Kino filmo "The Peanut Butter Falcon" kadras

Metams baigiantis laikas paskelbti geriausių filmų dešimtuką. Daug metų tai daro JAV Kino institutas (American Film Institute, AFI), JAV Nacionalinė Kino kritikų taryba (The National Board of Review of Motion Pictures, sutr. NBR) ir kitos JAV bei Europos kino organizacijos.

Šie metai, buvo dosnūs gerų filmų. Naujienų portalas KaunoZinios.lt sekdamas kasmetine tradicija nori išskiti dešimt 2019-siais pasirodžiusių kino kūrinių, kurie dar ilgai išlaikys savo vertę.

10. „RIEŠUTŲ SVIESTO SAKALAS“ (The Peanut Butter Falcon, 2019)

Ženkliu 2019-ųjų metų pradžios kinematografiniu įvykiu tapo trimis Oskarais apdovanota „Žalioji knyga“ (Green Book, 2018 m., rež. Peteris Farrelly) – emocingas pasakojimas apie septintojo dešimtmečio pradžioje po Pietines JAV valstijas įvykusią sentimentalią kelionę, netikėtai suartinusią du visai skirtingų pasaulėžiūrų žmones – juodaodį muzikantą virtuozą ir jo asmeniniu vairuotoju tapusį baltaodį rasistą. Bendra dviejų mėnesių kelionė per JAV rasinės segregacijos taisyklėms paklūstančius regionus suartina šiuos skirtingus žmones, o drauge patirti sunkumai užglaisto aštriausius bendravimo kampus.

Panaši struktūra pasauliniame kine naudojama gana tankiai. Europos kine tokių filmų taip pat netrūksta. Dviejų amerikiečių debiutantų Tylerio Nilsono bei Michaelo Schwartzo filmas keistoku pavadinimu „Riešutų sviesto sakalas“ turi daug panašumų su garsiuoju „Lietaus žmogumi“ (Rain Man, 1988 m., rež. Barry Levinsonas) ar belgų režisieriaus Jaco van Dormaelio drama „Aštuntoji diena“ (Le huitième jour, 1996 m.). Pastarajame filme bendra kelionė suartina sėkmingą verslininką Anri (Danielis Auteuilis) ir Dauno sindromą turintį Žoržą (Pascalis Duquenne’as): abu aktoriai, beje, buvo apdovanoti Kanų kino festivalyje.

Kuklaus biudžeto (20 mln. dolerių) „Riešutų sviesto sakalas“ po premjeros kovą prestižiniame renginyje SXSW (nuo 1987 m. Teksaso valstijoje Austino mieste kasmet vykstančiame paralelinių filmų, interaktyvios žiniasklaidos ir muzikos festivalyje „South by Southwest“) buvo apdovanotas žiūrovų simpatijų prizu.

„Riešutų sviesto sakalas“ – dar viena kinematografinė odisėja po JAV pietines valstijas, kuriai ryžtasi dvidešimt dvejų metų vaikinas su Dauno sindromu. Zakas (jį vaidina aktorius su Dauno sindromu Zackas Gottsagenas, padovanojęs personažui nemažą dalį savo gyvenimiškos patirties) gyvena senelių prieglaudoje, nes Šiaurės Karolinos valdžios atstovai baiminasi, kad vaikinas vienas neišgyvens, o specialiai prieglaudai tokiems, kaip jis, lėšų niekas neskiria.

Ne visi prieglaudos gyventojai yra bejėgiai seneliai, kai kurie jų pakankamai sąmoningi ir netgi išradingi, jie padeda Zakui patarimais, kaip iš čia pabėgti. Po kelių nevykusių bandymų Zakas visgi ištrūksta į laisvę. Dabar jis pasiryžęs patirti didįjį laisvo gyvenimo nuotykį ir netgi svajoja išmokti profesinių paslapčių Volterio Redneko amerikietiškų imtynių mokykloje, kurios įrašą kasetėje Zakas mėgdavo žiūrėti.

Bėglio pėdsakais seka savanorė globėja Eleanora (Dakota Johnson), aiškiai simpatizuojanti Zakui ir, tiesą sakant, ne taip jau labai trokštanti bėglį susigražinti, nes gerai žino, kad dabar jo laisvė būtų labai suvaržyta nepalyginamai griežtesniuose „valdiškuose namuose“.

Zakas susitinka dar vieną geraširdį pakeleivį – avantiūristą Tailerį (jį vaidina dėl barzdos sunkiai atpažįstamas Shia LaBeoufas), besiverčiantis žuvų ir krabų vagystėmis iš svetimų tinklų. Zakas ir Taileris tampa darnia komanda, o žiūrovai tuoj pat prisimena dar vieną bastūnų porelę – Marko Twaino Tomą Sojerį ir Heklberį Finą.

Gražus, emocingas, nuotaikingas, vietomis labai linksmas, o kai kada ir galintis nuliūdinti filmas „Riešutų sviesto sakalas“ yra ne tik pamokantis kūrinys, bet ir užkrečiantis pozityviais pavyzdžiais. Aktorius Shia LaBeoufas savo interviu dažnai pabrėžia, kaip bendravimas su tokiu partnerių stipriai jį pakeitė. O pats Zackas Gottsagenas (dabar jam 34-eri) baigė Menų mokyklą ir svajoja apie aktoriaus karjerą. Siekti savo tikslo vaidmuo „Riešutų sviesto sakalee“ jam tikrai padės. Anksčiau jis jau vaidino trumpametražiame komiškame vesterne „Neperšaunamas“ (Bulletproof , 2012 m., rež. Peter Lazarus), o dabar filmuojasi muzikiniame kino projekte Ready To Ride: A Musical Homecoming

9. „PASLĖPTAS GYVENIMAS” (A Hidden Life, 2019)

JAV režisierius Terrence‘as Malickas per keturiasdešimt penkerius metus sukūrė tik aštuonis vaidybinius filmus. Užtai rezultatas kiekvieną kartą būna labai įspūdingas. Mažai šiuolaikiniame kine rasime žmonių, kurie taip fanatiškai būtų ištikimi savo kūrybiniams principams ir nesileistų į jokius kompromisus. Tikrų faktų įkvėptas naujausias Terrence’o Malicko filmas „Paslėptas gyvenimas“ pasakoja apie austrą Franzą Jägerstätterį, kuris Antrojo pasaulinio karo metais atsisakė kovoti vokiečių kariuomenėje ir buvo pripažintas išdaviku. Derinant poetišką kinematografiją ir citatas iš tikrų Franzo laiškų žmonai, filme šio tylaus didvyrio lūpomis svarstoma apie tikėjimą, meilę ir, svarbiausia, sugebėjimą išlikti laisvu žmogumi nepaisant visų tam nepalankių aplinkybių.

Deja, 1943-aisiais šis pacifistas karo tribunolo buvo nuteistas ir giljotinuotas. Franzui Jägerstätteriui tada buvo trisdešimt šešeri metai. O 2007-aisiais jis buvo paskelbtas kankiniu ir popiežiaus Benedikto XVI kanonizuotas.

Tokia biografija tiesiog prašyte prašėsi perkeliama į ekraną. Keistokai atrodo gal tik tai, kad filmą sukūrė režisierius, anksčiau linkęs į metafizines ar religines abstrakcijas. Nors jeigu pažvelgsime į „Paslėptą gyvenimą” kaip į biblines asociacijas keliančią istoriją apie žmogų, savanoriškai prisiėmusį mirties auką, ir šis filmas atrodys visai logišku darbu nuosekliai savo pasaulėžiūrai ištikimo menininko biografijoje.

Prasidėjo ši istorija nuostabiuose peizažuose skęstančiame Austrijos kalnų kaimelyje Radegunde. Čia, tikrame žemiško rojaus kampelyje, tarpusavio santaroje ir harmonijoje su gamta gyvena sutuoktiniai Francas (Augustas Diehlis) ir Franciska (Valerie Pachner) su trimis dukrelėmis. Ši idilė tęsiasi filme pakankamai ilgai, tačiau žiūrovams ja mėgautis trukdo istorinės žinios apie A. Hitlerio prieš Austriją įvykdytą „anšliusą”. Mes su nerimu laukiame šio momento, kuris akimirksniu sugriaus šią nuostabią panteistinę harmoniją.

Jau prologe režisierius griebiasi šokiruojančio kontrasto, į nuostabaus grožio spalvotą realybę įterpdamas juodai baltos nacistinės kino kronikos vaizdus, pranašaujančius drastišką taikaus gyvenimo pabaigą. Filmas pradedamas chrestomatiniais kadrais iš režisierės Leni Riefenstahl filmo „Valios triumfas“ (1934), įamžinusio A.Hitlerio atvykimą į Niurnberge tris paras vykusį „nugalėtojų partijos“ suvažiavimą: virš debesų skrendančio lėktuvo vaizdus keičia Niurnbergo gatvėmis atvirame korteže važiuojantis Trečiojo reicho fiureris, kurį su neslepiamu susižavėjimu sveikina minios gerbėjų. Vėliau jau spalvotos nacių kronikos intarpai rodys intymioje namų aplinkoje kamerai su vaikais ir artimaisiais pozuojantis A. Hitleris.

Kai karą pradėjusi nacistinė Vokietija mobilizuoja visus tarnauti tinkamus Austrijos vyrus, Franzas, giliai tikintis žmogus, atsisako dalyvauti nežmoniškoje agresorių avantiūroje. Po mokymų jis pasilieka savo fermoje ir tuoj pat tampa visų aplinkinių priešu. Nuo jo nusigręžia draugai ir kaimynai. Dabar Franzas visiems – bjaurus išdavikas.

Deja, bažnyčioje Franzas taip pat neranda pritarimo savo nuoširdžiam troškimui tarnauti Gėriui. Net miestelio kunigas (Tobias Moretti) perspėja ištikimą Kristaus skleistų idėjų šalininką, kad tokia pozicija dabar ir pavojinga, ir beprasmė: „Tavo pasiaukojimas nieko nepakeis“. Dabar vienišiaus kovoje su totaliu Blogiu jis gali pasikliauti tik savo jėgomis ir artimųjų palaikymu.

8. „ŠVYTURYS“ (The Lighthouse, 2019)

Tarptautiniame Kauno kino festivalyje pirmą kartą Lietuvoje parodytas filmas „Švyturys“ imponuoja vien tuo, kad pagrindinius vaidmenis čia suvaidino Robertas Pattinsonas ir Willemas Dafoe, demonstruojantys aukščiausią aktorinio meistriškumo klasę. Dėl Willemo Dafoe ir anksčiau jokių klausimų nekilo. Pakanka prisiminti jo virtuozišką vaidybą Martino Scorsese‘s „Paskutiniame Kristaus gundyme“ arba jo Vincentą Van Goghą („Prie amžinybės vartų“, 2018 m.). Kas kita – jaunasis Robertas Pattinsonas, dabar vis atkakliau kovojantis su „Sutemų“ sagos jam primesto romantiško vampyro amplua.

„Švyturio“ režisierius Robertas Eggersas atkreipė į save dėmesį prieš ketvertą metų, kai žiūrovių bei kritikų teismui pateikė savo pirmąjį siaubo trilerį „Ragana: Naujosios Anglijos liaudies pasaka“ (The VVitch: A New-England Folktale, 2015) – istoriją apie tai, kaip 1630 m. vyras ir žmona su penkiais vaikais bando išgyventi vienišoje sodyboje prie pat miško ir susiduria su nepaaiškinamos blogio jėgomis.

„Švyturį“ taip pat galima pavadinti dar viena baisia pasaka, panašią į tas, kokių pilna visais laikais tikrų jūros vilkų mitologijoje. Režisieriui šį kartą labai svarbus nūnai jau nebemadinga 35 mm. kino juosta (senamadiškas, beveik kvadratinis kadro formatas 1.19:1) ir kontrastingas nespalvotas vaizdas.

Pagrindiniai herojai čia yra du. 1890 metais jaunuolis Efraimas Vinslou (Robertas Pattinsonas) atvyksta į nuošalią salą, mat čia gavo švyturio prižiūrėtojo padėjėjo darbą. Jo naujasis viršininkas Tomas Veikas (Willemas Dafoe) atrodo kaip tikras vėjų nugairintas jūrų vilkas, primenantis ir Jacko Londono, ir Ernesto Hemingway‘aus personažus, ir narsųjį kapitoną Ahabą iš Hermano Melvillio romano „Mobis Dikas“ arba šios knygos ekranizacijų (vienoje scenoje Efraimas šlubį Tomą net pavadina Ahabu).

Siaubo pasakose dažnai figūruoja koks nors paslaptingas kambarys, į kurį nevalia įeiti pašaliniams. Yra tokia vieta ir Roberto Eggerso filme: čia jau pačioje pažinties pradžioje Veikas griežtai uždraudžia naujokui lipti į patį švyturio viršų, kur yra prožektoriai.

Depresyvi aplinka, nemaloni draugija ir monotoniškas kasdienybė greitai padaro savo: gražus, ramaus būdo, darbštus, pareigingas ir alkoholio anksčiau nevartojęs jaunuolis jau per dvi pirmąsias savaites apsileidžia (o prieš ką čia puoštis?), ima gerti taip, kad regi undines, o kai baigiasi viskio atsargos (vienam Veikui jų, aišku, būtų užtekę ilgesniam laikui), abu ima vartoti žibalą ne pagal jo tiesioginę paskirtį.

„Švyturio“ fanai kritikai jau apibudino šį filmą kaip gotikinį nuarą, ir ginčytis su tokia nuomone tikri nesinori. Filmas iš tikrųjų labai stilingas ir turi visus svarbiausius klasikinio gotikinio siaubo filmo dėmenis – paslapčių ir mistikos kupiną siužetą, fantasmagoriškas haliucinacijas, hičkokiškai kraupius paukščius ir tarsi iš klasikinių vokiškų ekspresionistinių filmų nužengusius kontrastingus personažus.

Pagaliau, „Švyturys“ yra puiki metodinė priemonė psichoanalitikams, kuriems suteikiamos didžiulės galimybės samprotauti apie tai, kaip uždaroje aplinkoje atskirtas nuo civilizacijos žmogus neišvengiamai degraduoja, išprotėja arba pavirsta sveiko proto nekontroliuojamu monstru. Žiūrovai gana greitai patenka į tokio psichologinio degradavimo pinkles ir po kurio laiko drauge su herojais ima nebeskirti realybės nuo paranojiškų vizijų.

Filmas sukurtas pagal originalų scenarijų (parašytą paties režisieriaus ir jo brolio Makso), bet visą seanso laiką neapleidžia mintis, kad regime klasikinės literatūros ekranizaciją, nes tai, kas vyksta ekrane, primena Washingtono Irvingo ar Nathanielio Hawthorne‘o prozą, baisias Edgaro A. Poe noveles ar nesuvokiamo siaubo persmelktus Howardo Lovecrafto apsakymus.

Nėra ko stebėtis, kad „Švyturys“ tapo tikra Kanų kino festivalio sensacija. Ir nors filmas į konkursą nepateko, o buvo parodytas programoje „Dvi režisierių savaitės“, filmo reputacijai tai visai nepakenkė. Gal net atvirkščiai…

7. „AČIŪ DIEVUI“ (Grâce à Dieu, 2019)

Jau keletą metų svarbiausiuose tarptautiniuose kino festivaliuose nenuslūgsta triukšmingos akcijos #MeToo, dažniausiai viešinančios įtakingų kino pasaulyje vyrų seksualinio smurto prieš moteris istorijas. Šiemet vasarį vykusiame Berlyno kino festivalyje prancūzų režisierius François Ozonas į šią jautrią problemą pažvelgė iš kitokių pozicijų. Jau pripratome iš šio režisieriaus kaskart sulaukti ko nors netikėto. Nenuvilia savo ištikimiausių gerbėjų jis ir dabar. Aišku, kad naujausias jo filmas „Ačiū Dievui“ [man labiau patiktų lietuviškas pavadinimas „Dievo malonė“ – G.J.] susilauks labai kontraversiškų vertinimų.

Gimtojoje Prancūzijoje režisierius F. Ozonas jau senokai laikomas ryškiu savo kartos lyderiu, nevengiančiu nei šokiruojamų apibendrinimų, nei subtiliai dozuoto seksualumo, nei juodo humoro. Išbandęs skirtingus žanrus pastaruoju metu jis vis dažniau koncentruojasi į skirtingų seksualinių patirčių nagrinėjimą. Kad tai nebuvo tik trumpas sustojimas, liudijo filmai „Provokuojantys užrašai“ (2012), „Jauna ir graži“ (2013), o „Dvilypį meilužį“ (2017) dėl nuogybių pertekliaus kino kritikė Živilė Pipinytė net buvo pavadinusi „ginekologišku trileriu“.

Naujausias F. Ozono filmas „Ačiū Dievui“, Berlyno kino festivalyje apdovanotas Didžiuoju žiūri prizu, įkvėptas tikro, šiuo metu Prancūzijoje dar nenuslūgusio pedofilijos skandalo, kurio epicentre atsidūrė Liono kunigas Bernardas Preynat‘as, kurio vaikus tvirkinančią veiklą neva žinojęs ir dangstęs kardinolas Philippe‘as Barbarinas, užimantis Liono arkivyskupo pareigas.

Pradžioje režisierius norėjęs apie tai sukurti dokumentinį filmą, tačiau jame reikėtų tiksliai įvardinti žmones, kurie ryžosi papasakoti apie tai, kokį smurtą patyrė. Todėl buvo pasirinktas kitas variantas – maksimaliai išsaugoti pedofilijos aukų liudijimus, tačiau įdėti juos į suvaidintų personažų lūpas. Todėl prieš žiūrint filmą reikėtų žinoti, kad visi vardai yra pakeisti, nors Fransua ir Aleksandras yra labiau panašūs į savo anoniminius prototipus, o Emanuelis yra kelis realius likimus vienijantis personažas.

Užbėgdamas būsimiems kritikams už akių, F. Ozonas sakė, kad šis filmas nėra nukreiptas prieš Katalikų Bažnyčią. Prancūzų dienraščiui „Le Parisien“ režisierius kalbėjo: „Noriu padėti Bažnyčiai suprasti jos padarytas blogybes ir klaidas. Filme nėra nuosprendžių, aš tik keliu klausimus. Pagrindinis tikslas – megzti diskusiją ir siekti, kad tokie nusikaltimai nesikartotų ir būtų baudžiami.“

Rinkdamas medžiagą filmui F. Ozonas kalbėjosi su beveik septyniasdešimčia nuo kunigų pedofilų nukentėjusių vyrų. Dauguma jų Preynat‘o smurtą patyrė vaikystėje katalikų skautų stovykloje. Kai kurie jų išdrįso apie šią patirtį prisipažinti tėvams, bet nesulaukę iš jų palaikymo, buvo priversti gyventi toliau, nors gėdos jausmą ir psichologinės traumos pasekmes įveikti taip ir nepajėgė. Kai kurie jų, sužinoję, kad juos tvirkinęs kunigas vis dar dirba su vaikais, surinko nukentėjusiųjų parodymus ir savo teisių gynimui net organizavo judėjimą „Išlaisvintas žodis“ (pranc. La Parole Libérée)

Pirmasis pavojaus varpu paskambino Aleksandras Gerenas (Melvilis Poupaud) – uolus katalikas, penkerių vaikų tėvas. Jis naiviai tikėjosi, kad bus ne tik išgirstas, bet ir suprastas, o Bažnyčia pati išdrįs apsivalyti nuo įsisenėjusių nuodėmių. Kai to neįvyksta, prabyla religijai abejingas Fransua Deboras (Denis Ménochet) ir palūžęs epileptikas Emanuelis Tomazinas (Swannas Arlaud). Kadangi lėšų režisierius turėjo nedaug ir skubėjo baigti filmą kuo greičiau (kol spaudoje linksniuojamas skandalas neišsikvėps), teko pasirinkti du pagrindinius metodus – reportažinį (televizininkai pasakytų, su stambiais planais filmuojamomis „kalbančiomis galvomis“) ir protokolinį (kai už kadro greitai skaitoma teismo bylose esanti informacija). Nors retsykiais F. Ozonas prisimena dar turįs ir subtilų humoro jausmą. Apie tai liudija scena, kur aptarinėjamas labai originalus būdas pritraukti visuomenės dėmesį ekscentriška akcija su malūnsparniu, virš Vatikano skraidinančiu milžinišką… falą.

P.S. Juostos pavadinimu tapusi frazė „Ačiū Dievui“ prancūzams gerai žinoma. Ją ištarė Liono arkivyskupas kardinolas metropolitas Philippe‘as Barbarinas 2016 m., reaguodamas į tai, kad baudžiamajai kunigo atsakomybei suėjo senaties terminas.

Gal jau pats laikas seksualinę prievartą prieš vaikus paskelbti tokiu nusikaltimu, kuriam senaties terminas negaliotų?

6. „ŠIRDŽIŲ DAMA“ (Queen of Hearts, 2019)

Pasaulinė „Širdžių damos“ premjera šiemet įvyko sausio 26-ąją Sandenso nepriklausomųjų kino kūrėjų festivalyje (JAV), kurį dar 1978 įsteigė garsus aktorius Robertas Redfordas. Bene garsiausia kino pasaulyje naujųjų talentų kalvė šiemet  buvo labai palanki nemažam būriui talentingų debiutantų, kurių tarpe išsiskyrė danų režisierė May el-Toukhy. Filmas taip pat parodytas šių metų „Kino pavasaryje“. Pati režisierė šio filmo sumanymą komentavo taip: „Pradėjau darbą prie šio projekto, kai susimąsčiau apie tai, kaip gimsta šeimos paslaptys. Kaip tik tada buvau praradusi labai artimą asmenį, apie kurį netrukus sužinojau keletą paslapčių. Galvojau apie tuos, kurie netenka artimų žmonių, taip ir nesužinoję apie juos kažką labai svarbaus. Pasidalijau mintimis su savo bendraautore Maren Louise Kaehne, ir per trumpą laiką mudvi surinkome nemažai informacijos apie mokytojas, kurios turėjo lytinių santykių su savo mokiniais. Pastebėjome bendrą tendenciją: įprastai žmonės linkę pernelyg romantizuoti santykius tarp vyresnio amžiaus moters ir jaunesnio vyro, priešingai nei tarp pagyvenusio vyro ir jaunesnės moters. Taip pat vyrauja nuomonė, jog seksas tarp patėvio ir podukros nėra normalus, užtai pamotės intymus santykiai su posūniu taip kategoriškai nesmerkiami ir yra vadinamoje pilkoje zonoje“.

Tokioje „pilkoje zonoje“ atsiduria sėkminga teisininkė Ana, dirbanti su vadinamųjų „probleminių“ paauglių bylomis. Šeimyniniu gyvenimu moteris negali skųstis – laimingoje santuokoje su  Peteriu jie augina dvynes dukras. Tačiau šeimos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai pas juos atsikrausto nerūpestingas Peterio sūnus iš ankstesnės santuokos. Kol Peteriui sunku atkurti santykį su ilgai nematytu Gustavu, Anai, įpratusiai ieškoti išeičių iš įvairių konfliktinių situacijų, pavyksta su juo užmegzti ryšį. Kai palengva stiprėjanti draugystė perauga į moters aistrą, ant kortos pastatoma jos karjera ir šeimos gerovė.

Jau pirmieji „Širdžių damos“ kadrai su „griūvančiais“ miško vaizdais žadina svaigulio įspūdį ir staiga iš po kojų slystančio tvirto pagrindo savijautą. Šis vizualinis besiartinančios grėsmės simbolis kartosis dar ne kartą, vis artindamas siužetą prie baisios atomazgos, prie kurios žiūrovai pirmą kartą priartinamas jau pirmojoje scenoje, kai dar nepajėgia suvokti, kokia siaubinga tiesa netrukus paaiškės, ir prieš filmo pabaigą (pasinaudojus žiedine pasakojimo struktūra, kai finale sugrįžtama prie pradinės situacijos): tada jau intuityviai suvokiama tragedijos nuojauta jau nebepaliks alternatyvių atomazgos variantų.

Respektabilaus ir stabilaus šeimyninio pasaulio erozija prasideda tada, kai namuose pasirodo nepilnametis Peterio sūnus iš ankstesnės santuokos. Jaučiantis kaltę dėl to, kad paliko buvusią šeimą ir nesirūpino berniuku, kol jis užaugo, Peteris nori užmegzti su juo šiltesnius santykius, bet Gustavo sielą jau seniai užvaldė neapykanta, o jo paaugliškas maištas pasireiškia įžūliu elgesiu ir neprognozuojamais bei nelogiškais veiksmais

Akivaizdu, kad Peterio ir Anos laukia didžiulės kantrybės reikalaujanti psichologinė terapija, kuri padėtų ištirpdyti susvetimėjimo ledus ir padėtų Gustavui pasijusti visaverčiu šeimos nariu. Tokių filmų su gražia didaktine potekste esame matę nemažai. Bet šį kartą autoriai žengia visai kitais keliais. Atrodytų, kad didelę psichologinės pagalbos patirtį turinti Ana turėtų žinoti, kaip svarbu tokioje situacijoje elgtis subtiliai ir išvengti neatsargių žingsnių. Tačiau netrukus Anos santykiai su posūniu po truputį ima artėti prie pavojingos ribos, kai kiekvienas naujas žingsnis veda prie situacijos, kurią psichologai vadina negrįžimo tašku. Nepilnametis to, aišku, dar nežino, kas kita – patyrusi moters. Bet sunerimti priverčia Anos žodžiai, kad „nėra didelio skirtumo tarp to, kas gali įvykti, ir kas jokiu būdu neturi atsitikti“.

5. „SKAUSMAS IR ŠLOVĖ“ (Dolor y gloria, 2019)

Daug kartų P. Almodóvaro filmuose vaidinęs Antonio Banderas kartą pasakė: „Pedro filmai panašūs į rafinuoto skonio vyną. Būtent todėl aš visada su džiaugsmu su juo dirbu. Pedro sėkmė, didybė ir kartu nelaimė yra tai, kad jis dažnai išeina už ribų ir visada priverčia žiūrovus susimąstyti. O žmonėms tai ne visuomet patinka“.

Kol kas naujausias Pedro Almodóvaro filmas „Skausmas ir šlovė“ šiemet Kanų kino festivalyje susilaukė dviejų prizų – už geriausią muziką apdovanojimas įteiktas kompozitoriui Alberto Iglesiasui ir pagrindinio vaidmens atlikėjui Antonio Banderasui, kuris suvaidino savotišką paties režisieriaus alter ego – pavargusį, išsikvėpusį, įvairių negalavimų kamuojamą kino režisierių Salvadorą Majo.

Norėdamas numalšinti savo amžiui būdingus skausmus Salvadoras geria daug tablečių ir naudoja stipriausiai veikiančią nuskausminimo priemonę – narkotikus. Salvadoro ligoms skirtas animacinis intarpas, iliustruojantis „mūsų organizmo mitologiją“ su mokslo populiarinimo kinui būdingomis schemomis ir diagramomis. Toks (savi)ironiškas ligų katalogas nuo įvairių fizinių negalių diagnozės pereina prie metafizinių problemų bei „abstrakčių kančių“ – mirties baimės, liūdesio ir depresijos: „Kai naktį mane užgriūva visi šie skausmai, aš tikiu Dievą ir meldžiuosi, o kai lieka tik viena, aš tampu ateistu“.

Akivaizdu, kad šioje vietoje Antonio Banderaso herojaus lūpomis kalba pats režisierius. Palyginkime šiuos žodžius su tais, kuriuos būdamas jaunas Pedro Almodóvaras ne kartą sakė klausiamas apie tai, koks jo santykis su religija: „Netikiu Dievą, bet dėl visa ko vakarais jam pasimeldžiu“.

Skausmas ir šlovė“ – labai liūdnas filmas, savotiška išpažintis ir bandymas užfiksuoti svarbiausius gyvenimo balanso momentus. Išpažintis, kaip tokiais atvejais priimta sakyti, „iš viso gyvenimo“. Todėl dažnai į filmo audinį įterpiami prisiminimai iš praeities – vaikystės ir jaunystės epizodai su motina (Penélope Cruz), mokslai katalikiškoje mokykloje, dainavimas chore, pirmosios seksualinės patirties pamokos, galiausiai bręstančio maišto apraiškos ir, žinoma, neblėstanti meilė klasikiniam kinui.

Sugrįžimas į praeitį Salvadorui yra ir sugrįžimas prie savojo kino ištakų. Jau senokai iš kino pasitraukęs Salvadoras rengiasi pristatyti žiūrovams daugiau nei prieš tris dešimtmečius sukurtą savo filmą, kurio premjeroje kažkada buvo uždraudęs dalyvauti pagrindinio vaidmens atlikėjui Albertui Krespai (Asier Etxeandia). Dabar Salvadoras nori ištaisyti seną klaidą ir susitaikyti su kažkada artimu bičiuliu.

Pats Pedro Almodóvaras „Skausmą ir šlovę“ pavadino trilogijos apie menininką ir jo aplinką finaliniu filmu. Prasidėjo ši trilogija filmu „Geismo įstatymas“ (La ley del deseo, 1987), kuriame gėjaus režisieriaus Pablo Kintero karjerą vos nesužlugdo jį pamilęs jaunas gražuolis Antonijus: apimtas aistros jis net nužudo Pablo ankstesnį meilužį Chuaną.

Antrasis trilogijos filmas buvo Blogas auklėjimas“ (La mala educación, 2004), kurio herojus – jaunas režisierius Enrikė Godedas, spėjęs sukurti kelis populiarius filmus ir ieškantis gero scenarijaus naujam kūriniui – kartą sulaukia paslaptingo svečio, kuris prisistato esąs geriausias jo vaikystės draugas Ignasijus Rodrigezas, su kuriuo prieš šešiolika metų Enrikė neva mokėsi jėzuitų mokykloje. Enrikė neatpažįsta atvykėlio. Tačiau jeigu tai ne Ignacijus, iš kur jam taip gerai žinomos daug metų slėptos paslaptys?

Anksčiau ar vėliau kiekvienas brandus menininkas priartėja prie tos ribos, kai užsimano stabtelėti ir sugrįžti į praeitį. Taip gimsta jautrūs autobiografiniai filmai, kaip Federico Fellinio „Aštuoni su puse“ (1963) ar Alejandro Jodorowskio „Realybės šokis“ (2013) ir „Nesibaigianti poezija“ (2016) bei kiti panašūs kuriniai, kuriuose skausmo visada būna daugiau, negu šlovės. Tokia jau ta gyvenimo dialektika.


4. „AŠ KALTINU“ (J’accuse, 2019)

Gruodžio pradžioje Europos Kino Akademijos ceremonijoje jau trisdešimt antrą kartą buvo išdalinti prizai už geriausius Europos kino pasiekimus. Keturiose nominacijose (už geriausią metų filmą, scenarijų, režisūrą ir pagrindinio vaidmens atlikimą) varžėsi režisieriaus Romano Polanskio istorinė drama „Aš kaltinu“. Iškilmingai skelbiant visas šias nominacijas skambėjo filmą apibūdinantys epitetai „puikus“, „nuostabus“ ir panašūs susižavėjimo žodžiai, tačiau nei vienas prizas šiam „nuostabiam“ filmui nebuvo įteiktas.

Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, kodėl taip atsitiko. Paprasčiausiai tokiu būdu režisierius buvo „nubaustas“ už seniai jį persekiojančių kaltinimų seksualine prievarta šleifą. Pats filmas čia niekuo dėtas. Manau, kad Europos Kino Akademijos reputaciją toks demonstratyvus ignoravimas suteršė negražia dėme, juolab kad iš scenos tą vakarą skambėjo gražūs raginimai konsoliduotis (suprask, kovoje su bendru priešu – Holivudo komerciniu kinu), priešintis modernaus pasaulio negerovėms ir būti netolerantiškiems visokiam blogiui.

Pikčiausia šioje istorijoje tai, kad pagal Roberto Harriso romaną sukurtas Romano Polanskio filmas „Aš kaltinu“ primena daugiau nei prieš 120 metų per pasaulį plačiai nuskambėjusią politinę bylą, kuri ligi šiol vadinama Prancūzijos gėda ir akį badančia nepakantumo bei antisemitizmo sėkla, pasėtą civilizuotoje visuomenėje. Šią bylą režisierius R. Polanskis pavadino „neteisingumo simboliu, kai valdžia pamina įstatymus vadinamų nacionalinių interesų vardan“.

Viskas prasidėjo dar 1894 metais, kai iš Prancūzijos Generalinio štabo dingo keli slapti dokumentai, kurie, kaip netrukus paaiškėjo, buvo perduoti Paryžiuje rezidavusiam Vokietijos atašė. Dėl šio nusikaltimo buvo apkaltintas kapitonas Alfredas Dreyfusas. Jis paskubomis nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos ir ištremiamas į vadinamąją Velnio salą prancūzams priklausiusioje Gvianoje. Savo kaltės kapitonas nepripažino. Netrukus tapo aišku, kad vokiečių šnipas Generaliniame štabe buvo kitas aukšto rango karininkas Esterhazy, bet jis uždarame kariniame teisme nebuvo nuteistas (tikriausiai todėl, kad buvo dvigubas agentas): jam buvo leista atsistatydinti ir išvykti iš šalies, o jo bendrininkas pulkininkas Henry nusišovė.

Dreyfuso byla, atsiradus tikriesiems politinio šnipinėjimo skandalo kaltininkams, buvo atnaujinta. Prancūzijos visuomenėje kilo didžiulis rezonansas. Vieni tikėjo propaganda ir „žydų sąmokslu“, kiti stojo aistringai ginti nekaltą žmogų. Prancūzų tauta pasidalijo į Dreifuso priešininkus ir šalininkus. Pastariesiems priklausė tokios kultūros įžymybės, kaip rašytojai  Anatole‘is France‘as ir Marcelis Proustas, tapytojai Claude‘as Monet, Camille‘is Pissaro, dramaturgas Edmondas Rostand‘as ir kiti. O Emile‘is Zola net parašė Prancūzijos prezidentui Félixui Faure‘ui adresuotą programinį straipsnį „Aš kaltinu“ (jis buvo atspausdintas 1898 m. sausio 13 d. pirmame puslapyje laikraštyje  „L‘Aurore“ – „Aušra“), kuriame prancūzų vyriausybė buvo kaltinama antisemitizmu, o teismas – neobjektyvumu.

Šis Emile‘io Zola  manifestas buvo toks piktas, kad pats rašytojas buvo apkaltintas antivalstybine veikla ir realaus įkalinimo išvengė tik emigravęs į Angliją.

Galiausiai 1899 metais Alfredui Dreyfusui įkalinimas iki gyvos galvos buvo pakeistas į dešimtį nelaisvės metų, bet naujasis Prancūzijos prezidentas Émile‘io Loubet pasigailėjo nelaimėlio: Dreyfusas išėjo į laisvę, buvo visiškai reabilituotas, paaukštintas iki majoro, Pirmąjį pasaulinį karą baigė būdamas papulkininkiu ir buvo apdovanotas Garbės legiono ordinu.

Deja, dabar šie istoriniai faktai daugeliui prancūzų yra arba visai nežinomi arba šiek tiek girdėti. Apie tai po filmo premjeros Kanuose įvykusioje spaudos konferencijoje kalbėjo aktorius Jeanas Dujardinas. Jis vaidina Dreyfuso kolegą ir mokytoją pulkininką Žoržą Pikarą, kuris paskiriamas Žvalgybos departamento viršininkų, kad nuodugniai ištirtų dingusių dokumentų skandalą ir išaiškintų tikruosius šnipus. Netrukus naujasis tyrėjas išsiaiškina, kad slapti dokumentai ir toliau sėkmingai nutekinami. Pikaras vis labiau įsitikina, kad Dreyfusas, ko gero, buvo apkaltintas tik todėl, kad buvo vienintelis Generaliniame štabe karininkas žydas.

Pikaras ir tampa svarbiausiu R. Polanskio filmo herojumi. Pats Dreyfusas (Louis Garrelis) pasirodo vos keliose scenose. O visos gėdingo teismo aplinkybės ir detalės (politinė korupcija, valdžios skatinamos antisemitinės nuotaikos, įkalčių slėpimas ir atvira dokumentų falsifikacija) parodytos jo akimis.

3. „DŽOKERIS“ (Joker, 2019)

Pagrindiniu Venecijos kino festivalio prizu apdovanotas režisieriaus Toddo Phillipso „Džokeris“, be abejonės, yra labiausiai aptarinėjamas 2019-ųjų metų filmas.

Tai naujausias kūrinys iš serijos kino komiksų apie Žmogų šikšnosparnį. Tik šį kartą svarbiausias personažas yra ne Betmenas, o jo amžinas priešininkas Gothemo miestą terorizuojantis piktadarys Džokeris. Šio personažo evoliuciją kine puikiai aprašė kolegė Izolda Keidošiūtė, kurios didelį straipsnį „Ar tau teko šokti su šėtonu mėnesienoje?“ su paantrašte „Ekraninės Džokerio metamorfozės“ naujausiame žurnalo „Kinas“ numeryje visiems nuoširdžiai rekomenduoju.

Pirmiausiai, reikia pabrėžti, kad Toddo Phillipso „Džokeris“ neturi nieko bendra su tradiciniais kino komiksais. Svarbiausias Betmeno priešininkas Džokeris DC Comics (Detective Comics) leidiniuose atsirado dar 1940 m. Egzistuoja skirtingos šio herojaus priešistorijos versijos: nuo gangsterio iki nevykėlio komedianto.

Pagal kanoninę Alano Moore‘o versiją Džokeris savo specifinę išvaizdą įgavo po to, kai bėgdamas nuo persekiotojų įkrito į rūgšties rezervuarą. Pagrindiniai jo išvaizdos skiriamieji bruožai – išblyškęs veidas, žalios spalvos plaukai (anot vieno stilisto, „brokolių spalvos“), raudonu lūpdažiu paryškinta sustingusi plati šypsena ir violetinės spalvos kostiumas (Žr. „Betmeną“ (1989) su Jacku Nicholsonu).

Heathas Ledgeris Džokerį vaidino kaip gailesčio nežinantį anarchistą, kurio rafinuoti nusikaltimai Gotemo miestą skandino į dar didesnį chaosą.

Toddas Phillipsas, aiškindamas kodėl „Džokerio“ veiksmą patalpino į 1981-uosius metus, sakė, kad buvo įkvėptas JAV „naujosios bangos“, visų pirma Martino Scorsese‘s „Taksistu“ ir kitais filmais.

„Džokeris“ taip nutolo nuo kino komikso stilistikos, kad žiūrovai  jį suvokia kaip absoliučiai realistinį ir aktualų filmą. Amerikiečiai dabar pasiskirstė į dvi stovyklas: vieni mano, kad filmas yra kairiosios politikos ir kapitalizmo kritikos propaganda, kiti jį vadina rasistiniu kūriniu, iliustruojančiu prezidento Donaldo Trampo vykdomą politiką.

P.S. „Džokeris“ priklauso spinofų (angl. spin-off) kategorijai, kuomet iš antraplanių franšizės herojų atrenkamas žiūrovų simpatijas pelnęs personažas ir apie jį sukuriamas atskiras filmas. Pvz. iš „Šreko“ atsirado „Batuotas katinas“, iš „X-menų“ – „Deadpoolas“, lygiai taip pat iš „Betmenų“ – „Džokeris“.

Spinofai naudingi tuo, kad sumažina franšizės nesėkmės riziką. Jei juosta nepavyko, pagrindinė franšizės linija lieka „nesugadinta“.

P.P.S. Martinas Scorsese neseniai pareiškė, kad kino komiksai – ne menas, o tik „Pramogų parko atrakcionai“. Netrukus kolegos nuomonei pritarė Francis Fordas Coppola. Bet tai buvo pasakyta dar tada, kai abu šiuolaikiniai kino klasikai „Džkerio“, tikriausiai, dar nebuvo matę.

Verta įsiklausyti ir į režisieriaus Terry Gilliamo nuomonę: neseniai šis kino klasikas prisipažino, kodėl jis nekenčia komiksinės „Juodosios panteros“: „filmas įtikina juodaodžius vaikus, kad viskuo, kas rodoma „Juodojoje panteroje“, reikia tikėti. Man atrodo, kad šio filmo autoriai niekada nėra buvę Afrikoje“. Dar režisierių siutina tai, kad estetika šiame filme aukojama vardan politinio korektiškumo. O tą jau net ir be padidinimo stiklo pamatyti nesunku.

Ir dar vienas T. Gilliamo priekaištas kino komiksams. Anot režisieriaus, dėl tokių filmų labiausiai nukenčia rimti kino projektai: „Vis sunkiau rasti pinigų didesnės įvairovės filmams. Tu arba kuri filmą su didesniu nei 150 mln. dolerių biudžetu arba esi priverstas pasitenkinti 10 mln. dolerių. Kitokių filmų dabar tiesiog nebūna“.

2. „VIENĄ KARTĄ HOLIVUDE“ (Once Upon a Time in Hollywood, 2019)

Dar 2017 metais liepą The Hollywood Reporter informavo, kad Quentinas Tarantino baigė rašyti scenarijų filmui, kurio viena iš siužetinių linijų pasakos apie režisieriaus Romano Polanskio žmonos aktorės Sharon Tate nužudymą 1969-aisiais, kurį įvykdė keturi Charles‘o Mansono gaujos pasekėjai. Gandai pasitvirtino ir šį lapkritį Quentinas Tarantino daugelį nustebino devintuoju savo filmu „Vieną kartą Holivude“. Bet vien tik pasakojimu apie Mansono gaują ir jos kruvinus darbus režisierius neapsiriboja: pats Mansonas filme pasirodo tik trumpučiame epizode, bet ir jo aktoriui Damonui Herrimanui pakanka, kad žiūrovams per nugarą nubėgtų šiurpinančio šaltuko banga.

Režisieriaus tikslas kur kas didesnis – jis užsimojo atkurti septintojo dešimtmečio panoramą, panaudojant kaip įmanoma daugiau Holivudo „aukso amžiaus“ pabaigos elementų bei ženklų.

Komentuodamas savo filmą „Ištrūkęs Džango“ (Django Unchained, 2012) režisierius sakė: „Nenoriu, kad viskas mano filmuose atrodytų lengvabūdiškai. Todėl laikau savo filmus dramomis. Bet likdamas dramoje išspaudžiu iš komedijos viską, ką galiu. Nesusivaldau. Tai vyksta savaime. Jei savo filmus dėliočiau kaip senais gerais laikais, pastatyčiau juos dramos lentynoje. Bet geriausia būtų turėti specialią Tarantino lentyną…“

Filmas „Vieną kartą Holivude“ tokioje „Tarantino lentynoje“ tikrai užims garbingą vietą. Ir kaip režisieriaus stilių puikiai reprezentuojantis kūrinys, ir kaip savotiška audringo septintojo dešimtmečio miniatiūrinė kino enciklopedija. Mat vieni anų laikų kino veikėjai čia vadinami savais vardais (Sharon Tate, Romanas Polanskis, Steve‘as McQueenas, Bruce‘as Lee), o kitus identifikuoti tenka pagal „antrinius požymius“. Pavyzdžiui, pagrindinius herojus, suvaidintus Leonardo DiCaprio ir Brado Pitto. Pirmasis vaidina serialų bei antrarūšių vesternų aktorių Riką Daltoną. Antrasis – jo dublerį kaskadininką Klifą Butą. Pirmasis, kaip sakoma diplomatų kalba, highly likely (labai tikėtina) yra aktorius Burtas Reynoldsas, visą gyvenimą buvęs antrajame plane net tada, kai vaidino pagrindinius vaidmenis antrarūšiuose Holivudo filmuose ir Quentino Tarantino taip mėgiamuose itališkuose vesternuose, kurie čia cituojami ir tiesiogiai, ir pokštaujant apie šio žanro klasikus Sergio Corbucci, Sergio Leone bei kitus (Antonio Margaritis net vadinamas Margariniu).

Pristatydamas savo filmą Kanų kino festivalyje Quentinas Tarantino, pavadino jį sugrįžimu prie to epinio Holivudo, kurio realybėje seniai nėra. Vadinasi, penkiasdešimties metų senumo Ameriką reikėjo atkurti retro kino priemonėmis. Nors veiksmas plėtojasi 1969-ųjų Los Andžele, anuometinės Amerikos autentiką padeda atkurti senų markių automobiliai, hipių epochos mados ir keli filme parodyti garsenybių kotedžai. Visa kitą darbą atlieka kinematografinės citatos. Jų šį kartą tiek daug, kad akys raibsta nuo filmų fragmentų, rodomų mažuose televizorių ekranuose, lauko kino aikštelėse (kino teatrai po atviru dangumi, kuriuose filmus amerikiečiai žiūrėjo neišlipdami iš automobilių, buvo vadinami Drive In) ir stacionariuose kino teatruose (viename jų Sharon Tate dar 1969 m. vasarį žiūri filmą „Griovėjų gauja“ (The Wrecking Crew), kuriame pati vaidino greta Deano Martino.

Čia jau Tarantino jaučiasi tarsi žuvis vandenyje – kino klasika (ypač populiarių žanrų filmai) jam gerai žinomi dar iš tų laikų, kai jis dirbo vaizdajuosčių nuomoje ir per dienas žiūrėjo filmus.

1. „PARAZITAS“ (Parasite, 2019)

Šiemet Kanuose „Parazitas“ buvo apdovanotas Auksine palmės šakele, o ankstesnysis Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon-ho filmas „Okča“ (Okja, 2017) čia susilaukė kontraversiško vertinimo ir piktų festivalio organizatorių priekaištų. Bet nemaloni reakcija filmą lydėjo visai ne dėl prastos kokybės, nors dauguma tradiciškai mąstančių kritikų buvo sutrikę ir nežinojo, kaip keistą kūrinį vertinti. Sutrikti būta ko – ne taip lengva buvo pasakyti, kas ta egzotiškoji „Okča“ – satyrinė komedija, globalizacijos problemas apibendrinanti metafora, netolimos ateities vizija, filosofinis ekologinis manifestas, radikalus bado problemos sprendimo pasiūlymas ar tiesiog dar viena graži pasaka apie paauglės mergaitės ir genetiškai modifikuotos kiaulės (greičiau primenančios simpatišką begemotą) draugystę?

Bet pagrindinės pretenzijos „Okčai“ užpernai Kanuose buvo visai ne estetinio pobūdžio. Tiesiog festivalio vadovybei nepatiko tai, kad į konkursą pateko filmas, sukurtas internetinėje platformoje Netflix, o tai prieštarauja Kanų festivalio statutui.

Pernai Kanuose Auksine palmės šakele buvo apdovanotas japonų režisieriaus Hirokazu Koreedos filmas „Vagiliautojai“, o tai jau verčia rimtai pagalvoti apie dvi tendencijas. Pirmoji – svarbiausiuose kino festivaliuose vis dažniau „ima viršų“ Rytų šalių kinas. Antroji – žiūrovus ir kritikus vis labiau domina tikros istorijos. Šią tendenciją savaip patvirtina net Venecijos kino festivalio favoritas „Džokeris“, kuriame visai nebeliko kino komiksams anksčiau būdingo dirbtinumo.

„Parazitą“ jo režisierius Bong Joon-ho apibudino kaip „komediją be klounų ir tragediją be piktadarių“. Kaip ir jo kolega Hirokazu Koreeda, Bong Joon-ho žvelgia į savo filmo herojus su neslepiama simpatija ir neskuba jų teisti, nors abejuose filmuose dėmesio centre atsidūrusios šeimos elgiasi aiškiai nusižengdamos įstatymams. Tokijo lūšnynuose gyvenanti „Vagiliautojų“ šeima maisto ir būtinų daiktų prasimano juos tiesiog pavogdama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė.

„Parazito“ herojus nusikalsti verčia ta pati socialinė bėda – skurdas, kuris, kaip matome „Vagiliautojuose“, labai stimuliuoja išradingumą. Išradingi yra ir Kitcheko šeimos nariai. Jie su šiuolaikine socialine atskirtimi kovoja labai originaliu būdu – susiranda pasiturinčią šeimą ir pamažu užgrobia jų namus. Anekdotiška situacija palengva išsirutuliuoja į gražią metaforą, kur „parazitų“ etiketės nusipelno visi – ir tie, kurie ne visai dorais būdais susikrauna kapitalą ir jo dėka susikuria savo prabangų gerbūvį, ir tie, kurie svetimomis gėrybėmis įžūliai bei savanaudiškai pasinaudoja.

Gimęs nepasiturinčioje šeimoje Bong Joon-ho „Parazito“ scenarijų rašė, prisiminęs jaunystėje įgytą patirtį. Būdamas studentas jis prie stipendijos prisidurdavo dirbdamas repetitoriumi. Kartą ši veikla jaunuolį atvedė į prabangius namus su sauna ir baseinu. „Parazito“ siužetas taip pat prasideda jauno repetitoriaus vizitu į turtuolių Pakų namus. Atvykėlio tikslas – išmokyti šeimininkų dukrą anglų kalbos. Bet netrukus Pakų namuose vienas po kito atsiranda ir kiti naujojo „įnamio“ šeimos nariai. Tada ir prasideda tai, ką režisierius apibudino kaip vis dažnėjančius atvejus, kai viena žmonių grupė tampa psichologiškai priklausoma nuo kitos: „Negalima pasakyti, kad parazitais filmo herojai tapo iš pat pradžių. Jie yra mūsų kaimynai, draugai ir kolegos, atsidūrę ant bedugnės krašto. Gyvendami tokiame pasaulyje, kaip mūsų, kas galėtų pasmerkti už išlikimą kovojančią šeimą ir pavadinti tokius žmones parazitais?

Pamąstyti tikrai yra apie ką.

Taip pat skaitykite: TOP 10 puikių filmų kuriuos galbūt praleidote 2018-siais

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: