Filmas „Baikeriai“ (The Bikeriders, 2023) – savotiškas modernusis vesternas, kuriame, užuot risnoję ant ilgakarčių žirgų laukinių Vakarų prerijose, laisvieji klajūnai skrodžia Amerikos greitkelius plietiniais ristūnais ir, sunku nepastebėti, dažnai įžūliai spokso mirčiai į akis. Režisierius Džefas Nikolsas (Jeff Nichols) paėmė gerą istoriją ir padarė dar geresnį filmą.
Jūs visiškai nesuklysite aikčiodami iš nuostabos man kartodami: „Bet tai juk tikrais faktais paremtas filmas!“ Ar gali būti kitaip, jei siužetas ir pasakojimo arka taip gerai sukonstruoti, kad jau pirmomis filmo žiūrėjimo akimirkomis aš užmiršau, jog esu ne tik kino juostos stebėtoja, bet ir vertintoja – jau seniai taip buvo, kad nuo pat pradžios taip įsitraukčiau į pasakojimą, jog smegenys trumpam užmirštų visa kita. Gal kalta intriga, gal nepaprasta Ostino Batlerio (Austin Butler) charizma, o gal tiesiog visas merginas traukia pavojingi vyrai?
Nes pavojaus būta daug. Vien tai, kad baikeriai ant savo čioperių skrieja 130 km greičiu be šalmų ir jokių kitų apsaugų, priverčia plaukus ant rankų stotis piestu. Bet aš melavau. Merginas traukia ne pavojus. Jas traukia vyrai, kuriems nesiseka. Kuriuos galima guosti ir gelbėti. Dar traukia laisvė ir drąsa. O atstumia priklausomybės. Vyro negebėjimas laiku pasitraukti.
Žinoma, aš kalbu ne tik apie save – ir apie filmo veikėjus. Apie Benį (Austin Butler) ir Keitę (Jodie Comer). Benis – laukinis, neturintis darbo, nuolat įsiveliantis į peštynes, dažnai leidžiantis impulsams paimti viršų, bebaimis užsispyrėlis, kuriam užvis svarbiausia – jo motociklas ir baikerių klubas, pavadinimu „Vandalai“. Keitė – vištelė su charakteriu, žinanti ko nori, mokanti už tai pakovoti ir labai panaši į Dafnę iš Skūbi Dū. Keitė neturi nieko bendro su baikeriais, netgi megztukai jos rausvi, tačiau Benis ir Keitė įsimyli vienas kitą. Ar meilė moteriai ir laisvė išvis gali būti suderinami dalykai? Ar moteris galiausiai nepradeda pavydėti vyro jo laisvei?
Benis ir Keitė yra tikri žmonės. Kaip ir Džonis (Tom Hardy), „Vandalų“ vadas, Zipko (Michael Shannon), Kelas (Boyd Holbrook), Briusis (Damon Herriman) ir kiti baikeriai. Tik tiek, kad jie tikram gyvenime ne tokie išvaizdūs ir impozantiški kaip parinkti aktoriai. Filmas paremtas Denio Lajono (Danny Lyon) to paties pavadinimo knyga, išleista 1967 metais. Džefas Nikolsas pirmą kartą ją perskaitė 2003 metais, o filmas išėjo lygiai po dvidešimties metų.
Džodę Komer Keitės vaidmeniui Nikolsui parekomendavo Adamas Draiveris (Adam Driver), o būsimą Džonį, Tomą Hardį, jis sutiko Londone. Kaip režisierius pats prisiminė, jie tąkart smagiai kartu įkaušo. Tomas Hardis žinomas dėl tokių filmų kaip „Pašėlęs Maksas“ (Mad Max), „Betmenas: Tamsos riterio sugrįžimas“ (The Dark Knight Rises, 2013), “Pradžia“ (Inception, 2010).
Kiti aktoriai į trupę pateko per ateinačius mėnesius. Istorijos autorius, Denis Lajonas, taip pat pavaizduotas ekrane – su baikeriais nuolat besitrinantis ir juos fotografuojantis bei įrašinėjantis jaunas studentas, kuris tuo metu koledže mokėsi fotografijos ir norėjo parašyti knygą apie baikerių gyvenimą (Mike Faist).
Ostinui Batleriui (Beniui) nei daug, nei mažai – trisdešimt dveji metai, o aktoriaus karjerą jis pradėjo jau nuo trylikos, kai gatvėje prie jo priėjo aktorių ieškantis asmuo ir pasiteiravo, ar šis nenori išbandysi laimės pramogų versle. Iki šiol jis neblogai pasirodė filme „Vieną kartą Holivude“, sužibėjo biografinėje dramoje „Elvis“, tačiau ar tai dėl to, kad užsidėjo „Vandalų“ švarką ir užsėdo ant motociklo, ar dėl to, kad iš tikrųjų jam labai tinka Benio vaidmuo, „Baikeriuose“ Ostinas pasirodo itin gerai. Dauguma aktorių važiuoti motociklu mokinosi filmavimosi aikštelėje, o keli netgi patyrė nedideles avarijas.
Tačiau šiame filme vienareikšmiškai geriausia yra pati „Vandalų“ klubo istorija. Tai pasakojimas apie to meto (1965-1973 m.) kiekvieno berniuko svajonę iš vargo, nuobodulio ir pasmerktumo gyventi juodadarbio gyvenimą tapti laisviems ir stipriems, pagaliau įgyti galios patiems priimti sprendimus, kurios jie niekada neturėjo. Tai pasakojimas ne tik apie tikrą laisvę, bet ir apie laisvės mitą, kuris buvo bepradedąs sklisti septintojo dešimtmečio Amerikoje su hipių judėjimu, – narkotikai, nevaržomas seksas ir pacifizmas dažnu atveju būdavo tik poza, tik bandymas pabėgti nuo tikrovės, kurioje karai vyko, žmonės mirdavo ir skurdo, o pasaulis nebuvo vien gėlytės ir drugeliai. Tai pasakojimas apie ištikimybę ir meilę – ne tik kitam, bet ir sau, ir šiame kontekste atsirandančią būtinybę rinktis. Ar išvis įmanoma pasirinkti tarp laisvės ir meilės, o jei meilė nėra laisva, ar tai iš tikrųjų meilė? Jei laisvėje nebėra meilės, tai ko tuomet verta laisvė? Galų gale, tai pasakojimas apie šeimą, kuri priima, kai daugiau niekas tavęs nenori.
Taigi dėl šios istorijos, dėl puikiai parinktų aktorių, dėl galimybės akies krašteliu pažvelgti į svajonę apie laisvę, tikrą ar apgaulingą, verta eiti žiūrėti filmo „Baikeriai“.
