Kiekvienoje komunistinėje diktatūroje parlamento vaidmuo tėra parodomasis, o įstatymai priimami vienbalsiai. Kuba buvo neišimtis – iki dabar. Neįprastai balsavusioji – prezidento Raulio Castro duktė Mariela Castro, o balsavimas lietė homoseksualių asmenų teises.
52 metų Kubos revoliucijos vado Fidelio Castro dukterėčia savo šalyje yra gerai žinoma ne vien dėl savo pavardės. Galbūt dar labiau ją garsina aktyvi veikla kovojant už homoseksualių asmenų teises konservatyvioje ir uždaroje šalyje.
Vis dėlto, bent jau šiuo klausimu, Kuba anaiptol nebėra tokia konservatyvi kaip kadaise. Mariela Castro balsavo ne prieš įstatymą, kaip nors varžantį gėjų ir lesbiečių teises, o priešingai – įstatymu norėta uždrausti darbdaviams diskriminuoti savo darbuotojus rasės, lyties ar seksualinės orientacijos atžvilgiu.
M. Castro nepritarė todėl, kad į įstatymo projektą nebuvo įtraukti transeksualai. „Aš negalėjau balsuoti „už“ nebūdama tikra, kad bus užtikrintos ir žmonių, priskiriančių save kitai lyčiai, teisės“ – sakė ji. Prezidento duktė siekia, kad šis įstatymas dar būtų peržiūrėtas ir patikslintas.
Jau nuo 2008 m. Kubos piliečiai savo šalyje gali nemokamai darytis lyties keitimo operacijas, o homoseksualumas Kuboje dekriminalizuotas 1979 m. – anksčiau nei kai kuriose Europos šalyse, arba vos aštuoneri metai po to, kai Šveicarijoje pirmą kartą leista balsuoti moterims, kad ir kaip neįtikėtinai tai skamba.
Nepaisant dekriminalizavimo, homoseksualumas Kubos visuomenėje buvo visiškas tabu dar ilgą laiką; požiūris ėmė šiek tiek keistis tik įkūrus Kubos nacionalinį seksualinės edukacijos centrą, kurios vadovė dabar ir yra Mariela Castro. Havanoje įsikūręs centras ėmėsi plačių švietimo iniciatyvų šalies mastu, būtent jo ir M. Castro iniciatyva parengtas įstatymas, kubiečiams užtikrinantis teisę nemokamai pasikeisti lytį. 2012 m. Adela Hernandez tapo pirmuoju viešai transeksualiu valstybinę tarnybą atliekančiu asmeniu Kuboje – ji išrinkta į mažo miestelio Villa Clara provincijoje savivaldybę.
Visi šie faktai leidžia teigti, kad homoseksualumo atžvilgiu Kuba yra beveik liberaliausia Karibų regiono ir apskritai Pietų Amerikos valstybė – žinoma, išskyrus Braziliją. Priešingai nei Brazilijoje, Kubos konstitucija vis dar apibrėžia santuoką kaip išskirtinai vyro ir moters sąjungą, todėl šalyje kol kas neleidžiamos vienos lyties asmenų santuokas.
Tačiau ir šis faktas, jei tendencijos išliks tokios pačios, gali greitai pasikeisti. 2007 m. anglų kalba pasirodžiusioje buvusio Kubos diktatoriaus-prezidento Fidelio Castro biografijoje My Life, parengtoje pagal šimtus valandų su juo darytų interviu, jis kritikavo „Kuboje vyraujančią macho kultūrą“ ir teigė besitikintis didesnio homoseksualumo pripažinimo. Nepaisant šių žodžių, F. Kastro valdymo pradžioje, šeštajame ir septintajame dešimtmetyje, homoseksualai buvo kalinami ir siunčiami į priverstinio darbo stovyklas.
Atrodo, panašios laikysenos yra ir naujasis prezidentas, Fidelio brolis Raulis Castro. „Jis yra sakęs, kad negalime daryti pažangos, jei gyvensime su šiais prietarais“ – apie savo tėvą prieš kelis metus darytame interviu sakė Mariela Castro.
Žinoma, negalima pamiršti, kad daugelis kitų Kubos viešojo ir politinio gyvenimo sričių nė iš tolo nesimėgauja tokiu pažangumu. „Tai buvo pirmas kartas, be jokios abejonės (kai parlamente kažkas balsavo „ne“)“ – teigia istorikas ir buvęs Kubos diplomatas Carlos Alzugaray. Kol kas belieka tik spėlioti – ar šis kartas tik simbolinis, ar iš tikrųjų reiškiantis režimo švelnėjimą, ir, abiems broliams Castro neišvengiamai senstant, Kubos labai lėtą, bet egzistuojantį artėjimą prie demokratijos.
