Yra žinoma, kad Barako Obamos mėgstamiausias kino filmas – „Kasablanka” (1942), Džo Baidenui labai patinka istorinė sporto drama „Ugnies vežimai” (1981) apie du britų sportininkus 1924 m. olimpinėse žaidynėse pelniusius aukso medalius, o štai Kim Čen Unas labai mėgsta filmą „Smūgiuok kaip Bekhemas” (2002), viena pirmųjų vakarietiškų kino juostų pasiekusių Šiaurės Korėją.
Kad ir ką manytumėte apie JAV prezidentą Donaldą Trumpą kaip asmenį ar politiką, jo, kaip kino gerbėjo, skonis yra plačiai žinomas ir pakankamai tvirtas. Štai penki Donaldo Trumpo mėgstamiausi filmai, įdomu, tai, kas juos vienija – faktas, kad juose beveik nėra teigiamų personažų.
5. „Pilietis Keinas“ (Citizen Kane, 1941)
Kaip mes žinome mėgstamiausius Donaldo Trumpo filmus? Nes gerokai prieš pradėdamas dalyvauti politikoje, jis pateikė jų sąrašą ne viename interviu.
Jo pirmasis pasirinkimas dažnai buvo „Pilietis Keinas“, kino istorija pasakojanti apie leidybos magnatą, tapusį politiku. Vos dvidešimt penkerių metų režisieriaus O. Welleso kino juosta“ dažniausiai vadinama pačiu geriausiu visų laikų filmu arba talpiausia kinematografinių išradimų enciklopedija. Iš tikrųjų, sunku rasti kitą filmą, kuris būtų taip radikaliai sulaužęs visas tradicijas ir suformavęs naują kino kalbą.
Viso pasaulio laikraščiai pirmuose puslapiuose informuoja apie Keino mirtį. Vėliau pristatoma jo stulbinama biografija. Abejingų Keinui nėra – vieni jį garbina kaip idealaus amerikiečio įsikūnijimą, kiti nekenčia. Vieni Keiną vadino fašistų (štai jis kino kronikos kadruose šalia Hitlerio ir Mussolinio), kiti – garsiausiu savo epochos politiku (šioje srityje jis tikrai padarė puikią karjerą, pakilęs politinės hierarchijos laiptais iki gubernatoriaus), tretiems Keinas – jokių skrupulų nežinantis kapitalistas, valdantis pasakiškus turtus, kuriuos pasiryžęs pakloti po mylimosios kojomis: įsimylėjęs artistę Sjuzen Aleksander magnatas jai pastato prabangiausius rūmus, pavadintus Ksanadu, ir iš tolimų šalių pargabena egzotiškų gyvūnų asmeniniam zoologijos sodui. Tačiau būtent ši moteris priverčia beširdžiu monstru tapusį savimylą suprasti, kad ne viską galima nupirkti už pinigus. Net už labai didelius pinigus. (Gediminas Jankauskas)
4. „Geras, blogas ir bjaurus” (The Good, the Bad and the Ugly, 1966)
Kitas nekilnojamojo turto magnato ir būsimojo prezidento „Movieline“ interviu pateiktame sąraše paminėtas 1966 m. itališkas spagečių vesternas, kurį režisavo Sergio Leone ir kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Clintas Eastwoodas.
Eastwoodas, žinoma, yra Trumpo kolega – kadaise jis buvo Karmelio (Kalifornija) meras – ir yra pasisakęs 2012 m. Respublikonų suvažiavime.
Ši pilietinio karo metu vykstanti istorija pasakoja apie tris herojus: paslaptingą, daug nekalbantį atėjūną „Gerą“, šaltakraujį premijų medžiotoją „Blogą“ ir apsukrų, bet ne itin protingą Meksikos banditą „Bjaurų“. Trijulė lenktyniauja bet kokia kaina rasti nežymėtame kape užkastą auksą. Iš tiesų, visi trys pagrindiniai veikėjai nėra nei geresni, nei blogesni už vienas kitą. Desperatiškose aukso paieškose net ir „Geras“ veikėjas ne kartą nusižengia tiek įstatymams, tiek moralei. Nuo aktorių rolių ir įsimintinų eilučių iki veikėjų aprangos ir garso takelio — sunku surasti detalių, kurios dar nebūtų panaudotos kaip įkvėpimas tolimesniems vesternams. Plačiai pripažintas vienu geriausiu net tik tarp vesternų, bet ir tarp filmų apskritai, „Geras, blogas ir bjaurus“ kiekviena scena nusipelno dėmesio.
3. „GERI VYRUKAI“ (Goodfellas, 1990)
Nesvarbu, ar Donaldas Trumpas turėtų žiūrėti filmus Baltuosiuose rūmuose, ar kalėjimo kameroje, sunku su juo nesutikti dėl šio 1990 m. Martino Scorseses epopėjos. Tas turto ir galios kerų žavesys yra grynas Trumpas.
„Geruose vyrukuose“ (1990) Scorsese atskleidė naujokų verbavimo mechanizmą, pagrįstą ydingais idealais ir elementaria baime vėliau sulaužyti kraujo priesaiką. Filmas buvo sukurtas pagal mafijos tradicijas gerai žinančio Nikolo Pileggi knygą „Gudragalvis“ (Wiseguy), todėl viskas čia alsuoja gyvenimo tiesa.
Prasideda filme pasakojama istorija 1955-aisiais rytų Bronkse. Ambicingas jaunuolis Henris Hilas, airio ir emigrantės iš Sicilijos sūnus (Ray‘us Liotta), dirba gangsterių “pasiuntinuku”, tačiau svajoja apie gerokai aukštesnę vietą šioje nusikaltėlių hierarchijoje (filmą pradeda nuoširdus vaikino prisipažinimas: „Kiek save pamenu, visada norėjau būti gangsteris“; šiuos žodžius girdime tuo metu, kai Džimis ir Tomis žudo automobilio bagažinėje gulintį žmogų). Greitai jam pasitaiko puiki proga įsiteikti vietiniam “krikštatėviui” ir gerokai pataisyti savo padėtį. Henris veda žydaitę Karen (Lorraine Bracco), kuri ilgai nežinos savo vyro tikrosios profesijos.
Vėliau vaikiną užgrius ištisa nesėkmių lavina – skyrybos su žmona, ketveri metai kalėjime, nemalonumai dėl narkotikų. Bet visa tai menkniekis, palyginus su baime gauti kulką į kaktą nuo saviškių. (G.J.)
„Puiki pramoga, su nuostabiais aktorių vaidmenimis ir siaubinga režisūra. Intensyvumas pastūmėja istoriją į priekį, o „verslas” ir tai, kaip jis buvo tvarkomas, buvo tiesiog įspūdingas”, – dalinas peržiūros įspūdžiais Donaldas Trumpas.
2. „Krikštatėvis“ (angl. The Godfather, 1972)
Kalbant apie spaudimą darančius gangsterius, ši nepriekaištinga mafijos istorija, visų mafijos epų epopėja, taip pat pateko į Trumpo mėgstamiausių filmų penketuką. Dar vienas įdomus pasirinkimas.
Be jokios abejonės tai – ikoniškiausias visų laikų gangsterių filmas ir vienas geriausių kada nors sukurtų filmų. Šis 1972 m. šedevras, kurį režisavo Francis Ford Coppola, sukurtas pagal populiarųjį Mario Puzo romaną (jie abu dirbo rašant scenarijų). Jame vaidina tokios žvaigždės kaip Marlonas Brando, Alas Pacino, Diane Keaton ar Jamesas Caanas ir šio darbo rezultatas – 3 „Oskarai“: už geriausią filmą, už geriausią aktorių ir už geriausią adaptuotą scenarijų.
Sudėtingas, bet sklandus siužetas su švelniu galios ir moralės atspalviu išsivysto į elegantišką ir nepriekaištingą Dono Vito Corleone asmens, jo šeimos, kuri yra viena galingiausių Niujorko mafijos šeimų, ir jo veiklos portretą. Tokioje „amerikietiškoje svajonėje“ gyvenantis italų imigrantas sukūrė savo kriminalinę šeimą iš nieko.
Nuo noir atmosferos iki žymiojo garso takelio – viskas šiame filme puiku.
1. „Vėjo nublokšti“ (Gone With the Wind, 1939)
Šis 1939 m. filmas gana dažnai pasirodo šiuolaikiniuose kultūros karuose, turint omenyje, kad jis beveik toks pat senas kaip Donaldas Trumpas ir Joe Bidenas.
Margaret Mitchell novelė „Vėjo nublokšti“ daugumai vis dar yra svarbus literatūrinis palikimas. 1939 metais išleistas filmas buvo ne ką mažiau garbinamas, nei pati knyga. Filme, kuriame pasakojama apie manipuliatyvią Pietų gražuolę ir šiurkštų spekuliantą, kurių audringas romanas užsimezga tuo metu, kai visuomenė griūva ir iš naujo kuriasi, vyksta daugelį metų per Amerikos pilietinį karą ir rekonstrukcijos laikotarpį.
Kuriant šį filmą buvo susidurta su daugybe problemų, nepatenkinti aktoriai, jų trūkumas, režisieriaus pakeitimas ir panašiai. Atrodo, kad filmas buvo pasmerktas žlugti, bet taip neįvyko. Nors filmas ir susilaukė daug pelnytų diskusijų dėl jame vaizduojamo pilietinio karo ir Konfederacijos, vis dėlto tai vienas geriausių klasikinio laikotarpio Holivudo meno kūrinių. Jis uždirbo stulbinamą 1,8 mlrd. dolerių sumą, pakoreguotą atsižvelgiant į infliaciją, ir šio skaičiaus (bent jau iš pirmo žvilgsnio) atrodo neįmanoma pranokti. Filmas buvo masiškai populiarus tais laikais, ir šiandien jis tebėra vertas aukštų įvertinimų. (G.J.)
Štai tokie yra filmai, kuriais žavisi Donaldas Trumpas, vienas galingiausių žmonių mūsų planetoje.
