Vienas Kaune, kita Klaipėdoje, kalbasi du improvizacijos teatro gerbėjai. Improvizacija – tai menas būti spontaniškam, be baimių ir kompleksų, drąsa nusišnekėti ir apsikvailinti, kad prajuokintum kitus. Ir visa tai ne, ne vien dėl žiūrovo, bet ir dėl savęs ir savo scenos partnerio. Nes improvizacija visų pirma yra laisvė – laisvė būti savimi. Su „Impro Kaunas“ meno vadovu Deividu Borodulinu kalbamės apie improvizacijos teatrą, nepatogumo ribas, festivalius, juoką, darbą ir sceną.
Esi „Impro Kaunas“ meno vadovas ir pats kitus mokai improvizuoti. Kas yra „Impro Kaunas“? Kaip jis atsirado? Ar tai teatrinė improvizacija ar improvizacinė komedija?
Prieš septynerius metus pora žmonių baigė kursus pas Andrių Žebrauską ir jie kurį laiką improvizavo Vilniuje, tačiau netrukus persikraustė į Kauną. Kaune jokio impro nebuvo, taigi jie patys ėmėsi iniciatyvos ir pradėjo organizuoti užsiėmimus. Iš pradžių ateidavo keturi žmonės, vėliau aštuoni ir per pusmetį grupė išaugo iki dvylikos. Bet kas galėjo ateiti ir išeiti, žmonės leido čia laisvalaikį.
Po kelerių metų užsinorėjome dirbti rimčiau, taigi prieš penkerius metus išsinuomavome ilgalaikes patalpas ir pradėjome mokinti žmones improvizacijos. Ir patys jau rimčiau žiūrėjome į impro, galima sakyti, sukūrėme teatrą. Jame turime kelis sluoksnius: vienas tiems, kurie nori leisti laisvalaikį, žaisti, o kitas žmonėms, kurie nori vaidinti profesionaliau. Pasirodome šventėse, darome gyvus vaidinimus.
O ar mūsų veikla vadinasi teatras, ar komedija, tai galima ir taip, ir taip vadinti, nes improvizacijos teatras nebūtinai turi būti juokingas, nors, žinoma, kai jis juokingas, žiūrėti gerokai įdomiau. Improvizacinis teatras apima ne tik komediją, bet ir dramą, istorijų pasakojimą. Improvizaciją 80 proc. sudaro komedija, tačiau viskas persipynę.
Reiškia, įdomu yra tada, kai juokinga?
Juokinga būna tada, kai aktoriai sąveikauja su žiūrovais ir kartu atranda visokių įdomybių, nes pasitaiko daug staigmenų ir klaidų, o būtent staigmenos ir klaidos sukelia juoką. Smagu būna ir susimauti, ir iki absurdo nueiti, net nereikia stengtis.
O su dramos teatru improvizacija vis dėlto negali lygintis, nes neįmanoma per tokį trumpą laiką sukurti gylio. Dramos teatre aktorius jau turi visus duomenis ir žinias, jis yra visiškai pasiruošęs. Impro esmė yra išeiti į sceną nepasiruošus. Tai reiškia, kad bus daug staigmenų, tačiau gylio nepasiruošęs neišgausi.
Tuomet turbūt tai ir yra pagrindinis skirtumas tarp improvizacinio teatro ir tradicinio teatro?
Manau, kad taip. Pats nesu profesionalus aktorius, tačiau turiu daug draugų aktorių, ir kiek man teko jų klausytis, jie vaidindami labai gilinasi į save, ruošdamiesi namie savo rolei daug laiko skiria sau, o improvizacijoje kaip tik dėmesys labiau nukreipiamas į kitus žmones, į scenos partnerį – į save gerokai mažiau. Imi informaciją iš kitų, kad galėtum kartu kurti. Improvizacija nėra vieno žmogaus šou.
Pastačius vieną šalia kito profesionalų aktorių su impro aktoriumi aiškiai matyti, kad profesionalus aktorius gilinasi į save. Tačiau nors impro prasmės atžvilgiu ir yra dažnai paviršutiniška, būna, kad ir mes užkabiname gilesnes temas. Ypač taip nutinka, kai improvizatoriai yra patyrę. Atsiranda ir tokių sudėtingų temų, kaip socialinė nelygybė, nors, žinoma, ir rimtos temos impro būna juokingos.
O kokie žmonės ateina improvizuoti? Ar jie visi būna linksmų plaučių ekstravertai?
Ateina visokių žmonių, ne tik ekstravertai. Tiesą sakant, neretai pasirodo ir introvertų. Mes priimame visus ir mokiname improvizuoti bet kokio plauko impro aktorius.
Tokia viena iš tendencijų, kad pas mus ateina keistesnių žmonių, tai yra tokių, kurie turi originalių idėjų ir prieš tai neturėjo terpės, kur galėtų jas išsakyti. Impro tokios mintys ir idėjos labai vertinamos.
Žmonės ateina ir dėl asmeninių priežasčių. Būdami ramios asmenybės jie nori patobulinti savo viešojo kalbėjimo įgūdžius, išdrąsėti. Turiu ir tokią grupę, šešis ar septynis asmenis, kurie visi yra plepūs ir aktyvūs, gan stiprūs impro.
O kiek laiko užtrunka, kol visiškai žalias improvizacijos aktorius pasiekia pažengusį lygį?
Na, jei ateina visiškai žalias žmogus, drebantis ir bijantis, jam reikia apie mėnesio apsiprasti su scena, ir tada po metų jau gali sklandžiai improvizuoti scenoje. Dvejų ar trejų metų reikia, kol žmogus įvaldo improvizaciją. Vertinu daugiau remdamasis savo patirimi, nes kai atėjau į impro, pats buvau užsidaręs ir nesocialus. Galiu pasakyti, kad man reikėjo penkerių metų, kol išmokau visiškai pasitikėti savimi ant scenos.
Taigi apibendranant reikia trijų etapų: pirmas reikalingas išdrąsėti, antras, kad atrastum bendrą kalbą su savo scenos partneriais, ir trečias, kad jau visiškai pasitikėtum savimi.
O ar per visus tuos improvizacijos metus pasikeitė tavo ribos? Juk kiekvienas turime savo ribas, ką galime ir ko negalime. Ar dažniau jautiesi patogiai nepatogiose situacijose?
Gyvenime tai tikrai impro praplėtė mano ribas. Nes pabūni visokiuose amplua. Pabūni ir sveikuoliu, ir nesveikuoliu, ir vargšu, ir nuskriaustu, ir kuris pats skriaudžia. Ir taip pasižaidęs ant scenos pradedi plačiau mąstyti apie gyvenimą.
Ribos prasiplečia ir scenoje. Nesinori likti savo komforto zonoje, netgi pats trokšti patirti staigmenų. Dažnai pasitaiko, kad patyrę improvizuotojai jau žino, ką daro ant scenos, kas veikia, kas prajuokina žiūrovą, ir nebesistengia ieškoti nieko naujo – daro tai, ką jau gerai moka. Ir jie nustoja rizikuoti.
Aišku, gali sakyti, kad improvizacija pagal apibrėžimą yra rizikinga, tačiau ir improvazicija po daug vaidybos metų irgi gali tapti komforto zona. Todėl aš visada sakau, kad reikia ieškoti būdų išeiti iš šitos būsenos. Ir žiūrovai iškart pastebi, kai neberizikuoji. O juk rizika scenoje visada priverčia ištempti ausis ir išplėsti akis.
O kaip vertini nepatogią improvizaciją? Daug kas mano, kad kuo aktoriui bus nepatogiau improvizuoti, tuo įdomesnė ir juokingensė bus ir scena. Ar sutinki su šiuo teiginiu?
Nelabai sutinku. Kai jau daug metų improvizuoji, pripranti ir prie nepatogių situacijų, taigi nebėra skirtumo, ką gausi iš žiūrovų. Man atrodo, kad kaip tik geriau yra paprastesnė situacija, kurią gali patyrinėti ir atrasti joje ką nors įdomaus. Nes patyręs improvizatorius visada išsisuks iš nepatogios situacijos ir ji nėra joks stebuklas.
Nustatyta, kad žmogaus smegenys yra užprogramuotos išsisukti iš keblumų, taigi kad ir ką joms pamesi, jos išsisuks. Įdomiausia improvizacijoj būna ne kaip nors protingai išsisukti, o dirbti kartu komandoje su kitais aktoriais ar netgi žiūrovais. Tuomet ir atrandi netikėtų dalykų.
Man visada atrodė, kad improvizacija yra žaidimas, tačiau pas tave dirbtuvėse įdedama ir daug darbo. Koks, tavo manymu, yra žaidimo ir darbo santykis improvizacijoje? Maža to, improvizacijoje, priešingai nei gyvenime, klaidos yra pagirtinos, jos suteikia scenai originalumo, daro įdomią. Taigi jeigu improvizacija yra darbas, kuriame klaidos skatinamos, kas tai per darbas?
Kai improvizaciją vadinu darbu, turiu omeny mentalitetą – kad į sceną eidamas kaip į darbą turi rimtesnį požiūrį. Ne tik pabūti scenoje, nes pabūti yra labai lengva, bet ir stengtis, nes vaidini prieš žiūrovus, o ne prieš veidrodį. Improvizuodamas kaip eidamas į darbą esi lyg gladiatorius, kuris susigalvoja sau naujų iššūkių, ir todėl esi gerokai įdomesnis kovodamas su drakonais, nei tiesiog krapštydamas nosį.
Ką scena turi „vežti“ – ar aktorių, ar žiūrovą, ir ar kartais šie du dalykai vienas kitam neprieštarauja?
Pradžioj žmogus išmoksta improvizuoti, kad jam būtų smagu, tada improvizuoja, kad būtų smagu su partneriais ant scenos, ir galiausiai, kai jis pasirodo prieš žiūrovus, kad ir žiūrovams būtų linksma. Bet viskas iš esmės yra labai susiję. Jei tau nesmagu, tai bus ir partneriui nesmagu, ir žiūrovams. Ir atvirkščiai. Tačiau nereikėtų dėl žiūrovų juoko išduoti partnerį ir pakišti jam kojos. Reikia visada galvoti, o kas toliau? Reikia stengtis rutulioti sceną, o ne ją užblokuoti.
Ko nereikia daryti improvizacijoje, ką mes esame linkę daryti gyvenime? Kas būtų improvizacijos antitezė?
Man asmeniškai tai yra drama, konfliktas, kuris niekur neveda. Aišku, improvizacijoje gali daryti ką tik nori, esi laisvas, tačiau aš pastebėjau, kad kai žmonės yra linkę konfliktuoti, tai tampa didžiulis stabdis improvizuojant. Nes laiko scenoje turi nedaug, o nori ką nors gero sukurti, ir jei partneris kurs dramą, to laiko neužteks. Todėl kai į impro ateina profesionalūs aktoriai, jiems būna sunkiau prisitaikyti, nes jie pratę į teatrą žiūrėti per konflikto prizmę.
Žodžiu, konfliktuodami mes priešinamės vienas kitam, o ne kuriame bendrą sceną, ar ne?
Taip. Aišku, galima padaryti taip, kad tas konfliktas augtų ir būtų įdomus, tačiau vis tiek save apsisunkini. Tuomet reikia galvoti apie metodus ir būdus, kaip iš konflikto padaryti komediją, arba turi atsiminti juos. Tačiau visos emocijos, kurios vyksta ant scenos, persiduoda ir žiūrovams, žiūrovai jas jaučia, taigi, tarkim, jausti pyktį ar agresiją ant scenos jiems nebus smagu.
O ar turi savo improvizacijos „dievukų“? Lietuvos ar užsienio improzatorių, iš kurių tu imi pavyzdį?
Man labai patinka žiūrėti į Rob Norman ir Adam Cawley, galbūt ne tiek kopijuoti, kiek daryti panašiai, kaip jie. Jie veda tinklalaidę, pavadinimu „The Backline“, improvizuoja daugybę metų, atiduoda visą save. Aš pats pas juos esu mokinęsis, matęs, kaip jie improvizuoja, tai jie man padarė milžinišką įspūdį. Dar toks yra Craig Uhlir, toks improvizacijos mokytojas, kuris turi labai daug energijos, staigią reakciją, visada linksmas. Tai šitie man labiausiai ir patinka.
Esi daug keliavęs ir po užsienį, „stažavęsis“ improvizacijoje, stebėjęs ne vieną užsieniečių pasirodymą, tarp jų ir amerikiečių, o amerikiečiai yra žinomi kaip improvizacijos pradininkai. Taigi dabar tu matai bendrą improvizacijos vaizdą, žinai visą kontekstą. Kaip tau atrodo europietiška ir amerikietiška improvizacija?
Įdomu, kad Amerikoj improvizacija yra labai stipri, ji turi senas tradicijas ir šaknis, o ilgo formato improvizacijos sostinė yra laikoma Čikaga. Dabar irgi labiau šnekėsiu apie ilgo formato improvizaciją, kuri yra susijusi ir su žaidimais, tačiau trunka ilgiau. Aš pats daugiausiai ja ir užsiimu. Kiek man teko stebėti, amerikiečių, labai stiprių improvizacijoje, yra gerokai daugiau nei europiečių.
Kas man nepatinka pas amerikiečius, tai kad jie į improvaziją žiūri kasdieniškai, ateina apsirengę belekaip, kai jie stovi scenoj, vaidina atsirėmę į kėdes ar sienas, atrodo, kad joje dedasi „bardakas“, nėra teatrinės aplinkos. O štai europiečiai į sceną eina gražiai apsirengę, atrodo tvarkingai, atsineša tam tikrą discipliną, atrodo, kad jie jaučia didesnę pagarbą scenai.
Europoje stiprių improvizatorių yra Anglijoje, buvau nuvažiavęs pasimokinti į tokią „Free Asociasion“, tai ten mokytojai ne tik stiprių improvizacijos įgūdžių turėjo, bet ir vaidybos. Esu buvęs mokymuose ir Kopenhagoje, Osle, važiuoju dažniausiai į festivalius, kur patogiau nusigauti, be to, šitoj Europos pusėj ilgo formato improvizacija yra populiaresnė. Anglija, Olandija, Danija. Per karantiną nuotoliu į savaitę po tris kartus improvizuodavau su užsieniečiais.
O kaip vertini lietuvių gebėjimą improvizuoti, daryti komediją, spontaniškai elgtis scenoje? Juk lietuviai garsėja kaip melancholikų tauta.
Manau, tie, kas improvizuoja ilgą laiką, jau intuityviai jaučia sceną, žiūrovus ir tai, kas įdomu bei juokinga. Tik Lietuvoj norisi daugiau įvairovės, nes čia turime stiprių trumpo formato trupių, tačiau ilgo formato vaidimų trūksta. Tarkim, užsienyje į festivalį nuvažiavęs pamatai gal trisdešimt skirtingų pasirodymų, kuriuose gausu ir klounados, ir siurrealizmo, ir kitų meno atmainų, o Lietuvoj viskas daugmaž panašu, įvairovės ne tiek jau ir daug.
Pasakojai, kad anksčiau būdavai uždaras. Tai kas tave patraukė į tokią terpę, kurioje turi būti tik drąsus, tik atviras? Nes juk improvizacijoje reikia drąsos ir atvirumo.
Pražioj man tiesiog norėjosi patobulinti savo bendravimo įgūdžius ir gerai praleisti laiką, o po kurio laiko supranti, kad nieko geriau už improvizaciją negali būti. Čia kaip „Matricoj“, kai Neo supranta galintis pats kurti matricą ir daryti viską ko užsimano, taip ir improvizacijoje gali sukurti dalykus iš oro, iš nieko, tokia kaip supergalia. Tai tas mane ir žavi.
Mane labiausiai improvizacijoje žavi spontaniškumas, greita reakcija, nes nežinai, kas bus toliau, kur tave nuves tavo smegenys, o nuveda netgi dar geriau nei būtum galėjęs tikėtis.
Mums yra taip buvę, kad improvizavome keturias valandas iš eilės, tai į galą jau buvome visi pavargę, nes smegenys nėra pratusios tokiu režimu dirbti, kai mažai galvoji, o daug kuri, daug darai.
Kokie darbai artimiausi metu dar laukia „Impro Kauno“ ir kokie tavo artimiausi impro tikslai?
Aš pats noriu daugiau pasivažinėti po festivalius ir paimprovizuoti. Dar svajoju susirasti vieną ar du žmones, kurie norėtų stipriau paimprovizuoti. Aš improvizuoti galiu bet kuriuo laiku bet kurioje vietoje, tu man tiktai duok. Žmonių, turinčių tiek daug entuziazmo, nepasakyčiau, kad yra daug. Tai man norisi atrasti daugiau tokių entuziastų.
O kaip teatras norime toliau burti žmones kartu improvizuoti, kad jie galėtų patys burtis į grupeles ir imtųsi iniciatyvos, norisi daugiau įvairovės. Kaune turime „Impro Kauną“, kurie improvizuoja dėl linksmumo, tada dar aš pats priklausau „Posh“ trupei, kurie daro grupinius, sudėtingesnius vaidinimus, tačiau labai įdomius. Dar viena trupė yra, pavadinimu „Tetris“, kuri mėgsta vaidinti absurdiškas scenas, būna labai juokinga. Tai taip ir dirbam.
O netrūksta laiko dienoj?
Jei reikia, tai randi. Visada gali mažiau dirbti ir daugiau improvizuoti.
