TOP 10 geriausių lietuviškų naujųjų laikų kino filmų

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2018-10-16 02:28

Spausdinti | Komentarai

Filmo "Redirected" kadras

Lietuviškų filmų kūrėjams turime labai didelių priekaištų. Ir šis sąrašas drąsiai galėtų vadintis „TOP 10 geriausių visų laikų lietuviškų kino filmų”, arba iš vis „TOP 10 visai pakenčiamų lietuviškų kino filmų”, nes jokie XX amžiuje kurti kino kūriniai vis tiek į jį nepatektų. Praeitą šimtmetį lietuviškas kinas vos vos kvėpavo, ir senieji lietuviški filmai, mūsų nuomone, yra pakankamai silpni bei pervertinti, pasauliniame kontekste iš vis jokie. Bet nenorėdami per daug užgauti senųjų metrų bei korifėjų, kurie jau nemaža dalimi suka naujas kino juostas anapusybėje, sąrašą pavadinom kaip pavadinom, visgi turėkite tai, kas aukščiau paminėta, omenyje. Tik XXI amžiuje lietuviškas kinas ima įgauti šiokį tokį kvėpavimą bei pirmuosius pieninius dantis. Nors ir dabartinė situacija Lietuvos kino industrijoje ne itin džiugina, bet tai bent jau šviesenės vilties pradžia.

10. „Redirected“ (2014) / Rež. Emilis Vėlyvis

Trenksmas – efektyvus ir nuotaikingas, tačiau tuo pačiu metu žeminantis. Jau „Zero II“ aiškiai jaučiamas hiperbolizacijos perteklius, o „Redirected“ tik įrodo, kad šis režisierius mėgsta paaštrinti. Skirtumas tik tas, kad šį kartą tas aštrumas gali įžeisti… Arba priversti šypsotis. Visai ne savo noru keturi Didžiosios Britanijos piliečiai patenka į Lietuvą. Ši ketveriukė ne šiaip sau eiliniai turistai, o sumanę greitai praturtėti kriminalinio pasaulio atstovai. Lygiai taip pat ne savo noru jiems iš paskos į šį Dievo užmirštą kraštą atvyksta ir daugiau šešėlinės veiklos propaguotojų. Užverda tikras pragaras ir nėra čia nei herojų, nei anti herojų, tik didelė košė. Pats filmas sukaltas iš nesibaigiančių veiksmo ir puikių juoką keliančių scenų. Daug kokybiškų vaizdų ir neprasto humoro. Atsigręžta į britų kiną ir atidžiai panagrinėta. Tačiau pats Lietuvos vaizdas piešiamas pasitelkus tokių TV laidų kaip 24 valandos ir TV pagalba epizodus. Kadangi to dar negana pridedamas ir kriminalų dešimtukas. Apskritai juosta palieka keistas emocijas. Jis pykdo ir džiugina vienu metu. Tenka pripažinti, kad tai vienas profesionaliausių lietuvių kūrybos darbų ir už tai lenkiam galvą. Tačiau tuo pačiu metu šis filmas ir pykdo už Lietuvos įvaizdžio sugretinimą su gūdžios Bratislavos uždraustu užkampiu. Turint bent šiek tiek sąmojingumo bus galima pasijuokti iš savęs, iš to kokie esame ir kur gyvename, tačiau vien sąmoningumo neužteks, kad filmas keltų tik ironišką juoką. Norint vien juoktis iš to kas matoma dar reikia turėti ir šiokį tokį kiekį neapykantos savam kraštui.

9. „Šventasis“ (2017) / Rež. Andrius Blaževičius

Visų pirma „Šventasis“ – politinis filmas. Pagal Eurostat statistiką, beveik 30% šiuolaikinės Lietuvos gyventojų – ties skurdo riba. Filmo veiksmas vyksta 2008-ais metais, šaliai išgyvenant finansinę krizę, bet sėkmingai galėtų vykti ir šiandien, nes situacija pasikeitė ne tiek daug, kiek norėtųsi. Posovietinis, ar tiesiog lietuviškas skurdas, apskritai socialinės problemos nėra nauja tema lietuvių kūryboje. Tai nėra nei chuliganiškas „popsas“, nei elitinis skurdo pakavimas ar meniškas egzotizavimas, nei nekokybiška muilo opera. Kas tai yra? Puikus, meninis ir tarptautiniuose festivaliuose jau pripažintas filmas, atskleidžiantis Lietuvos politinę realybę, pasiremdamas motyvuotais herojų portretais. Tai apgaulingai paprastas kūrinys, iš tikrųjų kompleksiškai atspindintis Lietuvos liberalią demokratiją, kuri kol kas nesugebėjo sukurti veikiančios gerovės valstybės visiems piliečiams. Jei konkrečiau, filme atskirai kritikuojamas valstybės institucijų (darbo biržos mokymai), žiniasklaidos (beprasmiai televizoriaus plepalai), populiariosios kultūros (užknisanti „Capuccino“ grupė) atitrūkimas nuo tikros politikos ir impotencija spręsti realias problemas. Jei anksčiau lietuviškoje kūryboje dėl visuomenės bėdų įvardijami tokie neapčiuopiami dalykai kaip likimas, prigimtinis žmogaus ar visuomenės blogis, o gal tiesiog „sistema“, „Šventajame“ viskas susakyta labai tiksliai ir konkrečiai. Filmo išskirtinumas yra jo kokybė. Nors filme rodomi skurdūs dalykai, kiekvienas kadras alsuoja aukštu meniniu lygiu. Žodžių ir siužeto posūkių – tik tiek, kiek reikia, ačiū scenaristams Andriui Blaževičiui ir Teklei bei Marijai Kavtaradzėms. Aktorių vaidyba – tiesiai į dešimtuką, ačiū Mariui Repšiui, Indrei Patkauskaitei ir Gelminei Glemžaitei. Operatorius, įsispraudęs į „sovietinį“ butą, suka rakursą tik tada, kai reikia, o kūrybiškumą atranda ir filmuodamas virtuvę per balkono stiklą, kuris fiziškai sudrebina personažų emocijas. Ačiū Linai Dabriškai. O kai matau tiek daug skirtingų lokacijų, kurios išlaiko stilistinį vientisumą ir dažnai rodomos visai ne fragmentiškai, susimąstau, kaip tai buvo įmanoma su palyginus mažu biudžetu? Nes eilinė parduotuvė ar popso daina gal ekrane ir atrodo „pigiai“ – bet kad taip atrodytų, reikia brangaus darbo. Ačiū prodiuserei Marijai Razgutei. Paprasta, bet taikli ir itin kokybiškai perteikta politinė žinutė ir yra priežastis, dėl ko šis filmas – nerealus.

8. „Vanishing Waves (Aurora)“ (2014) / Rež. Kristina Buožytė

Lietuviško kino viltimi vadinamas Vanishing Waves arba Aurora, tai meniška ir atmosferinė režisierės Kristinos Buožytės sci-fi drama. „Dingstančios bangos“ pasakoja istoriją apie eksperimentą, kuriuo metu bičas pasijungia į komoj gulinčios moteriškės smegenis. Panašiai kaip Altered States, tokiame juodame vandens pripildytame karste. Kažkaip norisi man lyginti su Altered States ar Cele, nes pagal panašią formulę vyksta dalykai, sensas kartojasi, žiūrovas atakuojamas atmosferiškais garsais ir vaizdiniais. Geras, nesiliaujantis ambientinis garso takelis – labai svarbus elementas kuriantis nuotaiką, vaizdiniai gražūs padaryti tiek geru kameros darbu, praktiniais efektais ir aktorių pastangom, plius paskaninti kompiuterine grafika, tikrai gražu žiūrėt. Su kiekvienu seansu pagrindinis veikėjas Lukas užmezga vis gylesnį ryšį su „šaltiniu“, o nuo kitų mokslininkų savo pasąmoninį romaną slepia, taip suklastodamas tyrimų rezultatus.

7. „Aš esi Tu“ (2006) / Rež. Kristijonas Vildžiūnas

Naujausių technologijų laikais sunku nustebinti ar sudominti viską jau mačiusį žiūrovą. Tačiau Lietuvos kino kūrėjai, nevengdami pavadinti savo padėties beviltiška, vis tiek pasiryžta populiarinti lietuvišką kiną. Lietuviški filmai dažnai kritikuojami dėl veiksmo stokos, paprastumo ir veikėjų poetizuoto požiūrioį pasaulį. Režisieriaus Kristijono Vildžiūno filmas „Aš esi tu“ būtent toks. Režisierius šiuo filmu stengiasi užčiuopti sunkiausiai užčiuopiamą – žmogaus vidų. Juostoje galime išvysti italų įžymybę Silvia Ferreri, o mįslingas filmo pavadinimas „You am I“ reiškia majų genties pasisveikinimą, kurį filme ištaria netikėtai pasirodantis aborigenas.  Tai istorija apie vienišą, gyvenimu nusivylusį architektą, kuris nusprendžia įgyvendinti savo svajonę – pasistatyti namelį medyje ir apsigyventi miške.  Herojus trokšta užmiršti visus rūpesčius ir ramiai bei laimingai gyventi miške. Baronas primena šiuolaikinį Lietuvos Robinzoną, kuris nori pamiršti civilizacijos suniokotą žmogų. Architektas išpildo savo svajonę – pasistatyti futuristinį namelį medyje. Namelyje yra įrengtas netgi mažas generatorius, kuris veikia tekančio vandens dėka ir gamina pakankamai energijos, kad nakties metu aprūpintų namą šviesa. Ramus Barono (Andrius Bialobžeskis) gyvenimas yra sutrukdomas, kai į netolimą kaimą atkeliauja grupė jaunuolių, kurie nori pasilinksminti gamtoje. Baronas netikėtai patenka į netoliese triukšmingai švenčiamą Dominykos (akt. Jurga Jutaitė) gimtadienį. Kūrėjams puikiai pavyko žiūrovams perteikti apčiuopiamą natūralų pasaulį. Veiksmas vyksta Lietuvos provincijoje, filmuota vasarą, kai aplinkui gausu gyvybės – medžių, čiulbančių paukščių, žydinčių gėlių. Parodoma nuostabi gamtos pusiausvyra, kurioje tik ir norisi pasilikti.

6. „Eurazijos aborigenas“ (2010) / Rež. Šarūnas Bartas

Berlyno kino festivalyje pristatytas filmas jau pelnė pripažinimą tiek užsienio šalyse, tiek Lietuvoje. Juosta buvo apdovanota trimis „Sidabrinėmis gervėmis“ – Lietuvos kino apdovanojimais. Aktorė Klavdija Koršunova buvo pripažinta geriausia aktore, Šarūnas Bartas – geriausiu režisieriumi, o „Eurazijos aborigenas“ – geriausiu 2010 m. sukurtu lietuvišku filmu. Šiame kino projekte Š. Bartas – ne tik režisierius, operatorius, bet ir scenarijaus bendraautoris bei pagrindinio vaidmens atlikėjas – pasakoja apie klajokliškas buvusio narkotikų prekeivio Genos naujo gyvenimo, artumos ir laisvės paieškas, išsitęsiančias tarp Vilniaus, Maskvos ir Paryžiaus. Kuriant „Eurazijos aborigeną“ buvo suburta marga, įvairiatautė kino profesionalų komanda. Šalia Lietuvos režisieriaus filme pasirodanti aktorė Klavdija Koršunova vadinama Rusijos nepriklausomo kino veidu. Kita Šarūno Barto partnerė filme – italų ir egiptiečių kilmės pasaulinio garso fotomodelis ir aktorė Eliza Sednaoui. Filme taip pat pasirodo Lietuvos aktoriai Arūnas Storpirštis, Ineta Stasiulytė ir Raimundas Šilanskas.

5. „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011) / Rež. Donatas Ulvydas

Istorinis veiksmo filmas savo laiku tapęs komerciškai sėkmingiausiu filmu nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Filmo biudžetas siekė apie 3,5 mln. litų. Kino teatruose filmas surinko virš 3 mln. 700 000 Lt pajamų, jį pamatė per 300 000 žiūrovų. Filmas vaizduoja legendinio „svieto lygintojo“ Tado Blindos jaunystę ir įvykius, sukrėtusius Žemaitiją 1863 m. sukilimo išvakarėse. 1861-ieji. Baudžiavos panaikinimą apraizgiusios politinės intrigos atokiame Žemaitijos kaime netikėtai virsta kautynėmis, kurioms vadovauja iš Sankt Peterburgo atsiųstas jaunas intrigantas, caro kariuomenės karininkas Janekas (Mykolas Vildžiūnas). Įsisukusios istorijos girnos įtraukia ir taikius baudžiauninkus, ir praeities vaiduoklių kankinamą dvarininką Bernardą Gruinių (Vidas Petkevičius), ir jo gražiąją dukterį Kristiną (Agnė Ditkovskytė). Į veiksmų sūkurį netyčia patekusiam Tadui (Mantas Jankavičus) tenka atsisveikinti su nerūpestinga kasdienybe ir prisiimti atsakomybę ne tik už savo veiksmus, bet ir už mylimų žmonių gyvybes. Mėgindamas suvokti savo vietą žiaurioje tikrovėje, herojus atranda vertybes, dėl kurių verta gyventi ir mirti. Kova už laisvę, teisingumą ir meilę prasideda. Naujasis kino projektas nenuvylė daugiau kaip prieš 40 metų pasirodžiusio TV serialo „Tadas Blinda“ gerbėjų. Puikus režisieriaus ir operatoriaus tandemas, įspūdingi Lietuvos vaizdai, vykę istoriniai kostiumai, sėkmingas aktoriaus amplua debiutavusio dainininko Manto Jankevičiaus pasirodymas ir bene paskutiniuose kino vaidmenyse įamžinti Antanas Šurna bei Donatas Banionis sukūrė stebuklą grąžinusį lietuviško kino gerbėjus į kinoteatrų sales.

4. „Stebuklas“ (2017) / Rež. Eglė Vertelytė

„Stebuklas” žiūrovus nukelia į 1992-uosius – kuomet iškovotos nepriklausomybės euforiją Lietuvoje temdo nedarbas, bankrutuojančių bankų aferos, mafija. Pagrindinės herojės – vietinės Biednių miestelio kiaulių fermos vedėjos, Irenos (akt. Eglės Mikulionytės) akimis žiūrovui atveriama tragikomiška socializmo ir kapitalizmo sistemų kaktomuša. Istorinių lūžių fone matome – asmenines mažo miestelio žmonių dramas, jų gyvenimuose niekas neveikia taip, kaip turėtų, net jei vieni savo galimybes prageria (tipinis sovietinis palikimas). O kiti, kaip Irena, įkūnydama, stereotipinę, stiprią ir valdingą, vyrišką moterį, labai stengiasi užsidirbti, išlaikyti fermą ir savo vyrą, prižiūrėti namus, visuomet atrodyti pasitempusi ir kontruoliuojanti situaciją, net jei fermai (buvusiam kolūkiui) gresia bankrotas. Tačiau iš kitos pusės – ji sugniuždyta, nepatirianti nei meilės, nei laimės, nuo nuolat geriančio ir nežinia, kur vis besibastančio vyro, negalinti susilaukti vaikų. Ir kai jau atrodo, kad viskas sugrius, kaip tikra amerikietiška svajonė raudonu kadilaku atvyksta svečias iš už Atlanto. Amerikos lietuvis Bernardas (vaidina garsus aktorius – Vyto Ruginis), genamas sentimentų fermos ribose buvusiai tėvų gimtajai sodybai, jis pažada išgelbėti fermą nuo bankroto. Lietuvos, Bulgarijos ir Lenkijos bendros gamybos kino juosta, jau sulaukusi savo premjeros neviename kino festivalyje, nepretenduoja nušluoti kino salių kaip E. Vėlyvis, ir galbūt nėra kinematografiškai įspūdingiausia, tačiau sukoncentruotos istorija – verta Jūsų laiko, jeigu norite pamatyti kitokią lietuvišką juostą – ir pakutenti savo prisiminimų dežutę bei pasitikrinti humoro sugedimo lygį.

3. „Ekskursantė“ (2013) / Rež. Audrius Juzėnas

Intriguojant, realiais faktais paremta istorinė drama nukelia žiūrovą į itin sudėtingus Lietuvai 1948-uosius metus. 11-metė Marija (Anastasija Marčenkaitė) su besilaukiančia mama gyvulių vagonuose buvo vežamos į  Sibirą, tačiau jai pavyksta pasprukti. Sušalusi ir pasimetusi mergaitė desperatiškai stengiasi išlikti. Savo kelyje ji susiduria su įvairiausio plauko žmonėmis. Vieni iš gailesčio mergaitę priglaudžia ir ja rūpinasi kiti be jokios sąžinės graužaties stengiasi ja atsikratyti. Nepaisant to Marija nepraranda vilties ir visais įmanomais būdais stengiasi grįžti į Lietuvą. Nuo pat pirmųjų filmo kadrų mus įtraukia jaudinanti, sukrečianti, sudėtinga istorija. Įdomu ir tai, jog filme lygiagrečiai naudojamos dvi kalbos ir jas verčiantys subtitrai. Tai suteikia realumo, sutapatina žiūrovą su to meto įvykiais. Vaizdo kokybė nepriekaištinga. Tinkamai parinkti gamtos vaizdai, scenų konstravimas padeda žiūrovui išgyventi kartu su personažu. Ir nors filme labai daug įspūdingų, gražių scenų, visgi čia veikėjai groja pirmuoju smuiku. Visi filmo veikėjai labai skirtingi, su savo istorijomis, su savo tikslais. Alkoholikas nusikaltėlis Vytiokas, kuris mergaitėje mato savo vaikystę. Nepriteklių kenčianti, vienkiemyje gyvenanti močiutė Nadia, kurios dukra nelankė daugiau nei tris metus. Vyresnę moterį įsimylėjęs lakūnas, kuris dėl jos galėtų ir kalnus nuversti, bei kilniaširdis daktaras, kuris kovodamas su savo vidiniais demonais ištiesia Marijai pagalbos ranką.  Visi šie veikėjai, nors ir bijodami tarybinės valdžios stengiasi mergaitei padėti. Aktorių darbas tiesiog puikus. Anastasija Marčenkaitė labai natūrali. Iš drovaus, išsigandusio vaiko, ji virsta savim pasitikinčia, užsibrėžto tikslo siekiančia asmenybe, kurios nepalaužė net siaubinga patirtis.

2. „Lošėjas“ (2014) / Rež. Ignas Jonynas

Igno Jonyno filmas „Lošėjas“ pasakoja neįtikėtiną istoriją, kuri akimirksniu tampa be galo artima kiekvienam žiūrovui. Vincentas (Vytautas Kaniusonis) – greitosios medicinos pagalbos darbuotojas, kuris aplinkybių bei skolų įspraustas į kampą, sugalvoja liguistą lažybų žaidimą, kuriame lažinamasi toli gražu ne dėl mėgstamos komandos ar greičiausiai bėgančio šuns. Būtent moralės tema labiausiai įtraukia stebint veikėjų pasirinkimus. Sprendimai, kuriuos priima filmo herojai, priklausomai nuo žiūrovo individualios asmenybės, gali būti šokiruojantys, kraštutiniai arba neišvengiami. Svarbiausia, kad siužetui plėtojantis, norom nenorom išnyksta ta moralinė bedugnė tarp to, kas anot visuotinės normos, yra bloga ar gera. Nejučia šypseną sukelia veikėjo džiaugsmas dėl mirusio ligonio, ar diskusija, kokio lažybų statymo nusipelno mirštanti nėščia moteris. Galiausiai vidinė Vincento kova užverda ir žiūrovo galvoje, provokuojančiai kylant klausimui, kaip korupcija persmelktoje sistemoje elgtumeisi pats? Kurie iš aplinkinių tau taptų savais, o kurie svetimais? Kiek žiaurus galėtum būti svetimų atžvilgiu, kad išgelbėtum tau brangius žmones? Stulbinantis operatoriaus darbas privers ne tik pajausti pyktį, neviltį, džiaugsmą, ironiją, bet ir užuosti žalio lietuviško miško kvapą ar mintyse įbristi į balzganą Baltijos jūrą. Režisieriui pavyko preciziškai atvaizduoti tai, ką jaučia kiekvienas lietuvis, kasdien klaidžiodamas tarp sovietmečio paminklais tapusių pilkų daugiabučių ir lygiai taip pat žaisdamas moralinį žaidimą, jau senai supuvusiuoje sistemoje.

1. „Tarp pilkų debesų“ (2018) / Rež. Marius Markevičius

„Tarp pilkų debesų”– filmas, kurio kūrimas truko apie penkerius metus, masinėse scenose filmavosi apie 700 žmonių, scenografija, kostiumai, aktorių darbas sukūrė kino šedevrą. Dažniausiai knygą būna daug kartų geresnė už filmą, tačiau šiuo atveju ši ekranizacija tokia pat gera ir įtraukia šimtu procentu kaip ir Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“. Juostos idėja parodyti ir pasakoti apie Lietuvos bei Baltijos šalių istoriją ne tik Lietuvai bet ir tarptautinei auditorijai pasaulyje. Filmas bus rodomas ir Holivude. „Tarp pilkų debesų“ pasakoja jaunos merginos Linos Vilkaitės istoriją, kai 1941-ųjų birželio 14 d. į duris pasibeldus sovietų kariškiams, Lina kartu su mama ir broliu sugrūdami į gyvulinius vagonus yra ištremiami į Sibirą. Tokio pat likimo sulaukė šimtai tūkstančių lietuvių, latvių ir estų. Filmas pasakoja tremties istoriją Linos akimis, kai vieną vakarą, pasibeldus NKVD pareigūnams, sugriaunamas mylinčią šeimą turinčios mergaitės ramus gyvenimas bei jos svajonė studijuoti dailę. Filme sukurta aplinka, kuri įtraukia žiūrovą ir leidžia kartu su veikėjais išgyventi nekaltų žmonių trėmimus į Sibirą. Leidžia stebėti kaip tikėjimas, viltis, padeda išgyventi nežmogiškomis sąlygomis, kai žmogaus gyvybė galime pavadinti yra sutrypiama, kai kiekvienas ne toks krustelėjimas, Sovietų kariškių įsakymų nevykdymas gresia šūviu, kuris bet kada gali palaužti ir sunaikinti viltį grįžti. Kūrybinė grupė, šiuo filmu atvertė ir priminė itin skaudžius Lietuvos istorijos puslapius. Filmo operatoriai leido pasinerti į įstabų tų laikų kraštovaizdį Lietuvoje bei Sibire. „Tarp pilkų debesų“ – mus, žiūrovus privers iš arčiau pažvelgti į tai ką patyrė į tikrą išgyvenimo kovą išsiųsti tautiečiai.

Taip pat skaitykite: 50 puikių filmų kuriuos per savo gyvenimą turėtų pamatyti kiekvienas

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt