TOP 5 režisierės Sofia Coppola filmai

Paskelbė: Data: 2019-11-29 09:42

Spausdinti | Komentarai

Sofia Coppola (tikr. Sofia Carmina Coppola) anksčiau buvo vadinama JAV kino princese, mat ji gimė režisieriaus Franciso Fordo Coppolos šeimoje, o antrąjį vardą gavo senelio, kompozitoriaus Carmine’o Coppolos garbei.

Būdama vos metukų ji jau vaidino krikštijamą berniuką (!) tėčio režisuotame „Krikštatėvyje“ (1972), nors jos pavardės titruose dar nebuvo. Vėliau ją vis labiau augančią galima buvo pamatyti kituose tėčio režisuotuose filmuose, iš kurių išsiskyrė „Krikštatėvis 3“ (1990 m.). Jame Sofija suvaidino Maiklo Korleonės (Alas Pacino) dukrą Merę, uždengusią savo kūnu tėvą nuo žudiko kulkos. Ši gangsterinės sagos scena tapo ne tik emocingiausiu finaliniu akcentu, bet ir puikiai iliustravo seną kaip pasaulis mintį apie tai, kad tėvų nuodėmės krenta ant jų vaikų.

Trumpam Sofia pasirodė ir kituose tėčio filmuose “Autsaideriai” (The Outsiders, 1983), “Kovinė žuvelė” (Rumble Fish, 1983), “Cotton” klubas (The Cotton Club, 1984), “Pegė Sju ištekėjo” (Peggy Sue Got Married, 1986). Kartais ją kviesdavo ir kiti režisieriai – Timas Burtonas („Frankenvynis“, 1984) ir Yurekas Bogayewiczius (“Ana”, 1987). Bet ir po šių pasirodymų ekrane Sofia nepajuto noro rimtai tęsti aktorės karjerą. Prisidėjo prie to ir pikti kino kritikai, po “Krikštatėvio 3” rašę, kad ji filmuojasi tik tėvo autoriteto dėka.

Keista, bet kaip tik tuomet, kai, regis, atsivėrė puikios aktorinės karjeros galimybės, Sofija ryžtingai keičia jau nužymėtą jos gyvenimo vektorių ir ima eksperimentuoti. Talentinga mergina veikia iš karto keliais frontais – rašo scenarijus, išmėgina rūbų dizainerės amatą (net paleidžia nuosavą madingų drabužių liniją Milk Fed), pasimatuoja fotomodelio amplua ir nusifilmuoja keliuose muzikiniuose klipuose. Bet tai tebuvo tik įžanga į režisierės profesiją, kuriai Sofija nuo šiol skiria visą savo dėmesį.

Garsiu kinematografinio pasaulio įvykiu tapo jau pirmasis Sofijos pilnametražis filmas „Jaunosios savižudės“ (1999). Realiais faktais pagrįsta penkių seserų ritualinės savižudybės istorija buvo sustyguota labai tvirtai. Dar didesnio rezonanso kino pasaulyje susilaukė antrasis Sofijos filmas „Pasiklydę vertime” (2003 m.), apdovanotas Oskaru už geriausią scenarijų. Trečiasis filmas „Marija Antuanetė“ (2006 m.) gavo Oskarą už geriausius kostiumus. O labiausiai autobiografiniais faktais pagrįstas filmas „Kažkur tarp ten ir čia“ (2010) susilaukė Venecijos kino festivalio aukščiausio apdovanojimo Auksinio liūto.

5. „ELITINIS JAUNIMAS“ (The Bling Ring, 2013)

Sofia Coppola, be jokios abejonės, pati priklauso elitiniam jaunimui (ji yra dar Coppolos “klanu” priklausančio aktoriaus Nicolaso Cage’o pusseserė) ir seniai apsiprato su tokiu statusu. Kaip ir kiekvienas menininkas ji dažnai naudojasi asmenine patirtimi ir į savo kūrybą įpina autobiografinius motyvus. Nors, pristatydama savo filmą  „Kažkur tarp ten ir čia“ (Somewhere, 2010) režisierė patarė pagrindinio herojaus režisieriaus Džonio Marko (Stephenas Dorffas) ir jo dukros Kleo (Elle Fanning) santykiuose neieškoti paralelių su režisieriumi F.F. Coppola ir paaugle jo dukra Sofiją, jų, žinoma, esama, nors „Kažkur tarp ten ir čia“ tikrai nėra vienos realios šeimos vaidybinė kino kronika. Nepasiginčysi tik su viena svarbia aplinkybe: būdama paauglė Sofija dažnai važinėjo su tėčiu po pasaulį, kai šis kūrė savo garsiuosius filmus ir apsistodavo   prabangiuose viešbučiuose. Juose mergaitė iki valios prisižiūrėjo meninės bohemos gyvenimo scenelių, ir turbūt todėl jos filme atrodo tokios autentiškos. Ši patirtis pravertė ir kuriant filmą „Elitinis jaunimas“.

Dar 1983 metais F. F. Coppola sukūrė kultiniu jaunimo filmu tapusią dramą „Autsaideriai“ (The Outsiders), kurioje tarpusavy konfliktavo dvi jaunimo grupuotės – turtingųjų tėvų atstovai ir skurdžiuose kvartaluose užaugę jaunuoliai. Dvylikametė Sofia čia suvaidino paauglę vardu Domino.

Jei „Autsaiderių“ herojams jų tarpusavio konfliktų esmę sudarė socialinė nelygybė ir noras išsikovoti savo „vietą po saule“, tai  „Elitinio jaunimo“ personažai savo jaunatvišką energiją nukreipia į patį paprasčiausią socialinės atskirties problemos sprendimą. Jei negali turėti tai, ko trokšti, pasiimk iš to, kuris turi.

Originalus šio filmo pavadinimas „The Bling Ring“ reiškia „Blizgantį žiedą“. O filmo herojai mėgsta viską, kas blizga. „Blizgančiu žiedu“ pasivadinusi jaunų žmonių kompanija (Rebeka, Markas, Niki, Kloja ir Sem) nelanko pamokų ir vartoja alkoholį. Jie pripažįsta tik tuos autoritetus, kurie padarė karjerą Holivude. Ir rengtis šis „elitinis jaunimas“ trokšta taip, kaip rengiasi jų dievaičiai. Visai nesvarbu, kad tokiems apdarams įsigyti nėra pinigų. Juk galima įsibrauti į kokios nors garsenybės butą ir gerokai „palaisvinti“ jos madingais drabužiais prigrūstą spintą. Juk aktorių ir turtuolių dienotvarkę bet kada galima patikrinti socialiniuose tinkluose Twitter bei Facebook, o adresus susirasti Google žemėlapiuose. Vadinasi, operaciją galima suplanuoti taip, kad rizika bus minimali, o grobis įspūdingas.

P.S. Po šio filmo padaugėjo panašiai organizuojamų apiplėšimų. Pirmasis buvo įvykdytas jau Kanų kino festivalio metu. Prabangiame viešbutyje „Eden Roc“, kuriame dalyvavo Paris Hilton, Sharon Stone ir kitos žvaigždės, viena elito atstovė pasigedo 1,9 mln. eurų vertės briliantų vėrinio…

4. „JAUNOSIOS SAVIŽUDĖS“ (The Virgin Suicides, 1999)

Dažnai tenka girdėti seną kalambūrą apie tai, kad tverdama genijų vaikus gamta ilsisi. Taip subtiliai leidžiama suprasti, kad kai kurios meninių ambicijų turinčios garsių kūrėjų atžalos savo darbais nė iš tolo neprilygsta ryškų pėdsaką kultūroje palikusiems tėvams. Apie JAV režisieriaus Franciso Fordo Coppolos dukrą to tikrai negalima pasakyti. Čia labiau tiktų lietuvių liaudies posakis „Obuolys nuo obels netoli terieda“.

Jei aktorės karjeroje Sofiai didelių aukštumų pasiekti tikrai nepavyko, tai tapusi režisiere ji privertė skeptikus pakeisti nuomonę apie save. S. Coppola net tapo pirmąja amerikiete, gavusia Oskarą už režisūrą („Pasiklydę vertime“). Jau pirmas jos režisuotas filmas „Jaunosios savižudės“ susilaukė palankių recenzijų ir už ryškų debiutą skiriamų apdovanojimų.

„Jaunosios savižudės“ yra mums žinomo Jeffrey Eugenideso romano ekranizacija. Tai realiais faktais pagrįsta vienos šeimos tragedija, įvykusi aštuntojo dešimtmečio viduryje Mičigane. Čia priemiesčio idilija visai nepranašauja kažkokių baisių sukrėtimų. Bent jau vidurinei klasei priklausanti šeima – tėtis, mama ir penkios paauglės dukros – negalėjo ką nors blogo pasakyti, kol trylikametė Sesilija Lisbon (Hanna Hall) be jokių akivaizdžių priežasčių nepabandė nusižudyti persipjovusi venas. Nors mergaitę pavyko išgelbėti, tačiau depresyvi nuotaika Sesilijos nepaleido iš savo gniaužtų, ir antras bandymas atsisveikinti su gyvenimu tikslą pasiekė.

Po šio atsitikimo tėvai (Jamesas Woodsas ir Kathleen Turner) bando apsaugoti likusias keturias dukras, bet išprovokuoja dar baisesnes pasekmes. Galima buvo tikėtis, kad autoriai pasistengs suvokti tikrąsias šios ritualinės savižudybės priežastis. Tačiau aiškaus atsakymo nėra nei knygoje, nei filme. Regis, jų autoriai pasitenkina tik problemos iškėlimu, palikdami teisę daryti išvadas skaitytojams ir žiūrovams.

Filmui taipogi pritrūksta įtikinamos psichologinės analizės. Komikas Danny DeVito, vaidinantis psichoanalitiką, užuot pabandęs įsigilinti į suicidinių nuotaikų esmę, pasitenkina tik priekaištais Sesilijai, kad ji „dar nepakankamai subrendusi, kad suprastų, koks bjaurus kartais būna gyvenimas“.

Pasinerti į merginų dvasinį pasaulį tik iš dalies padeda į filmo audinį vis įterpiami epizodai iš praeities, labiau idealizuojantys prisiminimus, negu suteikiantys galimybę užčiuopti progresuojančios paranojos priežastis (nuostabūs praeities epizodai dar labiau pabrėžia į sapną panašią atmosferą). Ne ką labiau prie šios problemos prisideda bandymai jaunąsias savižudes pamatyti jų bendraamžių kaimynų akimis: vienas tokių pašaliečių už kadro komentuoja įvykius.

Ryškiau akcentuojamas tik mergaičių nuolankumas despotiškiems tėvams, visomis priemonėmis besirūpinantiems savo dukrų nekaltybe.

„Jaunosios savižudės“ – tai kartu ir perspėjimas tėvams, kad jie dažniau bendrautų su savo atžalomis ir stengtųsi jas suprasti, o nebandytų vaikus įsprausti į savo pačių susikurtų gyvenimo stereotipų rėmus.

3. „LEMTINGA PAGUNDA“ (The Beguiled, 2017)

„Lemtinga pagunda“ – tai filmas, sukurtas pagal 1966 m. išleistą Thomaso Cullinano romaną „The Beguiled“, kurio pavadinimą reikėtų versti „Apgautasis“ arba „Suvedžiotas“. Pavadinimas „Lemtinga pagunda“ gerai atspindi mūsų kino platintojų plačiai naudojamą praktiką, kai originalus filmo pavadinimas yra ignoruojamas, o vietoj jo sugalvojamas žiūrovus labiau intriguojantis. Nors variantas „Suvedžiotas“, manau, intriguotų ne mažiau, nei „Lemtinga pagunda“.

Beje, pirmą kartą pagal Thomaso Cullinano romaną filmas buvo sukurtas dar 1971 metais (rež. Donas Siegelas). Jame Clintas Eastwoodas vaidina Pilietinio karo kareivį Džoną Makbernį, kurį sužeistą miške randa mergaičių mokyklos auklėtinės, pargabena jį į savo namus ir ima juo rūpintis. Jau daug metų nematęs jokios moters sužeistasis pasijunta kaip septintame danguje. Akivaizdu, kad šešios moksleivės, jų mokytoja ir direktorė greitai ims konfliktuoti tarpusavyje dėl tylenio dėmesio. Jis be vargo galėtų suvedžioti bet kurią savo išgelbėtoją, bet, atrodo, pats bus suvedžiotas ir žiauriai nubaustas…

„Lemtinga pagunda“ gana tiksliai atpasakoja svarbiausias klasikinio siužeto peripetijas ir dėl to kelia akivaizdų klausimą – kam tai reikėjo daryti? Kai kas pasiskubino naująjį filmą pavadinti feminisčių manifestu (nejaugi feminisčių tikslas yra bet kokia kaina laimėti konkurencinę kovą dėl vienintelio į bandą patekusio patino?), o pati režisierė savo filmą pristatė kaip „linksmą, siautulingą ir tuo pačiu niūroką, tačiau labai seksualų filmą“: „Žiūrovui dovanoju intriguojantį seksualumą, provokuoju jį, o galiausiai siužetą pakreipiu tokia linkme, kokios jūs negalėjote nė numanyti“.

Nieko „linksmo ir siautulingo“ klasikiniame filme nė su žiburiu neaptiktumėte. Bet Donas Siegelas savo filmą kūrė tada, kai „intriguojantis seksualumas“ buvo būdingas visai kitokių žanrų filmams.

„Lemtinga pagunda“ žiūrovą nukelia į XIX a. antrosios pusės Vidžinijos valstiją ir bando atkurti JAV pilietinio karo atmosferą. Priglaudusi uždarame merginų pensionate sužeistą šiaurietį karininką Džoną Makbernį (Collinas Farrellas) šios įstaigos direktorė Marta Farnsvort (Nicole Kidman), žinoma, vadovaujasi bendražmogišku gailestingumu ir krikščioniškąja morale. Bent jau pradžioje. Tačiau situacija ima keistis, kai patrauklus įnamis ima sveikti ir išprovokuoja masinį ilgai tramdomų seksualinių emocijų proveržį. Prasideda net savotiškos lenktynės dėl žavaus bruneto dėmesio, o ir pats Džonas netrukus ima mėgautis savo privilegijuota vienintelio „gaidžio vištidėje“ padėtimi.

Euforijos ir neįtikėtinų galimybių užvaldytas Džonas Makbernis pradeda intymiai bendrauti ir su melancholiškąja auklėtoja Edvina Debni (Kirsten Dunst), ir su lengvabūde auklėtine Elizą (Elle Fanning), visai pamiršęs tai, kad tokiu savo elgesiu paniekina subordinacijos taisykles. Atpildo už šį prasižengimą ilgai laukti nereikės.

2. „MARIJA ANTUANETĖ“ (Marie-Antoinette, 2005)

Viena garsiausių Didžiosios prancūzų revoliucijos figūrų, be jokios abejonės, buvo tautos nemėgta karalienė Marija Antuanetė, suvienijusi dvi įtakingiausias Europoje karališkas dinastijas – Habsburgus ir Burbonus. Austrijos valdovė ištekino savo dukrą už Prancūzijos sosto paveldėtojo Liudviko Augusto. Būdama vos devyniolikos metų (1774 –aisiais) Marija Antuanetė tapo karaliene, o dar po devyniolikos metų jos galva nuriedėjo žemėn po giljotinos peiliu.

Marija Antuanetė, kaip ir dvi garsiausios tos epochos damos – ponia Diubari ir ponia Pompadur – tapo ne tik rūmų intrigų, bet ir karališkos prabangos sinonimais. Garsiosios “austrės” kaprizai ir užgaidos Prancūzijos iždui kainavo tiek, kad karalienė buvo praminta “Jos didenybe Deficitu”. Ko verta vien legendinė “deimantų vėrinio paslaptis”, aprašyta ne vienoje knygoje ir atgijusi filme (2001).

Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, kaip žinia, labiausiai pagarsėjo savo posakiu “Valstybė – tai aš”. O Mariją Antuanetę geriausiai reprezentuoja jos frazė, skirta badmiriaujantiems pavaldiniams: “Jeigu jie neturi duonos, tegu valgo pyragaičius…”. Kai kurie istorikai neigia šių žodžių autentiškumą, bet jeigu kokia nors sparnuota frazė tampa legenda, ji visada bus įtikinamesnė už bet kokią istorinę tiesą.

40 milijonų JAV dolerių kainavusi kostiuminė drama “Marija Antuanetė” (ją režisavo Sofia Coppola) nepretenduoja į istorinio traktato aukštumas. Nors režisierei buvo leista filmuoti autentiškuose Versalio interjeruose ir net ten, kur neleidžiami turistai, visa autorių energija nukreipta į tai, ką patys prancūzai nuo seno vadina “glamour”. Prabangūs interjerai, puošnūs kostiumai, nuostabūs peizažai ir gražus prancūziškas makiažas amžina jaunyste spindinčiuose damų veiduose. Tikras XVIII a. madų ir aukštuomenės “gyvenimo stiliaus” katalogas. Užtai filmas baigiasi ne visiškai logiškais Marijos Antuanetės giljotinavimo vaizdais, bet kiek anksčiau. Ir tai suprantama – kraujas trykštantis ant prabangios suknelės autorių pasirinktai koncepcijai aiškiai svetimas. Nes jie savo žiūrovams taip pat kepė ne duoną, o pyragaitį… (G.J.)

1. „PASIKLYDĘ VERTIME“ (Lost in Translation, 2003)

Kiekvienam žmogui kada nors ateina toks metas, kai jis pradeda jaustis beprotiškai vienišas ir viskuo nusivylęs. Tada labiausiai norisi tik vieno – kad kas nors tave surastų. Ir kuo didesniame mieste esi, tuo stipresnis būna šis troškimas

Panašių istorijų pasauliniame kine – nors vežimu vežk. Praktiškai visos melodramos turi tą pačią siužetinę schema, tačiau tai dar nereiškia, kad visi tie filmai yra panašūs tarsi dvyniai. Nieko panašaus. Kiekvieno žmogaus gyvenimas vis tiek yra individualus. Nebūna ir dviejų identiškų meilės istorijų.

Dažnai dramų ar meilės istorijų konfliktus provokuoja ne tik herojų charakterių skirtingumai, bet ir žmones skirianti socialinė, turtinė ar rasinė nelygybė. Gana ilgai Amerikoje net buvo draudžiama rodyti skirtingos rasės žmonių santuokas: jos net buvo vadinamos „Džiunglių karštine“ (Jungle Fever) – taip šiai problemai skirtą savo filmą 1991-aisiais pavadino režisierius Spike‘as Lee.

Visada susilaukdavo negatyvaus vertinimo ir dramos, kuriuose buvo daugiau ar mažiau atvirai rodomi suaugusių žmonių ir nepilnamečių santykiai. Klasikinis pavyzdys – Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ ekranizacijos ar pernai „Scanoramoje“ matytas švedų filmas „Širdžių dama“.

„Pasiklydę vertime“ panašių filmų kategorijoms tikrai nepriklauso. Šią lyrinę dramą greičiau galima būtų charakterizuoti kadaise populiarios dainos „Štai ir susitiko dvi vienatvės“ žodžiais.

Prabangiame Tokijo viešbutyje atsitiktinai susitinka į Japonijos sostinę filmuotis viskio reklaminiame klipe atvykęs Holivudo veteranas Bobas Harisas (Billas Murray’us) ir vyrą fotografą į komandiruotę atlydėjusi jauna moteris Šarlotė (Scarlett Johansson). Abu amerikiečius kankina nemiga ir problemos su jiems visai nesuprantama japonų kalba. Todėl abi giminingos sielos nusprendė kovoti su nuoboduliu kartu ir išvyko keliauti po nepažįstamą megapolį, kuriame beveik niekas nekalba angliškai. O kas gali būti geriau už galimybę pasiklysti dideliame pasaulyje su mylimu žmogumi?

Abu vienišius sieja dar ir tai, kad jiedu nepatenkinti savo padėtimi. Bobo karjera aiškiai smunka žemyn, kaip ir atvėsę santykiai su šeima: tik iš įpratimo Bobas retsykiais informuoja žmoną telefonu arba faksu apie save (šiltu bendravimu tokius kontaktus vadinti sunku). O dvejus metus santuokoje pragyvenusią Šarlotę taip pat negali patenkinti tik garsaus vyro žmonos statusas, juk mergina turi profesionalios filosofės diplomą, kuris praktiškai niekam nereikalingas.

P.S. Filmas apdovanotas Oskaru už geriausią originalų scenarijų.

P.P.S. Angliškas filmo pavadinimas „Lost in Translation“ lingvistiniu požiūriu ne visai tiksliai išverstas kaip „Pasiklydę vertime“. Originalus pavadinimas apibrėžia ne tik situaciją, kai žmonės negali tiksliai suprasti jiems skirtų žodžių dėl netikslaus vertimo. Abu filmo herojai kenčia dar ir dėl didelio laiko skirtumo tarp Japonijos ir JAV: todėl naktį jie negali miegoti, o dieną jaučiasi apsnūdę, tarsi būtų atsidūrę kažkokioje fantastinėje planetoje. Todėl anglų kalbos subtilybes gerai išmanantys specialistai (imdb.com) siūlo S. Coppolos filmą pavadinti „Found in Isolation“ (t.y. „Aptikti izoliacijoje“). Bet tai, žinoma, tik dar vienas lingvistinis pratimas.


Taip pat skaitykite: TOP 5 režisierės Kathryn Bigelow filmai

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt