanti originalaus braižo režisūros profesija, stiprus ir nebanalus scenarijus ir, žinoma, ne viena, nors ir ryškia spalva, mokantys vaidinti aktoriai.
Laimė, tokio kino tikrai dar esama. Pristatome dešimt puikių pavyzdžių.
10. „SUGRĮŽIMAS“ (The Return, 2024)
Aklo senovės Graikijos dainiaus Homero istoriniai epai „Iliada“ ir „Odisėja“ pasauliniame kine vėl turi paklausą. Vos ne kasmet kur nors sukami filmai šios literatūros klasikos motyvais – animaciniai, vaidybiniai ir televizijos serialai.
Neminint ankstesnių kino versijų, peršasi du akivaizdžiai naujausi pavyzdžiai.
Jau dabar garsus režisierius Christopheris Nolanas filmuoja savo „Odisėją“ (The Odyssey) su fantastine aktorių komanda: Mattas Damonas vaidina Odisėją, Anne Hathaway – jo žmoną Penelopę, Tomas Hollandas – jųdviejų sūnų Telemachą, Lupita Nyong’o – Klitemnestrą, Charlize Theron – Kirkę), Benny Safdie – Agamemnoną ir dar netrumpas garsenybių sąrašas – Robertas Pattinsonas, Zendaya, Jonas Bernthalis, Johnas Leguizamo ir kt.
Šito filmo dar reikės palaukti – premjera numatyta kitąmet liepos septynioliktą, o mūsų ekranuose prieš gerą mėnesį viešėjo puikus filmas SUGRĮŽIMAS (The Return), kurio visą prasminį krūvį laiko nuostabus Juliette Binoche ir Ralpho Fienneso duetas.
Kartu šie du aktoriai pirmą kartą vaidino 1992 m. sukurtoje dramoje „Vėtrų kalnas“ (rež. P. Kosminsky, pagal Emilijos Brontė romaną), vėliau vaidino įspūdingame filme „Anglas ligonis“, pelniusiame net devynis Oskaro apdovanojimus. Po 25 metų pertraukos jiedu vėl drauge ir italų režisieriaus Uberto Pasolinio epinėje ir jausmingoje Homero „Odisėjos“ ekranizacijoje „Sugrįžimas“ kaip iš natų sugrojo savo vaidmenų labai sudėtingas partijas.
Tokio puikaus rezultato, be abejonės, nebūtų be pernai mirusio britų dramaturgijos patriarcho Edwardo Bondo (1934–2024) scenarijaus, savaip interpretavusio chrestomatinį antikos poeto tekstą.
Praėjus 20 metų po žiauraus Trojos karo, jūra prie Itakės krantų išmeta Odisėjo kūną. Išgyvenęs kruviną mūšį, praradęs geriausius savo karius, patyręs beprotiškas kančias jis pasiekė namus visiškai išsekęs, tačiau jo gyslose vis dar rusena gyvybė. Karalius sugrįžo, bet jo žemėje tvyro chaosas, klasta ir sumaištis.
Vietiniams gyventojams Odisėjas žuvęs – šaliai reikia naujo vado. Mylimai Odisėjo žmonai Penelopei ramybės neduoda kraujo ir valdžios ištroškę vyrai: jie siekia ją vesti ir perimti visus karalystės turtus. Sūnus Telemachas, kurio Odisėjas nematė daugybė metų, tapo brandžiu vyru, prarado tikėjimą tėvu, o godūs pretendentai į sostą trokšta jo mirties.
Stipri ir išmintinga Penelopė tiki, kad vyras sugrįš ir nenustoja jo laukti. Jos akys budriai stebi aplinką, o protas aštrus, moteris ieško būdų kaip apsaugoti Telemachą.
Sugrįžus į Itakę, Odisėjo širdį drasko apmaudas ir skausmas. Žiaurūs išbandymai kovos lauke, susidūrimas su galingaisiais dievais, beprasmės mirtys dar stipriau užgrūdino jo valią, bet sugniuždė sielą, palikdamos begalinę tuštumą ir tamsą. Kovodamas su vidiniais demonais Odisėjas renkasi vienatvę.
Kadaise buvusio narsaus, išmintingo ir drąsaus karžygio nebeatpažįsta net jo žmonės. Matydamas Penelopės skausmą, žmonių godumą, aplinkui tvyrantį skurdą ir neteisybę Odisėjas privalo apsispręsti – atskleisti savo tapatybę ar prarasti ją amžiams. Atradęs savyje jėgų, Odisėjas visgi stoja į nuožmią kovą, kad apsaugotų savo šeimą ir susigražintų prarastą meilę.
Karalius pasirodo kaip tik tada, kai Penelopė surengia ypatingą išbandymą visiems, trokštantiems jos rankos.
Tiems, kas tikėjosi grandiozinio istorinio epo, panašaus į holivudinę „Troją“ gali tekti ir nusivilti. Epinių vaizdų čia nedaug, nors kautynių netrūksta. Be šiaip jau „Sugrįžimas“ yra greičiau kamerinė drama su veiksmo kino elementais.
R. Fiennesas nesistengia vaizduoti didvyrį. Nors jo kūnas vis dar panašus į senstančio atleto figūrą, tačiau veidas jau nebeprimena to jaunuolio, kuris prieš daugelį metų išvyko į karą. Homero epe sugrįžusio Odisėjo išvaizdą pakeitė deivė Atėne, bet filme ši transformacija ir banalesnė, ir realistiškesnė – Odisėją tiesiog pastebimai pasendino karo patirtis.
Odisėjas pavargo kariauti ir norėtų nutraukti tolimesnes beprasmiškas žudynes, bet neturi kitos išeities, kaip vėl griebtis ginklo.
Taip senovės epas netikėtai įgauna naujos šiuolaikinės prasmės. (Gediminas Jankauskas)
9. „TYLIOJI BROLIJA“ (The Order, 2024)
Australų režisieriaus Justino Kurzelio filmus neretai recenzavome. Dabar primename visai neseniai mūsų ekranuose viešėjusią įtemptą veiksmo dramą „Tylioji brolija“, kurios originalus pavadinimas lakoniškesnis „The Order“ ir reiškia „Įstatymas“ arba „Tvarka“.
Bėda ta, kad filmas vaizduoja šiuolaikinį pasaulį, kuriame nebeliko nei įstatymo, nei tvarkos.
Tai tikra istorija paremtas trileris apie radikalių baltųjų grupuočių veiklą Jungtinėse Amerikos valstijose, kurių veiksmai dar visai neseniai sėjo paniką ir mirtį Aidaho bei Vašingtono valstijose. Kad tai nėra jau pamiršti įvykiai, liudija kad ir žiaurūs vidaus terorizmo veiksmai 2021 metų sausio šeštosios maište prie JAV Kapitolijaus, beje, išprovokuoti dar pirmos kadencijos prezidento D. Trumpo.
Įtampos atmosfera filme jaučiama nuo pirmų kadrų, nors juose matome, kad ieškodamas ramesnio gyvenimo FTB agentas Teris Haskas (jį suvaidino populiarusis Jude‘as Law) tiesiog persikelia dirbti į mažą miestelį JAV vakaruose, tikėdamasis pamiršti praeities košmarus. Tačiau tik atvykęs jis pradeda pastebėti pirmuosius keistus ženklus, vedančius link itin pavojingos revoliucijos visos valstybės mastu.
Radikalėjantys neonacizmo atstovai, susibūrę į baltųjų amerikiečių gaujas, siekia kelti sumaištį visuomenėje ir paskelbti rasių karą. Juos sustabdyti dar bando miestelio pareigūnai ir keli FTB agentai, tačiau pastangos, regis, yra bergždžios prieš masinius sprogdinimus ir bankų bei šarvuotų automobilių apiplėšimus organizuojančius nusikaltėlius.
Tokie įvykiai iš tikrųjų paaštrėjo JAV Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų regione 1983 metais, kai bendruomenę išgąsdino virtinė žiaurių bankų apiplėšimų, pinigų padirbinėjimo operacijų ir šarvuotų automobilių vagysčių.
Į mieguistą, bet vaizdingą Coeur d’Alene miestą Aidaho valstijoje dirbti atvykęs Teris Haskas greitai įsitikino, kad ramybę drumsčia ir nusikaltimus daro ne tradiciniai, finansiškai motyvuoti nusikaltėliai, o grupė pavojingų vietinių teroristų, įkvėptų radikalaus, charizmatiško lyderio, planuojančių niokojantį karą prieš JAV federalinę vyriausybę. Jie telkia jėgas, ginkluojasi ir drąsiai žvelgia į ateitį: „Po dešimties metų mes Kongrese turėsime saviškių“).
Filmo autoriai labai ryškiai parodo takoskyrą tarp skirtingose barikadų pusėse atsidūrusių žmonių: oficialios valdžios likimo valiai paliktų ir nežinančių kaip pasielgti gyventojų ir aplink charizmatišką lyderį Bobą Metjusą (akt. Nicolas Houltas) susibūrusių, karinei drausmei, disciplinai ir griežtai subordinacijai paklūstančių gaujos narių, šventai tikinčių, kad juos vienija bendri idealai bei šeimyninių tradicijų saitai.
O tarp šių dviejų priešingų polių – trys svarbiausi filmo herojai: Teris Haskas ir du jo pagalbininkai – jaunas vietinės policijos pareigūnas Džeimis Bovenas (akt. Tye Sheridanas) ir buvusi kolegė Džoana Karni (akt. Jurnee Smollett).
Režisierius Justinas Kurzelis ir vėl renkasi siužetą, susijusį su smurtu ir prievarta. Bet nesiblaško ir nesusigundo kriminalinio kino teikiamais vizualiniai efektais. Ir jis teisus, nes vis labiau radikalėjančios nuotaikos pasaulyje – tai ne holivudinis kinas, kur keli narsuoliai susidoroja su kur kas galingesniais priešais. (G.J.)
8. „VAIDUOKLIŠKA ŠVIESA“ (Ghostlight, 2024)
Filmo pavadinime panaudotas teatrinis terminas „vaiduokliška šviesa“ kilęs nuo lempos, kuri paliekama nakčiai scenoje, kad jos šviesa baidytų piktąsias dvasias. Žinoma, šis prietaringas ritualas praktikuojamas ne visose šalyse, bet Brodvėjaus teatruose – tikrai!
Režisierių Kelly O’Sullivan ir Alexo Thompsono filmo atveju tai gali reikšti ir meno sukeltą šviesą, kuri apšviečia liūdesio apimtos sielos užkaborius. Tai labai tinka pagrindiniam filmo herojui – darbininkui Denui Miuleriui (akt. Keithas Kupfereris) , išgyvenančiam skaudžią tragediją, kurią vyras stengiasi kitiems neparodyti.
Ne kartą ir ne du filmuose matėme, kaip personažai stengiasi susitaikyti su artimo žmogaus netektimi. Vieni pasineria į meditacinius apmąstymus, kiti savo nelaimės pagimdytą agresiją nukreipia į aplinkinius.
Namo iš darbo grįžęs Denas atrodo kaip milijonai pusamžių vyrų, jis vakarais su žmona žiūri per televiziją rodomas pramogines laidas ir stengiasi rasti bendrą kalbą su komplikuota paaugle dukra Deize.
Netrukus ima aiškėti, kad iš pirmo žvilgsnio ramybę spinduliuojanti vyro veido išraiška tėra tik kaukė, už kurios slypi neblėstantis skausmas dėl neseniai tragiškai žuvusio sūnaus – Brajenas kartu su drauge Kristina buvo pasiryžę nusižudyti, bet merginą pavyko išgelbėti.
Tokia „Romeo ir Džuljetos“ fabulą primenanti realios istorijos atomazga ir atveda Deną į mėgėjišką aktorių trupę, kuri kaip tik ir repetuoja nemirtingą Šekspyro pasakojimą apie meilę ir mirtį Veronoje.
Įdomu, kad pagrindinė filmo aktorių trijulė – Keith Kupferer, Katherine Mallen Kupferer ir Tara Mallen – yra artimais giminystės ryšiais susieti žmonės. Todėl nereikia stebėtis, kad tarp jų nuolat įsižiebia kūrybinės kibirkštėlės, prikaustančios žiūrovų žvilgsnius prie, regis, nieko ypatingo nesiūlančios istorijos.
Bet būtent to dabartiniame kine pasiilgstame – ne gliancu spinduliuojančių holivudinių veidų ir kartoninių supermenų komiksuose, o paprastų žmonių, su kuriais lengva identifikuotis ir normalių žmogiškų emocijų bei refleksijų, kokias kiekvienas mūsų išgyvename, ieškodami atsakymų į svarbiausius būties klausimus.
Tikriausiai, būtent tai labiausiai ir įvertino Sandenso Nepriklausomojo kino festivalio žiūrovai 2024-ųjų sausį. (G.J.)
7. „TELMA“ (Thelma, 2024)
Žiniasklaida dažnai mus informuoja apie lengvatikius žmones (dažniausiai, deja, senjorus), kurie lengvai užkimba ant telefoninių sukčių kabliuko ir dėl to praranda nemažą santaupų dalį. Dažniausiai apgautieji iš karto nepajunta klastos, o suvokę, kad buvo apgauti, labai piktinasi, skambina į policiją ir kaltina visus aplinkui.
Panaši istorija nutiko ir 93-ejų metų senutei Telmai Post (akt. June Squibb), kuriai kartą paskambino jos anūku Deniu prisistatęs vyras ir išviliojo iš patiklios senutės pinigus. Tik apgautoji Telma nepuolė į depresiją, bet ėmė ryžtingai veikti…
Šis nedidelio biudžeto filmas, priklausantis vadinamajai indi (nepriklausomo) kino kategorijai pernai Amerikoje tapo Sandenso Nepriklausomo kino festivalio hitu.
Seniai palaidojusi vyrą senutė Telma puikiai sutaria su anūku Deniu (akt. Fredas Hechingeris. Paslaugus vaikinas padeda senjorei susigaudyti modernių technologijų pasaulyje, išmoko ją tikrinti elektroninį paštą ir dalyvauti socialinių tinklų veikloje.
Todėl geraširdė moteris nė akimirkos nedvejojo padėti vaikinui, kai telefonu išgirdo, jog Deniui prireikė 10 tūkst. dolerių kaip užstatą kalėjime. Tačiau supratusi, kad tapo aferistų auka ji, žinoma, kreipėsi į policiją, bet šiai senutės bėda pasirodė neįdomi. O susigražinti prarastus pinigus Telma visgi pasiryžo. Tik ką daryti ir nuo ko pradėti?
Apsispręsti padėjo filmo „Neįmanoma misija“ reklama. Jos įkvėpta senolė drauge su senų gerų laikų bičiuliu Benu leidžiasi į kvapą gniaužiančią kelionę, kad surastų ir nubaustų skriaudikus purvinose Los Andželo priemiesčio San Fernando gatvėse.
Labiausiai imponuoja abu pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Senutę Telmą suvaidino June Squibb, aktorinę karjerą pradėjusi būdama šešiasdešimties (!) metų, o Oskarui nominuota 2014-aisiais už vaidmenį tragikomedijoje „Nebraska“ (filmą mačiusieji tikrai nepamirš jos ekscentriškai suvaidintos scenos kapinėse). O Beną suvaidino garsus juodaodis aktorius Richardas Roundtree, dažniausiai vaidinęs veiksmo filmo herojus. Benas, deja, buvo paskutinis Holivudo veterano vaidmuo (jis mirė 2023 m. spalį). Jam filmas ir dedikuojamas, apie tai režisierius ir paskelbė per premjerą.
Imponuoja ir režisieriaus Josho Margolino pasirinktas stilius – tragikomiškas ir lyriškas, labai delikačiai interpretuojant senatvę ir šiam amžiui būdingą žmonių jautrumą bei pažeidžiamumą.
Imponuoja ir režisieriau per filmo premjerą pasakyti žodžiai, kad svarbiems poelgiams, nutrūktgalviškiems nuotykiams ir prisitaikymui prie nuolat besikeičiančio pasaulio iššūkių niekad negalima būti „per senam“ (G.J.)
6. „AIŠA“ (Aisha, 2022)
Emigracijos problema kine labai ryškiai dominuoja. Tiek didelio biudžeto projektuose (pakanka paminėti naujausią pavyzdį – „Brutalistą“), tiek ir begalėje mažabiudžetinių dramų (nors pasitaiko ir komedijų, leidžiančių tėvynės praradimo temoje įžvelgti ir komiškų privalumų).
Airių rašytojas ir režisierius Frankas Berry nuoširdžiai sukurtoje „Aišoje“ bando iškelti kasmet didėjantį susirūpinimą ir ieško atsakymų į skaudų klausimą: kodėl Airijos tauta, kadaise garsėjusi talentingais ir darbščiais emigrantais, daba vis labiau tampa beširdė prieglobsčio prašytojams jų šalyje?
Negi dėl to kalčiausia trumpai Jungtinėje Karalystėje pirmininkavusios Theresos May skelbta „priešiškos aplinkos“ formulė?
Pagrindinė filmo herojė Aiša Osagi (akt. Letitia Wright), pabėgėlė iš Nigerijos, jau seniai laikoma Dublino emigrantų apgyvendinimo centre. Namo ji grįžti negali nes, merginos tėvas ir broliai buvo nužudyti vietinių banditų. Aiša tikisi pati gauti leidimą pasilikti Airijoje ir rasti darbą, o paskui čia parsigabenti savo seną sergančią motiną, kuriai taip pat namuose vis dar gresia pavojus.
Mandagumu nepasižymintys oficialūs emigracijos biuro darbuotojai su Aiša elgiasi kaip su kaliniu ar nepilnamečių kolonijos paaugliais, dėl ko, žinoma, Aiša piktinasi, bet priversta patyčias kęsti.
Vienintelis šviesos spindulėlis šioje smurto ir tamsos karalystėje – naujas apsauginis Konoras – pažeidžiamas, jautrios sielos švelnus vaikinas (jį suvaidino Joshas O’Connoras), su kuriuo Aiša užmezga gražų emocinį ryšį.
Aiša yra uždara, atsargi, labai nelinkusi niekam atsiverti, juo labiau valdžia besimėgaujantiems pareigūnams ar smurtauti linkusiems apsaugos darbuotojams, tačiau Konoras akivaizdžiai nepanašus į juos. Abiejų sielas pažeidė smurtas: Aiša dabar atskirta nuo smurtaujančio vyro, o Konoras, pats pabuvojęs už grotų, patyrė atstumtojo daliai tenkančius rūsčius išbandymus.
Kaip ir visi normalūs žmonės, Aiša trokšta dėmesio, meilės ir švelnumo, bet negali atsikratyti minties, kad ji tėra gailesčio objektas ir akivaizdus emocinis taikinys dar vienam vienišiui, nors Konoras yra akivaizdžiai padorus.
Ir visa tai plėtojasi aplink tvyrančiame biurokratiniame košmare, kai nė akimirkai negalima pamiršti, kad tavo likimas priklauso nuo vadinamųjų socialinių darbuotojų malonės ar net jų įgeidžių ir kaprizų, o prieglobsčio prašymas gali būti atmestas be jokios aiškios priežasties.
Aišai dar net nepasirodžius ekrane, filmą pradeda užrašas, informuojantis, kad „šio filmo istorija buvo tiriama kartu su esamų ir buvusių tarptautinės apsaugos Airijos Respublikoje prašytojų bylomis ir yra įkvėpta tikros gyvenimo patirties“.
Filmui pasirodžius ekranuose net buvo diskutuojama, ar teisinga, kad baltaodis režisierius imasi juodaodžių emigrantų tematikos. Manyčiau, kad tai absoliučiai kvailas dabartinės politinio korektiškumo mados argumentas, natūraliai nublankstantis prieš filmo humanistinę ir meninę kokybę.
Ilgam įsimina vieno Aišos pakeleivio šioje emigrantų golgotoje pasakyti žodžiai: „Pažiūrėk į mano rankas, ant jų nėra grandinių, bet aš esu kalinys“.
Skaudžiausia yra ir pačios Aišos frazė – „Nesu tikra, kad turiu ateitį“.
Tokia štai naujo puikaus pasaulio realybė. (G.J.)
5. „PALIKTIEJI“ (The Holdovers, 2023)
Viena populiarių kino schemų apjungia vadinamąsias brendimo dramas, kurios leidžia kiekvienam žiūrovui prisiminti savą žengimo į suaugusiųjų pasaulį istoriją. Nes kaip kitados parašė klasikas, „visi mes mokėmės truputį…“
Vieną tokią puikią brendimo istoriją pernai sukūrė amerikiečių režisierius Alexanderis Payne‘as. Jis prisipažįsta, kad lemiamos įtakos jam turėjo 8-ojo dešimtmečio kinas: „Jo giliai humanistinis stilius be reikalo tapo nebemadingas. Žmonės man dažnai sako: „Tavo filmai tokie nauji ir originalūs.” Bet iš tikrųjų, užuot kūręs naujus, aš stengiuosi sukti senus.“
O pristatydamas mums gerai žinomą savo filmą „Klystkeliai“ (Sideways, 2004 m.) jis pasakė: „Manau, kad dabar mums labai stinga filmų apie žmones“. Šiuolaikinių komercinių kino komiksų okupuotuose ekranuose ši mintis skamba labai aktualiai.
Vilties, kad toks kinas visgi dar neliko pasaulinio kino proceso užribyje, teikia tai, kad „Paliktieji“ – filmas „apie žmones“ – šiemet nominuotas penkiems Oskarams. Labai norėčiau, kad Oskarą laimėtų pagrindinio vaidmens atlikėjas Paulas Giamatti, bet to tikėtis, kai akivaizdus lyderis yra Cilliano Murphy Openheimeris, regis, nerealu.
O į jokius holivudinio aktoriaus standartus netelpantis Paulas Giamatti suvaidino dar vieną idealų pedagogą, galintį kaip lygus su lygiu stoti šalia Robino Williamso, pakerėjusiu visus, kas matė „Mirusių poetų draugiją“ (1987 m.).
Robino Williamso pedagogas Džonas Kitingas savo gimtojoje Naujosios Anglijos Veltono berniukų akademijoje už konservatyvios auklėjimo sistemos kanonų laužymą darbo neteko 1959 metais. O jo kolega Polas Hanamas tuoj po Naujųjų metų buvo priverstas už pasipriešinimą korumpuotai pedagogikos sistemai palikti istorijos dėstytojo darbą tradicijas puoselėjančioje Bartono berniukų internatinėje mokykloje taip pat Naujojoje Anglijoje (!), bet dešimtmečiu vėliau – 1971-aisiais.
Artėjant Kalėdų atostogoms mokyklos vadovybė nubaudžia kelis nepažangius moksleivius ir palieka juos ištuštėjusioje mokykloje. Kartu su jais nubaudžiamas ir dažnai dėl nepaklusnaus charakterio nukenčiantis istorijos dėstytojas, privalantis prasikaltėlius prižiūrėti. Jis jau apsiprato su mokinių patyčiomis, bet ir kolegos bei vadovai jo nemėgsta už sunkų charakterį, principingumą ir sąžiningą vertinimą. Direktorius atvirai priekaištauja Hanamui už tai, kad dėl nepakankamai gerų pažymių akademijai svarbaus donoro sūnui šis nepateko į Prinstono universitetą, o jo užpykęs tėtušis nustojo mokyklą finansiškai remti.
Daugiausia rūpesčių per neplanuotas kalėdines atostogas visiems kelia pats vyriausias mokinys Angusas Talis (ryškus debiutanto Dominic‘o Sessa vaidmuo).
Norėdamas suartėti su Angusu Hanamas su juo vyksta į Bostoną, vien tuo nusižengdamas priverstinės izoliacijos reikalavimams.
Bet būtent šios išvykos metu paaiškėja svarbiausia Anguso paslaptis apie jo tėvą. O pats Hanamas atvirumo akimirką prisipažįsta, kad kadaise savaip nubaudė buvusį kolegą, kuris jį melagingai apkaltino plagiatu. Šis incidentas sugriovė Hanamo karjeros perspektyvas, bet nesužlugdė jo asmenybės.
O tokie pralaimėję gyvenimo mūšį, bet nesugniuždyti herojai amerikiečių (ir ne tiktai jų!) kine visais laikais turi paklausą. (G.J.)
4. „GELEŽINĖ LETENA“ (The Iron Claw, 2023)
Iki šiol geriausiu filmu apie imtynes buvo vadinama režisieriaus Darreno Aronofsky‘io sportinė drama „Imtynininkas“ (The Wrestler, 2008 m.). Jame Mickey Rourke’as išties galingai ir netausodamas fizinės sveikatos bei dvasinių jėgų suvaidino imtynininką Rendį Robinsoną kaip šiuolaikinį gladiatorių, kaskart į areną išeinantį tarsi paskutinį kartą. Rendis ne kartą bandė pabėgti iš šio smurtu persisunkusio pasaulio, bet kaskart tarsi kažkokio galingo magneto traukiamas, vėl ir vėl sugrįždavo ten, kur nėra vietos žmogiškumui – tik kova be jokių taisyklių.
Nauja režisieriaus Seano Durkino filmas „Geležinė letena“, šitam šedevrui, žinoma, neprilygsta, bet drąsiai gali pretenduoti į garbingą dramų sąrašą, kuriame puikuojasi filmai, nepasitenkinantys vien savo sporto šakos specifika, bet norintys savo siužetą išvairuoti į platesnių apibendrinimų vandenis.
Bendrą abiejų filmų vardiklį galima suformuluoti šiais žodžiais: Ringas kaip gyvenimo metafora.
Abejuose filmuose be įtampos kupino veiksmo ringe paliečiamos universalios šeimos, šlovės, praradimo ir atpirkimo temos. Abu filmai – tai jaudinantys pasakojimai, peržengiantys sporto biografijos žanro ribas ir atskleidžiantys žmogiškąją prigimtį pačia juodžiausia jos forma.
Svarbiausias gi abiejų filmų skirtumas yra tas, kad Rendis Robinsonas yra išgalvotas apibendrinantis personažas, o „Geležinės letenos“ herojai – realūs žmonės. Prieš keturis dešimtmečius amerikiečiai gerai žinojo imtynininkų šeimą, publiką ringe linksminusia fon Erichų pseudonimu.
Spauda šią šeimą vadino „Imtynių Kenedžiais“, turėdama omenyje ne tik jų žinomumą sporto srityje, bet ir dažnai eksploatuodama šeimyninio prakeiksmo temą.
Mes žinome, kiek nelaimių likimas siuntė Kenedžių dinastijos atstovams – du buvo nužudyti, dar keli tapo katastrofų aukomis. „Imtynių Kenedžiams“ likimas buvo panašiai negailestingas: iš šešių brolių fon Erichų iki mūsų dienų išgyveno tik vienas Kevinas (jis filme ir pasakoja savo šeimos istoriją), vyriausias dėl nelaimingo atsitikimo mirė dar būdamas vaikas, kitus mirtis pasiglemžė jaunus, jie mirė nuo traumų arba narkotikų.
Sporto arenose broliai stengėsi vaizduoti brutalius kovotojus ir surengdavo efektingus pasirodymus, o jų nuotraukos puikavosi ne tik sportinių žurnalų viršeliuose. Bet profesionalius pasiekimus dažnai lydėjo asmeninės dramos ir tragedijos.
Nespalvotame „Geležinės letenos“ prologe matome dinastijos pradininką Džeką Adkisoną (jis ir sugalvojo egzotišką pseudonimą Fricas fon Erichas), kuris ringe kaunasi taip, kad ir be vėlesnio paaiškinimo nėščiai žmonai tampa aišku, kad dėl čempiono titulo jis pasiryžęs paaukoti viską gyvenime.
Jis ir savo sūnus Keviną bei Deividą nuo mažų dienų auklėja tokioje pat dvasioje: „Jūs privalote būti stipresni, kietesni, sėkmingesni už kitus, absoliučiai geriausi“.
Praėjus bemaž dviem dešimtmečiams ypatingų aukštumų arenoje taip ir nepasiekęs Fricas (akt. Holtas McCallany) savo nerealizuotas ambicijas perkelia į savo sūnus Keviną (akt. Zacas Efronas) ir Deividą (akt. Harris Dickinsonas).
Sportininko kelias numatytas ir dar vienam broliui Keriui (akt. Jeremy Allenas White‘as), kuris treniruojasi mėtyti diską ir rengiasi dalyvauti 1980 metų Olimpinėse žaidynėse. Bet šioms viltims lemta žlugti, nes tuomet daugelis užsienio šalių boikotavo pasaulinį čempionatą Maskvoje. Keriui nelieka kitos išeities, kaip irgi treniruotis imtynes. Neišvengia šios dalios (taip pat ir šeimyninio prakeikimo!) ir jaunėlis Maikas (akt. Stanley Simonsas), kuris domėjosi muzika, bet valdingo tėvo taip pat buvo priverstas imtis šeimos verslo.
Filmo pavadinimas „Geležinė letena“ reiškia vieną iš Japonijos kilusį imtynių momentą.
Labai svarbus fon Erichų šeimoje buvo tikėjimas Dievu, viskas čia buvo aiškinama labai paprastai: „Tokia yra Dievo valia“. O štai paprasta žmogiška meilė šeimos koordinačių sistemoje nebuvo numatyta. Bet, turbūt, simboliška tai, kad būtent meilė merginai Pem (akt. Lily James) išgelbėjo nuo tragiško prakeikimo vienintelį brolį Keviną. (G. J.)
3. „Visi mes svetimi” (All of Us Strangers, 2023)
Aktoriaus Endriaus Skoto veidą perskrodžia pusinė šypsena, nevalingai susiraukęs, lūpos sučiauptos, o tamsios akys blizga neišspaustomis ašaromis. Techniškai – tai šypsena, bet nežinome, ar esame matę ką nors liūdnesnio. Aktorius turi retą dovaną vienu žvilgsniu nulupti personažo odą, įtraukiant mus į dešimtmečius kaleidoskope besitęsiantį skausmą ir netektį. Nuostabus, sukrečiantis ir giliai asmeniškas, toks yra režisierius Andrew Haigh penktajame savo pilnametražiame filme „All of Us Strangers“.
Skotas vaidina Adamą, scenarijų rašytoją, kovojantį su scenarijumi iš savo praeities. Jam nesiseka. Pirmą kartą matome jo veidą, atsispindintį jo buto languose, kai jis apatiškai žvelgia į Londono sutemas, plačiai atsivėrusį dangų su debesimis, tokiais tamsiais ir mėlynais kaip pats liūdesys. Adamas pasineria į savo vaikystės muziką – 80-ųjų metų queer popmuzikos klasiką ir varto dėžę su šeimos lobiais, kurie palaiko ryšį su tolima praeitimi. Tačiau jis atrodo atitrūkęs nuo likusio pasaulio – tai tik pabrėžia jo aidintis, tvarkingas, beasmenis butas beveik tuščiame Ballardo daugiabutyje.
Tada įvyksta du dalykai. Tarp Adamo ir jo kaimyno Hario (akt. Paulas Mescalis), vienintelio iš kitų pastate gyvenančių žmonių, užsimezga nedrąsūs santykiai. O per tiriamąjį vizitą į savo vaikystės namus Kroidono priemiestyje Adamas sutinka savo mirusius tėvus (juos vaidina Claire Foy ir Jamie Bellas), nepasikeitusius, nepasenusius ir tebegyvenančius lygiai taip pat, kaip prieš pat mirtį prieš 30 metų, kai Adamas dar buvo vaikas. Ir nors Skotas veikia kaip emocinis inkaras, pagrindžiantis antgamtinius istorijos elementus, verta paminėti, kad visi aktoriai yra nepriekaištingi.
Stiprėjant Adamo ir Hario ryšiui, galinčiam atverti bendros ateities galimybes (scenos, kuriose jie vienas kitą atranda, nufilmuotos operatoriaus Jamie Ramsay jautriu, švelniu objektyvu), Adamas nuolat grįžta į praeitį, į neišspręstas vaikystės traumas. Laikas iš tiesų neužgydo visų žaizdų. Priešingai, jis jas pagilina ir dar labiau susargdina. Tačiau jei Adamas negali iš naujo užrašyti akimirkos, kai jo tėvai žuvo automobilio avarijoje, tai dėl metafizinės keistenybės jis gali pažinti juos kaip suaugęs gėjus, o ne kaip sumuštas ir skriaudžiamas vaikas, kurį jie prisimena.
Išskirtinį, subtiliai įžvalgų scenarijų Haigh‘as adaptavo pagal japonų rašytojo Taichi Yamados romaną „Strangers“ (1987 m.). Haigh‘as į istoriją įnešė savo pėdsaką. Tai, kad scenoms tarp Adamo ir jo tėvų buvo panaudoti tikri jo vaikystės namai, pabrėžia režisieriaus emocinį ryšį su medžiaga. Yra gijų, kurios sieja šį filmą ir su ankstesniais Haigho darbais: jis dalijasi ryšio troškimu su jo antruoju pilnametražiu filmu, romanu apie gėjų meilę „Weekend“, ir laiko pojūčiu bei langais į praeitį su filmu „45 Years“, kuriame gyvenimus sujaukia ledyne rastas seniai prarasto mylimojo kūnas.
Filme labiausiai paveikia emocinis filmo poveikis – faktas, kad per pirmąją, kritikams skirtą peržiūrą visa eilė kėdžių drebėjo nuo kolektyvinių kino kritikų verksmų. Per antrąją peržiūrą pradedi vertinti nepriekaištingą filmo meistriškumą. Tai, kaip Emilie Levienaise-Farrouch sukurta muzika dera su įmantriai naudojamu garsu ir jį papildo. Jonathano Albertso sklandaus montažo meistriškumą, kuris lengviausiais prisilietimais veda mus tarp paralelinių laiko linijų ir miesto peizažo, kuriame gausu kartu egzistuojančių Adamo gyvenimo akimirkų. Tai nepaprastas pasiekimas – žiaurus ir stiprus pasakojimas, kuris griebia už širdies ir nepaleidžia.
2. „Amerikietiška fikcija“ (American Fiction, 2023)
Amerikos kino institutas šį daugybę apdovanojimų gavusį debiutinį režisieriaus Cordo Jeffersono darbą įtraukė į 10 geriausių 2023-ųjų metų filmų sąrašą. O 96-ojoje Oskarų apdovanojimų ceremonijoje jis pelnė penkias nominacijas, įskaitant geriausio filmo ir geriausio aktoriaus pagrindinėje ir antro plano kategorijose. Taip pat filmas turi dvi Auksinio gaublio nominacijas.
Būtų įdomu giliau patyrinėti tokį nedažnai pasitaikantį fenomeną. Juolab kad jis yra ženklus kūrinys politinio korektiškumo koordinatėse.
Remiantis 2001 metais knygų rinkoje pasirodžiusiu Percivalio Everetto romanu „Ištrynimas“ (Erasure), filmas pasakoja apie nusivylusį Los Andželo profesorių Telonijų Elisoną, kuris, pats būdamas juodaodis, rašo neįprastai stereotipinę „juodąją“ knygą kaip satyrą, kad knyga skaitytojus šokiruotų, būtų išleista dideliu tiražu ir sulauktų pagyrų.
Tokio tikrai rizikingo žygio vyras ėmėsi tada, kai redaktorius papriekaištavo, jog ankstesnė Telonijaus knyga buvo „nepakankamai juoda“.
Dabar, kad pasiektų savo tikslą naujos knygos autorius nori surinkti visus stereotipus apie juodaodžius JAV gyventojus (veltėdžiai tėvai, seksualinė prievarta, plėšimai, gaujų smurtas, narkotikai ir pan.). Kadangi dauguma tokių stereotipų dabartiniame politinio korektiškumo pasaulyje yra akivaizdžiai rasistiniai, autorius knygą išleidžia anonimiškai. Ir ką jūs sau galvojat? – knyga akimirksniu tampa tikra sensacija, o ją į platų pasaulį paleidusiam rašytojui tenka susidurti su absoliučiai neplanuotomis pasekmėmis.
Rašytojui pasiūlomas 750 tūkstančių dolerių avansas, o agentas Artūras bando įtikinti autorių pasivadinti buvusio nuteistojo pavarde. Šia pavarde vienas kino prodiuseris Elisonui siūlo kontraktą knygos ekranizacijai. Bet reaguodamas į visas šias iniciatyvas užpykęs vyras bando sabotuoti sandorį ir reikalauja knygą pavadinti labai lakoniškai ir aiškiai – „Fuck“.
Seniai žinoma, kad bet kokiame versle nieko gero nepasieksi be reklamos ir viešinamų skandalų. Ne paslaptis ir tai, kad jie dažniausiai tiesiog sugalvojami. Na, o svajojantys išgarsėti rašytojai, be abejo, žino svarbiausią taisyklę – „reikia duoti rinkai tai, ko ji nori“.
Filmas vykusiai išnaudoja vadinamojo blaxploitation (juodaodžių problemas nagrinėjančio) kino specifiką.
O finale „Amerikietiškos fikcijos“ autoriai pateikia ne vieną, bet kelias atomazgas. (Gediminas Jankauskas)
1. „PAVAIRUOK MANO AUTOMOBILĮ“ (Doraibu mai kâ/ Drive My Car, 2021)
Japonų režisierius Ryûsuke Hamaguchi šiemet žiūrovų teismui pateikė du pilnametražius filmus. Metų pradžioje Berlyno kino festivalyje Didžiuoju prizu buvo apdovanota jo drama „Sėkmės ir fantazijos ratas“ (Wheel of Fortune and Fantasy) – į muzikinę fugą panašios trys persipinančios novelės, subtiliai pinančios ryškiomis intrigomis nepasižyminčių žmogiškų santykių raštą.
O net trimis prizais šiemet Kanų kino festivalyje apdovanotas filmas „Pavairuok mano automobilį“, sukurtas pagal Harukio Murakamio apsakymą (iš knygos „Vyrai be moterų“), dvelkia subtilia čechoviška intonacija dar ir todėl, kad į siužetą įsiterpia nemaraus psichologinio teatrinio šedevro „Dėdė Vania“ vis dar aktuali problematika.
Jau esu rašęs apie bene geriausią šio teatrinio veikalo analizę ir interpretaciją prancūzų režisieriaus Louis Malle‘io filme „Vania iš 42-osios gatvės“ (Vanya on 42nd Street, 1994 m.), apie „Dėdės Vanios“ repeticijas viename apleistame 42-ojoje gatvėje esančiame mažame Manhatano teatrėlyje, galinčiame sutalpinti vos dvi dešimtis žiūrovų.
Iš trumpo apsakymo gimusiame beveik trijų valandų trukmės filme „Pavairuok mano automobilį“ A. Čechovo veikalas turi svarbų prasminį svorį. Pagrindinis herojus Jusukė Kafuku (Hidetoshi Nishijima) yra teatro režisierius, važiuojantis į Hirošimą teatro festivaliui statyto spektaklį pagal „Dėdę Vanią“.
Jusukę kelionėje lydi jauna vairuotoja Misaki (Tôko Miura), su kuria režisierius užmezga šiltus ir draugiškus santykius, kurie vyrui padeda kompensuoti žmonos Oto neištikimybės sukeltą skausmą ir staigią jos mirtį, taip ir neišsiaiškinus pašlijusių santykių priežasčių.
Beveik tris valandas trunkančio filmo ritmas labai lėtas, personažų charakterių raida – taip pat. Net tradiciniai pradiniai titrai kažkodėl pasirodo tik baigiantis pirmos valandos veiksmui.
Pagrindiniai įvykiai pamažu plėtojasi interjeruose, automobilio viduje, repeticijose (retrospektyvos scenose repetuojamas S. Becketto „Belaukiant Godo“). Apgaudinėto vyro ir jo žmonos meilužio tarpusavio santykiai bandomi plėtoti tik profesinės veiklos lauke (Oto meilužiui Kodžiui Jusukė pasiūlė suvaidinti dėdę Vanią), bet vien tuo, aišku, neapsiriboja.
A.Čechovas režisieriaus Ryûsukės Hamaguchi kūryboje užima svarbią vietą. Jau ankstesniajame jo filme „Asako 1 ir 2“ (2018) buvo svarbus epizodas, kuriame personažai diskutavo, kaip šiais laikais reikia vaidinti Čechovą ir konkrečiai jo „Tris seseris“.
Dabar režisierius panašiems samprotavimams palieka kur kas daugiau erdvės.
Angliškas filmo pavadinimas „Drive My Car“ melomanams primins tokio pat pavadinimo „The Beatles“ dainą, kurioje mergina prašo vaikino pavairuoti jos automobilį, nors jokio automobilio ji neturi. Akivaizdu, kad tai seksualinių vilionių metafora (tai savo metu patvirtino ir Paulas McCartney).
Žodžiu, ilgo seanso metu galima neskubant apie daug ką pamąstyti. O tai mūsų dinamiškais laikais tampa didele retenybe. (G.J.)
