Filmo „Boratas: pornografinės beždžionės dovana premjero pavaduotojui Michailui Pencui, kad būtų naudinga neseniai sumažėjusiai Kazachstano tautai ‘‘ kadras

Žvelgdami į tai kas stebino ir džiugino šiuos nepaprastai sudėtingus ir sunkius tiek kino pramonei tiek visam pasauliui metus išskyrėme filmus, kurie padarė tam tikrą proveržį kino kalboje ar visuomenei svarbiose diskusinėse temose. Filmus kurie išliks ilgam ir taps puikia sudėtingo laikotarpio vizitine kortele. Kai kurie pasirinkimai galimai bus pakankamai netikėti, bet toks ir yra mūsų tikslas – stebinti ir peržengti tam tikras nusistovėjusias ribas. KaunoZinios.lt kviečia jus pasinerti į nuotaikingą bei įtemptą kino kelionę ir pasisemti išskirtinių įspūdžių bei vilties.

10. „Boratas: pornografinės beždžionės dovana premjero pavaduotojui Michailui Pencui, kad būtų naudinga neseniai sumažėjusiai Kazachstano tautai ‘‘ / Borat Subsequent Moviefilm: Delivery of Prodigious Bribe to American Regime for Make Benefit Once Glorious Nation of Kazakhstan 

Boratas Sagdiyevas grįžo su trenksmu. Išgalvoto kazachų žurnalisto mokumentinis filmas skleidžia blogas naujienas Holokausto neigėjams, Donaldo Trumpo šalininkams ir asmeniniam prezidento advokatui Rudy Giuliani.

Filmas apie pakvaišusį kazachų žurnalistą, kurį vaidina Sacha Baronas Cohenas pasirodęs „Amazon Prime“, yra Sachos Barono Coheno 2006-ųjų didžiojo hito, uždirbusio 260 milijonų dolerių, pelnio „Oskaro“ nominaciją, tęsinys.

Šią vasarą, kai šiek tiek palengvėjo JAV koronaviruso situacija, juosta nufilmuota slapta. Filmas juokais vadinamas „šeimynine juosta”, nes jame regime keistus bei juokingus Borato ir jo dukters santykius bei daugybę provokacijų, tarp kurių išpuoliai prieš tokius konservatyvius politikus kaip Rudy Giuliani, kuris jau liepą, dar nepasirodžius filmui prisipažino, kad viename viešbučio kambaryje buvo nufilmuotas „interviu“ su patrauklia ir koketiška jauna moterimi, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, aktorė filme įkūnijusi nepilnametę Borato dukterį. Filme šis susidūrimas palieka 76 metų politiką labai kompromituojančioje situacijoje, pagautą, tiesiogine to žodžio prasme, įsikišusį ranką į kelnes.

Taip pat sužinome daugiau riebių faktų apie Kazakstano gyventojus, papročius ir pačią šalį: mergaitės laikomos narvuose, be to, jos dar ir konkuruoja tarpusavy, kurios narvas gražesnis, penkiolikos metų jos jau senmergės, mergaitėms taip pat negalima apsikabinti su tėčiais, o gyvena jos tvartuose.

9. „Ilgšė“ / Dylda

Dauguma karinių filmų pasakoja apie karo eigą, o „Ilgšė“ yra apie tai, kas vyksta vėliau. Ligoninės slaugytojai, pravarde Ilgšė (neįtikėtinas ūgis lėmė pravardę), tačiau tikrasis vardas Iya (Viktoria Miroshnichenko), karo klegesys nutilo iki nenumaldomo pulsavimo. Darbe ji rūpinasi kariais, kurių tvarsčiai ir trūkstamos galūnės yra tik akivaizdžiausios kolektyvinės traumos išraiška. Apsiaubusiame, niūriame ir nutirpusiame Leningrado mieste, 1945 m. rudenį, dvi jaunos moterys susirado draugystę ir stiprų ryšį paprasčiausiai išgyvenusios – jos išvengė mirties. Tačiau ar iš tikrųjų jos to išvengė?

Kai pacientai mėgaujasi linksmindami mažąją Pašką (Iya sūnų) mėgdžiodami šunį, o Paška jo neatpažįsta, vienas pacientas gūžtelėdamas pečiais klausia, kaip berniukas galėjo būtų matęs šunį, kai jie visi buvo suvalgyti. Pati ligoninė yra simbolis, kuris reprezentuoja tautos sielą. Vienas pacientas elgiasi keistai, įžeidžiančiai, kol galų gale jam pro baltą pižamą ima skverbtis tirštas kraujas. Šis įprastas reiškinys turi nepaprastą poveikį. Tai vaizduoja bendrą patirtą skausmą ir smurtą. Viskas antgamtiškai kyla į paviršių tarsi represuotų žmonių sugrįžimas menantis tragišką praeitį.

„Baisus gyvenimo dalykas yra toks: kiekvienas turi savo priežastis“, kaip prancūzų kino režisierius, scenaristas Jeanas Renoiras pasakoja „Žaidimo taisyklėse“ (La Règle du jeu 1939), išdėstytose Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

Filme „Ilgšė“ pasakojama istorija apie žmones, kuriems karo siaubas nesibaigė, o taika yra karo siaubas kitomis išraiškomis. Leningradas tai miestas, kuriame žmonės vienas kitam daro siaubingus žiaurumus. Galima pastebėti galingai pesimistinį absoliutaus žlugdymo vaizdą, kurį karas gali sujaukti visos tautos psichikoje. Nors karas pasibaigė, tačiau apytiksliai 800 000 civilių žuvo Leningrado apgultyje, o išgyvenusiųjų, įskaitant daugelį, grįžtančių iš fronto linijų, trauma persmelkia filmo atmosferą kaip rūkas.

Kantemiras Balagovas puikiai taiko šoko taktiką, kad pasvertų taikos baisumus nuo karo traumos. Žmones sieja vienas bendras akivaizdus bruožas – kiekvienas jų yra istorinės traumos auka. Nors karas ir baigėsi, liko tuščios žmonių akys. Tačiau vyrai ir moterys šiame stulbinančiame filme nesiskundžia ir nesistengia daug pasakoti apie savo kančias.

Scenarijų kartu su Aleksandru Terekhovu parašęs Kantemiras Balagovas užpildo „Ilgšę“ spalvų sprogimais – raudonais bei žaliais. Tekstūruotais veidais ir, atrodo, nereikšmingais incidentais, kurie užpildo svarbesnę bendrą istorijos visumą. Karo filmuose moteris dažniausiai vaizduojama kaip slaugytoja, prostitutė, motina ar nepažįstamoji, kuri yra įtraukiama į istoriją, kad ištransliuotų neaiškią mintį apie namus ir tautą. Mylimojo ar paliktos motinos emblema yra bendra karo moters vertė filmuose, įkūnijanti prizą, kuris turi būti apsaugotas, o tai taip pat racionalizuoja kovą. „Ilgšėje“ tokios figūros nėra, o vietoj to, kad perteiktų apie vyrus ir smurto teisumą, šis filmas pasakoja sunkią, negailestingą istoriją apie karo traumas, kuri prasiskverbia į sielas ir kūnus. Žmonės neišvengiamai tampa, kaip Balagovas įvardija – palikimo karta.

Režisierius Kantemira Balagovas įdeda labai daug pastangų į vaizdo ir atmosferos kūrimą. Spalvas jis naudoja taip meistriškai, kaip bet kuriam dailininkui pavyksta sukurti naują gyvenimą. Leningrade, mieste, kurį ką tik nuniokojo Antrojo pasaulinio karo apgultis, visi stengiasi atgauti pusiausvyrą, todėl filmo pavadinimu sąmoningai išryškinamas visuotinis nerangumas. Pirmieji bandymai pasiekti laimę yra neracionalūs, netikri ir, kai kuriais atvejais, gana žiaurūs, tačiau niekada nėra mažiau suprantami.

Filmo kūrimas buvo įkvėptas žodinių sovietų karo veteranų istorijų, kurias Nobelio premijos laureatė Svetlana Alexievich pristatė 1985 m. Knygoje „Karo veidas nemoteriškas“, Balagovas stengėsi pavaizduoti nusikalstamai atstovaujamas moterų kareivių, kovojančių su potrauminiu streso sutrikimu, patirtis. „Ilgšė“ yra ne tik vienas pirmųjų 2019 metais kino teatruose pasirodžiusių svarbiausių kino kūrinių, bet ir vienas iš labiausiai įtraukiančių į savo herojų psichiką, kad žiūrovai su jais kartu dreba. Kiekvieną kartą jie sukrėsti iki gyvos galvos.

Balagovas įrodė esąs pasirengęs kirsti etikos ribas, dėl šoko vertės, savo įspūdingame debiute „Artumas“ (Теснота 2017), todėl „Un Certain Regard“ Kanų kino festivalyje Balagovas laimėjo skyriaus geriausios režisūros apdovanojimą, „Ilgšėje“ tai buvo išvystytą dar genialiau. Šis žiaurus ir puikus laikotarpio kūrinys vienu metu pasiekia keletą dalykų. Tai dviejų personažų tyrimas, kuris kartais labai arti to, kad yra niūri, kaustinga bičiulių komedija.

„Ilgšė“ yra nepaprastai niūrus, tačiau sukurtas taip atsargiai, kad taip pat yra labai įtikinamas filmas. Įvykiai, tokie nerimą keliantys, kad sunku sekti veiksmą kartas nuo karto nenusukus žvilgsnio. Paradoksaliai šilta, stulbinanti „DP Ksenia Sereda“ kinematografija yra kupina išskirtinių, tapybiškų kompozicijų greta dabar jau prekės ženklu pažymėtų Balagovo klaustrofobiškų bruožų.

Giliai turkio ir sodriai raudonos spalvos akcentai perduodami nuo ištikimos, tačiau labai išraiškingos dėl Olgos Smirnovos kostiumo iki nepriekaištingo Sergejaus Ivanovo dizaino. Net nieko ypatingos Iya buto sienos yra svarbiausias daužomų tapetų pavyzdys, sumenkinantis visus kitus juose gyvenamus gyvenimus. Taigi, nors Balagovas gali būti negailestingas savo personažų likimų atžvilgiu, jo užuojauta jiems pasireiškia formaliai: nors psichologiškai jie nutapomi pliki, jiems suteikiamas bent jau gražaus, laikomo kadro orumas. „Ilgšė“ – filmas, turintis susižavėjimo gyslelę palūžusiems žmonėms, bandantiems atstatyti tarp tautinės tapatybės griuvėsių, ir žinojimo, kad jų vidiniai žemėlapiai – lytis, seksualumas, moralė, net žmonija – yra teritorijos, kurios yra tokios pat ginčytinos, kaip 1945 m. rudenį sugriuvusios Europos sienos. (G.K.)

8. „Vaikinai grupėje“ / The Boys in the Band

„Netflix“ platformoje pasirodžiusi Joe Mantellio režisuota ir Ryano Murph’io prodiusuota juosta pasakoja apie tai apie tai, kad kiekvienas gyvas žmogus trokšta meilės, priėmimo ir supratimo, kaip svarbu yra mokėti mylėti save gerąja šio žodžio prasme, kaip lengva tai pasakyti, bet sunku padaryti, apie tai, kaip neapykanta sau žaloja ne tik mus pačius, tačiau ir aplinkinius.

Šiame trumpame įžanginiame filmo aprašyme nė karto nepaminėti žodžiai homoseksualai ar LGBT bendruomenė, nors kalbant konkrečiau šis filmas ir yra būtent apie LGBT bendruomenės narius. Pirmiausiai filmas kalba apie mūsų visuomenėje išsikerojusį skaudulį – neapykantą tiems, kurių nesuprantame, ir dėl šios neapykantos egzistuojančią baimę būti savimi. Nes smerkiame pirmiausiai tada, kai patys bijome būti pasmerkti.

Istorija prasideda išties linksma gaidele. Trumpai pristatomi visi devyni filmo herojai. Dauguma jų yra bent per trisdešimtetį perkopę gėjai, kurių grožis jau pradeda blukti, vakarėliai ir festivaliai grimzta į praeitį. Vis dėlto jie ruošiasi eiti į vieno draugo gimtadienį, vyksiantį kito draugo namuose. 1968 metai Niujorke. Tai turi būti gėjų vakarėlis ir visi pasirodo linksmai nusiteikę su dovanomis ir vaišėmis. Pagrindinis veikėjas – gimtadienio organizatorius Michaelis (Jim Parsons) – pasitinka pirmąjį svečią Donaldą (Matt Bomer). Abu jie turi asmeninių problemų. Michaelis išgyvena nerimą dėl senėjimo ir supranta, kad senasis gyvenimo būdas jam nebetinka, o Donaldas lankosi pas psichiatrą ir geria raminamuosius. Tai leidžia mums suprasti, kad kaip ir realiame gyvenime visos šventės turi savo užkulisius, tačiau vis dar nesuprantame bėdos masto.

Pradžia, kai ekrane vienas po kito pasirodo į gimtadienį keliaujantys draugai, turbūt yra viena iš kinematografiškiausių visoje juostoje, nes didžiausią filmo dalį sudaro dialogai, kurie iš pražių apsunkina filmo žiūrėjimą ir sukelia kinematografiškų detalių alkį, kartais veiksmą paverčia perdėm teatrališku, kalbėjimo manierai labiau primenant sceninį pastatymą, o ne ekranizaciją. Tačiau vėliau žiūrint filmą suprantama, kad teatrališkumas yra viena iš personažų būdo savybių, nors tai toli gražu nėra savybė, nusakanti tikrąjį jų būdą. Vėliau išaiškėja, kad už teatrališkos savęs pateikimo manieros slypi tikri jausmai ir emocinės žaizdos.

Kadangi dialogai atlieka tokį svarbų vaidmenį, verta apie juos dar užsiminti. Iš tikrųjų dauguma yra rimti ir intelektualūs arba jeigu nerimti, tai intelektualūs. Vienintelis asmuo, kuris nepasižymi intelektualumu, yra jubiliatui pasamdytas „kaubojus“ (Charlie Carver) – vyras, parsiduodantis už pinigus. Nors, galima sakyti, šis veikėjas yra pats kvailiausias iš visų ir karčiai kitų už tai smerkiamas, jis taip pat yra mažiausiai sužalotas gyvenimo. Kuo toliau, tuo dialogai darosi vis rimtesni ir tuo daugiau filmo veikėjai parodo dar nesugijusių randų.

Nuotaika pasikeičia ir įvykiai pasisuka kita linkme vakarėlyje pasirodžius Michaelio senam kambario draugui Alanui (Brian Hutchison). Alanas nuo seno pagarsėjęs kaip itin konservatyvių pažiūrų heteroseksualus vyras, nepripažįstantis homoseksualų ir laikantis juos nenormaliais. Pokalbio su Michaeliu metu Alanas šlykščiai išvadina jo draugus ir dar kartą pareiškia apie savo neapykantą gėjams. Tai pasirodo kaip akstinas, sukėlęs grandininę reakciją. Michaelis vėl po ilgokai trukusios abstinencijos išmaukia stiklinę gryno spirito ir prasideda šou. Staiga jis pasidaro labai agresyvus visų atžvilgiu, juos žemina, peikia, pravardžiuoja, priverčia žaisti emociškai sudėtingą žaidimą, kurio metu dauguma personažų parodo savo tikrąjį veidą ir tikruosius jausmus, paslėptus po teatrališkumo kauke. Ir mes pamatome, kad jie vis dėlto nėra tokie pasitikintys savimi, drąsūs, įžūlūs, veikiau paprasti žmonės, kurie trokšta būti mylimi ir patys mylėti, tačiau daug kartų pasmerkti, pašiepti, nesuprasti, pasiklydę santykių labirintuose, savo jausmuose, turėję priimti sudėtingus sprendimus ir rinktis, ar nori gyventi pagal kitus, ar būti savimi.

„Vaikinai grupėje“ yra 1968 metų Brodbėjaus pastatymo adaptacija. Gal todėl dialogai tokie teatrališki – jie atsirado teatre. Vėliau 1970-tais metais Williamas Friedrikas pagal šią pjėsę pastatė ir filmą, o 2020-ųjų versija yra jau antroji. Vis dėlto surinkta nepaprasta aktorių virtinė: Jimas Parsonsas, pagarsėjęs per serialą „Didžiojo sprogimo teorija“, Zachary Quinto iš „Žvaigždžių karų“, Mattas Bomeris, Andrew Rannellsas ir kiti. Visi neslepia, kad yra gėjai, ir pasirinkimas gėjų vaidmenis duoti patiems gėjams vis dar yra neįprastas – režisieriai tokiems vaidmenims renkasi heteroseksualus, kad ir kaip bebūtų keista. Vis dėlto nors ir galime veikėjus sudėti po „gėjaus“ apibrėžimu, tačiau visi jie yra be galo skirtingi – nuo vyriškų vedusių biseksualų iki moteriškų manierų homoseksualų. Visi jie tartum atstovauja kokį nors archetipą, taip kiekvieną asmenį paverčiant kokios nors grupės atstovu. (D.Ž.)

7. „Vargdieniai“ / Les Misérables

Ši kino juosta, grindžiama Viktoro Hugo knyga „Vargdieniai“ papasakoja istoriją, kuri daugelį iš mūsų privers susimąstyti, kokią įtaką darome kitiems. Nagrinėjamos sudėtingos problemos, joms akomponuojanti dramatiška muzika ir charakteringi veikėjai nepalieka nei vieno žiūrovo abejingo.

Prancūzų dramos, kurią režisavo Ladž Ly., veiksmo vieta yra Prancūzija po 2018 metų FIFA pasaulio čempionato, tiksliau – vienas iš skurdesnių rajonų. Istorija žavi savo paprastumu: vaizduojamas trijų policininkų ekipažas, jų darbas orientuotas į jau minėtą rajoną. Visa tai papildoma intarpais iš kasdieninio kvartalo žmonių gyvenimų. Ar tai bebūtų nesutarimai šeimoje, ar turgaus tvarka, vaikų žaidimai. Galima pagalvoti, kad paprastu siužetu gerą istoriją papasakoti yra sunku, tačiau Ladž tas puikiai pasisekė. Filme nagrinėjamos tikrai sudėtingos ir šiais laikais labai aktualios problemos. Policininkų brutalumas, skurdžių rajonų kasdienybė, moralinės vertybės.

Šioje kino juostoje istorija tokia: iš cirko pavogiamas jaunas liūtukas, o policininkai yra priversti jo ieškoti, norėdami nuraminti įsiplieskusį konfliktą, mat cirko savininkai apkaltino miesto merą ir grasino susidorojimu. Viskas sprendžiama savaip, liūtukas randamas, tačiau tikslas nepateisina priemonių. Tyrimo metu nukenčia vaikai, jie yra gąsdinami ir mušami, o policijos ekipažo bėdos prasideda tada, kai vienas jų sužaloja vaiką ir viskas yra nufilmuojama.

Istorijos detalės atskleidžiamos labai pamažu, žiūrovui leidžiama įsigilinti į kiekvieną sceną. Vieni iš pagrindinių veikėjų yra 3 policininkai: Stefanas, Krisas ir Gvada. Nuo pat pirmų akimirkų leidžiama suprasti, kad Krisas yra „blogas faras“, jau nuo pat pirmų akimirkų kiek žeminantis naujoką Stefaną, pasityčiodamas iš jo. Gvada yra tarsi neutralus žmogus, kuris dažniausiai stoja tarp nenuoramos Kriso ir vietinių gyventojų, kai įsiplieskia konfliktas. Stefanui tenka „gerojo faro“ įvaizdis. Tiesa, filmas gerokai įsibėgėja, kol pastarojo vyro charakteriui suteikiamas prieskonis, o ir tai daroma subtiliai. Pareigingas policininko raiščio nešiojimas, rūpinimasis sulaikytaisiais, siekis spręsti bet kokius konfliktus draugiškai.

Šiame rasite kokteilį iš smurto, dramos, pykčio, atgailos ir net berniuką, kuris su dronu filmuoja bendraamžes. Tačiau labiausiai išsiskiria scenos, kurios tikrai yra ypatingos. Ar tai būtų svarbus įvykis, kurio metu dialogo nedaug, kiekvienas žodis be galo svarbus, o muzika yra rami, bet jaudinanti, ar kai visi personažai tyli, paskendę mintyse po sudėtingo įvykio. Režisierius labai tikslingai perteikė visas svarbias scenas ir žiūrovas nepraleidžia nieko svarbaus.

Kadangi vaizduojamas kvartalas kuriame dominuoja musulmonų tikėjimas, filme dažnai sprendimas yra priimamas remiantis būtent juo. Meilė vaikams, prisiekinėjimas Alachui bekalbant ir siekiant parodyti rimtumą, mamos svarba. Dažnai girdima frazė „prisiekiu savo motinos gyvybe“ tikrai suteikia prieskonio vykstančiam dialogui. Bene išmintingiausias religingas vyras filme tai Sasa, kebabinės savininkas. Miesto vaikai ten visada jaučiasi saugūs, mat vyras juos užstoja. Su bet kokia agresija tvarkomasi labai ramiai, nepuolama į kivirčus. Daugelyje filmo scenų matome, kaip policininkas Krisas dažnai pykstasi su gyventojais ir žiūri į juos iš aukšto, viską pasiekia smurtu ir bauginimu. Tačiau su Sasa nieko panašaus. Panašu, kad kebabinės šefas nieko nebijo, net kai į jo įstaigą susirenka krūva piktai nusiteikusių žmonių. Filme jam tenka labai svarbi rolė, o policininkams nusikaltus visuomenei, mįslingai prataria: „Žmonių pykčio neišvengsite“.

Nors istorijos didesnę dalį sudaro suaugusieji, jų santykiai ir „tvarkos“ įsivaizdavimas, režisierius puikiai pabrėžia, kad nuo to labiausiai nukenčia vaikai. Policininkams betiriant vagystę savais metodais, parodoma, kaip nukenčia vaikai, nenorėdami padaryti nieko blogo. Štai Krisas sudaužo vienos merginos mobilųjį pagautas įsiučio, o Gvada įklimpsta į daug gilesnę bėdą, mat sužaloja vaiką vardu Isa. Viena stipriausių filmo akimirkų yra būtent scenos po išmintingojo Sasos žodžių. Vaikai nusprendžia, kad gana būti skriaudžiamiems ir nusprendžia į smurtą atsakyti smurtu. Keliamas rimtas klausimas: ar vaikai išmoksta smurto iš savo augintojų? Pažiūrėjus šią istoriją, palyginus policininkų veiksmus, galima drąsiai teigti, kad smurto yra išmokstama. (J.P.)

6. „Čikagos septyniukės teismas“ / The Trial of Chicago 7

Drama kurią režisavo Aaronas Sorkinas, parašęs scenarijus tokioms televizijos sensacijoms kaip „Naujienų tarnyba“ (The Newsroom, 2012-1014) ir „Socialinis tinklalapis“ (The Social Network, 2010). Filme vaidina pirmo ryškumo kino žvaigždės: Eddie Redmayne, Sacha Baron Cohen, Joseph Gordon-Levitt. Šiais metais Aarono Sorkino šviežiena jaudina savo šurmulį ir jaudulį keliančiomis temomis.

Kas esate matę „Naujienų tarnybą“ arba „Socialinį tinklalapį“, bežiūrėdami „Čikagos septyniukės teismą“ nenustebsite patirdami dialogų antplūdį, klausydamiesi veikėjų aštrių sąmojų ir gaudami politinių bei socialinių įžvalgų. Kartais atrodo, kad realybėje turbūt niekas vienu iškvėpimu nepasako tiek daug žodžių, tačiau dialogai yra ne tik bendravimo išraiška ar siužeto detalė, bet ir nešantys svarbią žinutę pasauliui. Nieko keista, kad scenarijaus autorius Aaronas Sorkinas kai kuriuos dialogus paėmė tiesiai iš realiai vykusio teismo įrašų.

Veiksmas prasideda 1968 metų vasarą Čikagoje, o jo priešistorė gerokai ankstesnė – dar 1955-ųjų metų ruduo, kai prasidėjo Vietnamo karas. Taigi filmo įvykių metu karas trunka jau trylika metų ir neketina baigtis. Jungtinių Amerikos Valstijų valdžia nesiruošia liautis siųsti jaunus amerikiečių karius į kitą pasaulio galą žūti ir žudyti kitos tautos atstovų, maža to, išsiųstųjų sąrašai vis ilgėja, o tai sukelia visuomenės reakciją plačiu mastu.

Dar verta paminėti, kad septintasis dešimtmetis žinomas kaip „gėlių vaikų“ metas, t. y. hipių klestėjimo era, kai po truputį laisvėjo socialinių normų gniaužtai, vis daugiau dėmesio buvo skiriama žmogaus teisėms, pilietiniams judėjimams, protestams ir labiausiai išryškėjo senosios ir naujosios kartos skirtumai. Be to, 1968-ųjų balandžio 4-ąją buvo nužudytas pilietinių teisių aktyvistas Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis. Nors juodaodžiai septintajame dešimtmetyje jau turėjo išsikovoję daugiau teisių, tačiau diskriminacija Amerikos visuomenėje vis dar buvo ryški.

Viso filmo tema yra 1968-aisiais Čikagoje vykęs protestas prieš Vietnamo karą. Turėjęs tapti taikia piliečių akcija, jis virto į žiaurias riaušes, kurios, tiesą sakant, bežiūrint filmą priminė dabartinius įvykius Baltarusijoje, kai taikius demonstrantus negailestingai lupa valdžios paskirti represoriai. Kaip vėliau išaiškėja filme, Čikagos mitingo dalyviai, priešingai nei Baltarusijos piliečiai, nebuvo visai taikūs, tačiau tai, kas nutiko, labiau panašėjo į juodąją skylę, kuri inertiškai į save traukia viską, kas pasitaiko kelyje. Tai minios veikimo principas.

Vis dėlto filmo idėja visai nėra apie minios veikimo galią. Tai beveik gniuždantis ir beviltiškas pasakojimas žmonių, kurie idealistiškai bandė pakeisti istorijos eigą ir išgelbėti gyvybes. Iš tikrųjų žiūrint filmą vėl ir vėl apima nusivylimas valdžios atstovų elgesiu, o gal apskritai neteisybe pasaulyje, kurią, žinoma, sukuria tie patys žmonės. Filmas paremtas tikrais įvykiais, nors pabaiga ir yra šiek tiek suholivudinta. Iš pradžių jis gali pasirodyti sudėtingas, ypač jei gerai nežinoma Amerikos istorija (gausu pavardžių ir smulkių istorinių įvykių), tačiau vėliau veiksmas sukasi apie konkrečią situaciją ir galima viską suprasti iš dialogų. Pagrindinė filmo mintis – septyni „konspiratoriai“ yra teisiami už prisidėjimą prie smurto sukėlimo visuomenėje. Didžioji veiksmo dalis vyksta teismo salėje. Filmuojama ir kitose vietose, įspūdingiausia dalis – kai 12.000 policininkų susiduria su 10.000 demonstrantų.

Filme beveik nėra vien juodo ar balto, t. y. nėra absoliutaus gėrio ar blogio. Vienas iš veikėjų svarsto, kiek iš visų tų policijos pareigūnų, kurie pasirodė su lazdomis ir ašarinėmis dujomis proteste, vaikų buvo išsiųsti į Vietnamo karą. Kaltinančiųjų advokatas atsistoja su visais skaitant žuvusiųjų Vietnamo kare vardus ir pavardes. Pabaigoje tie, kurie mums atrodė protingi ir tvarkingi filmo pradžioje, pasirodo kaip nevaldantys emocijų, o visiški vėjavaikiai, išaiškėja, yra atsakingi intelektualai. Vienintelis visiškai kvailas veikėjas yra teisėjas, kuris lyg simbolizuoja sistemą ir žmones mato kaip naudingus arba nenaudigus sistemos narius. Taigi iš esmės vienintelė blogybė – tai pati sistema, kuri bando nuslėpti savo trūkumus bet kokia kaina, naikindama kliūtis kelyje, pakišdama nekaltus žmones, meluodama, apgaudinėdama. (D.Ž.)

5. „Galvoju, kaip visa tai nutraukti“ / I‘m Thinking of Ending Things

Naujausias režisieriaus Čarlio Kaufmano darbas peržengia įprastus kino filmų rėmus ir iš žiūrovo reikalauja daug mąstymo. Šis psichologinis siaubo trileris sukurtas pagal 2016 m. Iano Reido romaną tokiu pačiu pavadinimu. Siužetas gali pasirodyti gana banalus – mergina su savo mylimuoju keliauja pas jo tėvus susipažinti, bet tai tik paviršutiniškas įspūdis. Filme kinta laikas, erdvė ir mintys, tai filmui ir suteikia išskirtinumo, o ir žiūrovas privalo apmąstyti įvykius, kurie nėra tokie paprasti. Į svarbiausius klausimus, atsakymą rasite čia.

Juostos pradžioje pateikiamas jaunos moters monologas, kuriai filmo metu suteikiami keli vardai: Liusė, Luiza, Liučija ir Eimė, o taip pat su skirtingu vardu personažui suteikiamos ir skirtingos profesijos: poetė, tapytoja ar fizikė. Po kelių savaičių bendravimo su vaikinu Džeiku, nauja pora kartu leidžiasi į kelionę, pas vaikino tėvus. Kelionė vyksta automobilių, žiemą, per pūgą. Didelė filmo dalis nufilmuota mašinoje. Tačiau, tai šiek tiek netinkamas laikas susitikimui su tėvais – mergina svarsto, ar nori tęsti santykius su Džeiku ir apskirtai, ji pati kovoja su savimi bei realybės suvokimas yra visiškai iškreiptas.

Nauja pažintis su tėvais bei vakarienė ne tik labai nejauki, bet ir be proto keista. Mergina su Džeiko tėvais susipažįsta, prisistato, nors kitame kadre juos mato jau pasenusius, ligotus ir arti mirties, bet staiga jie vėl jauni – maždaug tokio amžiaus, kai jie susilaukė savo sūnaus Džeiko. Tarp šių nesuprastų įvykių retkarčiais matome mokyklos sargą, dirbantį savo darbą, bet vis dar neaišku, kaip ir kodėl jis susijęs su Džeiku ir jo mergina.

Banalaus siužeto tikėtis iš režisieriaus Čarlio Kaufmano nereikėtų. Šio režisieriaus darbuose pastebima metafizikos ir parapsichologijos aspektai, kuriais nagrinėja žmogaus tapatybės krizę, mirtingumą ir gyvenimo prasmę. Filmas „Galvoju, kaip visa tai nutraukti“ tokiomis temomis ir pasižymi, tad aišku, kad scenarijus bus pateiktas, kaip dėlionė, kurią žiūrovas pats savarankiškai turi surinkti. Č. Kaufmanas – vienas žymiausių epochos scenaristų, jis buvo nominuotas keturiems „Oskarų“ apdovanojimams: dukart už geriausią originalų scenarijų, už adaptuotą scenarijų ir už geriausią animacinį filmą. Režisierius laimėjo du Didžiosios Britanijos kino ir televizijos meno akademijos apdovanojimus už savo scenarijus.

Pasirodo visa tai, kas vaizduojama – iliuzija. Džeikas yra mokyklos sargas, o mergina, kurios tikrojo vardo viso filmo metu nesužinome – Džeiko vaizduotės vaisius. Vakarienės metu tėvams pasakota pažinties istorija, kad pora susipažino bare ir vaikinas paprašė Liusės numerio – netiesa. Iš tikro Džeikas niekada taip ir nepaprašė merginos numerio, jie nesusitikinėjo ir net nekalbėjo tą vakarą, dėl to merginos vardo bei profesijos nežinome, tai tik galimos Džeiko spėlionės. Filme pasakojama, kas galėjo nutikti, jei pora būtų susitikinėjusi.

Mergina siužete daug kartų sako: „galvoju, kaip visa tai nutraukti“, ji kalba apie tai, kaip nori užbaigti santykius ir nemato jokios ateities su vaikinu. Bet pats Džeikas galvodamas, kaip visa tai nutraukti, svarsto apie savižudybę. Jis bando įsivaizduoti, kad kažkada buvo būdas gyvenimą pakreipti į geresnę pusę, bet supranta, jog tai neįmanoma, nes net vaizduotėje Liusė su Džeiku planuoja išsiskirti.

„Galvoju, kaip visa tai nutraukti“ susitelkia į pagrindinius keturis veikėjus Džeiką, jo merginą bei tėvus Siuzę ir Dyną. Džeiką įkūnija aktorius Džesis Plemonsas, kuris dažniausiai vertinamas kaip puikus komedijų aktorius. Seriale „Juodasis Veidrodis“ Dž. Plemonsas parodė savo puikias siaubo vaidybos galimybes, dėl kurių gavo vaidmenis kituose siaubo filmuose. Iliuzijos vaisių, jauną merginą vadina Džesi Bakli, tai jos debiutas siaubo filmų. Šią aktorę išvysti galima populiariajame seriale „Černobylis“.

Keistus, fiziškai besikeičiančius tėvus įkūnija jau gerai žinomi ir ilgą karjeros kelią nuėję aktoriai. Mama – Toni Kolet, kuri jau daugiau nei 30 metų vaidina ir pastebima daugybėje garsių filmų, tokiuose kaip „Paveldėtas“ ar „Šeštasis Pojūtis“. Džeiko tėvas – Davidas Tyvlis, labiausiai žinomas dėl vaidmens Hario Poterio serijose, nors atliko vaidmenis ir kituose siaubo, istoriniuose ir net animaciniuose filmuose. Filme pastebimi „Oklahoma!” miuziklo elementai – pagrindinių veikėjų Džeiko ir išsvajotos merginos šokis bei senojo Džeiko atliekama miuziklo daina atsiimant apdovanojimą. (R.K.)

4. „KRISTAUS KŪNAS“ / Boże Ciało

Oskarui pristatytas jauno režisieriaus Jano Komasos filmas „Kristaus kūnas“ įsijungia į polemiką apie tikrąjį pašaukimą Dievo tarnystei.

Vienas pirmųjų filmo recenzentų Michałas Walkiewiczius rašinyje, pavadintame „Kūnas ir kraujas“ (Ciało i krew) pasidžiaugė: „Pagaliau pavyko! Po kelerių metų kolektyvinių bandymų pasižymėti pasaulėžiūros fronte mes pasiekėme tašką, kuriame skirtumas tarp krikščioniško kino ir katalikiško kino yra daugmaž toks pat, koks yra tarp paprastos kėdės ir elektros kėdės. Janas Komasa tai puikiai supranta, todėl savo naujausiame filme jis žengia į dar skaisčias Lenkijos kino sritis. Čia Jėzus nešamas širdyje, o ne bažnytinėse vėliavose. Skaistutė [taip mūsų kalbininkai siūlo vadinti prie kunigo sutanos ar marškinių dėvimą baltą apykaklę – G.J.] čia yra socialinės misijos, bet ne galios atributas, tuo tarpu dieviškasis planas egzistuoja tam, kad galėtume juo suabejoti“.

Pagrindinis filmo herojus – dvidešimtmetis Danielis (Bartoszas Bielenia yra tikras šio filmo atradimas) – atlikdamas bausmę už nužudymą nepilnamečių nusikaltėlių kolonijoje atranda Dievą. Paleistas lygtinai vaikinas dabar trokšta tapti kunigu ir nešti žmonėms Dievo žodį, tačiau teistumas neleidžia to daryti legaliai. Danielis siunčiamas dirbti į Lenkijos pakraštyje įsikūrusį medžio apdirbimo cechą ir netrukus susipažįsta su vietinės parapijos klebonu.

Palankiai susiklosčius aplinkybėms (jei norite, galite vadinti tai Dievišku įsikišimu) ir susirgus klebonui, vaikinas bando sutaikyti po tragiško įvykio (vietiniai gyventojai dar neatsitokėjo nuo tragiškos septynių žmonių žūties siaubingoje autoavarijoje) susiskaldžiusią miestelio bendruomenę. Persirengęs kunigo drabužiais jis bažnyčioje pradeda vykdyti apeigas ir netrukus netradiciniai evangelizacijos metodai sukelia tikrą sumaištį. Mat jaunuoliui trūksta elementarių bažnytinių ritualų žinių ir oratorinių sugebėjimų, tačiau jas kompensuoja nuoširdžios ir emocingos improvizacijos.

Netrukus pradinį parapijiečių šoką keičia vis labiau stiprėjanti simpatija netradiciškiems jauno Dievo tarno metodams, ir apsimetėlis kunigas sulaukia vis daugiau paramos.

Atidūs „Kristaus kūno“ žiūrovai turėtų prisiminti pernai „Žiemos ekranuose“ rodytą prancūzų režisieriaus Cédrico Kahno juostą „Malda“ (La prière, 2018), kurioje 22-iejų metų narkomanas Tomas, norėdamas įveikti priklausomybę kvaišalams, apsigyvena nuošalioje reabilitacijos bendruomenėje, kurioje nelaimėliams diegiama draugystės, disciplinos, darbo, meilės terapija. Svarbų vaidmenį čia vaidina kolektyvinė malda ir net… drauge inscenizuojamos religinės misterijos, į kurias galima pažvelgti ir su humoru.

Panaši scena yra ir „Kristaus kūne“, kai Danielis religinę liturgiją paverčia… linksmu naktinio kabareto vaidinimu.

Trimis Sidabro liūtais (įskaitant ir už geriausią režisūrą Janui Komasai) Gdynėje apdovanotas „Kristaus kūnas“, kaip ir prancūziška „Malda“, kvestionuoja bažnytines dogmas ir ragina naujai pažvelgti į tikėjimo svarbą moderniame ir nuolat atsimainančiame pasaulyje. (G.J.)

3. „Tenet“

Režisierius Cristoferis Nolanas pažymėti 10 metų sukakčiai nuo „Inception“ sukūrimo vėl grįžta į kino ekranus su nauja kino juosta, kuriame gausu įtampos, greičio ir dramos. Šį kartą jis mus stebina sudėtingais siužeto vingiais, prikaustančia prie ekranų istorija ir jaudulį keliančiais veikėjais.

Šiame filme pagrindinis vaidmuo atiteko Džonui Deividui Vašingtonui, jo herojui metamas iššūkis sustabdyti trečiąjį pasaulinį karą. Lydimas paslapčių ir savo profesionalumo specialiųjų tarnybų agentas keliauja istorija, kuri gniaužia kvapą, verčia susimąstyti ne tik egzistenciniais klausimas, bet ir apsvarstyti filme keliamus moralinius klausimus, kovoti su priešininkais nelygiomis jėgomis, atskleisti sąmokslo teoriją, kuri kelia grėsmę visai žmonijai.

Nuo pat pirmųjų akimirkų kino juosta žiūrovą įtraukia į grėsmingą ir korumpuotą pasaulį, kuriame vyrauja smurtas, paslaptys, melas. Neaiškūs priešai ir dar neaiškesni draugai skatina neatsitraukti nuo istorijos nė minutei.

Kūrinyje veiksmas užima svarbią centinę poziciją. Tiesa, šis veiksmas nėra bet koks. Kiekvienas personažų judesys turi milžinišką prasmę, kuri atsiskleidžia filmo metu. Tiktų pabrėžti, kad filme yra perteklinai gausu specialiųjų efektų, tačiau jie gana neblogai papildo filmą, nevargindami žiūrovo.

Yra pasitelkiamos specialiosios pajėgos, jaučiamas filmų apie šnipus prieskonis. Siužetas yra lydimas paslapčių, čia režisierius genialiai sužaidė sutapatindamas žiūrovą su pagrindiniu veikėju. Sudaromas jausmas, kad pagrindinis veikėjas paslaptis atskleidžia kartu su auditorija, pats iki galo nesuprasdamas, kas vyksta. Kai viskas paaiškėja pagrindiniam veikėjui, tampa aišku ir stebėtojui.

Viso filmo metu yra jaučiamas kūrėjo ryšys su žymiu filmu „Inception“, kuriame figuravo sapnai, sudėtinga istorija. „Tenet“ galime vėl džiaugtis siužetu, kuris intriguoja ir skatina susikaupus jį sekti. Kadangi tai ne pirmas kartas, kai režisierius pasitelkia sudėtingas teorijas ir iš to padaro puikų filmą, jaučiamas jo tobulėjimas.

Filmas nėra eilinis trileris, kuriame kažkas kerštauja ar bando pasiekti asmeninį tikslą. Čia iškyla nemažai moralinių klausimų, su kuriais tenka susidurti daugeliui iš specialiųjų tarnybų darbuotojų, pavyzdžiui ar užduoties, misijos svarba yra aukščiau už žmogaus moralę? Pagrindinis veikėjas šiame filme sudėtingai įgyvendina šią dilemą, taip žiūrovas yra provokuojamas ne tik sekti siužetą mintimis, tačiau ir širdimi. (J.P.)

2. „Velnias visada šalia“ / The Devil all the Time

Visi šio filmo personažai yra nusidėjėliai; beveik kiekvienas veikėjas yra arba plėšrūnas, arba grobis. Šis pesimistinis pasaulio vaizdas nėra naujiena talentingam režisieriui Antonio Camposui, kurio ankstesniuose filmuose buvo „Afterschool“ ir „Christine“ – nerimą keliančios psichologinės dramos. Žiniasklaida nevengdavo kritikuoti šio režisieriaus filmų bei jų galios masinei auditorijai. Šis režisieriaus darbas sulaukė daug dėmesio dėl pasirinktos tematikos, palikdamas žiūrovus moralinėje dilemoje nuspręsti, ar pagrindinis personažas galų gale vis dar yra „geras”.

Filmas „Velnias visada šalia “ sukurtas pagal kruopščiai suplanuotą 2011 m. Ohajo kilmės autoriaus Donaldo Ray Pollocko romaną ir yra niūrus epizodais, kurie gali būti ir įdomūs, ir šiek tiek nuvarginantys: daug posūkių ir išdavysčių bei siaubingų smurto aktų. Įmantrią tezę apie blogio banalumą ir piktnaudžiavimą valdžia – ypač krikščionių evangelikų tarpe. Tai gali priversti „Velnias visada šalia” skambėti taip, lyg paliestų dabartį, tačiau tai vyksta praeityje, daugiausia 5–6 dešimtmetyje. Scenarijuje, kurį kartu parašė režisierius Antonio Camposas ir jo brolis Paulo Camposas, pirmiausia supažindinamas žmogus, vardu Willardas Russellas, kurį vaidina Billas Skarsgårdas. Jis gyvena mažame Ohajo popieriaus fabriko mieste, pavadintame Knockemstiff. Traumos, kurias Willardas patyrė kaip karys per Antrąjį pasaulinį karą, suteikė jam galingą, kartais nerimą keliantį religinių įsitikinimų rinkinį: Willardas tiki, kad jis gali paveikti Dievo valią, jei jis tiesiog pakankamai maldaus ir kartais įvykdys kraujo auką, pavyzdžiui, šaudydamas šeimos šunį. Viena iš sunkesnių „Velnias visada šalia “ temų yra tai, kaip nuodėmė ir traumos dažnai perduodamos iš kartos į kartą. Taigi Willardas perduoda smurtą savo 9 metų sūnui Arvinui.

Ši istorija rodoma per veikėjų ir Dievo prizmę. Kaip poelgius vertina patys personažai, kaip vertinama religijoje, kaip jaučiamasi prieš Dievą. Kančia dažnai vaizduojama nukryžiavimu (kūnišku ir dvasiniu), todėl filme daug alegorijų, metaforų, simbolizmo.

Alabamos valstija, buvo viena pagrindinių filmavimo vietų. Režisierius Antonio Camposas davė interviu „Entertainment Weekly“, kuriame atskleidė, kad aktoriams ir kūrybinei grupei teko susidurti su daugybe iššūkių filmuojant šioje valstijoje. Buvo filmuojama Džeksonvilyje, Linkolne, o ypač Annistono centre, kur aplinką reikėjo papildyti tik senoviniais automobiliais. Skaitmeninis darbas buvo atliktas siekiant pašalinti šiuolaikinių gatvių ženklus nuo Noble gatvės (pavyzdžiui, neįgaliųjų automobilių stovėjimo vietas ir dviračių takų ženklus). Bažnyčios scenos su gerbiamuoju Prestonu Teagardinu, kurį vaidino Robertas Pattinsonas, buvo nufilmuotos Dinesvilyje esančioje „Pine Flat Presbyterian“ bažnyčioje. Kitos naudotos vietos buvo „Forest Park“ Birmingeme, „Seafood“ restoranas Riverside, „The Peerless Grille“, 33 W 10-oji gatvė, Main Street (Montevallo), Policijos departamento aplinka Ladiga gatvėje (Džeksonvilyje). Be to, „Peerless“ darbuotojai sakė, kad dviejų dienų filmavimas seniausiame Alabamos bare buvo labai įsimintinas ir sukvietė daugybę filmu besidominčių „valgytojų“.

Įdomus faktas yra tai, jog romano „Velnias visada šalia“ autorius Donaldas Ray Pollockas iš tikrųjų yra balso pasakotojas filme. Tai gana smagu, bet ir tikslinga. Pasakotojas turėtų būti Kūrėjas tiek religijos/Dievo prasme, tiek tiesiogine prasme – jis sukūrė istoriją. Ši dviguba prasmė neabejotinai yra intriguojanti detalė.

Filmas persmelktas metaforomis nuo filmo siužeto, iki techninių, vos pastebimų detalių. Režisierius garsėja savo filmavimo braižu, į kurį taip pat ragina žiūrovus atkreipti dėmesį. Antonio Camposas renkasi filmuoti aktorius pastatų architektūroje, kuri tampa menine priemone, išreiškiant scenos, veiksmo ar emocijos metaforą (pvz.: filmavimas tarpduryje įrėmina aktorius bei padeda atrodyti įstrigusiu veikėju, parodyti personažų susvetimėjimą, atskirtį, vienatvę arba prieštaringą veikėjų požiūrį. Dažnai pasirenkamas stambus vaizdo planas, ypatingai aktoriaus galva, veidas – lyg bandymas perduoti, kas dedasi personažo galvoje, mintyse. Antraplanis vaizdas suliejamas reiškiant vienatvę, atskirtį nuo visuomenės arba pabrėžiant momentą, akimirką. Taip režisierius Antonio Camposas priverčia žiūrovus priartėti prie veikėjų vidinio pasaulio bei geriau suprasti jų emocijas – atsiskyrimą bei pažeidžiamumą. (I.J.)

1. „DŽENTELMENAI“ (The Gentlemen, 2020)

Kol kas tai naujausias Guy‘aus Ritchie filmas. Po neatsipirkusio nuotykių filmo „Karalius Artūras: Kalavijo legenda“ (2017, kainavo 175 mln. dolerių, surinko mažiau nei 150 mln.) ir pelningos pasakos „Aladinas“ (2019, biudžetas 183 mln. dolerių, uždirbo milijardą) režisierius sugrįžo ten, kur jaučiasi geriausiai – į banditų ir kitokio kriminalinio gaivalo pasaulį. Net plika akimi matosi, kad „Džentelmenai“ susukti pasinaudojus jau gerai pasiteisinusiais filmų „Lok, stauk arba šauk“ ir „Vagišiai“ receptus. Ingredientai tie patys, bet ir šį kartą pikantiškas bei aštrus „viralas“ tikrai neprisvilo.

Atrodytų, trečią kartą pritaikoma panaši siužetinė schema turėtų duoti „antrinį“ rezultatą, bet taip neįvyksta, nes režisierius elgiasi tarsi šaltakraujis kortų sukčius, kurio rankų judesius gali stebėti kaip nori atidžiai, vis tiek nepamatysi to momento, kada reikiamu metu iš kortų malkos iškris kozirių tūzas.

Galima Guy‘ų Ritchie lyginti ir su patyrusiu žonglieriumi, įsigudrinančiu vienu metu sumaniai žongliruoti reikšmingomis detalėmis ir manipuliuoti begale personažų, sudarančių vienos kriminalinės teritorijos labai margą „fauną“, kurioje tai pasirodo, tai pradingsta Londono banditai, rusų oligarchai, britų piliečiais tapę kinai, Amerikos žydai, lordai ir prastuomenės atstovai (mylimiausi režisieriaus kokniai,  dialektu kalbėjo net Šerlokas Holmsas su daktaru Vatsonu). Ir tai dar toli gražu ne pilnas ekscentriškų veikėjų sąrašas.

Veiksmo vieta – vėl Londonas, kuriame savo orbitom dažnai susidurdami skrieja įvairaus plauko marginalai, o talentingas Oksfordo absolventas amerikietis Mikis Pirsonas (visą filmą galima laikyti aktoriaus Matthew McConaughey‘io benefisu) čia sugebėjo sukurti tikrą marihuanos imperiją.

Mikio sėkmės paslaptis – protingai vystyta strategija ir įžūlumas, sprendžiant netikėtai iškilusias problemas. Jis įsigudrino marihuanos plantacijas įsirengti bunkerių požemiuose, o patikimą „stogą“ rado… aristokratams priklausančiose valdose.

Natūralu, kad sėkmingas verslas gundo daugybę tiek menkesnių, tiek ir stambesnių kriminalinio pasaulio veikėjų. Tačiau nuovokus, atsargus ir ryžtingas Mikis žino, kaip išvengti problemų. Tiksliau, žinojo iki šiol.

Kad ir kaip gerai seksi, Mikis nepraranda sveiko proto ir nepamiršta svarbios kriminalinio verslo taisyklės – reikia pasitraukti anksčiau, negu aplinkybės prispirs taip, kad sausam ištrūkti nepavyks. Mikis jau brandina atsitraukimo planą, o vos tik užuominos apie tai pasklinda, tuoj pat atsiranda norinčių pasišildyti svetimos sėkmės spinduliuose.

Mikiui priklausantį kvaišalų verslą užsimojo nupirkti net kažkokie Oklahomos nusikaltėliai, vadovaujami žiauriojo „Sausaakio“ (Henry Goldingas). Tačiau geras biznis nepigiai kainuoja. Todėl reikia žūtbūt numušti kainą. O tai banditai tikrai moka daryti. Čia jau visos priemonės geros – reketas, apgulė, šantažas, grasinimai ir kitokios teroro formos. Todėl Mikiui su artimiausiais pagalbininkais tenka ginti savo tvirtovę, interesus ir gyvybę. Bet bandoma konfliktus spręsti ir taikiai, pasitelkus ištikimo Mikio parankinio Rėjaus (Charlie‘is Hunnamas) sugebėjimais.

Tuo tarpu, pajutę kraują, į ringą žengia ir kiti nusikalstamo pasaulio veikėjai. Žingsnis po žingsnio, veiksmas po veiksmo, Londone užverda tikras nesusipratimų, smurto, apgavysčių bei absurdo pragaras.

Tolimesnių siužetų peripetijų atskleisti nevalia, tik galiu informuoti, kad netikėtų posūkių, apgaulingų atomazgų ir kitokių siurprizų filme bus tikrai per akis.

Kartais sekti visas peripetijas yra sunku dar ir todėl, kad kai kurie svarbūs įvykiai atgyja ne tiesiogiai, o yra pasakojami apsukraus bulvarinio reporterio Flečerio: jį suvaidino sunkiai atpažįstamas Hugh Grantas. Nelengva atpažinti ir smarkiai išvaizdą pakeitusį Coliną Farrellą. O Charlie Hunnamas (anksčiau suvaidinęs legendinį karalių Artūrą) čia atrodo tarsi iš madingų katalogų nužengęs elegantiškumo įsikūnijimas, nežinia kokių likimo užgaidų nublokštas į kriminalinę kloaką: sceną, kurioje jis bėga Londono gatvėmis skambant devyniasdešimtųjų hitui „Shimmy Shimmy Ya“, galime vadinti geru muzikiniu klipu. Stebėtis tuo nereikia, juk karjerą kine Guy‘us Ritchie pradėjo kaip reklaminių klipų kūrėjas. O talento, kaip sakoma, nei pragersi, nei pamesi… (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Dora Žibaitė, Justas Pridotkas,  Giedrė Kaziliūnaitė, Rūta Kukanauzaitė, Indrė Jucytė

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių 2019-jų metų filmų!

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: