Drama – labai daug apimantis kino žanras, suteikiantis įsimintinas gyvenimo pamokas, širdgėlą, drąsą ir viltį. Šio žanro temos yra plačios, dažnai pateikiančios tikrai įsimintinas istorijas. Drama yra tas žanras, apie kurį galvojame išgirdę frazę „gyvenimas imituoja meną“.
Nors kai kurios dramos yra tikrai pripažintos ir tinkamai įvertintos, kai kurios tiesiog nesulaukė reikiamo pripažinimo. Pristatome 10 išskirtinių kino juostų, kurios neabejotinai vertos jūsų dėmesio.
10. „Metalo garsas“ (Sound of Metal, 2022)
Tai amerikietiška drama, kurią režisavo ir kartu su broliu Abrahamu Marderiu parašė Darius Marderis. Tačiau daugiausiai liaupsių sulaukė pagrindinis filmo aktorius Rizas Ahmedas ir garsinė filmo pusė. Be Ahmedo filme dar vaidino Olivia Cooke, Paulas Racis, Lauren Ridloff, o taip pat suvaidinti buvo pakviesta ir didelė dalis kurčiųjų bendruomenės. Amerikos kino institutas įtraukė šį filmą į geriausiųjų dešimtuką.
Filmo siužetas sukasi aplink sunkiojo metalo būgnininką Rubeną, kuris akompanuoja savo dainininkei merginai Lou. Vieną dieną Rubenas supranta, kad jo klausa drastiškai prastėja, o apsilankęs pas gydytoją sužino, jog jau neteko apie 80% savo klausos, o likusi greitu metu irgi pradings. Iš pradžių Rubenas į viską reaguoja ramiai ir toliau planuoja artėjantį pasirodymą, manydamas, kad tiesiog pasidarys operaciją ir viskas bus kaip buvę.
Lou bijodama, kad Rubenas po keturių metų blaivumo nepultų į narkotikų liūną, nuveža jį į tam tikrą įstaigą, kuriai vadovauja Joe. Vyriškis perspėja Joe, jog čia niekas jo nesutvarkys ir klausos negrąžins, nes ši vieta skirta tam, kad padėtų išmokti susigyventi su kurtumu, o ne jį „ištaisytų“.
„Metalo garsas“ tai proga šiek tiek iš arčiau pamatyti kurčiųjų pasaulį ir suprasti tikrąsias gyvenimo vertybes. Tą mums padeda padaryti puikiai sukurtas garso takelis, kuriame girdime tokius pačius prislopintus garsus ir lyg tolumoje skambančius pokalbius, kaip ir filmo herojus. Aktorius Ahmedas prieš filmavimą šešis mėnesius mokėsi groti būgnais ir bendrauti amerikietiška gestų kalba. Tai tik įrodo, kad norint pilnai perteikti savo veikėjo emocijas bei išgyvenimus, reikia kaip galima labiau įsijausti į jo gyvenimą. Tada viskas gausis taip natūraliai ir užburiančiai, kaip gavosi Rizui Ahmedui.
9. „Mangrove“ (2020)
Tai istorinė, tikrais įvykiais paremta, drama, kurią režisavo ir kartu su Alastairu Siddonsu parašė Steve‘as McQueenas. Filmas yra pirmoji „Small Axe“ antologijos dalis, kurios premjera įvyko Niujorko kino festivalyje. Filme vaidina tokie aktoriai, kaip Letitia Wright, Shaunas Parkesas, Malachis Kirbys ir Jackas Lowdenas.
Filmas paremtas 1971 metais vakarų Londone vykusiu „Mangrove Nine“ teismu. „Mangrove Nine“, tai devyni juodaodžiai britų aktyvistai 1970 metais bandę sukelti riaušes prieš policiją, norėdami išsaugoti „Mangrove“ restoraną, kuris buvo juodaodžių bendruomenės susitikimų vieta. Policija restorane dažnai rengdavo reidus, ieškodami narkotikų, kuriais neva ten prekiaujama. Nebeiškentę tokio policijos elgesio, 1970 metų rugpjūtį juodaodžių bendruomenė įžygiavo į policijos nuovadą, kurioje dėl smurto tarp policininkų ir protestuotojų buvo suimta daugybė žmonių. Tarp jų ir „Mangrove Nine“ vadinama grupelė.
Filmo siužetas sukasi aplink juodaodį restorano „Mangrove“ savininką Franką Crichlową ir apskritai apie visą juodaodžių bendruomenę. „Mangrove“ restoranas juodaodžių bendruomenei nėra tik vieta, kur galima pavalgyti ar smagiai praleisti laiką su savo bendraminčiais, ši vieta tai prieglobstis, saugantis nuo žiauraus ir neteisingo juos supančio pasaulio. Tačiau dėl praeityje turėto naktinio klubo ir dėl to, kad Frankas atsisako tiekti restorane anglišką maistą, policija nuolat randa būdų, kaip prikibti prie restorano ir jo šeimininko. O tai priveda prie streiko policijos nuovadoje, kuris netikėtai tampa smurtiniu. Policija suima Franką ir dar aštuonis dalyvius, o valdžia, norėdama pamokyti visus juodaodžius, padaro iš devintuko pavyzdį bei pateikia kaltinimus už riaušių sukėlimą. Filmo scena persikelia į teismo salę, kurioje sprendžiamas „Mangrove Nine“ likimas.
Pagrindinė „Mangrove“ filmo tema iki šiol yra neišsemiama. Ji buvo aktuali dar prieš įvykstant tikrajam „Mangrove Nine“ protestui ir teismui, ji buvo aktuali šio įvykio, kuris britų pilietinių teisių istorijoje padarė rimtą pokytį, metu, ji buvo aktuali, kai Steve‘as McQueenas ir Alastairas Siddonsas rašė filmo scenarijų ir apmaudu, bet net ir dabartiniame, naujų technologijų ir dirbtinio intelekto pilname pasaulyje, rasizmo tema yra vis dar aktuali.
8. „Niekada, retai, kartais, visada“ (Never Rarely Sometimes Always, 2020)
Tai amerikietiška drama, kurios režisierė ir scenarijau autorė – Eliza Hittman. Režisierė savo filmografijoje turi tokius filmus, kaip „Beach Rats“ ir „It Felt Like Love“, o taip pat režisavo dvi populiaraus serialo „13 priežasčių kodėl“ serijas. Tačiau „Niekada, retai, kartais, visada“ yra kol kas geriausias Hittman kūrinys.
Filmo siužetas sukasi aplink ramią paauglę vardu Autumn (Sidney Flanigan), kuri, rodos, ant savo pečių nešioja viso pasaulio naštą. Mergina išsiskiria iš savo bendraamžių, o vienintelė draugė, tai jos pusseserė ir bendradarbė Skylar (Talia Ryder). Filmo pradžioje suprantame, kodėl Autumn atrodo tokia prislėgta; merginai dar tik 17 ir ji sužino, kad laukiasi. Supratusi, kad Pensilvanijoje, savo gimtojoje valstijoje, mergina negalės nutraukti nėštumo, Autumn apie savo padėtį pasako Skyler, kuri, savo ruožtu, iš maisto prekių parduotuvės, kurioje dirba abi merginos, pavogia šiek tiek pinigų, kad galėtų kartu nuvykti į Niujorką.
Pasiekus kliniką Autumn sužino, kad laukiasi ilgiau, nei manė, tačiau abortą atlikti ji vis dar gali. Po nepatogios nakties važinėjant metro ir kitais būdais leidžiant naktį, merginos atvyksta į kitą kliniką, kurioje darbuotoja užduoda Autumn daugybę klausimų, į kuriuos atsakyti ji turi: niekada, retai, kartais arba dažnai – scena, pagal kurią buvo pavadintas filmas. Atsakinėdama į klausimus mergina susiduria su giliai savyje užslėptais jausmais ir emocijomis.
Drama puikiai vertinama dėl savo natūralaus, neperspausto siužeto ir nuostabaus aktorių pasirodymo. Nors filme dialogo tarp merginų nėra itin daug, tačiau jų veidai ir kūno kalba dažnai pasako daugiau nei būtų galima išreikšti žodžiais. Merginos puikiai dera viena prie kitos, bet ir nėra per daug panašios. Dažnai filmuose apie paauglius ar vaikus bandoma manipuliuoti žiūrovais vaizduojant trapią ir tyrą jaunystę, o pokalbiai labiau panašūs į tai, kaip pagyvenę žmonės mano, jog jaunimas kalba, kitaip sakant, dirbtinai. Tačiau Hittman viską rodo taip, kaip yra. Pasaulis yra žiaurus. Pasaulis ypač pavojingas jaunoms merginoms, keliaujančioms po Ameriką ir ne tik. Merginos dažnai matomos kaip daiktai, kaip grobis, nesvarbu, ar tai per daug lipšnus vadybininkas, mėgstantis bučiuoti savo darbuotojoms rankas, ar gašlus vyriškis, sutiktas autobuse. Tačiau ši istorija, visų pirma, yra apie merginų tarpusavio ryšį. Apie draugystę, nugalinčią viską ir apie dalykus, su kuriais kasdien susiduria daugybė ne tik Amerikos, bet ir viso pasaulio moterų.
7. „Quo Vadis, Aida?“ (2021)
Neseniai pasibaigusioje Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonijoje, kurią gruodžio 11 d. vakare tiesiogiai iš Berlyno transliavo LRT plius, geriausiu Europos filmu paskelbtas Bosnijos ir Hercegovinos filmas „Quo Vadis, Aida?“.
Apdovanojimų nusipelnė taip pat šio filmo režisierė Jasmila Žbanić ir pagrindinio vaidmens atlikėja Jasna Djuricič.
Filmas primena apie vieną juodžiausių naujųjų laikų istorijos puslapių – etnines žudynes 1995 metais Srebrenicoje.
Režisierė Jasmila Žbanić atkreipė į save dėmesį jau pirmuoju vaidybiniu filmu „Grbavica“ (2006 m.), kuriame buvusioje Jugoslavijos teritorijoje siautusio žiauraus pilietinio karo pasekmes parodė per paprastų žmonių likimus. Pagrindinė filmo herojė vieniša mama Esma (akt. Mirjana Karanovic), gyvenanti Sarajevo rajone Grbavica bei auginanti dvylikametę dukrą, vos suduria galą su galu ir dvasinio nusiraminimo ieško psichologinės terapijos seansuose vietiniame moterų centre.
Pilietinio karo pasekmės persekioja ir antrojo režisierės filmo „Kelyje“ (Na putu, 2010 m.) herojus. Sarajeve gyvenanti jauna bosnių pora Luna ir Amaras turi gerai apmokamus darbus, bet abu vis dar kamuojami nepamiršto brolžudiško karo košmarų: Lunos tėvai tapo etninio genocido aukomis, o Amaras neteko kare nužudyto brolio.
„Tiems, kurie nepasakoja istorijų“ (For Those Who Can Tell No Tales, 2013 m.) buvo drama apie australę turistę, kuri atvyko į vakarų Bosniją pasigrožėti vietinėmis architektūrinėmis įžymybėmis ir netikėtai susipažino su nuo turistų kruopščiai slepiamais netolimos praeities nusikaltimais.
Savotišku atokvėpiu nuo skaudžių aktualių prisiminimų režisierei tapo filmas „Meilės sala“ (Otok ljubavi, 2014 m.). Čia populiarus Sarajevo rokeris ir jo žmona nusipelnė nerūpestingų atostogų pamėgtame Adrijos jūros salos kurorte, kuriame porelės laukia daug pikantiškų siurprizų ir jų santuokos tvirtumo išbandymu.
O štai „Quo Vadis, Aida?“ žiūrovus vėl nukelia į 1995-ųjų liepą, mažą Srebrenicos miestelį, kurį užima serbų armija. Jungtinių Tautų vertėjos Aidos vyras su dviem sūnumis atsiduria tarp tūkstančių žmonių, kurie tikisi rasti prieglobstį JT stovykloje.
Galėdama disponuoti itin slapta informacija Aida turi priimti sunkius, jai ir jos šeimai lemtingus sprendimus. Svarbiausias jos tikslas – išgelbėti vyrą ir vaikus nuo Serbijos respublikos vadovo generolo Mladičiaus pradėtų represijų.
„Quo Vadis, Aida?“ pirmiausia buvo įvertinta publikos apdovanojimu Roterdamo kino festivalyje, pristatyta Venecijos festivalio pagrindinėje programoje, o jos režisierė Jasmila Žbanić gerai pažįstama „Kino pavasario“ žiūrovams: anksčiau festivalyje rodyti trys jos filmai „Pakeliui“ (2010), „Tiems, kurie nepasakoja istorijų“ (2013) ir „Meilės sala“ (2014).
Filmo pavadinimas atkeliavo iš Nobelio premijos laureato Henryko Sienkiewicziaus romano „Quo Vadis?“ ir apokrifinių krikščionių pasakojimų, anot kurių, prasidėjus pirmiesiems krikščionių persekiojimams Romoje Šv. Petras, kaip ir daugelis kitų krikščionių, pabūgęs dėl savo gyvybės pabėgo iš miesto. Eidamas keliu jis neva sutiko Kristų, kurio paklausė: „Kur eini, Viešpatie?“ (Quo vadis, Domine?). Į tai Kristus atsakė: „Jei tu palieki mano žmones, tai aš grįžtu, kad būčiau antrą kartą nukryžiuotas“. Tada susigėdęs Šv. Petras sugrįžo atgal į Romą, kur buvo nukankintas ir nukryžiuotas.
Režisierė Jasmila Žbanić primygtinai neakcentuoja biblinių paralelių, bet Aidos pasirinkimas kovoti visomis savo išgalėmis tikrai vertas kuo didžiausios pagarbos.
P.S. 1995 liepą krikščionys serbai nužudė apie aštuonis su puse tūkstančių Bosnijos musulmonų, daugiausia vyrų. Dar 25 tūkstančiai moterų ir vaikų buvo deportuoti. Saugia zona (safe zone) pavadintoje Srebrenicoje specialiose salėse, tarsi po archeologinių kasinėjimų, sušaudytųjų kūnai buvo pateikta atpažinti motinoms, žmonoms, dukroms.
„Quo Vadis, Aida?“ – tai emocingas requiem, pradžioje skambantis vos girdimai, bet tolydžio vis labiau garsėjantis.
„Kur eini, išprotėjęs ir moralinius imperatyvus išdavęs pasauli?..“ (Gediminas Jankauskas)
6. „PAVAIRUOK MANO AUTOMOBILĮ“ (Doraibu mai kâ/ Drive My Car, 2021)
Japonų režisierius Ryûsuke Hamaguchi šiemet žiūrovų teismui pateikė du pilnametražius filmus. Metų pradžioje Berlyno kino festivalyje Didžiuoju prizu buvo apdovanota jo drama „Sėkmės ir fantazijos ratas“ (Wheel of Fortune and Fantasy) – į muzikinę fugą panašios trys persipinančios novelės, subtiliai pinančios ryškiomis intrigomis nepasižyminčių žmogiškų santykių raštą.
O net trimis prizais šiemet Kanų kino festivalyje apdovanotas filmas „Pavairuok mano automobilį“, sukurtas pagal Harukio Murakamio apsakymą (iš knygos „Vyrai be moterų“), dvelkia subtilia čechoviška intonacija dar ir todėl, kad į siužetą įsiterpia nemaraus psichologinio teatrinio šedevro „Dėdė Vania“ vis dar aktuali problematika
Iš trumpo apsakymo gimusiame beveik trijų valandų trukmės filme „Pavairuok mano automobilį“ A. Čechovo veikalas turi svarbų prasminį svorį. Pagrindinis herojus Jusukė Kafuku (Hidetoshi Nishijima) yra teatro režisierius, važiuojantis į Hirošimą teatro festivaliui statyto spektaklį pagal „Dėdę Vanią“.
Jusukę kelionėje lydi jauna vairuotoja Misaki (Tôko Miura), su kuria režisierius užmezga šiltus ir draugiškus santykius, kurie vyrui padeda kompensuoti žmonos Oto neištikimybės sukeltą skausmą ir staigią jos mirtį, taip ir neišsiaiškinus pašlijusių santykių priežasčių.
Beveik tris valandas trunkančio filmo ritmas labai lėtas, personažų charakterių raida – taip pat. Net tradiciniai pradiniai titrai kažkodėl pasirodo tik baigiantis pirmos valandos veiksmui.
Pagrindiniai įvykiai pamažu plėtojasi interjeruose, automobilio viduje, repeticijose (retrospektyvos scenose repetuojamas S. Becketto „Belaukiant Godo“). Apgaudinėto vyro ir jo žmonos meilužio tarpusavio santykiai bandomi plėtoti tik profesinės veiklos lauke (Oto meilužiui Kodžiui Jusukė pasiūlė suvaidinti dėdę Vanią), bet vien tuo, aišku, neapsiriboja.
A.Čechovas režisieriaus Ryûsukės Hamaguchi kūryboje užima svarbią vietą. Jau ankstesniajame jo filme „Asako 1 ir 2“ (2018) buvo svarbus epizodas, kuriame personažai diskutavo, kaip šiais laikais reikia vaidinti Čechovą ir konkrečiai jo „Tris seseris“.
Dabar režisierius panašiems samprotavimams palieka kur kas daugiau erdvės.
Angliškas filmo pavadinimas „Drive My Car“ melomanams primins tokio pat pavadinimo „The Beatles“ dainą, kurioje mergina prašo vaikino pavairuoti jos automobilį, nors jokio automobilio ji neturi. Akivaizdu, kad tai seksualinių vilionių metafora (tai savo metu patvirtino ir Paulas McCartney).
Žodžiu, ilgo seanso metu galima neskubant apie daug ką pamąstyti. O tai mūsų dinamiškais laikais tampa didele retenybe. (G.J.)
5. „SUPERNOVA“ (Supernova, 2021)
LGBTQ+ tematika mūsų politiniame gyvenime jau kurį laiką išvirsta į piktas batalijas Seimo rūmuose ir triukšmingai reiškiamus neapykantos proveržius gatvėse, ypač „vaivorykštinių“ eisenų metu.
Tuo tarpu filmuose ši tematika dažniausiai nagrinėjama subtiliai, su gilia žmogiška simpatija ir, aišku, „be pykčio“. Vien per pastaruosius dvejus-trejus metus tokių filmų kolekciją papildė mums žinomi jaudinantys kūriniai „Mėnesiena“ (Moonlight, rež. Barry Jenkinsas), „Vadink mane savo vardu“ (Call Me by Your Name, rež. Luca Guadagnino); „Aštuoniasdešimt penktųjų vasara“ (rež. François Ozonas). Sąrašą galima pratęsti.
Į šią gretą dabar stojo pernai sukurta drama „Supernova“ (rež. Harry Macqueenas) – savotiškas „kelio filmas“ apie du pagyvenusius meilužius: vieną jų kamuoja progresuojanti demencija.
Abu filmo herojus Semą ir Taskerį (juos vaidina patyrę aktoriai – britas Colinas Firthas ir amerikietis Stanley Tucci) filmo pradžioje aptinkame keliaujančius šlapiu Anglijos greitkeliu, o viena pirmųjų filmo frazių (aiškiai ištraukta iš platesnio konteksto): „Juk mes atgal jau nebegrįšime“.
Semas ir Taskeris susipažino prieš dvidešimt metų. Tada amerikietis perplaukė Kambrijos miško ežerą ir kitoje pusėje surado jauną britą, čia gyvenantį sename dvare. Jau pirma pažintis baigėsi abipusiais intymiais santykiais ir, kaip sakoma klasikinės „Kasablankos“ finale, „naujos draugystės pradžia“.
Ta draugystė po dvidešimties metų patirs skaudžius išbandymus. Buvęs garsus rašytojas Taskeris pamirš raides, net savo ir draugo vardus, pamirš net kaip reikia naudotis tualetu. Tačiau muzikantas Semas ir tada atsisakys draugą palikti slaugos namuose. Nes jau nebeįsivaizduoja be jo savo gyvenimo.
„Supernova“ – dviejų aktorių benefisinis filmas, akivaizdžiai iliustruojantis, kaip amerikietška ir britų aktorinė mokykla gali tobulai papildyti viena kitą. Stanley Tuccio arsenale – ryškūs holivudinio reginio potėpiai (šio aktoriaus persikūnijimus matėme daugelį kartų). Tuo tarpu Colinas Firthas, kaip visada, puikiai valdo subtilių pustonių kalbą.
Dažniausiai abu aktorius kadre matome kartu, bet nė vienas jų nesistengia dominuoti kito sąskaita. Tiesiog tobulas aktorinio meistriškumo balansas. (G.J.)
4. „Queen and Slim” (2019)
„Kvyn ir Slimas“ – drama, sukurta pagal tikrus, pasaulyje garsiai nuskambėjusius įvykius ir paskatinusi tūkstančius jungiantį judėjimą. „Oskaro“ nominaciją gavęs už filmą „Pradink“ britų aktorius Daniel Kaluuya (Slimas) ir modelis bei aktorė Jodie Turner-Smith (Kvyn) keri puikia vaidyba tobulai įsikūnydami į savo personažus už ką pelnė įvairias nominacijas.
Prasidėjęs kaip nekaltas šiuolaikinis romanas apie du „Tinder“ pažinčių programėlėje vienas kitą suradusius juodaodžius herojus pirmojo pasimatymo metu vakarieniaujančius ne itin prabangioje užkandinėje, filmas iš tikrųjų skelbia visame pasaulyje aktualią ir skaudžią žinutę. Tai JAV išplitęs ir daug aukų sukėlęs nepagrįstas policininkų smurtas prieš juodaodžius asmenis. Tai vyksta jau daugelį metų ir filmas parodo tik vieną iš tūkstančių panašių atvejų.
Kvyn ir Slimas, baigę savo pasimatymą ir važiuojantys namų link, nekaltai šnekučiuojasi, kai juos sustabdo policijos pareigūnas. Turėjęs tik neparodyto automobilio posūkio pretekstą, policininkas pradeda tardyti vairuotoją vis griežčiau. Pasipiktinusi moteris perspėja, kad pareigūnas peržengia ribas ir įtampai kylant, šis peršauna jos koją. Tada įvykiams klostantis žaibo greičiu, Slimas gindamasis peršauna pareigūną su jo paties ginklu. Šaltas advokatės Kvyn protas pateikia argumentus, kodėl jie privalo sprukti. Žinodama visuomenės nusistatymą prieš juodaodžius ji tikina, kad teismas šį įvykį traktuos ne kaip gynybą, o kaip teisėtvarkos sergėtojo užpuolimą. Slimas, draskomas abejonių, paklūsta išlikimo instinktui ir jie pasprunka drauge. Nuo tada prasideda ilga ir sunki bėglių kelionė.
Susitikę pirmą kartą, pagrindiniai filmo herojai, skatinami didžiulio noro išgyventi, nė įsivaizduoti negalėjo kiek jėgų ir pastangų jiems prireiks šioje kelionėje, netikėtai atsidūrus kartu netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje. Kelionė tampa kupina išgyvenimų, joje sutikti žmonės parodo, kad vieni nepažįstami gali išgelbėti tau gyvybę nieko neprašius mainais, o kiti sudaužo bet kokį tikėjimą žmonija. Slapstantis nuo teisėsaugos, jie išgyvena ne tik skaudžių ir sunkių akimirkų, kurios atveria praeities žaizdas, bet tuo pačiu tai yra ir jų pačių vidinė kelionė, padedanti pažinti geriau ir save, ir šalia esantį žmogų. (V.K.)
3. „Monstras“ (Monster, 2023)
Režisierė Hirokazu Kore-eda šioje šeimos dramoje apie patyčias, homofobiją, šeimos disfunkciją, nekritišką pagarbą ydingiems autoritetams ir gandų skleidimą socialiniuose tinkluose – visa tai kartu sukuria neteisybės monstrą – meta mums sudėtingą iššūkį. Kore-eda bendradarbiauja su scenaristu Yûji Sakamoto ir jau mirusiu kompozitoriumi Ryuichi Sakamoto, kurio partitūra juostai sukuria niuansų ir prasmių sluoksnį. Jo švelnūs, liūdni fortepijono akordai dažnai priešingai nei įprasta bus įterpti į akivaizdžios dramos ar įtampos sceną, o tai reiškia, kad šios scenos prasmė dar neatskleista. „Monstras“ – tai filmas, kuris apskritai nelengvai perteikia savo prasmes, o jo pasikartojantis motyvas – pakartoti tuos pačius įvykius iš kito požiūrio taško, sukelia daugiau klausimų nei atsakymų.
Veiksmas prasideda nuo iki pamatų sudegusio pastato – dramatiškų liepsnų nakties danguje, ir šis įspūdingas įvykis tampa patogiu atspirties tašku, kai veiksmas kartojamas. Pastate įsikūręs baras, kuriame dirbo apsukrios šeimininkės, ir sklando skandalingas gandas, kad vietinis mokytojas Hori (akt. Eita Nagajami) buvo vienas iš baro klientų. Vieniša mama Saori (akt. Sakura Ando) yra girdėjusi šį pasakojimą, todėl, ko gero, jau yra linkusi blogai galvoti apie šį vyrą, na, o dar ir jos sūnus nepagražina šio vyro paveikslo… Minato (akt. Soya Kurokawa) grįžta iš mokyklos ir skundžiasi, kad ponas Hori jį pažemino keistu „kiauliasmegenio“ įžeidimu (ar Minato pasisavino šį įžeidimą iš kitur?), o dar atrodo, kad mokytojas berniuką taip pat ir mušė.
Įsiutusi Saori įsiveržia į direktorės (Yûko Tanaka) kabinetą – pas moterį, kuri jau beveik katatoniškai sielvartauja dėl mirusio anūko – ir reikalauja pasiaiškinti, o mokykla bando ją apgauti keistai formaliu, teisiniu Hori atsiprašymu ir trijų kolegų nusilenkimu. Šis įvykis toks nenuoširdus ir nesusijęs su jos reikalavimu pasiaiškinti, kad Saori lieka tik dar labiau įžeista. Bet tada murmantis ponas Hori pratrūksta ir pasako, kad Minato tyčiojosi iš kito vaiko jautrios, lakios vaizduotės Eri (akt. Hinata Hiiragi).
Šį teiginį tai pagrindžia, tai nepagrindžia retrospektyvos ir požiūrio taškų kaita, kai įvairūs klasės įvykiai rodomi iš skirtingų kampų, ir mes matome daugiau berniukų santykių, kurie užsimezga jų bendroje slaptoje vietoje – apleistame geležinkelio vagone (galbūt gana romantiškai įsivaizduojamame) netoliese esančioje miesto dykynėje. Atrodo, kad vaikai turi paslėptą gebėjimą kerštauti, smurtauti ir save žaloti, o tai suaugusiųjų gyvenime sukuria baimės maniją, tuo tarpu mokytojai bando nuslėpti situaciją, kuri gali pakenkti jų profesinei reputacijai. Su tuo susiję tėvai bando elgtis priešingai: atskleisti ir išsiaiškinti nepaprastą ir bauginančią tiesą.
Filmas „Monstras“ nėra apie tai, apie ką atrodo iš pradžių… Pasakojimas plėšo dėmesį į nukreipiančias klaidingas nuostatas, kol pasiekia emocinį tiesos branduolį, todėl filmas suteikia mums viltį, o ne neviltį. Sakura Ando, Eita Nagajami ir berniukų vaidyba pasižymi ramiu atvirumu ir sąžiningumu. Kalbant apie pačią istoriją, galima teigti, kad ji yra šiek tiek išgalvota, su paslapčių gūžta, kuri galbūt neturėjo būti tokia tanki. Tačiau tai filmas, sukurtas su dideliu moraliniu protu ir žmogiškumu. Tikras šedevras. (G.J.)
2. „AIŠA“ (Aisha, 2022)
Emigracijos problema kine labai ryškiai dominuoja. Tiek didelio biudžeto projektuose (pakanka paminėti naujausią pavyzdį – „Brutalistą“), tiek ir begalėje mažabiudžetinių dramų (nors pasitaiko ir komedijų, leidžiančių tėvynės praradimo temoje įžvelgti ir komiškų privalumų).
Airių rašytojas ir režisierius Frankas Berry nuoširdžiai sukurtoje „Aišoje“ bando iškelti kasmet didėjantį susirūpinimą ir ieško atsakymų į skaudų klausimą: kodėl Airijos tauta, kadaise garsėjusi talentingais ir darbščiais emigrantais, daba vis labiau tampa beširdė prieglobsčio prašytojams jų šalyje?
Negi dėl to kalčiausia trumpai Jungtinėje Karalystėje pirmininkavusios Theresos May skelbta „priešiškos aplinkos“ formulė?
Pagrindinė filmo herojė Aiša Osagi (akt. Letitia Wright), pabėgėlė iš Nigerijos, jau seniai laikoma Dublino emigrantų apgyvendinimo centre. Namo ji grįžti negali nes, merginos tėvas ir broliai buvo nužudyti vietinių banditų. Aiša tikisi pati gauti leidimą pasilikti Airijoje ir rasti darbą, o paskui čia parsigabenti savo seną sergančią motiną, kuriai taip pat namuose vis dar gresia pavojus.
Mandagumu nepasižymintys oficialūs emigracijos biuro darbuotojai su Aiša elgiasi kaip su kaliniu ar nepilnamečių kolonijos paaugliais, dėl ko, žinoma, Aiša piktinasi, bet priversta patyčias kęsti.
Vienintelis šviesos spindulėlis šioje smurto ir tamsos karalystėje – naujas apsauginis Konoras – pažeidžiamas, jautrios sielos švelnus vaikinas (jį suvaidino Joshas O’Connoras), su kuriuo Aiša užmezga gražų emocinį ryšį.
Aiša yra uždara, atsargi, labai nelinkusi niekam atsiverti, juo labiau valdžia besimėgaujantiems pareigūnams ar smurtauti linkusiems apsaugos darbuotojams, tačiau Konoras akivaizdžiai nepanašus į juos. Abiejų sielas pažeidė smurtas: Aiša dabar atskirta nuo smurtaujančio vyro, o Konoras, pats pabuvojęs už grotų, patyrė atstumtojo daliai tenkančius rūsčius išbandymus.
Kaip ir visi normalūs žmonės, Aiša trokšta dėmesio, meilės ir švelnumo, bet negali atsikratyti minties, kad ji tėra gailesčio objektas ir akivaizdus emocinis taikinys dar vienam vienišiui, nors Konoras yra akivaizdžiai padorus.
Ir visa tai plėtojasi aplink tvyrančiame biurokratiniame košmare, kai nė akimirkai negalima pamiršti, kad tavo likimas priklauso nuo vadinamųjų socialinių darbuotojų malonės ar net jų įgeidžių ir kaprizų, o prieglobsčio prašymas gali būti atmestas be jokios aiškios priežasties.
Aišai dar net nepasirodžius ekrane, filmą pradeda užrašas, informuojantis, kad „šio filmo istorija buvo tiriama kartu su esamų ir buvusių tarptautinės apsaugos Airijos Respublikoje prašytojų bylomis ir yra įkvėpta tikros gyvenimo patirties“.
Filmui pasirodžius ekranuose net buvo diskutuojama, ar teisinga, kad baltaodis režisierius imasi juodaodžių emigrantų tematikos. Manyčiau, kad tai absoliučiai kvailas dabartinės politinio korektiškumo mados argumentas, natūraliai nublankstantis prieš filmo humanistinę ir meninę kokybę.
Ilgam įsimina vieno Aišos pakeleivio šioje emigrantų golgotoje pasakyti žodžiai: „Pažiūrėk į mano rankas, ant jų nėra grandinių, bet aš esu kalinys“.
Skaudžiausia yra ir pačios Aišos frazė – „Nesu tikra, kad turiu ateitį“.
Tokia štai naujo puikaus pasaulio realybė. (G.J.)
1. „Geležinė letena“ (The Iron Claw, 2023)
Iki šiol geriausiu filmu apie imtynes buvo vadinama režisieriaus Darreno Aronofsky‘io sportinė drama „Imtynininkas“ (The Wrestler, 2008 m.). Jame Mickey Rourke’as išties galingai ir netausodamas fizinės sveikatos bei dvasinių jėgų suvaidino imtynininką Rendį Robinsoną kaip šiuolaikinį gladiatorių, kaskart į areną išeinantį tarsi paskutinį kartą. Rendis ne kartą bandė pabėgti iš šio smurtu persisunkusio pasaulio, bet kaskart tarsi kažkokio galingo magneto traukiamas, vėl ir vėl sugrįždavo ten, kur nėra vietos žmogiškumui – tik kova be jokių taisyklių.
Nauja režisieriaus Seano Durkino filmas „Geležinė letena“, šitam šedevrui, žinoma, neprilygsta, bet drąsiai gali pretenduoti į garbingą dramų sąrašą, kuriame puikuojasi filmai, nepasitenkinantys vien savo sporto šakos specifika, bet norintys savo siužetą išvairuoti į platesnių apibendrinimų vandenis.
Bendrą abiejų filmų vardiklį galima suformuluoti šiais žodžiais: Ringas kaip gyvenimo metafora.
Abejuose filmuose be įtampos kupino veiksmo ringe paliečiamos universalios šeimos, šlovės, praradimo ir atpirkimo temos. Abu filmai – tai jaudinantys pasakojimai, peržengiantys sporto biografijos žanro ribas ir atskleidžiantys žmogiškąją prigimtį pačia juodžiausia jos forma.
Svarbiausias gi abiejų filmų skirtumas yra tas, kad Rendis Robinsonas yra išgalvotas apibendrinantis personažas, o „Geležinės letenos“ herojai – realūs žmonės. Prieš keturis dešimtmečius amerikiečiai gerai žinojo imtynininkų šeimą, publiką ringe linksminusia fon Erichų pseudonimu.
Spauda šią šeimą vadino „Imtynių Kenedžiais“, turėdama omenyje ne tik jų žinomumą sporto srityje, bet ir dažnai eksploatuodama šeimyninio prakeiksmo temą.
Mes žinome, kiek nelaimių likimas siuntė Kenedžių dinastijos atstovams – du buvo nužudyti, dar keli tapo katastrofų aukomis. „Imtynių Kenedžiams“ likimas buvo panašiai negailestingas: iš šešių brolių fon Erichų iki mūsų dienų išgyveno tik vienas Kevinas (jis filme ir pasakoja savo šeimos istoriją), vyriausias dėl nelaimingo atsitikimo mirė dar būdamas vaikas, kitus mirtis pasiglemžė jaunus, jie mirė nuo traumų arba narkotikų.
Sporto arenose broliai stengėsi vaizduoti brutalius kovotojus ir surengdavo efektingus pasirodymus, o jų nuotraukos puikavosi ne tik sportinių žurnalų viršeliuose. Bet profesionalius pasiekimus dažnai lydėjo asmeninės dramos ir tragedijos.
Nespalvotame „Geležinės letenos“ prologe matome dinastijos pradininką Džeką Adkisoną (jis ir sugalvojo egzotišką pseudonimą Fricas fon Erichas), kuris ringe kaunasi taip, kad ir be vėlesnio paaiškinimo nėščiai žmonai tampa aišku, kad dėl čempiono titulo jis pasiryžęs paaukoti viską gyvenime.
Jis ir savo sūnus Keviną bei Deividą nuo mažų dienų auklėja tokioje pat dvasioje: „Jūs privalote būti stipresni, kietesni, sėkmingesni už kitus, absoliučiai geriausi“.
Praėjus bemaž dviem dešimtmečiams ypatingų aukštumų arenoje taip ir nepasiekęs Fricas (akt. Holtas McCallany) savo nerealizuotas ambicijas perkelia į savo sūnus Keviną (akt. Zacas Efronas) ir Deividą (akt. Harris Dickinsonas).
Sportininko kelias numatytas ir dar vienam broliui Keriui (akt. Jeremy Allenas White‘as), kuris treniruojasi mėtyti diską ir rengiasi dalyvauti 1980 metų Olimpinėse žaidynėse. Bet šioms viltims lemta žlugti, nes tuomet daugelis užsienio šalių boikotavo pasaulinį čempionatą Maskvoje. Keriui nelieka kitos išeities, kaip irgi treniruotis imtynes. Neišvengia šios dalios (taip pat ir šeimyninio prakeikimo!) ir jaunėlis Maikas (akt. Stanley Simonsas), kuris domėjosi muzika, bet valdingo tėvo taip pat buvo priverstas imtis šeimos verslo.
Filmo pavadinimas „Geležinė letena“ reiškia vieną iš Japonijos kilusį imtynių momentą.
Labai svarbus fon Erichų šeimoje buvo tikėjimas Dievu, viskas čia buvo aiškinama labai paprastai: „Tokia yra Dievo valia“. O štai paprasta žmogiška meilė šeimos koordinačių sistemoje nebuvo numatyta. Bet, turbūt, simboliška tai, kad būtent meilė merginai Pem (akt. Lily James) išgelbėjo nuo tragiško prakeikimo vienintelį brolį Keviną. (G.J.)
