Tie laikai, kai šalom kojas matuodamiesi džinsus ant kartono lapo žiemą, kai merginos pūtėsi, garbanavo ir viršų kėlėsi plaukus, kai siautėjo visokio plauko „perekūpai“, kai perrašinėjom kasetes ir jas „remontavom“ su tušinuku atsukdami juostą, tie laikai, kai vaikai dar buvo nekalti ir stipriausias narkotikas, kokį jiems tekdavo paragauti, būdavo „Malūnininkų“ trauktinė. Rimantas Kmita, šiuolaikinis rašytojas, poetas, literatūrologas, sukūrė šiuolaikinį epą apie dešimtą dešimtmetį Šiauliuose.
Kmitos popromanas „Pietinia kronikas“ išėjo 2016 metais ir iškart tapo itin populiarus, mat jis parašytas gerai visiems pažįstama šiauliečių tarme šnekamąja, gatvės kalba. Daug kas rinkosi audioknygą, nes norėjo išgirsti, kaip gi prabyla vietinis šiaulietis dešimtajame dešimtmetyje. Kmita teigia, kad prieš jam parašant šią knygą jau būta vertimų į šiaulietišką tarmę, o užsienyje, Vokietijoje, buvo atsiradęs judėjimas, pavadimu „Bernas yra visur“, kurio esmė – rašyti šnekamuoju savo krašto dialektu. Tokios tradicijos vyrauja ir Čekijoje.
Šnekamąją kalbą Kmita paėmė iš gatvės ir nors sako, kad dabar jau sunku viską atsiminti ir kiekvienas žmogus, netgi priklausydamas tam tikram tarmių pogrupiui, vis tiek turėdavo savą šnektą, susimaišiusią su kitomis tarmėmis ir kalbomis, gatvės žodynas, tai yra jaunimo slengas, dešimtajame dešimetyje daugiausiai buvo susijęs su nusikaltėlių kalba. Kodėl nusikaltėlių? Nes būtent šiame dešimtetyje, kai buvo pereinama iš vienos santvarkos į kitą ir įstatymai dar nebuvo iki galo susiformavę, nusikaltėliai gatvėse klestėte klestėjo, o reketas būdavo neišvengiamas, kiekvienas žmogus bent kartą buvo susidūręs su reketu.
Ir štai šiais metais išėjo knygos ekranizacija, režisuota Igno Miškinio, pagrindinius vaidmenis atlieka Džiugas Grinys (vaidina Rimantą Kmitą), Robertas Petraitis (Minde), Digna Kulionytė (Monika), Irena Sikorskytė (Jurga). Taigi Kmita knygoje rašo apie save, apie savo jaunystę, kai jam buvo šešiolika metų, apie savo meilės gyvenimą, kuris buvo nei per daug turtingas, nei per daug skurdus, apie savo bandymus praturtėti ir atrasti save. Iš esmės dabartinis jaunas žmogus susiduria su panašiomis problemomis ir panašiomis realijomis, tik tiek kad tais laikais nebuvo išmaniųjų telefonų. Tačiau tėvai taip pat rūpinosi vaikais, vaikai taip pat norėjo laisvės ir nežinojo ką daryti su savo gyvenimu.
Taigi Rimantas Kmita filme ir knygoje – perspektyvus jaunas sportininkas, žaidžiantis regbį, kartais keliaujantis į Rygą parduoti dešrų ir kitokių mažmožių, bandantis gauti įvairių prabangių daiktų, kad atrodytų kietesnis, ir ieškantis panelės. Prabangūs daiktai dešimto dešimtmečio kontekste – tai ne koks iPhone, o gali būti tiesiog Van Damo plakatas. Kaip rašo knygos personažas, tais laikais visa Lietuva nematydavo jokių originalių daiktų, klestėjo vadinamosios „padielkės“.
„Nekenčiu to laikmečio, jis baisus, jis skausmingas, jis iš ruziškos smarvės patamsių dar neaišku – į ką, jis be jokių moralinių atramų, be orientyrų, tai juodas marozų ir banditų dominavimo tarpulaikis.” – rašė apie 90-sius aktorė Nijolė Oželytė. – „O Dieve, koks skausmingas laikas tiems, kas ne marozai, kas ne banditai, kas jau negali nesiskaityti su skausmingai bręstančiu žmogiškumu savo viduje.”
Dar vienas faktas, kurio nepaminėjau, tai kad veiksmas vyksta ne tik Šiauliuose, bet ir dar mažesniame erdvės vienete – rajone, Pietiniame, kuriame svarbiausias dalykas būdavo statusas, o stutusas atpažįstamas ne iš ko kito, o iš treningų arba kokio nors bliuzono amerikietišku užrašu. Į Lietuvą tik ką buvo pradėjusi plūsti holivudinė kultūra ir vaikai, pratindamiesi prie naujų spalvų, prie trispalvės, kaip išbadėję šunyčiai ėjo iš proto dėl atvežtinės kultūros, kuri keitė rusiškąją.
Rimo keliai susikerta su protingąja Monika, gydytojų dukra, mokančia groti fleita (knygoje, o filme – smuiku) ir gitara, norinčia studijuoti universitete. Monika išmoko jaunuolį skaityti klasikinę literatūrą, nors Rimantas knygas skaitydavo dar prieš Moniką. Vienas didelis skirtumas tarp filmo ir knygos, tai filmo siužetas iš esmės sukoncentruotas į romantinę liniją, o knygoje – tai tik viena iš siužeto linijų, nes daug Rimanto laiko užima ir prekės, verslas, sportas. Pats romanas labai berniukiškas, tai yra atskleidžiamas visas šešiolikmečio gyvenimas nuo A iki Z, tik tiek kad užuot naudojęsis internetu, kur prieinama visokiausio pobūdžio informacija, ne vien teigiama ir naudinga, Kmita iš tėvų gavo senovišką knygą, pavadintą „Meilės vardu“. Kaip nurodo pavadinimas, jaunuolis iš šios knygos turėjo sužinoti visas meilės paslaptis. Tačiau, žinoma, kai atėjo ta lemtinga valanda „meilei laužti“, vis tiek buvo ne taip jau ir drąsu.
Monika įneša daug dramos su savo nenuspėjamu ir aikštingu charakteriu, tačiau ji – ne vienintelė mergina Rimantos gyvenime. Dar atsiranda planas B – Jurga, žavi ilgakojė šviesiaplaukė šiek tiek pakvaišusi menininkė, su kuria Rimantą sieja abipusė simpatija. Ką rinksis veikėjas – Moniką ar Jurgą, – sužinosite tik pažiūrėję filmą arba perskaitę knygą!
Filmas “Pietinia kronikas“ per pirmąjį savaitgalį kino teatruose surinko rekordinę pinigų sumą – beveik pusę milijono eurų ir aplenkė tokius filmus kaip „Avataras 2”, “Tarp pilkų debesų“, „Ledo šalis 2”. Prognozuojama, kad filmo pajamos gali perkopti du milijonus. Jis tapo pačių populiariausiu lietuvišku filmu Lietuvos kino istorijoje ir praeitais metais buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu. Kodėl filmas toks populiarus ir netgi populiaresnis už knygą? Ogi dėl nostalgijos, dėl kurios žmonės ir plaukia į kino sales. Nors dešimtas dešimtmetis ir nebuvo pats lengviausias Lietuvos istorijoje, daugelis iš mūsų tuomet išgyveno savo vaikystę ir paauglystę. Maža to, filme atskleidžiami nuoširdūs žmonių santykiai.
Pagrindiniam aktoriui Džiugui Griniui, kuris gimė tik dešimto dešimtmečio pabaigoje, šis laikotarpis atrodo pavojingas, laukinis, tačiau, jo manymu, žmonės turėjo ir daugiau laisvės, su kuria nežinojo ką veikti. Vaidindamas Kmitą jis labiau susitelkė į savo vaidmenį, į asmenybę, kurią turėjo atskleisti, o ne į pačią epochą. Grinys taip pat vaidina ir Klaipėdos dramos teatre, tačiau su filmu „Pietinia kronikas“ susilaukė populiarumo visos Lietuvos mastu. Jis kartu su Digna Kulionyte mokėsi pas Oskarą Koršnovą, o šis savo mokiniais, kaip ir filmu, buvo labai patenkintas ir savo socialiniuose tinkluose rašė „AFIGIENS FILMS, ATSAKAU, EINAT ŽIET!“.
Taigi jaunasis Rimantas svajoja būti regbio žvaigžde, tačiau visi mes žinome, kuo jis tapo, – ogi literatu. Jau vien dėl to verta eiti žiūrėti filmo ir skaityti knygos – kaip gi treninguotas regbistas iš Šiaulių tampa rašytoju ir literatūrologu? Šiam pasaulį jau niekas mūsų nebestebina.
