TOP 5 režisierės Kathryn Bigelow filmai

Paskelbė: Data: 2019-09-12 09:20

Spausdinti | Komentarai

Prieš ateidama į kiną Kathryn Bigelow buvo gana garsi profesionali tapytoja. Būdama 20 metų ji laimėjo Whitney muziejaus įsteigtą nepriklausomų studijų programos stipendiją. Vėliau panašiu būdu ji išsikovojo teisę studijuoti kiną Kolumbijos universiteto menų mokykloje, kurią baigė 1979 m. Ji taip pat buvo britų avangardinės menininkų grupės „Menas ir kalba“ (Art and Language) narė.

Jau studijuodama kiną mergina susidomėjo smurto tema. Savo pirmąjį (dar trumpametražį) filmą „Spąstai“ (The Set-Up, 1978) jį komentavo taip: „Aš nusprendžiau pasigilinti į prievartos prigimtį, kad geriau suprasčiau, kodėl smurtas filmuose dažnai atrodo taip patraukliai“.

Režisierė Kathryn Bigelow garsėja ne tik tvirtu charakteriu, bet ir tuo, kad renkasi sunkius siužetus. Jos filmografijoje nėra nė vienos melodramos, o tik žiaurūs kriminaliniai trileriai ir tragiškos karinės dramos. Jau pirmasis jos vaidybinis filmas „Nemylimi“ (The Loveless, 1981) pasakojo apie baikerių gaują: jame buvo tokiems filmams būdingos romantikos, tačiau netrūko ir smurto.

„Beveik tamsu“ (Near Dark, 1987) jau buvo siaubo trileris apie vaikiną, kuris neapdairiai pasimylėjo su žavia mergina, o  ji pasirodė esanti vampyrė: dabar Kalebui nėra kito kelio, kaip tapti vampyru, bet kad juo taptum, turi nužudyti pirmąją auką.

„Mėlynas plienas“ (Blue Steel, 1989) – tai žiaurus kriminalinis trileris, kuriame jauna policininkė tuoj po priesaikos pati tapo ją įsimylėjusio (!) maniako auka .

Dar viename kriminaliniame trileryje „Ant bangos keteros“ (Point Break, 1991)  veiksmas plėtojasi saulėtoje Pietų Kalifornijos pakrantėje, kur FTB agentas (Keanu Reevesas) stengiasi demaskuoti įžūlių bankų plėšikų gaują.

Kai kurie kritikai linkę manyti, kad tokiai “vyriškai” tematikai įtakos turėjo ir kolega Jamesas Cameronas. Nors jiedu vedę buvo neilgai, Jamesas Cameronas ir po skyrybų padėjo buvusiai žmonai realizuoti jos projektus ir parašė jai „Keistų dienų“ scenarijų.

Kino režisūra (tai įrodė jau šimtametė kino istorija) yra išties vyriška profesija. Moterų režisierių pasaulyje yra ženkliai mažiau. O sėkmingų ir talentingų- dar mažiau.

Feministės dažnai linksniuoja Kathryn Bigelow pavardę, tačiau režisierė jų triukšmingose akcijose nedalyvauja. Paklausta, kodėl, ji atsako trumpai: „Mano darbas – filmuoti“.

5. „ANT BANGOS KETEROS“ (Point Break, 1991)

Point-Break-1991-Keanu

Režisierė Kathryn Bigelow garsėja ne tik tvirtu charakteriu, bet ir tuo, kad renkasi sunkius siužetus. Jos filmografijoje nėra nė vienos melodramos, o tik žiaurūs kriminaliniai trileriai ir tragiškos karinės dramos. Jau pirmasis jos vaidybinis filmas „Be meilės“ (The Loveless, 1981) pasakojo apie baikerių gaują: jame buvo tokiems filmams būdingos romantikos, tačiau netrūko ir smurto.

Daugelio jos sukurtųrūsčių  filmų fone 1991 metais nufilmuota juosta „Ant bangos keteros“ atrodo ne taip depresyviai, nors ir jame pasakojama kriminalinė istorija apie tai, kaip Pietų Kalifornijos pakrantėje padaugėjo įžūlių bankų apiplėšimų. Keturi vyriškiai, užsimaukšlinę Amerikos prezidentų L. Johnsono, R. Nixono, J. Carterio ir R. Reagano kaukes, kaip reikiant patuština bankų saugyklas. Kiekviena operacija netrunka ilgiau kaip 90 sekundžių. Aišku, kad šių “profių” plikomis rankomis paimti nepavyks. Todėl energingas FTB agentas Džonis Juta (Keanu Reevesas) imasi netradicinių operatyvinės veiklos priemonių ir bando ieškoti įtariamųjų tarp… banglenčių sporto asų. Po šio filmo Keanu Reevesas kanalo MTV apdovanojimų ceremonijoje buvo pavadintas „geidžiamiausiu pasaulio vyru“.

4. „KEISTOS DIENOS“ (Strange Days, 1995)

STRANGE DAYS, Ralph Fiennes, Angela Bassett, 1995, TM and Copyright (c)20th Century Fox Film Corp. All rights reserved.

STRANGE DAYS, Ralph Fiennes, Angela Bassett, 1995, TM and Copyright (c)20th Century Fox Film Corp. All rights reserved.

Prisimenu, kaip besiartinant XX a. pabaigai viešoje erdvėje buvo emocingai aptarinėjami nerimą keliantys scenarijai (dažnai tiesiog apokaliptiniai). Vieni amžiaus pabaigą „rimavo“ su pasaulio pabaiga ir visokiausiomis pranašystėmis, kiti rimtai įrodinėjo, kad tą akimirką, kai viso pasaulio elektroniniai laikrodžiai parodys datą 2000, dėl trijų nulių kompiuterių tinklas gali lyg pagal komandą „nulūžti“, o tokia perspektyva iš tikrųjų optimizmo nespinduliavo.

Laimė, viskas baigėsi laimingai, lemtingos ribos peržengimas praėjo sklandžiai (kibernetikai, aišku, nesėdėjo rankų sudėję), bet daugelyje paskutinio XX a. dešimtmečio filmuose įtampa bei nerimas, belaukiant mileniumo, stipriai jaučiami ir dabar.

Grėsmingoje naujojo tūkstantmečio atmosferoje plėtojasi ir tuo metu režisierės Kathryn Bigelow sukurto filmo „Keistos dienos“ siužetas. Tai fantastinis kūrinys, turintis aiškių distopijos požymių, taip pat sunkiai apibrėžiamą žanrą, nes čia yra ir detektyvinė istorija, ir trileriams būdinga įtampa, ir veiksmo kino elementų, ir žinoma, netrūksta rimtiems futuristiniams filmams būdingos problematikos.

Pagrindinį vaidmenį vaidinantis britų aktorius Ralphas Fiennesas šį kartą persikūnija į buvusį Los Andželo policininką Lenį Niro, kuris šauniai prisitaikė prie globalizacijos iššūkių ir gerai įvaldė informacinių technologijų teikiamus privalumus. Paprasčiau kalbant, vyrukas verčiasi iki tol dar neregėto “intelektualaus produkto” prekyba. Jis puikiai žino slapčiausius žmonių norus ir prekiauja nelegaliai nufilmuotais vaizdo įrašais, kuriuos žiūrintys žmonės patiria svaigius “realybės šou” pojūčius. Patirti tokį „kibernetinį kaifą“ žmonėms padeda ultramodernus įrenginys SQUID.

Tai yra kaip televizija, tik dar geriau. Gali ne tik pažiūrėti svetimo gyvenimo gabaliuką, bet jį išgirsti, paragauti, pajusti, paliesti” – taip naujos rūšies narkotiką giria patiklių sielų medžiotojas. Iki šiol apsukriam avantiūristui pavykdavo išbalansuoti ant skustuvo ašmenų ir neperžengti pavojingos ribos, mat vyrukas žinojo, kad balansuoja ant peilio ašmenų, todėl stengėsi laikytis griežtų principų. Lenis nepanašus į veiksmo filmuose matomus supermenus, todėl stengiasi iš sudėtingų situacijų išsikapstyti pasikliaudamas ne jėga, bet intelektu.

O kartą į Lenio rankas pakliūva jo pažįstamos merginos nužudymo vaizdo įrašas. Simboliška, kad veiksmo laikas sutampa su tūkstantmečio pabaiga. Naujojo mileniumo pramogų ilgai laukti nereikės.

Ir dar svarbu, kad dramatiškiausi įvykiai susiję su Kalėdomis. Tik šį kartą gražiausią metų švenčių nuotaiką temdo vis labiau tirštėjantis kriminogeninis fonas.

3. „K–19“ (K–19: The Widowmaker, 2002)

K–19 The Widowmaker, 2002 film movie

Pastaruoju metu ženkliai padaugėjo vaidybinių filmų, kurių veiksmas įkalintas į metalinius povandeninių laivų kiautus. Dažniausiai tai dramatiškos ir net tragiškos istorijos apie bėdon patekusių submarinų įgulos bandymus išsivaduoti iš gelmių kalėjimo ir išsigelbėti.

Ką tik matėme pagal tikrus įvykius sukurtą dramą „Kurskas“ (Kursk, 2018, rež. Thomas Vinterbergas), atskleidžiančią dabartinės Rusijos vadovybės cinišką požiūrį į savo šalies piliečių gyvybes. 2000-ųjų rugpjūčio dvyliktąją į Barenco jūros dugną nugrimzdo nenuskandinamu vadintas rusų povandeninis laivas „K-141“: patys rusai nepajėgė po sprogimo išlikusių 23 jūreivių išgelbėti, o kitų šalių pagalbos arogantiškai atsisakė. Rezultatas žinomas – visi valdžiuos pražūčiai pasmerkti žmonės užduso, o interviu JAV žurnalistų patriarchui Larry Kingui į klausimą „Kas gi nutiko jūsų submarinai?“ ciniškos pašaipos nesugebėjęs nuslėpti Rusijos prezidentas V. Putinas atsakė: „Ji nuskendo“.

Dar vieną rusų povandeninį laivą ištikusios avarijos istoriją pasakoja režisierės Kathryn Bigelow drama „K–19“.

1961 metų liepos mėnesį „Našlių gamintoja“ praminta rusų submarina “K-19” patyrė rimtą avariją prie JAV krantų. Tada buvo iškilusi didelė grėsmė pasaulio saugumui, tačiau nuo karinio konflikto šių įvykių zonoje žmoniją išgelbėjo kapitono Zatejevo sumanumas. Filme jis vadinamas kapitonu Vostrikovu, o aktorius Harisonas Fordas nesistengia karikatūrinti savo personažo, kaip tai įprasta dabartiniuose Holivudo filmuose, vaizduojant rusus.

Represuotų tėvų sūnus Vostrikovas yra tikras kovotojas už komunizmo idealus, pasiryžęs geriau paversti laivą broliškais kapais, negu kreiptis pagalbos į „šakalus“ (tai dar ne pats griežčiausias „imperialistų“ amerikiečių apibudinimas). Tačiau vėliau jis priima teisingą sprendimą, suprasdamas, kad rizikuoja ne tik karjera, bet ir gyvybe.

Tiesą sakant, K. Bigelow filmo fabulą sudaro du vienas kitą papildantys konfliktai. Mat globalios pasaulio grėsmės fone povandeninis laivas tampa dar vieno – lokalaus – konflikto zona. Čia maištą prieš neseniai paskirtą kapitoną Vostrikovą bando sukelti vadovybės nušalintasis buvęs submarinos kapitonas Michailas Poleninas (Liamas Neesonas) – jį nemaža įgulos dalis vis dar palaiko.

Nepaisant įtempto siužeto ir gerų aktorių komandos „K–19“ patyrė skaudų finansinį fiasco: kainavęs 100 milijonų dolerių projektas Amerikoje tesurinko vos trečdalį šios sumos ir tiek pat – likusiame pasaulyje.

2. „TAIKINYS #1“ (Zero Dark Thirty, 2012)

1134604 - Zero Dark Thirty

Beveik vienu metu mūsų ekranuose vienas paskui kitą pasirodė du vaidybiniai filmai, atskleidžiantys globalios politikos įvykių užkulisius. Toks kinas dabar turi itin didelę paklausą. Aktoriaus  Beno Afflecko režisuota ir trimis Oskarais apdovanota drama „Operacija Argo“ (Argo, 2012) pasakojo apie 1980 m. Irano įkaitų krizės metu įvykdytą šešių amerikiečių gelbėjimo operaciją ir slaptą CŽV bei Holivudo vaidmenį joje. Rimčiausiu jo konkurentu varžybose dėl kino pasaulyje geidžiamiausių paauksuotų statulėlių tąsyk buvo filmas „Taikinys #1“ (jis buvo nominuotas penkiems Oskarams, bet pelnė tik vieną – už geriausią garsą).

Taikiniu #1 Amerikoje paprastai vadinamas JAV prezidentas, kurio apsaugai negailima nei lėšų, nei beprecedenčių priemonių. Ir tai suprantama – šalyje, kurioje nuo žudikų kulkų žuvo net keli prezidentai, visos priemonės išvengti panašios tragedijos yra pateisinamos. Apie tikrus ir tariamus pasikėsinimus į JAV vadovo gyvybę Holivude prikurta dešimtys kino filmų. Tačiau visada kietu charakteriu pasižymėjusi režisierė renkasi sudėtingesnę užduotį. Jos „Taikinys #1“ pasakoja apie garsiausio naujųjų laikų teroristo medžioklę.

Tarptautinė Osamos Bin Ladeno medžioklė buvo paskelbta tuoj pat, kai tik išaiškėjo Al Qaedos lyderio vaidmuo organizuojant 2001-aisiais Niujorke įvykdytą teroristinį aktą, nusinešusį beveik tris tūkstančius gyvybių. Tačiau šio gyvo taikinio tiksli būvimo vieta ilgai nebuvo žinoma. Viltis nušvito po dviejų metų, kai į JAV antiteroristinių pajėgų spąstus pakliuvo Bin Ladeno sūnėnas Amaras.

Filmas pradedamas pirma Amaro kvotos scena, vykdoma slaptame CŽV kalėjime. Seną kaip pasaulis „bizūno ir meduolio“ taktiką kaitaliojantis tardytojas Danas (Jasonas Clarke’as) neabejoja, kad net pats galingiausias džihado karys vieną dieną palūžta („Tokia žmogaus biologija“). Jei ne nuo fizinio skausmo, tai nuo psichologinio šantažo, galvą į gabalus plėšiančios sunkiojo metalo muzikos, seksualinio pažeminimo, užsiundytų šunų, priverstinės nemigos, itin siaubingų ledinio vandens terapijos procedūrų, kankinimų laukimo baimės ir nuolatinio grasinimo: „Aš tave mušiu, jei tu man meluosi“.

Kai kurias filmo scenas sunku ištverti ne tik kankinamam teroristui, bet ir žiūrovams. Tačiau šių sadistiškų priemonių dėka buvo išgauta itin svarbi informacija, leidusi 2011 metų gegužės pirmąją Pakistano mieste Abotabade pradėti karinio būrio „SEAL Team 6“ reidą, kuriam žalią šviesą Baltuosiuose Rūmuose uždegė JAV prezidentas Barackas Obama. Jau žinome, kaip baigėsi garsiausio mūsų laikų teroristo likvidavimo misija (jai filme skiriama daug dėmesio).

Beje, originalus filmo pavadinimas „Zero Dark Thirty“ karinių terminų žodyne reiškia 30 minučių po vidurnakčio. Šiuo žargonu buvo užfiksuotas Bin Ladeno mirties laikas.

1. „IŠMINUOTOJŲ BŪRYS“ (Hurt Locker, 2008)

Hurt Locker, 2008

Beveik prieš penkis dešimtmečius, kai amerikiečiai iki ausų įklimpo Vietnamo karo avantiūroje, garsus JAV rašytojas Normanas Maileris paskelbė tautiečių protus stipriai sudrumstusį straipsnį „Ką mes veikiame Vietname?“. Šiame aistringame kaltinime amerikietiškajam militarizmui labiausiai kliuvo ne tik to karo „architektams“ generolams, bet ir anuometiniam JAV prezidentui Richardui Nixonui.

Šiais laikais panašų klausimą užduoda kinematografininkai, bandantys suvokti karo Irake priežastis ir pasekmes. Tačiau ir Paulo Haggiso „Elos slėnyje“ (In the Valley of Elah, 2007), ir Briano De Palmos „Suredaguota“ (Redacted, 2007) nesusilaukė nei žiūrovų, nei kritikų ypatingo dėmesio. O štai drama Irako karo tema „Išminuotojų būrys“ vien Venecijos kino festivalyje laimėjo net penkis apdovanojimus, o Amerikoje buvo apdovanota šešiais Oskarais. Tai buvo tikra sensacija, juolab kad kažko panašaus iš moters režisierės Kathryn Bigelow niekas nesitikėjo.

Dar neprasidėjus veiksmui matome lakonišką užrašą juodame fone: „Žiaurios kovos dažnai tampa stipria ir mirtina priklausomybe, nes karas yra narkotikas“. Šio epigrafo autorius  Chrisas Hedgesas, parašęs „Elos slėnio“ scenarijų, daug laiko praleido karo gaisrų apimtame Irake, todėl gerai žino tai, ką rašo. Jis ne karys, o tik žurnalistas, savo akimis matęs žiaurią karo kasdienybę ir ją užfiksavęs savo užrašuose.

Ką amerikiečiai ir jų sąjungininkai veikia Irake, aišku nuo pirmųjų kadrų. Kamera nervingais trūkčiojančiais žingsniais juda Bagdado gatvėmis visai arti grindinio – tai mažas robotas lėtai važiuoja prie paslaptingo ryšulio, numesto tiesiog kelkraštyje. Mažą išminuotojų pagalbininką valdantys amerikiečių kariai būgštavo ne be pagrindo – į šiukšlių krūvą panašiame kauburėlyje paslėpta 20 svarų sprogmenų. Detonuojant šį mirties krovinį, žuvo seržantas Matas Tompsonas, nors jis ir buvo apsirengęs specialiais neperšaunamais drabužiais.

Iš panašių ekstremalių epizodų sudaryta didesnė pusė „Išminuotojų būrio“ siužeto. Tai tikra gyvenimo ant parako statinės epopėja, kurią žiūrėdamas  kartais net sulaikai kvėpavimą ir bijai sujudėti, kad bet koks neatsargus trūktelėjimas žiūrovų salėje neišprovokuotų nepataisomos tragedijos ekrane. Pertraukose tarp mirtinai pavojingų operacijų ištisu minų lauku tapusiose Bagdado gatvėse išminuotojų būrio vaikinai bando atsipalaiduoti, bet nuolatinė įtampa iš savo gniaužtų jų jau nebepaleidžia. Nes karas – tai stipriai veikiantis narkotikas, kurį vartojančiam kaskart reikia vis didesnių kvaišalų dozės.

Taip pat skaitykite: TOP 5 Melo Gibsono režisuoti filmai

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt