„Širdys” arba niekuomet nebijok kopijuoti meistrų (taip pat nesigaus)

Paskelbė: Data: 2018-11-26 07:11

Spausdinti | Komentarai

Filmo "Širdys" plakatas

Hey hoy, broliai ir seserys, na štai, ruduo. Ir ta proga aš, nuolanki Jūsų tarnaitė, keliuosi iš lovos su HBO, BBS, Netflix ir kylu iš savo buržuazinio senamiesčio į kalną lietuviškos filmų produkcijos vertinti.

Šį man išpuolė kartą Justino Krisiūno filmas “Širdys”. Taigi, šis filmas yra Raimundo Banionio 1988 metais sukurto filmo “Neatmenu tavo veido” perdirbinys.

Kad nepasirodyčiau kale ir kino chuligane, apsitorčinusia truputį, noriu pasakyti keletą tikrai gerų dalykų.

Pirma, aš manau, kad klasikos perdirbiniais arba remeikai, patys savaime, yra gerai. Tai puikus dalykas. Kaip sakė filosofas Kristupas Sabolius: “Nereikia bijoti kopijuoti meistrų, taip pat tikrai nesigaus.” Aš pati dabar baigiu nukraujuoti, bebandydama ekranan pervesti 80 metų senumo lietuvių klasiko kūrinį ir tikrai atsakau už savo žodžius. J. Krisiūnas su R. Kazlu ir R. Paškevičiumi nusprendė perdaryti šį kūrinį, neišmesdami jo seno scenaristo L. Jacinevičiaus.

Antra, laikmetis duoda savų pliusų. Pvz. toks kino kalbos meistras kaip R. Banionis, kuris baigė puikią kino mokyklą Rusijoje ( cic visi, kam mūsų LMTA mokykla profesiniu atveju atrodo geresnė ) net nežinojo apie tokias drono galimybes. Jis net nežinojo, kas tai yra 1987 metais. J. Krisiūno filme tas 30 metų laiko skirtumas technine prasme tikrai matosi. Operatorius Julius Sičius, su kuriuo man teko dirbti, yra puikus. Nors, dievai mato, mūsų feng shui su juo nesutapo iki neeeegaaalėėėjyyyymoooo, aš keliu prieš Julių kepurę ir teigiu, kad tai – vienas perspektyviausių ir talentingiausų Lietuvos operatorių. Norite prisikabint prie kadro kokybės? Nu ne, neišeina.

Trečia, R. Krisiūnas perkėlė savo kūrinį keletą metų vėliau. Tai mano paauglystės laikai ir kaip sakoma anekdote apie davatką, tai: “Kunige, jau ant ko ko, bet ant poterių manęs nepapi…tę”. Aš čia apie kino dailininkus ir kostiumininkus. Nors man pačioje pradžioje ir kliuvo stadiono tvoros, kaip neatitinkančios laikmečio, daugiau kliurkų nebuvo. O Neringa Bačiuskaitė yra labai kruopšti. Irgi reto talento madam.

Voila, einam į filmą. Ta proga turiu lygai tris pastebėjimus.

Sirdys

Kadras iš Justino Krisiūno filmo „Širdys“

Pirma. Man sunku vertinti jaunų aktorių ( 10 – 22 metai ) vaidybą, nes jie nėra kino profesionalai. Čia jau reikia vertinti režisieriaus darbą su jais ir tai palieku žiūrovų sprendimui. Beje, tai yra J. Krisūno stiprioji pusė, nes jis ilgą laiką dirbo su paaugliais, tad spręsti žiūrovams. O vat…

O vat ateikime į suaugusiųjų pasaulį. Filmo pradžioje dulkėtu vieškeliu darda autobusiukas, pilnas vaikų. Jį vairuoja A. Gradausko personažas su klaikiu peruku. Vienas jaunas pacukas prieina prie jo ir klausia, ar negali greičiau? Ok, jaunas, hormonai. Vairuotojas sako, ne, pšol von. Tada išlenda R. Kazlo personažas ir sako: “O tu žinai, kad už pernelyg lėtą važiavimą gali būti tokia pat bauda kaip ir už per greitą?”. Ką Jūs galvojate? Vairuotojas spaudžia iki dugno. Nu, ok, galvoju aš, maža kokia čia nesąmonė, bet pasirodo, kad tas vairuotojas yra…sanatorijos kažkoks tai darbuotojas, o ne vairuotojas…

Tęsiam, nes tipo čia sanatorija vaikams, kurie serga RIMTOMIS širdies ligomis. Manote ten yra gydytojų su baltais chalatais? Jie kažką veikia? Tik vienas. Šiaip čia tokia stovykla, kurioje naktimis širdininkai kvasina ir rūko, bet niekas iš personalo to nemato.

kadras-is-justino-krisiuno-filmo-sirdys-5b8bd8bdedd3d

Kadras iš Justino Krisiūno filmo „Širdys“

Toliau einame takučiu. R. Kazlo personažas turi žmoną. Tarp mano dviejų fikusų ant palangės yra daugiau chemijos ir dramos nei tarp jų, bet jie nori vaikų, vienok jų intYmus gyvenimas ( taip ir kirčiuoja ) nėra toks svarbus kaip R. Kazlo personažo noras dirbt su vaikučiais. Visi klausimai – režisieriui ir scenaristams, jei ką. Čia jie rutuliojo veiksmą.

Ok, jau pradedu pavargti. R. Banionis kūrė dramą apie širdininkus vaikus, kurių paaugliška meilė baigėsi nusivylimu. J. Krisiūnas kūrė Holivudą. Drama ws pramoga. Vienas – apie gyvenimą, kitas – apie laimę. Kam galima ten eiti? Jūsų vaikams, jei jiems 13- 17. Kam negalima? Tiems, kurie matė R. Banionio “Neatmenu tavo veido”. Nes jiems tada buvo 13 -17. Ir jie gali nuo to pasipurtyti.

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių lietuviškų naujųjų laikų kino filmų

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt