Kino pramonei daugiau kaip 100 metų. XXI amžiuje sukurta velniškai daug kino filmų ir tikrai ne visi iš jų puikūs ar verti dėmesio.

Kaip nepasimesti kino džiunglėse ir nuspręsti, ką verta žiūrėti? Sapnų fabrikas niekad nesnaudžia, tad padėsime Jums nepasiklysti milžiniškoje kino filmų pasiūloje. Atrinkome 100 išties išskirtinių naujojo šimtmečio filmų, kurie ilgam prikaustys prie ekranų ir garantuotai nepaliks abejingų.

100. „Sikario: Narkotikų karas“ (Sicario, 2015) Panašu, jog Amerika vis garsiau pripažįsta, kad po visų pergalių demokratijos frontuose ji patiria vieną po kito pralaimėjimą kovoje su narkomanijos plitimu. Kuo daugiau lėšų skiriama policinėms šios problemos likvidavimo priemonėms, tuo didesni kokaino kiekiai kerta Jungtinių Valstijų valstybines sienas. Filmų apie šią skaudžią problemą kasmet kuriama vis daugiau, bet jie tik dar ir dar kartą kelia tuos pačius klausimus, į kuriuos atsakymų kol kas niekas nežino. Išskyrus tai, kad kovoti su šiuo devyngalviu slibinu būtina. Dar vieną tokią istorija pasakojama kriminaliniame trileryje „Sicario: Narkotikų karas“. Autoriai teigia, kad Meksikos kartelis buvo įsikūręs pačioje Arizonos valstijos širdyje. Vietiniams gyventojams reikalaujant imtis veiksmų, valdžios atstovai nusprendžia smogti priešui jo teritorijoje. Taip pavojingų įvykių sūkuryje atiduria jauna FTB agentė Keitė Meiser (Emily Blunt).

Filmo pradžioje pateikiamas pavadinimo paaiškinimas. Žodžiu „Sicario“ buvo vadinami Jeruzalės fanatikai (Šv. Rašte jie minimi kaip zelotai) – žudikai, kurie medžiojo į jų žemes įsibrovusius romėnus. Dabartinėje Meksikoje taip vadinami žudikai samdiniai.

Šv. Rašte nerasime zelotų rezistencinės veiklos aprašymų. Užtai apie šiuolaikinius samdomus žudikus ir prieš juos kovojančius ypatingos paskirties būrių smogikus prikurta begalė filmų. Bet ir jų fone „Sicario: Narkotikų karas“ išsiskiria ne tiek efektingai nufilmuotomis ginkluoto susirėmimo scenomis (ką jomis dabar dar galima nustebinti?), kiek autorių noru panardinti žiūrovus į brutalią narkotikų karo atmosferą, kad žiūrėdami filmą pajustume ir kraujo kvapą, ir ilgai karštyje yrančių lavonų tvaiką.

Tokią sceną regime jau filmo pradžioje, kurioje agentė Keitė Meiser su bendražygiais reido prieš narkotikų platintojus metu nusikaltėlių slėptuvėje šalia Finikso aptinka beveik keturias dešimtis senokai nužudytų žmonių. Nusikaltėlių pėdos seniai ataušo, todėl FTB bei kitų vyriausybinių jėgos struktūrų atstovai nusprendžia kovoti ne su pasekmėmis, o su šaknimis rauti priežasčių kaltininkus. Paprasčiau kalbant, pašalinti narkotikų kartelio vadovus.

Taip agentė Keitė Meiser patenka į specialiąją komandą, kuri su specialia misija siunčiama anapus Rio Grande upės. Šį būrį sudaro visko mačiusių profesionalų komanda, kuri žino, kad su jokio gailesčio nežinančiais žudikais galima susidoroti tik tada, kai pats tapsi tokiu pat žudiku. Šią žiaurią gyvenimo tiesą gerai įsisavino ir būrio vadas amerikietis Matas Graveris (Joshas Brolinas), ir smogikų konsultantas meksikietis Alechandras (Benicio Del Toro). Kad misija bus mirtinai pavojinga, aišku iš pat pradžių, o kai keršytojų automobilių eskortas kerta Chuareso miesto riboženklį, trūksta tik stendo su užrašu: „Sveiki atvykę į pragarą!“. Bet tai aišku ir be šio lengvai numanomo pasufleravimo.

Paprastai panašiuose filmuose būna gerai matoma riba tarp gėrio ir blogio, saviškio ir svetimo, legalaus ir uždrausto, šviesos ir tamsos. „Sicario: Narkotikų karas“ vengia paprastų atsakymų ir aiškių charakteristikų. Todėl ir laimi šį mūšį. Bet, kaip sakoma, laimėti mūšį dar nereiškia laimėti karą. (Gediminas Jankauskas)

99. „Minari“ (2021) Minari – tai tokia žolelė, kuri kaip prieskonis yra populiari Azijos šalyse, itin pamėgta Korėjoje bei Japonijoje. Būtent šią žolę Arkanzase prie nedidelio vandens telkinio nusprendžia pasėti energinga senelė Sun Dža (ją vaidinanti Oskarui nominuota populiari aktorė Yuh-Jung Youn gimtinėje net vadinama P. Korėjos Meryl Streep), į Ameriką atvykusi pas čia gyvenančius dukrą ir žentą.

Ypatingos priežiūros nereikalaujanti žolė visai lengvai prigijo svetimoje dirvoje, o štai jaunos šeimos galvai Džeikobui (akt. Stevenas Yeunas) auginti vaisių derlių savo žemės sklype sekasi kur kas prasčiau. Nors vyras tikrai ne tinginys, valstiečio darbą gerai žino, su žemės ūkio technika draugauja ir yra pakankamai užsispyręs, tačiau su gamta ir orais nepasigalynėsi…

Tokiame kontekste filmo pavadinimas tampa simbolišku. Juk sunkiomis sąlygomis žemės ūkį plėtojantiems žmonėms tenka būti kaip tai prieskoninei žolei, kuri gerai auga esant bet kokiam orui – ir per lietų, ir per sausrą.

Filmo veiksmas plėtojasi devintajame dešimtmetyje, vadinamos „reiganomikos“ epochoje.

Kartu tai ir jaudinanti šeimos istorija, imponuojanti šiltais veikėjų tarpusavio santykiais. Darnios šeimos nariai nepasikliauja vien savo jėgomis – jie ieško dvasinės paramos tarp religinės bendruomenės narių, o mama moko sūnų Deividą vakarais pasakyti maldelę, kad jeigu naktį atsitiktų kas nors labai blogo, kad jis ryte prabustų jau Rojuje.

Religinė ir net mistinė dimensija filme yra labai svarbios. Bet jų lengvabūdiškai atskleisti nenorime. Kaip parašyta Išminties knygoje, „kas turi akis – tepamato“. (G. J.)

98. „Metalo garsas“ (Sound of Metal, 2022) Tai amerikietiška drama, kurią režisavo ir kartu su broliu Abrahamu Marderiu parašė Darius Marderis. Tačiau daugiausiai liaupsių sulaukė pagrindinis filmo aktorius Rizas Ahmedas ir garsinė filmo pusė. Be Ahmedo filme dar vaidino Olivia Cooke, Paulas Racis, Lauren Ridloff, o taip pat suvaidinti buvo pakviesta ir didelė dalis kurčiųjų bendruomenės. Amerikos kino institutas įtraukė šį filmą į geriausiųjų dešimtuką.

Filmo siužetas sukasi aplink sunkiojo metalo būgnininką Rubeną, kuris akompanuoja savo dainininkei merginai Lou. Vieną dieną Rubenas supranta, kad jo klausa drastiškai prastėja, o apsilankęs pas gydytoją sužino, jog jau neteko apie 80% savo klausos, o likusi greitu metu irgi pradings. Iš pradžių Rubenas į viską reaguoja ramiai ir toliau planuoja artėjantį pasirodymą, manydamas, kad tiesiog pasidarys operaciją ir viskas bus kaip buvę.

Lou bijodama, kad Rubenas po keturių metų blaivumo nepultų į narkotikų liūną, nuveža jį į tam tikrą įstaigą, kuriai vadovauja Joe. Vyriškis perspėja Joe, jog čia niekas jo nesutvarkys ir klausos negrąžins, nes ši vieta skirta tam, kad padėtų išmokti susigyventi su kurtumu, o ne jį „ištaisytų“.

„Metalo garsas“ tai proga šiek tiek iš arčiau pamatyti kurčiųjų pasaulį ir suprasti tikrąsias gyvenimo vertybes. Tą mums padeda padaryti puikiai sukurtas garso takelis, kuriame girdime tokius pačius prislopintus garsus ir lyg tolumoje skambančius pokalbius, kaip ir filmo herojus. Aktorius Ahmedas prieš filmavimą šešis mėnesius mokėsi groti būgnais ir bendrauti amerikietiška gestų kalba. Tai tik įrodo, kad norint pilnai perteikti savo veikėjo emocijas bei išgyvenimus, reikia kaip galima labiau įsijausti į jo gyvenimą. Tada viskas gausis taip natūraliai ir užburiančiai, kaip gavosi Rizui Ahmedui. (G.J.)

97. „LEDI MAKBET“ (Ledi Macbeth, 2016) Rusų literatūros klasiko Nikolajaus Leskovo apysaka „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, pirmą kartą visuomenėje pasirodė dar 1865 metais, kai buvo išspausdinta „Dostojevskio epochos“ laikraštyje. Sukrėtusi daugybę skaitytojų ir teatro žiūrovų, garsioji drama galiausiai įkvėpė ir pripažintą britų teatro ir operos režisierių Williamą Oldroydą, sukurti pirmąjį pilnametražį filmą, atskleidžiantį painiai tragišką jaunos merginos gyvenimą.

Ši, naujausia „Ledi Makbet“ ekranizacija, kupina naujovių ir įdomių scenarijaus sprendimų. Iš Rusijos į Viktorijos laikų Angliją perkelta istorija, pripildyta aistros ir maišto, kurie sudaro nervingą troškimo, intrigos ir žudynių kokteilį. O pagrindinį vaidmenį atlikusi jaunoji aktorė Florence Pugh, pasak užsienio kritikų, jau dabar vadinama vienu įdomiausių ekrano talentų.

1865 metai. Šiaurės Anglijos kaimas. Pagrindinė istorijos veikėja, 17-metė Ledi Ketrin, lyg koks gyvulys, kartu su lopinėliu nederlingos žemės, parduodama pasiturinčiam didikui Borisui, tiksliau – jo sūnui Aleksandrui, už kurio Ketrin, paskubomis, ne savo noru ištekinama. Atgrasus, visiškai neišvaizdus ir už nuotaką daug vyresnis jaunikis, jau nuo pirmosios jų santuokos dienos parodo, kad Ketrin jo visiškai nedomina, todėl nelaiminga, niekaip naujoje šeimoje nepritampanti mergina, nuolat tūno izoliuota tvankiame erdvių rūmų kambaryje, prižiūrima tarnaitės Anos.

Viskas po truputį ima keistis tik tuomet, kai Aleksandras kuriam laikui išjoja verslo reikalais, o Ketrin, ištrūkusi pasivaikščioti, sutinka tarną Sebastianą, kurį, pasiilgusi artumo, įsivilioja į lovą. Beprotiška ir aistringa dviejų žmonių meilė netrunka išaiškėti, atnešdama siaubingas pasekmes visiems rūmų gyventojams. (G.J.)

96. „BANGINIS“ (The Whale, 2022) Amerikietis režisierius Darrenas Aronofsky yra tikrai neeilinis menininkas, visada išsiskyręs ir savo filmų temomis, ir įsimenama stilistika. Jau po jo debiutinio kūrinio lakonišku pavadinimu „Pi“ (1998 m.) tapo aišku, kad originalių kinematografininkų gretas papildė labai ryškus meistras, nustebinęs ir savo talentu, ir idealistams visada būdinga nepaprasta drąsa. Antrą D. Aronofsky filmą „Rekviem svajonei“ (2000 m.) visi jį mačiusieji tikrai įsiminė ilgam.Tikra kino pasaulio sensacija tapo ir garsusis „Imtynininkas“ (2008 m.), sugražinęs į pirmojo ryškumo žvaigždžių galeriją aktorių Mickey Rourke‘ą. Filmas apie klasikinį baletą „Juodoji gulbė“ (2010 m.) virto kraują gyslose stingdančiu trileriu.

Trilerio elementų esama ir kol kas naujausiame D. Aronofsky filme „Banginis“, kurį visų pirma galima drąsiai vadinti aktoriaus Brendano Fraserio benefisu. Žiūrovų, labiausiai šį aktorių pažįstančių iš televizijų dažnai kartojamų „Mumijų“, laukia šokiruojantis siurprizas – neišpasakytai pasikeitusi aktoriaus išvaizda.

„Banginis“ – tai kamerinės Samuelio D. Hunterio pjesės ekranizacija, tad ir filmui režisierius pasirinko, anot vieno lenkų kino kritiko, „už pragaro vartų“ esantį butą, kuris neišsiskiria nei ypatingu dizainu, nei įmantriomis komforto detalėmis, kokiomis taip mėgsta pasigirti šiuolaikinių lietuviškų komedijų kūrėjai.

Tai savotiška „žemiškoji bedugnė“, kurioje gyvena (jeigu taip galima pavadinti skaudžią egzistenciją) pagrindinis filmo herojus Čarlis, kenčiantis nuo kritinio viršsvorio ir emociškai palūžęs asmeninių dramų: artimiausias draugas mirė, ryšiai su buvusia žmona ir paaugle dukra praktiškai nutrūko, vienintelė parama buvo jį lankiusi slaugytoja.

Čarlis taip gėdijasi savo kūno, kad bendraudamas su internetinio rašymo kurso studentais niekada neįsijungia internetinės kameros. Negana to, Čarlio sveikata sparčiai prastėja ir reikalauja brangaus gydymo.

Jeigu galima surinkti visus ekstremalios izoliacijos košmarus, tai jie sufokusuoti šiame filme. Regis, tai pats pesimistiškiausias D. Aronofsky kūrinys. Bet izoliuotas nuo pasaulio ir įkalintas savo kūne Čarlis sielojasi ne tik dėl nekontroliuojamo nutukimo sukeltų komplikacijų, sukeltų ankstesnių stresų sutrikdyto hormoninio kolapso.

Tačiau režisierius šį kartą kuria ne socialinę dramą. Seniai nekontroliuojamo viršsvorio išprovokuotos sveikatos problemos – toli gražu ne pati svarbiausia filmo tema. Čarlio sveikatos problemos veikiau pasitarnauja kaip pretekstas giliai analizuoti jo sielos ir proto būseną – traumuojančią praeitį, atskirtį nuo šeimos ir stiprėjantį pralaimėjimo jausmą.

Bet labai pesimistiniu kūriniu „Banginį“ tikrai negalima pavadinti. Jame esama ir optimizmo gaidelių, ir humoro (tegu ir su kartėlio prieskoniu ir ašaromis akyse).

Filme yra visai neužmaskuotos ir labai logiškos paralelės su didžiuoju amerikietišku romanu „Mobis Dikas“ ir citatų iš Walto Whitmano „Dainos apie save“. Iš H. Melville‘io romano į filmą atėjo pavadinimas ir epinės intonacijos, o iš poeto Whitmano – gebėjimas viename žmoguje įžvelgti visą žmoniją. (G.J.)

Kompiuterių programavimo verslas dabar pelnytai nurungia visas tradicines greito praturtėjimo formas. Jokia naftos pramonė ar deimantų gavybos verslas negali konkuruoti su galimybe akimirksniu tapti milijardieriumi, įdiegus naują kompiuterinės veiklos sistemą, kuri milžiniškais tempais paplis internetinėje erdvėje ir įtrauks į savo „voratinklį“ šimtus milijonų vartotojų. „Apple“, „Microsoft“ ar „Google“ šiais laikais yra ne tik garsūs prekiniai ženklai, bet ir fantastiškos sėkmės simboliai.

Filmas „Socialinis tinklas“ sukurtas pagal Beno Mezricho knygą „Atsitiktiniai milijardieriai“. Bet nei šio romano autorius, nei, kaip teigiama, programavimo genijaus Marko Zuckerbergo filmo kūrėjai nėra matę. Niekas iš „Facebook“ vadovų prie filmo kūrimo nėra prisidėję. Šiame paradokse yra savotiška simbolika. Juk ir dalyvavimas „Facebook“ tinkle žmonėms vienu metu suteikia galimybę bendrauti ir išlaikyti distanciją.

Pagrindinis filmo herojus yra pats Markas Zuckerbergas (Jesse Eisenbergas), tapęs jauniausiu pasaulyje milijardieriumi. Jo sėkmės receptas genialiai paprastas – nepritampantis jaunų žmonių aplinkoje kompleksuotas vaikinas pasiūlė žmonėms modernų bendravimo būdą. Šios savotiškos intelektualios revoliucijos vaisais dabar naudojasi milijonai, bet, aišku, atsiranda ir tokių, kurie norėtų su milijardieriumi pasidalinti ne tik šlove, bet ir jo pinigais.

Beno Mezricho knygą, pagal kurią sukurtas filmas, sudaro artimiausių Marko Zuckerbergo moksladraugių iš Harvardo universiteto pretenzijos buvusiam draugui už tai, kad jis neva pasisavino bendrą idėją ir su niekuo tinkamai nepasidalijo materialiniais pergalės rezultatais. Panašiu keliu eina ir filmo kūrėjai, nemažai vietos skiriantys teisminėms batalijoms, sugrįžimams į praeitį ir objektyvios tiesos paieškoms.

Tikrasis Markas Zuckerbergas paskelbė, kad filmo herojus su juo neturi nieko bendra. Tai paliudija ir gerai genijų pažįstantys artimieji. Anot jų, šlovė ir pinigai nesugadino jauniausio pasaulyje milijardieriaus ir nepavertė jį prastų manierų žmogumi, koks jis vaizduojamas filme. Sakoma, kad tikrasis Markas Zuckerbergas yra kuklumo įsikūnijimas. Jau tapęs milijardieriumi jis ilgai gyveno vieno kambario butelyje Niujorke, miegojo ant grindų gulinčio matraco ir vaikščiojo į darbą pėsčias.

Tokia yra objektyvi tiesa, jeigu tikėsime panašiais liudijimais. „Bet kam šiais laikais reikalinga tiesa?, – klausia „The New York Times“ puslapiuose filmui „Socialinis tinklas“ scenarijų parašęs Aaronas Sorkinas. –  Kur kas svarbiau papasakoti istoriją“. (G.J.)

94. „Atkirtis“ (Whiplash, 2014) Andrewsas Neymanas yra ambicingas jaunas džiazo būgnininkas turintis tik vieną tikslą – pasiekti aukštumų rytų pakrantėje esančioje muzikos konservatorijoje. Dėl nesėkmingos tėvo, kaip rašytojo karjeros, Andrewsas labiau už viską nori tapti geriausiu. Konservatorijoje džiazo ansambliui vadovauja instruktorius Terence‘as Fletcheris, kuris garsus ne tik savo talentu mokyti, bet ir siaubą keliančiais metodais. Fletcheris pastebi Andrewso gabumus ir perkelia šį karjeros siekiantį būgnininką į savo grupę, tokiu būdu amžiams pakeisdamas jaunuolio gyvenimą. Andrewso užsidegimas pasiekti tobulybės gretai tampa tikra manija, o nuožmaus mokytojo spaudimas vyruką pastato ne tik ant savo gebėjimų, bet ir sveiko proto ribų.

Šis dramatiškas filmas apie užsispyrusį būgnininką pelnė 3 Oskarus ir vieną Auksinio Gaublio apdovanojimą. Iš pradžių niekas netikėjo Damieno Chazelle‘o idėja. Bet vėliau jis nufilmavo įžymųjį filmą „Kalifornijos svajos“: muzikinį trilerį, kuris, atrodė, neturi jokios ateities. Prodiuseriai manė, kad bandyti suprasti painius 19-mečio būgnininko ir džiazo grupės lyderio santykius žiūrovams nebus įdomu.

Tačiau Chazelle‘as nusprendė sukurti trumpą filmuką su viena iš savo būsimo filmo scenų ir tai buvo geras sprendimas: „Sundance“ kino festivalyje jis laimėjo apdovanojimą! Po to, ilgai trukę bandymai paversti „Atkirtį“ pilnametražiu filmu pagaliau davė vaisių. Filmas tapo tikru hitu ir net buvo įtrauktas į geriausių 2014 metų filmų dešimtuką. Filmas išėjo labiau įtemptas, nei buvo tikėtasi (vis dėlto, juk tai istorija apie kylantį talentą). Bet istorija nebuvo persaldinta, kaip dažnai nutinka su tokiais filmais. Veikėjai buvo nuostabiai charizmatiški ir tikroviški. (G.J.)

93. „MISTINĖ UPĖ“ (Mystic River, 2003) Režisierius Clintas Eastwoodas dažnai imasi rizikingų temų, nepaiso politinio korektiškumo reikalavimų ir nebijo susilaukti piktos kritikos. Jo filme „Gran Torino“ suvaidintas niūrus tylenis Voltas Kovalskis, buvęs Buvęs Korėjos karo veteranas, neslepia priešiškumo juodaodžiams ir „siauraakiams“ emigrantams (kaip paaiškėja iš konteksto, ne be pagrindo). Jei pavadinsite šį senį rasistu, jis neturėtų užpykti. Nepyko pats Clintas Eastwioodas net ir tada, kai prancūzų kino klasikas Jeanas Lucas Godard‘as jį vadino fašistu.

Clinto Eastwoodo režisuotas „Amerikiečių snaiperis“ (American Sniper, 2014) tėvynėje susilaukė piktos kritikos, o pats režisierius net buvo apkaltintas karo bei žmogžudysčių idealizavimu (filmo herojus realus snaiperis Chrisas Kyle‘as per savo karinę karjerą, trukusią iki 2009-ųjų, įvairiuose „karštuose taškuose“ likvidavo 255 gyvus taikinius.

Nevienareikšmiškai Amerikoje buvo sutiktas ir filmas „Mistinė upė“, laimėjęs Oskarus dvejose, aktorinėse, kategorijose – už pagrindinį vaidmenį buvo apdovanotas Seanas Pennas, o už antraplanį – Timas Robbinsas. Abu jie suvaidino Bostono pakraštyje airių bendruomenėje užaugusius draugus Džimį Markumą ir Deivą Boilą. Jiedu turėjo dar vieną bičiulį Šoną Divainą (Kevinas Baconas), tačiau vaikystėje patirtas smurtas ilgam išskyrė šią trijulę.

Viskas prasidėjo tą dieną, kai patį jautriausią berniuką Deivą tiesiog vidury dienos gatvėje pagrobė du civiliai apsirengę vyriškiai ir policijos mašina kažkur išsivežė. Pedofilų smurto auka tapęs berniukas pabėga tik po keturių dienų.

Tada ir išsiskyrė Džimio, Šono ir Deivo keliai. Dabar Džimis – tatuiruotėmis pasipuošęs buvęs kalinys yra parduotuvėlės savininkas, su antrąja žmona bandantis pradėti naują gyvenimo etapą. Šonas tapo policininku, negalinčiu pasigirti gerais pasiekimais nei darbe, nei šeimyniniame gyvenime su amžinai nepatenkinta žmona. O Džimį vaikystėje patirta seksualinė prievarta pavertė iš baimės gniaužtų taip ir nesugebėjusiu išsivaduoti neurotiku.

Draugai ilgai vengė vienas kito, bet juos jau suaugusius vėl suvienija žiaurus nusikaltimas: kažkas nužudė Džimio dukrą. Nusikaltėlio duonos ragavęs ir kriminaliniuose sluoksniuose nemažai pažinčių turintis Džimis trokšta kuo greičiau surasti žudiką ir surengti jam savo teismą. Tačiau tokiais buvusio draugo planais nėra patenkintas policijos detektyvas Šonas, kuriam patikėta ištirti šią komplikuotą bylą. O pagrindiniu įtariamuoju tampa Deivas, kuris tą lemtingą naktį sugrįžo namo stipriai sužeistas ir kruvinas.

Nesunku suvokti, kad sena smurto istorija ir naujas nusikaltimas bus kažkaip tarpusavy susiję, bet svarbiausių detalių atskleisti nevalia. (G.J.)

92. „RIEŠUTŲ SVIESTO SAKALAS“ (The Peanut Butter Falcon, 2019) Ženkliu 2019-ųjų metų pradžios kinematografiniu įvykiu tapo trimis Oskarais apdovanota „Žalioji knyga“ (Green Book, 2018 m., rež. Peteris Farrelly) – emocingas pasakojimas apie septintojo dešimtmečio pradžioje po Pietines JAV valstijas įvykusią sentimentalią kelionę, netikėtai suartinusią du visai skirtingų pasaulėžiūrų žmones – juodaodį muzikantą virtuozą ir jo asmeniniu vairuotoju tapusį baltaodį rasistą. Bendra dviejų mėnesių kelionė per JAV rasinės segregacijos taisyklėms paklūstančius regionus suartina šiuos skirtingus žmones, o drauge patirti sunkumai užglaisto aštriausius bendravimo kampus.

Panaši struktūra pasauliniame kine naudojama gana tankiai. Europos kine tokių filmų taip pat netrūksta. Dviejų amerikiečių debiutantų Tylerio Nilsono bei Michaelo Schwartzo filmas keistoku pavadinimu „Riešutų sviesto sakalas“ turi daug panašumų su garsiuoju „Lietaus žmogumi“ (Rain Man, 1988 m., rež. Barry Levinsonas) ar belgų režisieriaus Jaco van Dormaelio drama „Aštuntoji diena“ (Le huitième jour, 1996 m.). Pastarajame filme bendra kelionė suartina sėkmingą verslininką Anri (Danielis Auteuilis) ir Dauno sindromą turintį Žoržą (Pascalis Duquenne’as): abu aktoriai, beje, buvo apdovanoti Kanų kino festivalyje.

Kuklaus biudžeto (20 mln. dolerių) „Riešutų sviesto sakalas“ po premjeros kovą prestižiniame renginyje SXSW (nuo 1987 m. Teksaso valstijoje Austino mieste kasmet vykstančiame paralelinių filmų, interaktyvios žiniasklaidos ir muzikos festivalyje „South by Southwest“) buvo apdovanotas žiūrovų simpatijų prizu.

„Riešutų sviesto sakalas“ – dar viena kinematografinė odisėja po JAV pietines valstijas, kuriai ryžtasi dvidešimt dvejų metų vaikinas su Dauno sindromu. Zakas (jį vaidina aktorius su Dauno sindromu Zackas Gottsagenas, padovanojęs personažui nemažą dalį savo gyvenimiškos patirties) gyvena senelių prieglaudoje, nes Šiaurės Karolinos valdžios atstovai baiminasi, kad vaikinas vienas neišgyvens, o specialiai prieglaudai tokiems, kaip jis, lėšų niekas neskiria.

Ne visi prieglaudos gyventojai yra bejėgiai seneliai, kai kurie jų pakankamai sąmoningi ir netgi išradingi, jie padeda Zakui patarimais, kaip iš čia pabėgti. Po kelių nevykusių bandymų Zakas visgi ištrūksta į laisvę. Dabar jis pasiryžęs patirti didįjį laisvo gyvenimo nuotykį ir netgi svajoja išmokti profesinių paslapčių Volterio Redneko amerikietiškų imtynių mokykloje, kurios įrašą kasetėje Zakas mėgdavo žiūrėti.

Bėglio pėdsakais seka savanorė globėja Eleanora (Dakota Johnson), aiškiai simpatizuojanti Zakui ir, tiesą sakant, ne taip jau labai trokštanti bėglį susigražinti, nes gerai žino, kad dabar jo laisvė būtų labai suvaržyta nepalyginamai griežtesniuose „valdiškuose namuose“.

Zakas susitinka dar vieną geraširdį pakeleivį – avantiūristą Tailerį (jį vaidina dėl barzdos sunkiai atpažįstamas Shia LaBeoufas), besiverčiantis žuvų ir krabų vagystėmis iš svetimų tinklų. Zakas ir Taileris tampa darnia komanda, o žiūrovai tuoj pat prisimena dar vieną bastūnų porelę – Marko Twaino Tomą Sojerį ir Heklberį Finą.

Gražus, emocingas, nuotaikingas, vietomis labai linksmas, o kai kada ir galintis nuliūdinti filmas „Riešutų sviesto sakalas“ yra ne tik pamokantis kūrinys, bet ir užkrečiantis pozityviais pavyzdžiais. Aktorius Shia LaBeoufas savo interviu dažnai pabrėžia, kaip bendravimas su tokiu partnerių stipriai jį pakeitė. O pats Zackas Gottsagenas (dabar jam 34-eri) baigė Menų mokyklą ir svajoja apie aktoriaus karjerą. Siekti savo tikslo vaidmuo „Riešutų sviesto sakale“ jam tikrai padės. (G.J.)

91. „Vadink mane savo vardu“ (Call Me By Your Name, 2017) Luca’o Guadagnino juosta apie vasarišką dviejų vyrų aistrą buvo įvertinta kaip geriausia „Sundance“ atidaryme. Šis filmas yra apie brendimą, jausmų paieškas ir begalinį jaunuolio susižavėjimą ir romaną su tėvų viloje besisvečiuojančiu atvykėliu.

Armie’is Hammer’is atlieka gundančio svečio vaidmenį ir pilna amplitude atskleidžia savo talentą, ko nebūtų galima pasakyti apie šį aktorių David‘o Fincher‘io „Socialiniame tinklalapyje“ (angl. The Social Network). L. Guadagnino‘as pažymi, kad šiame filme gausu įtampos bei nuoširdumo, kurie koreliuoja iki pat kulminacinio siužeto taško.

Svarbu ir paminėti ir tai, kad prie scenarijaus rašymo prisidėjo James‘as Ivory‘is – britų režisierius, sukūręs kitą klasikinę juostą apie gėjų santykius „Morisas“ (angl. Maurice) 1987 m. Pagrindinio aktoriaus rolę užimantis Timothe’is Chalamet’as, įneša intelektualumo ir sudėtingumo šiam pamišusiam ir nenuspėjamam filmui.

Skaudi odė apie pirmosios meilės pakilimus, skausmus ir nuosmukius. „Vadink mane savo vardu“ yra tokia populiari istorija, nes sutampa su daugybės žiūrovų visame pasaulyje, kurie užjaučia Elio ir puikiai žino, kaip jam skaudu. Filmas lėtas, gražus ir be galo veriantis širdį.

90. „Po saulės“ (Aftersun, 2022) Pirmas debiutantės Charlotte Wells filmas „Po saulės“ šiemet neliko nepastebėtas Oskarų ceremonijoje: nominuotas buvo pagrindinio vaidmens atlikėjas Paulas Mescalis, bet jį nurungė ir tiesiogine ir perkeltine prasme sunkiasvoriu vadintinas Brendanas Fraseris už monumentalią vaidybą „Banginyje”.

Ir jaunam aktoriui, ir debiutantei režisierei tai, aišku, stiprus startas tolimesnėms karjeroms, norisi tikėti, kad „Po saulės“ kūrėjai nepraleis tokios puikios galimybės savo kūrybinį potencialą tobulinti toliau.

Apie žmones, kurortuose leidžiančias atostogas sukurta begalė filmų. Dažniausiai tai ir žiūrovus atsipalaiduoti kviečiančios saulėtos komedijos, bet pasitaiko ir dramatiškų istorijų, net apie šiurpius kriminalinius nusikaltimus: vieną tokią matėme nepamirštamame A. Minghellos trileryje „Talentingasis misteris Riplis“ (1999 m.).

„Po saulės“ – visai kitoks kinas. Tai nostalgiškos dvasios persmelktas filmas apie brendimą, pirmąją meilę, neišvengiamus paauglystės konfliktus su tėvais ir begalinę laimę, kurią įvertinti žmonėms duota tik tada, kai paauglystė atitolsta jau ne dešimtmečiais, o greičiau šviesmečiais.

Prieš dvidešimt metų pigiame Turkijos kurorte Sofi (akt. Frankie Corio) su tėčiu praleido paskutines bendras atostogas. Jaunatviškai atrodantis, bet trisdešimties metų slenkstį jau pasiekęs Kalumas (jį Paulas Mescalis ir suvaidino) ir vienuolikmetė Sofi aplinkiniams buvo panašūs į brolį ir seserį.

Retos, todėl itin brangios kartu praleistos akimirkos buvo pilnos saulėtos melancholijos, mažų nesklandumų, šilumos, smalsumo ir draugystės.

Keista, bet kai kurie šių atostogų momentai 1990-aisiais Turkijos kurorte nufilmuoti mėgėjiškos kino kameros, visai nekelia atmetimo reakcijos. Atvirkščiai, norisi pasinerti į šį išblukusį pasaulį ir prisiminti panašius asmeniškai pergyventus patyrimus, kai „viskas įskaičiuota“ ir niekas negali sudrumsti ramaus poilsio. Išskyrus vadinamąjį „žmogišką faktorių“.

Dar vieną dalyką filmo „Po saulės“ autoriai padaro tikrai puikiai. Jie priverčia kiekvieną iš mūsų susimąstyti, ar tikrai pažįstame pačius artimiausius žmones. „Kino pavasario“ koordinatorė Aistė Račaitytė taikliai pastebėjo, kad filmas „Po saulės“ yra „anksti stilistiškai susiformavusios režisierės laiškas į praeitį, kuriuo režisierė tarsi sako savo iki galo nepažintam tėčiui: „Ei, dabar tave geriau jaučiu.“ (G. J.)

88. „Skaitovas“ (The Reader, 2008) Tai trumpo vasaros romano tarp penkiolikmečio Maiklo Bergo (akt. David Kross) bei dvidešimčia metų už jį vyresnės Hanos Schmitz (akt. Kate Winslet) istorija. Juosta, pasakojanti ne tik tai, koks gali būti pavojingas meilės ir aistros persunktas žaidimas tarp dviejų visiškai skirtingų žmonių, bet ir atskleidžianti kartų skirtumus išryškėjusius po Antrojo Pasaulinio karo. Šis režisieriaus Stephen Daldry darbas yra neabejotinas pasisekimas jo spalvingoje karjeroje. Filmas, paremtas vokiečių kilmės rašytojo Bernhard Schilink romanu, atnešęs „Oskarą“ vienai talentingiausių Holivudo moterų – Kate Winslet. Tai kino šedevras, kurį perkąsti gali pavykti ne iš karto.Pirmosios filmo scenos mus supažindina jau su subrendusiu bei pakankamai sėkmingu advokatu Maiklu Bergu ( akt. Ralph Fiennes). Nepaisant amžiaus ir pasiekimų gyvenime jis vis dar blaškosi tarp praeities šešėlių. Jo prisiminimai mus nukelia į darganą 1958-ųjų metų Vokietiją: jaunasis Maiklas ( akt. David Kross), keliaudamas iš mokyklos staiga pasijunta blogai bei sprunka iš važiuojančio tramvajaus. Iš paskos sergančio jaunulio išbėga ir tramvajaus kontrolierė Hana Schmitz. Ji, jausdama atsakomybę, būdama nuoširdi ir rūpestinga pasistengia, jog negaluojantis vaikinas saugiai pasiektų namus. Palydėjusi vaikiną iki namų moteris atsisveikina, tačiau penkiolikmetis Maiklas jau tada pajunta tai, ko dar gerai ir pats nesuprato.Po kelių mėnesių praleistų lovos patale, Maiklas po truputį atgauna prarastas jėgas. Jo galvoje – moteris palydėjusi jį namo. Pilnai pasveikęs vaikinas nutaria ją aplankyti ir taip išreikšti padėką. Nors ir apimtas jaudulio, vaikinas neatspiria Hanos moteriškumui. Nežiūrint į amžiaus skirtumą, nekaltas Hanos gestas nulėmė aistros ir meilės kupino romano pradžią. Po kelių mėnesių žaidimų bei pirmų kartų, Hana vis labiau stengiasi pažinti jaunąjį Maiklą. Netikėtai paprašydama jo paskaityti ištrauką iš „Iliados ir Odisėjos”. Netrukus Maiklas Hanai skaito kiekvieną vakarą, o išgyvendama prisiminimus tampa vis artimesnė jaunuoliui.Pats Maiklas – viso labo jaunas vaikinas, kilęs iš griežtos bei rūpestingos šeimos, kuriam pirmuosius kartus dovanojo vyresnė moteris. Po kelis mėnesius trukusio romano pabaigos, praėjus kiek daugiau nei 6 metams, Maiklas matomas kaip brandus studentas, savo išmone išsiskiriantis iš kitų. Visai netikėtai jam tenka susitikti su pirmąja savo moterimi Hana bei sužinoti tikrąją jos istoriją. Vieną dieną, kartu su grupe kitų studentu jie vyksta į Berlyną tam, jog dalyvautų viename iš bylų susijusių su karo nusikaltimais. Tai, ką jis pamato teismo salėje romantinius vaikino prisiminimus sudaužo į šipulius. (E.P)

87. „Tranzitas“ (Transit,2019) Šis kol kas naujausias bene garsiausio vadinamosios Berlyno mokyklos atstovo Christiano Petzoldo filmas gali tapti svariu argumentu amžiname ginče apie tai, kaip reikia elgtis su ekranizuojamu kūriniu – stengtis kuo tiksliau perteikti literatūros kūrinio raidę, ar ieškoti būdų knygos dvasios atskleidimui. „Tranzitas“ sukurtas pagal dar II pasaulinio karo metais rašytą Annos Seghers romaną, kuriame antifašistinio pogrindžio dalyvis, pabėgęs iš koncentracijos stovyklos, svetima pavarde ir su padirbtais dokumentais veža svarbų laišką iš Berlyno į Paryžių, bet ilgam įstringa Marselyje (čia kurį laiką gyveno pati rašytoja 1940 m.).

„Gyvenimas pavirto nesibaigiančiu bėgimu, viskas nebeteko reikšmės, – sako pagrindinis romano veikėjas (knygoje vadinamas Zaidleriu) – mes nežinojome, kaip ilgai tęsis ši būseną – parą, kelias savaites ar kelis metus, o galbūt iki mirties“.

Marselyje priversti laukti žmonės troško tik vieno – kuo greičiau gauti išvykimo vizas, kol naciai neokupavo visos Prancūzijos teritorijos. Christianas Petzoldas savo „Tranzito“ versijoje yra ištikimas ne romano raidei, o būtent dvasiai. O dvasia, kaip sako teologai, sklando pati ten, kur nori. Todėl režisierius, atsisakęs bet kokios istorinės rekonstrukcijos, labai lengvai redukuoja istorinį literatūros kūrinio kontekstą. Veiksmas čia taip pat plėtojasi Marselyje, bet šiuolaikiniame. Fašistinės okupacijos grėsmė pakeista ne mažiau grėsmingais terorizmo keliamais pavojais, o fašistų kareiviai – ne prasčiau ginkluotais šiuolaikiniais policininkais. Padarius tokius nežymius ( o iš tikrųjų esminius) pakeitimus režisierius ryžosi atskleisti literatūrinio siužeto universalumą, ir ši sudėtinga kinematografinės „transplantacijos“ operacija tikrai pavyko. Labai stipriai prie kūrybinės sėkmės prisidėjo klasikiniame teatre naudojama brechtiškai pateikiamas dabarties ir praeities santykis. Politinių pabėgėlių tema šiais laikais yra viena aktualiausių visame pasaulyje.

Žinoma, bėgti iš gimtųjų kraštų žmones verčia skirtingos aplinkybės ir priežastys, tačiau dažniausiai tokiam kraštutiniam sprendimui ryžtamasi prispyrus skurdui ar iškilus mirtinam pavojui. Filmo herojus Georgas (Franzas Rogowski) Marselyje atsiduria su nusižudžiusio rašytojo Veidelio nebaigtos knygos rankraščiu ir kelionėje mirusio draugo Heinco dokumentais. Nušvinta literatūroje ir kine dažnai nagrinėta svetimo gyvenimo galimybė. Literatūroje bene garsiausias pavyzdys – italų rašytojo Luigi Pirandello romanas „Velionis Matijas Paskalis“ (1904), kine – Michelangelo Antonionio filmas „Profesija – reporteris“ (1977). Abejuose kūriniuose pagrindinių herojų bandymai pasisavinti mirusių žmonių tapatybę baigėsi tragiškai. Vienintelė išeitis persekiojamiems pabėgėliams Annos Seghers romane – gauti tranzitinę vizą ir iš Marselio iškeliauti į Ameriką. Tokia galimybė atsiranda ir Georgui, bet ją teks užsidirbti.Neplanuotai užsitęsusios „viešnagės” svetimame mieste metu Georgas sutinka Heinco žmoną Mari (Paula Beer), bet tikėtis banalaus melodramatiško romano neverta – jis bendrame tragiškos nuojautos kontekste būtų visai nelogiškas. Galų gale mirties perspektyvoje žmogaus gyvenimas ir tegali būti vertinamas kaip tarpinė stotelė. Paprasčiau kalbant, tranzitas. (G.J.)

86. „ŽAKLINA“ (Jackie, 2016) Vieno garsiausių Čilės režisierių, Pablo Larraín biografinė drama „Žaklina“ apie pirmąją Baltųjų rūmų damą, 35-ojo Amerikos prezidento Johno F. Kenedžio žmoną. Ir jeigu tikitės plataus politinio konteksto, supažindinimo su prezidento biografija, svarbiausiais to meto JAV pasiekimais ir kruopščia jo žmogžudystės analize, šioje kino juostoje viso to nerasite. Juostos istorija sukoncentruota į pirmosios ledi portretą (vaidina Natalie Portman) ir tą, nematomą istorijos pusę – jos gyvenimą, o tiksliau, jauseną ir išgyvenimus po vyro mirties.

Kai pasauliui tai tik dar viena tragedija, o žiniasklaidai – tik dar viena sensacinga, nesurežisuota istorija, palengvinanti gyvenimą, pagaliau jie turės apie ką rašyti ilgiau nei vieną savaitgalį. O jai, Žaklinai, – absoliuti pasaulio griūtis, kuomet sustoja laikas, ir viskas skyla į gyvenimą „prieš“ ir „po“ lemtingojo šūvio, arba laikiną, auksinio Kameloto skambesį iš vinilinės plokštelės ir juodą šydą, atimantį tau norą gyventi. Filmo genialumas slypi pasakojimo būde – neskubriame, jausmingame, per dialogus (atvirą interviu „Life“ reporteriui, praėjus vos savaitei po tragedijos, ar pokalbį su kunigu) iš prisiminimų sulipdytame Žaklinos pasakojime. Iš pirmo žvilgsnio kuliminaciją juostoje pakelia tik du momentai – prezidento nužudymas ir laidotuvių procesija. O visa kita, tarsi pasiruošimas „tarp“, t. y. laidotuvėms, ir klausimas – kaip gyventi toliau. Vis dėlto, filmas ir yra būtent apie šitą „tarp“, kuris žymi visą iki tol buvusį išorinės ir vidinės, arba politinės, viešos ir asmeninės monotonijos arba, kitaip tariant, kasdienio gyvenimo sugriuvimą. Pagrindinį, pirmosios ledi vaidmenį Natalie Portman atlieka puikiai, parodydama visą jos įvaizdžio ir emocijų spektrą – nuo koketiškai besišypsančios mados ikonos, prieš televizijos kameras aprodinėjančios ištaigingus prezidento apartamentus, meno ir muzikos gerbėjos, valdingos ir įtakingos moters, atviros ir tuo pačiu uždaros bei sarkastiškos interviu respondentės ir sensacingos žiniasklaidos ekspertės, du vaikus praradusios ir du užauginusios motinos, iki šoko, širdgėlos ir nevilties pilnos buvusios pirmosios damos. (Gintarė Visockytė)

85. „Viešbutis „Grand Budapest“ (The Grand Budapest Hotel, 2014) Šiame Weso Anderseno filme pamatysime stebuklinių pasakų dvasia dvelkiančią atmosferą ir sutiksime begalę spalvingų keistuolių, kuriuos vaidina pastovių aktorių kolektyvas. Jo branduolį režisierius kaskart stengiasi praplėsti naujais nariais. Štai Ralphas Fiennesas, kuris paprastai renkasi rimtą klasikinį repertuarą, šį kartą vaidina beveik operetinį personažą – prabangaus viešbučio durininką Gustavą, kuris yra šios mikrovisatos centras, aplink kurį savo orbitomis skraido visi likę filmo personažai. Vieniems autoriai skiria daugiau dėmesio, kiti stipriai įelektrintą viešbučio atmosferą perskrodžia trumpam, tarsi kometos, bet nuspalvina bendrą egzotišką peizažą ryškia šviesa. Filmo veiksmas rutuliuojasi tarpukario Europoje. Mistifikacijas mėgstantis Wesas Andersonas lieka ištikimas savo pomėgiui, todėl viešbutį „Didysis Budapeštas“ įkurdina neegzistuojančioje Zubrovkos respublikoje, kuri yra kažkur rytų Europoje. Jau pirmieji kadrai, supažindinantys mus su kraštovaizdžiu, labai primena scenas iš klasikinių Walto Disney‘aus pasakų, kuriose gyventojai panašūs į lėlių teatro personažus, o pats šešių aukštų viešbutis, atrodo kaip didelis šventinis tortas, prie kurio žiūrovai atgabenami… žaisliniu funikulieriumi. Panašiai pradedamas ir filmas „Mėnesienos karalystė“, kurio pradžioje kino kamera žiūrovą viliojo į kartoninį lėlių namelį. Tik šį kartą visos filmo keistenybės magišku „stebuklingu žibintu“ projektuojamos į tarpukario Europos kontekstą. Bet dramatiškų sukrėtimų kupina istorinė realybė pakeičiama žaidimų aikštele, kurioje taisykles diktuoja fontanais trykštanti fantazija.Užuominos apie realaus karo grėsmę transformuojasi į vaizdus, kuriuose taikią Zubrovką okupuoja į nacius panašūs kareiviai, virš pagrindinių pastatų iškėlę juodas vėliavas su gotikiniais zigzagais. Bet tai ne tiek istorinės nuorodos į konkrečius prieškarinius įvykius (Austrijos aneksija), kiek bandymas žiūrovams priminti Charlio Chaplino žaidimus „Didžiajame diktatoriuje“ (1940), kurio veiksmas taip pat rutuliojosi neegzistuojančioje Tomėnijos šalyje.

Kai kurias filmo situacijas ir net personažus scenaristai rado Stefano Zweigo novelėse, bet austrų rašytojo paveldui suteikė neatpažįstamus pavidalus. Ilgainiui ekscentrika, ryškios tapybos stilistika, akis rėžiantys ryškūs interjerai, spalvingų vaizdų kaleidoskopai ir kino klasikos citatos net ima varginti, nors aiškiai matosi, su kokiu malonumu garsūs aktoriai (Billas Murray, Willemas Dafoe, Tilda Swinton, Adrienas Brody, Harvey Keitelis) atlieka savas solo partijas. Visi filmo elementai alsuoja meile tarpukario metų Europos estetikai ir anuometinėms madoms. Iš ekrano dvelkia nuostabios epochos ilgesys, ir net, regis, ano pasaulio aromatas, kurį pajusti padeda kompozitoriaus Alexandre‘o Desplat melodijos. (G.J.)

84. „FAVORITĖ“ (The Favourite, 2018) Graikas režisierius Yorgosas Lanthimosas į kinematografinės šlovės viršūnes lyg meteoras švystelėjo 2015-aisiais, kai jo keistos stilistikos „Omaras“ Kanuose laimėjo net tris apdovanojimus, įskaitant ir garbingąjį Žiūri prizą. „Šventojo elnio nužudymas“ (2017 m.) taip pat Kanuose buvo apdovanotas už geriausią scenarijų. Yorgosas Lanthimosas dabar garsiausias Graikijos kino režisierius, „Favoritės“ sukūrimui gavo 15 mln. dolerių biudžetą ir dvi holivudines žvaigždes pagrindiniams vaidmenims – Rachel Weisz ir Emmą Stone. Škotijos, Anglijos ir Airijos karaliene Ana Stiuart buvo paskelbta 1702-ųjų kovo aštuntąją, karūnuotą balandžio 23-ąją per Šv. Jurgio šventę, o pasimirė nuo insulto po dvylikos metų. Neigiamą karalienės Anos įvaizdį imta formuoti tuoj po jos mirties. Malboro hercogienė ledi Sara (ji, beje buvo tolima Winstono Churchillio giminaitė), geriau už bet ką kitą žinojusi visas karalienės aplinkos intrigas ir dažnai buvusi jų iniciatore, įtikino būsimuosius karalienės biografus, kad monarchė buvusi „silpna ir neryžtinga moteris, labai priklausoma nuo barnių miegamajame ir valstybės reikalus sprendusi pasikliaudama asmeninėmis simpatijomis“. Net rimtų istorikų darbuose karalienės Anos valdymo epocha buvo vadinama ne itin diplomatiniais epitetais. Nors karalienė Ana buvo labai stipriai veikiama aplinkos intrigų, jos valdymo laikais neproporcingai didelę valdžią gavo ministrų kabinetas, o pati šalis išgyveno didelį ekonominį bei kultūrinį pakilimą. Kaip dažniausiai būna istorinėse dramose, monarchų asmeniniame gyvenime neapsieinama be meilės trikampių. Ši geometrinė figūra dominuoja ir Yorgoso Lanthimoso filme, bet ji yra pabrėžtinai moteriška. Kad nekiltų jokių abejonių dėl intrigų specifikos, režisierius jau per pirmąsias dešimt filmo minučių nedviprasmiškai apibrėžia svarbiausių problemų ratą. Į atskiras dalis paskirstytas siužetas pradedamas pirmąją antrašte: „Purvas dvokia“. Ši mintis bus interpretuojama įvairiais lygmenimis, pradedant pačiu primityviausiu (į karalienės rūmus pas įtakingą giminaitę ieškoti darbo važiuojanti jaunoji Abigailė (Emma Stone) brutaliai išstumiama iš karietos į pakelės purvą). Vėliau įvairiausios „purvo vonių“ metaforos lydės valdžios, moralės ir, žinoma, politikos peripetijas. Iš karto aišku, kad valstybę valdo visai ne Ana (Olivia Colman), o ledi Sara (Rachel Weisz) – tikra intrigų ir sąmokslų karalienė, kuriai drąsos suteikia tai, kad jos vyras lordas Malboras kontroliuoja kariuomenę. Nepėsčia pasirodo ir panelė Abigailė, kuri tik iš pažiūros atrodo kaip naivi provincialė. Naujoji rūmų viešnia tuoj pat susigaudo, kas čia yra kas, ir pradeda regzti savąjį slaptų planų voratinklį, nors daryti tai akylai stebint viską žinančiai pirmai karalienės favoritei tikrai nelengva. Šį kartą Y. Lanthimosas atsisako jam anksčiau kruopščiai puoselėto režisieriaus-demiurgo vaidmens bei ankstesniems filmams būdingų (pseudo) filosofavimų ir visą savo talentą nukreipia į spalvingą išsigimusių karališkų žaidynių karnavalą, kuriame centrinė vieta apibrėžta trijų viena kitos vertų aferisčių trikampiu. (G.J.)

83. Atvykimas (Arrival, 2016) Režisierius Denis Villeneuve sugeba žiūrovus ir vėl priblokšti savo kūryba. Atvykimas, toli gražu, nėra dar vienas filmas apie ateivių invaziją ir žmonių baimę jiems. Šis kino kūrinys yra apie evoliuciją ir kitos, mums neįprastos, realybės atradimą. Filmas veiksmo atžvilgiu yra lėtas, čia daugiau dėmesio skiriama dialogams ir veikėjų asmenybių vystymui.

Skirtingose Žemės vietose nusileidžia dvylika kosminių erdvėlaivių. Armijos pareigūnas Kolonelis Vėberis (akt. Forest Whitaker) pagalbos prašo pas lingvistę Luis Benks (akt. Amy Adams) ir fiziką Ianą Donelį (akt. Jeremy Renner) , kurių pagrindinė užduotis yra padėti suprasti, koks yra ateivių tikslas Žemėje. Luis ir Ianas ateivius pramina heptapodais ir bando su jais komunikuoti. Ateiviai bendrauja keistu būdu – ore piešdami neaiškius paveikslus, kuriuose atsikartoja vaizdai ir taip sudaro atskirus sakinius. Kol pasaulis eina iš proto ir likusios vienuolika šalių yra pasirengusios blogiausiam, Luis išsiaiškina, kad heptapodų tikslas nėra Žemės sunaikinimas, jie čia, kad padėtų žmonių rasei tobulėti.

Šį filmą reikia žiūrėti labai atidžiai. Atvykimui pasibaigus paaiškės daugybė atsakymų į iškilusius klausimus. Denis Villeneuve filmo metu labai sklandžiai pateikia pagrindinės veikėjos, kaip asmenybės, augimą ir sugeba priblokšti žiūrovus susiedamas viską, kas, filmo eigoje, atrodė neaišku. Atvykimas 2017 metais pelnė „Oskarą“ už geriausią garso montažą bei buvo nominuotas dar septyniose kategorijose, viena iš jų – Geriausias metų filmas.

Kadras iš filmo „Tarp žvaigždžių“

82. „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar, 2014) „Mes esame arba vieniši Visatoje, arba ne. Bet kuri iš šių minčių kelia baimę“, – kitados pasakė fantastinės literatūros klasikas Arthuras Clarke‘as.

Režisieriaus Christopherio Nolano filmas „Tarp žvaigždžių“, ras savo vietą galerijoje, kur rikiuojasi kūriniai, sukurti dėl žmonijos išlikimo susirūpinusių menininkų. Jau daug metų mokslininkai muša pavojaus varpus, perspėdami, kad žmonės nustotų beatodairiškai stekenti Žemės išteklius. Toks barbariškas elgesys anksčiau ar vėliau išprovokuos globalią maisto krizę ir kitus materialius kataklizmus, ir žmonėms teks ieškotis alternatyvių vietų gyvenimui neaprėpiamose kosminėse platybėse. Fantastai literatai panašią situaciją moduliuoja jau seniai. Neatsilieka nuo jų ir mokslininkai. Vieno jų – fizikos teoretiko Kipo Thorne‘o – darbais remiasi ir filmo „Tarp žvaigždžių“ kūrėjai.

Fantastinės literatūros mėgėjai gerai žino istorijas apie visokias laiko kilpas. Nuo britų fantasto Herberto Wellso knygos „Laiko mašina“ (1895 m.) kelionės laike tapo mėgiamiausia šio žanro situacija. Pradžioje fantastai pasikliovė tik savo vaizduote, bet netrukus panašus kūriniai jau galėjo remtis fizikų samprotavimais apie teorinę tokių kelionių galimybę. Ypač stiprų argumentą fantastams pamėtėjo Albertas Einsteinas, kurio perversmą moksle padariusi reliatyvumo teorija pagimdė „kurmio urvo“ (angl. „Wormhole“) paradoksą apie laiko tunelius, per kuriuos teoriškai galima iš vienos realybės patekti į kitą. Žinoma, tam reikalingos gana griežtos energijos tankumo ir gravitacijos sąlygos, kurių realybėje įvykdyti dar niekam nepavyko.

„Kurmio urvo“ teorija praverčia ir filmo „Tarp žvaigždžių“ herojams. Pradžioje autoriai apibrėžia bendrą apokaliptinį netolimos ateities peizažą: dėl netinkamos globalios agrarinės politikos Žemė taip nustekenta, kad žmonių laukia siaubinga mirtis nuo bado ir deguonies trūkumo. Gyvybės limito skaitiklis nenumaldomai artėja prie fatališkos atžymos: „Mes turime suprasti – niekas Saulės sistemoje negali mūsų išgelbėti“. Todėl ieškoti naujų pasaulių į kosmosą vyksta būrys astronautų, vadovaujamų profesionalaus lakūno ir inžinieriaus Kuperio (aktorius Matthew McConaughey). Ši kosminė kelionė iš žiūrovų atims beveik tris valandas. Daug tai ar mažai? Kiekvienas teatsako į šį klausimą pats. (G.J.)

81. „Stalino mirtis“ (The Death of Stalin, 2017) Provokuojanti satyrinė istorija, pagardinta dramatiškais elementais. Arba kitaip, juoda ir itin juokinga komedija išjuokianti vieną žiauriausių pasaulio diktatorių ir jo pakalikus. Reikia pripažinti, tokio žanro filmas jau savaime laikomas iššūkiu. Tik ne politinių filmų virtuozo meistrui Armando Iannucci, geriausiai atpažįstamam dėl savo indėlio HBO televizijos seriale apie Vašingtono politiką „Veep“ arba keisto režisūrinio sprendimo burleską primenančiame filme apie artėjantį Irako karą „In The Loop“. Šį kartą, naujausią ekscentrišką istoriją Iannucci sukurpia apie Sovietų sąjungos lyderį šių metų filme „Stalino mirtis“ (angl. „The Death of Stalin“). Kraupus stiprios asmenybės pasaulis ir dabartinės politikos aktualijos užkoduotos tarp pelenų bei kraujo klano besisukančių aktorių rato, skirto brutaliai linksminti publiką.

Juodoji komedija apie Kremliaus intrigėles šaržuojama literaliai „po Stalino mirties“. Kitaip tariant, centrinio komiteto atstovai ploja ir trina savo nešvariomis rankelėmis, kai pagaliau išvysta jų mylimo Stalino lavoną. Kas užims diktatoriaus vietą? Susidūrę su neįsivaizduojamu Stalino eros žlugimu, sovietinius, „Dievo Stalino“ hipnotizuotus piliečius ir jų valdžios atstovus apima nuošidri panika, išprovokuojanti keistą neigiamą atmetimą, primenantį chaotišką ir ne visai suvaldomą isteriją. Vis dėlto, Stalinas neprisikelia iš numirusiųjų ir Iannucci tai puikiai iliustruoja, parodydamas, kaip kadaise sumanūs bei tvirti vyrai be savo vado staiga paverčiami į krūvą išsigandusių vaikų, nusiteikusių tokią situaciją išnaudoti piktų kėslų įgyvendinimui.

„Stalino mirtis“ neišvengiamai reprezentuoja aukščiausios A klasės lygio, kruopščiai atrinktų aktorių diapozoną, kuriame neįmanoma atrasti nei vieno veikėjo, užimančio silpnosios grandies poziciją. Michael Palin neįtikėtinai įkūnija Molotovą – patetiškai vos sistemoje funkcionuojantį veikėją, kurioje sunkiai išgyvenama, turint tokį mielai malonų, bet visada nepatenkintą veidą, išduodantį apie stalinizmo altoriuje paaukotą savigarbą. Steve Buscemi atstovauja nuolatos nervingą Chruščiovą, kuris sugeba evoliucionuoti iš neramios sielos į pasitikintį sopranų gaujos žaidėją.

Andrea Riseborough įtikina žiūrovą ir net nesukelia jokių abejonių Stalino dukros Sventlanos amplua, kurią tėvo mirtis keistai pasiglemžia į traumų bei baimės kupiną laviną. Jeffrey Tambor filme garantuoja žiūrovui smagią juoko dozę dėl savo nejaukaus ir vietos nerandančio Malenkovo personažo. Galiausiai, Jason Isaacs užkopia ant įspūdingos saldžiosios torto viršūnės, kuomet filme jo vaidinamas karo herojus Žukovas atlieka paskutinį, netikėtą perversmą.

Šaržuojamiems veikėjams užtenka ištarti kelių žodžių kandžią repliką, kad niūriame ar net žiauriame filmo fone pasigirstų žiūrovo juokas. „Dievų miško“ ar panašių siaubingų situacijų vertimas komedija nėra visiškai nauja meno šaka ir filmų industrijoje, tačiau ponas Iannucci puikiai susitvarko su iššūkių kupina užduotimi, pateikdamas žiūrovams tarpusavy prieštaringų žanrų virsmą į dvynius, kuriuos vienija bendra gija ar vienas tikslas. „Stalino mirtis“ labai įtaigiai vaizduoja kraupaus laikmečio baimę – nepaprastai didelę, tačiau aptinkamą kiekvieno piliečio kasdienėje rutinoje. Toks įprastai neįprastos išraiškos iškraipymas matomas įkūnijamų veikėjų veiduose, jų mimikose, gestuose. Baimė persiskverbia taip giliai, kad filme rodomi veidai po truputį tampa vis panašesni į kaukes, žmonės į karikatūras, o mirtis – į dar vieną progą pasijuokti. (Gabija Stankevičiūtė)

80. „Kūrėjas“ (The Creator, 2023) „Kūrėjas“ (The Creator, 2023) – vos 80 mln. eurų biudžieto įspūdingas mokslinės fantastikos veiksmo trileris apie dirbtinį intelektą (DI), parašytas ir režisuotas tokių garsių filmų kaip „Godzila“ ir „Žvaigždžių karai“ kūrėjo Gareto Edvardso (Gareth Edwards). Ši kino juosta, stebinanti specialiaisiais efektais, ne tik suteikia pramoginį reginį, bet ir kelia filosofinius klausimus, kas šiais laikais yra Kūrėjas ir kas turi teisę vadintis žmogumi.

Žinoma, specialieji efektai čia vaidina svarbiausią vaidmenį, kadangi filmo biudžetas buvo ribotas ir netgi pačiam režisieriui kartais teko imtis operatoriaus vaidmens. Taip pat filmo komanda stengėsi išnaudoti duotąsias aplinkybės, t. y. natūralią aplinką. Žinant visa tai neveltui kyla nuostaba, kad filmas išėjo vizualiai kokybiškas.

DI nėra nauja tema kino pasaulyje ir ne kartą teko žiūrėti ar klausytis istorijų, kaip tarp itin technologiškai išvystyto roboto ir žmogaus išsivysto glaudesnis santykis. Gerai atsimename 2013-ųjų metų filmą „Ji“ (Her) su Choakinu Feniksu (Joaquin Phoenix), kuriame netolimoje ateityje rašytojas užmezga romantinius santykius su operacine sistema, turinčią moters balsą. Mokslinės fantastikos veiksmo trileryje „Kūrėjas“ įvykiai pažengė dar labiau į priekį, kadangi robotai, remiantis filmo siužetu, įgyja itin žmogiškų savybių, t. y. geba mylėti, užjausti, verkti, rūpintis savo vaikais, ir nejučia išnyksta skirtumas tarp to, kas sukurta įprasto Kūrėjo – mums nematomo ir negirdimo, tik tokio, kurio egzistavimu tikime, – ir to, kas sukurta žmogaus kaip kūrėjo: jam šiuo atveju suteikiamos dieviškos galios sukurti ne ką kitą, o žmogaus sielą roboto kūne.

Tačiau žmogaus kaip dievo aspektas filme nėra akcentuojamas. Akcentuojama mirtis ir transcendencija. Pvz. viena iš veikėjų – mergaitė robotė – klausia žmogaus, ar jis keliaus į rojų. Žmogus atsako, kad į rojų keliauja tik geri žmonės, o jis nėra geras žmogus. Mergaitė robotė tuomet sako: „Vadinasi, nei tu, nei aš nekeliausim į rojų, nes tu nesi geras, o aš nesu žmogus“.

Jei konkrečiau, veiksmas sukasi apie buvusį karininką Džošua (John David Washington), kuris buvo infiltruotas priešų teritorijoje, turėjo po priedanga apsimesti mylįs pagrindinio priešo dukrą ir išgauti iš jos informaciją, kur yra jos tėvas vadas, tačiau ją įsimyli ir ši meilė tampa jo pagrindine varomąja jėga ir motyvacija vystyti siužeto eigą. O platesniame kontekste netolimoje ateityje Vakarai kariauja su Rytais dėl skirtingų požiūrių į DI – Rytai siekia integruoti jį į kasdienį žmonių gyvenimą, o Vakarai nori sunaikinti dėl istorijos klaidų – įvykusio branduolinio sprogimo, kurį sukėlė būtent DI. Bent jau taip buvo manoma. Bet ar tikrai taip ir buvo?

Alfi (Madeleina Yuna Voyles) yra slaptasis Rytų ginklas – ypač pažengusi DI technologija, kuri atrodo kaip vaikas ir gali jausti kaip vaikas. Ją sukūrė Džošua mylimoji Maja (Gemma Chan) ir užprogramavo mylėti žmoniją. Alfi trokšta, kad robotai būtų laisvi. Laisvės ir mirties temas būtų galima pritempti prie šių dienų aktualijų, kadangi ne viena tauta pasaulyje vis dar kovoja už savo laisvę, o karo akivaizdoje, žinoma, kyla transcendencijos klausimas ir dar kiti egzistenciniai klausimai, pavyzdžiui, kas žmogų daro žmogumi, kada žmogus nužmogėja ir, atvirkščiai, ar žmogiškumas gali būti gamtos, o šiuo atveju – technikos savybė (tarkim, kodėl mergaitė robotė negali keliauti į rojų, jeigu ji yra užprogramuota daryti gera žmonijai?), tačiau filosofija visgi šioje kino juostoje vaidina antraeilį vaidmenį, nes, visų pirma, tai veiksmo filmas ir kūrėjų pagrindinis tikslas buvo suteikti pramogą naudojant holivudinius elementus. (Dora Žibaitė)

79. Lėlės (Dolls, 2002) 2002-aisiais m. garsusis japonų režisierius Takeshi Kitano pristatė savo filmą „Lėlės“. Kūrinys sulaukė teigiamų atgarsių prestižiniuose kino festivaliuose bei viename iš jų pelnė apdovanojimą už geriausią kinematografiją. Taip pat, garsaus dizainerio Yohji Yamamoto specialiai kurti kostiumai, atkreipė siurrealizmo mėgėjų dėmesį.

Filmas „Lėlės“, tai kitoks Takeshi Kitano amplua, kuriame jis atsisakė įprastų vyriškų veiksmo ir smurto scenų, vietoj jų sukūrė epą apie pražūtingą meilę. Įkvėptas Bunraku (tradicinė japonų lėlių teatro forma), kuriuo trumpu pasirodymu iliustruojama pirma scena, filmas pasakoja tris skirtingas įsimylėjėlių istorijas. Pirmoji ir labiausiai koncentruota istorija, yra apie meilės paklydėlius- Matsumoto ir Sawako. Susižadėję įsimylėjėliai išsiskiria, kai Matsumoto palieka savo išrinktąją ir ryžtasi vesti turtingo boso dukterį. Tokį sprendimą Matsumoto priima prieš savo valią, patenkindamas savo tėvų prašymą atsidėkoti jiems, kurie sunkiai dirbdami suteikė sūnui galimybę baigti mokslus. Vestuvių dieną jaunikį aplanko seni draugai, pranešdami, kad jo buvusi sužadėtinė, išgyvenusi savižudybę, prarado sveiką protą ir yra ligoninėje.

Antroji istorija pasakoja apie Hiro, atsistatydinusį Jakudzos mafijos bosą, kuris dar būdamas jaunas ir neturtingas, paliko savo mylimąją, mat negalėjo jai suteikti laimės. Nepaisant to, ji pažadėjo vis vien lauksianti jo kiekvieną šeštadienio rytą su pusryčiais, jų įprastoje pasimatymo vietoje.

78. „Openheimeris“ (Oppenheimer, 2023) 1945 metais Liepos 16-ąją dieną pasaulis negrįžtamai pasikeitė. Pirmosios atominės bombos bandymas pažymėjo anksčiau nematyto mąsto ginklo atsiradimą, galintį privesti prie pasaulio susinaikinimo. 2023 metais pasirodęs režisieriaus Christopherio Nolano filmas „Openheimeris“ nėra tik „atominės bombos tėvu“ vadinamo J. Roberto Openheimerio portretas – tai taip pat istorija apie galios troškimą, susinaikinimo grėsmę, kaltę ir išradimą, kuris vedė prie vieno tragiškiausių pasaulio įvykių – Hirošimos ir Nagasakio susprogdinimo.

Šį biografinį karo trilerį įkvėpė 2005 metais išleista Kai Bird ir Martin J. Sherwin biografinė knyga, laimėjusi Pulitzerio apdovanojimą, „Amerikos prometėjas: J. Roberto Openheimerio Triumfas ir Tragedija“. Biografinis filmas tiksliai atspindi realybėje vykusius istorinius įvykius, bet režisieriaus Nolano sukurta istorija apie atominės bombos kūrėją tuo pačiu metu yra ir žavinti, ir bauginanti.

Filmo metu atskleidžiamas Amerikos fiziko J. Roberto Openheimerio, kurį filme įkūnija Cillian Murphy, kelias – nuo fizikos studento iki Manhatano projekto, kurio tikslas buvo sukurti branduolinę bombą, vadovo ir vieno iš genialiausių to meto žmonių. Nolano režisuotoje Openheimerio gyvenimo istorijoje stebime pirmas fiziko nesėkmes, bandymą nunuodyti savo mokytoją, kai 1920-aisiais jis mokosi kvantinės fizikos ir siekia proveržių šioje srityje. Vėliau dėsto Berklio Universitete, įsitraukia į politiką bei susipažįsta su kitais išradingais mokslininkais užmegzdamas ryšius, padėjusius jam tapti Los Alamos laboratorijos vadovu. Galų gale Amerikos patriotu laikytas Openheimeris apkaltinamas šnipinėjimu ir išdavyste dėl jo ryšių su komunistų partijai priklausančio brolio bei žmonos.

Šalia talentingo Openheimerį įkūnijusio Cillian Murphy, nenublanksta ir kiti veikėjai. Filme režisierius atskleidžia Openheimerio romantinius santykius: su žmona, buvusia komunistų partijos nare Kitty, kurią vaidina Emily Blunt, ir jo meilužę Jean Tatlock  (Florence Pugh). Filme taip pat galima išvysti Mattą Damoną, vaidinantį generolą Leslie Grovesą jaunesnįjį, kuriam pavesta prižiūrėti Manheteno projektą, bei Robertą Downey jaunesnįjį, vaidinantį Lewisą Straussą, JAV Atominės energijos komisijos įkūrėją. Iš arti galima matyti fiziko asmenybę: protingą mąstymą, impulsyvumą, aroganciją, norą pasižymėti ir mokslinį smalsumą. Openheimeris dirbdamas su kitais mokslininkais kuriant atominę bombą susiduria su politiniais, filosofiniais ir moraliniais iššūkiais. Iš pradžių pats fizikas tiki, kad branduolinė bomba kuriama žmonijos labui – ji turėtų užbaigti ne tik Antrąjį Pasaulinį karą, bet ir atgrasyti pradėti kitus karus ateityje. Iš tiesų šis ginklas pradeda kelis dešimtmečius besitęsusi Šaltąjį karą ir tik pagreitina šalių ginklavimosi varžybas bei priartina pasaulį arčiau prie susinaikinimo nei bet kada anksčiau.

Tris valandas trunkantis filmas detaliai nupasakoja istorinius įvykius – pirmosios atominės bombos sukūrimą ir laikotarpį, kuris vedė prie Hirošimos ir Nagasakio miestų susprogdinimo. Tačiau tuometinius įvykius stebime J. Roberto Openheimerio akimis – matome pasaulį taip, kaip jį matė pats fizikas, išgyvename jo vidinius konfliktus. Subjektyvus žvilgsnis bei intymūs stambaus plano kadrai, išryškinantys veikėjų emocijas, tik priartina prie įtampos ir siaubo, atsiradusio išradus pavojingiausią ir destruktyviausią to meto ginklą. Christopherio Nolano filmas leidžia įsigilinti į paradoksalią Openheimerio psichologiją: Openheimeris iš vienos pusės įvardijamas kaip didvyris, nes jo išradimas pabaigia Antrąjį Pasaulinį karą, tačiau jis jaučia kaltę dėl jo sukurtos bombos sukelto dviejų miestų susprogdinimo, kurio metu žuvo šimtai tūkstančių žmonių.

Nors atrodo, kad įvykių kulminacija yra Rugpjūčio 6-osios ir 9-osios įvykiai, kai buvo susprogdinti du Japonijos miestai, filmo lūžis yra Liepos 16-oji – pirmosios bombos, vadinamos „Trinity“, testavimas. Openheimeris, stebėdamas pirmosios atominės bombos sukeltą sprogimą Naujosios Meksikos dykumoje ir cituodamas Hinduizmo šventąjį tekstą Bhagavadgytą pažymi momentą, po kurio pasaulis išties pasikeitė: „Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių naikintoju.“ Tai yra momentas, kai pats Openheimeris pripažįsta jo sukurto ginklo galimybes, kurios visam laikui pakeis pasaulį. Nepaisant filmo ilgio, tai yra greita ir įvykių kupina istorija. Tą atskleidžia ir sudėtinga filmo struktūra. Fragmentiškumas ir šokinėjimas laike bei erdvėje jau yra išbandytas režisieriaus Kristoferio Nolano įrankis, panaudotas ir kituose jo filmuose, tokiuose kaip „Memento“ ir „Tamsos Riteris“. Šiame filme šokinėjama ne tik chronologijoje, bet ir tarp skirtingų perspektyvų: spalvotos scenos yra pasakojamos iš Openheimerio perspektyvos, juodai baltos – atskleidžia Openheimerio ginčą su Luisu Straussu. Tokia nepastovi ir nechronologiška struktūra taip pat atspindi ir vidinę Openheimerio būseną – pasimetimą ir chaosą. (Miglė Šaltytė)

77. Prieš saulėlydį (Before Sunset, 2004) Šis nešiuolaikiškai romantiškas ir sentimentalus filmas labai primena senas melodramas apie platonišką meilę, nors jo herojai yra jauni žmonės, susipažįstantys iš Budapešto į Vieną vykstančiame traukinyje. Džesis (Ethanas Hawke’as) yra nedrąsus ir kompleksuotas amerikietis iš Teksaso, o Selina (Julie Delpy) – visai netipiška prancūzaitė. Ji gerai kalba angliškai, todėl kalbos barjerų jų bendravimui nebus. Tačiau šiuos atsitiktinius pažįstamus iš karto sujungs gerokai glaudesnis panašios pasaulėžiūros ir artimos vidinės giminystės ryšys.

Vienoje jie gali kartu praleisti visą parą. Tik gaila, kad pramogoms abu neturi pinigų. Užtai gali iki valios pasikalbėti, paslampinėti naktinėmis miesto gatvėmis ir atverti vienas kitam slapčiausias savo sielos kerteles. Pradžioje jie tiktai žaidžia žodžiais ir mėgaujasi galimybe be užuolankų atsakinėti į kebliausius klausimus. Vėliau toks „atvirumo testas“ pakoreguos žaidimo taisykles, o paryčiui po nemigo nakties ateis laikas skirtis. Ar dabar abu pagaliau išdrįs ištarti pačius svarbiausius žodžius?..

Kadangi pačių svarbiausių žodžių porelė vienas kitam filme „Prieš saulėtekį“ taip ir neišdrįso ištarti, režisierius ir abu pagrindinių vaidmenų atlikėjai E. Hawke’as bei J. Delpy po devynerių metų nusprendė dar kartą sugrįžti prie šios istorijos. Filme „Prieš saulėlydį“ (Before Sunset, 2004 m.) Džesis ir Selina susitiko Paryžiuje ir suteikė galimybę romantikos išsiilgusiems žiūrovams dar kartą patirti malonų širdies nerimą.

Prieš saulėlydį – antroji puikiai parašytos trilogijos dalis, kurioje pasakojama apie Julie Delpy ir Itano Houkaso personažus, kurie susitinka po romano, kuris įvyko prieš penkis metus. Šiame Ričardo Linklaterio filme jiedu pasivaikščioja po Paryžių ir aptaria vienas kito gyvenimą.

Filmas Prieš saulėlydį  turi daug nuostabių aspektų – nuo nuoširdžių pokalbių iki stulbinančių vaizdų. Antrojo filmo pabaiga yra itin nuostabi.

O trečią kartą Džesį ir Seliną filme „Prieš vidurnaktį“ (Before Midnight, 2013 m.) sutinkame graikiškoje Mesenijoje. Čia jiedu kartu su dvynėmis dukrelėmis atostogauja. Abiem tai puiki proga atitrūkti nuo rūpesčių, pasimėgauti nieko neveikimo malonumais, vėl ramiai paslampinėti ir pasinerti į prisiminimų svaigulį („Prisimeni, kai man rodei sau pačiam parašytą laišką?“). (G.J.)

76. „TAIP PAT IR TAVO MAMĄ“ (Y tu mamá también, 2001) Sukūręs du vaidybinius filmus Holivude („Mažąją princesę“ ir „Didžiuosius lūkesčius“) režisierius Alfonso Cuarónas sugrįžo į gimtąją Meksiką ir čia tuoj pat realizavo dar vieną projektą.

Venecijos kino festivalyje prizu už geriausią scenarijų ir Marcello Mastroiannio vardo premija apdovanotame filme provokuojančiu pavadinimu „Taip pat ir tavo mamą“ netrūksta šokiruojančių scenų. Filmas net prasideda audringa sekso epizodu. O po kelių minučių dar neatsitokėjusiam žiūrovui pakišamas dar vienas greito sekso vaizdelis – taip su savo merginomis prieš vasaros išsiskyrimą atsisveikina pagrindiniai herojai Tenočas Iturbidė (Diego Luna) ir Chulijus Zapata (Gaelis García Bernalis). Jokių sentimentų ir jausmų čia nėra, tik pats paprasčiausias ir patikimiausias “hormoninių audrų” sukeltos įtampos likvidavimas.

Senamadiškas žodis “meilė” šiems jaunikaičiams, regis, visai nežinomas, užtai išradingi epitetai apie seksą iš jų lūpų skamba taip dažnai, kad imi baimintis už abiejų “nebrendylų” psichinę sveikatą. Laimė, šiek tiek proto (ir kur kas brandesnės patirties) “subingalviams” (abu mielai save šiuo epitetu vadina) įkrės kartu su jais kelionėn išsiruošusi Luisa Kortes (Maribel Verdú). Tik chuliganiškos istorijos finalas bus liūdnas.

Kino kritikai „Taip pat ir tavo mamą“ iš karto praminė paauglių „kelio filmų“, o sinefilai tuoj pat surado šiam filmui tikrai tinkamą kontekstą – patalpino Alfonso Cuaróno filmą greta tokių šedevrų, kaip François Truffaut „Žiulis ir Džimas“ (Jules et Jim, 1962) ir Bertrando Blier „Valsuojančių“ (Les valseuses, 1974). Su pastaruoju filmu „Taip pat ir tavo mamą“ tikrai sieja ne tik dvasinė, bet ir fizinė giminystė.

„Valsuojančiuose“ du draugeliai (juos tąsyk suvaidino Gérard’as Depardieu ir netrukus iš gyvenimo anksti pasitraukęs Patrickas Dewaere’as) išdykauja „be jokių stabdžių“: jie lekia automobiliu Prancūzijos keliais, gelbėdamiesi nuo kasdienybės nuobodulio (o vėliau ir nuo policijos už kai kuriuos savo darbelius). Jų tarpusavio pokalbiuose pro keiksmažodžius sunku suprasti šio komunikavimo prasmę, o mintyse (kaip tame nešvankiame kareiviškame anekdote), regis, tėra vienintelė mintis, kaip su kuo nors kuo greičiau pasi…

Į šiuos prancūziškus „giminaičius“ labai panašūs ir Tenočas su Chulijum, apsvaigę nuo laisvės oro, anarchiškos nuotaikos vasaros karščių, „žolytės“ aromato ir kitokių jaunystės teikiamų galimybių. Jie lekia atostogauti į Europą ir nori surasti kokį nors nuostabaus rojaus kampelį. Neprieštarauja vaikinų nuostatoms ir kartu su jais kelionėn išsiruošusi pakeleivė Luisa. Atvirkščiai, ji net skatina vaikinus neriboti savo fantazijų: „Būkite laisvi kaip jūra“.

Kaip ir kituose Alfonso Cuaróno filmuose, „Taip pat ir tavo mamą“ yra tikras sinefiliškų citatų ir šiaip malonių detalių rinkinys. Režisierius prisipažino, kad pirmąjį stimulą sukurti šį filmą pajuto išgirdęs chuliganišką Franko Zappos dainą „Watermelon in Easter Hay“.

Vėliau mintyse gimusi siužeto užuomazga vis pasipildė iš pirmo žvilgsnio nereikšmingomis smulkmenomis, iš kurių ir buvo nuaustas scenarijus: jį, beje, režisierius parašė drauge su broliu Carlosu (būtent už scenarijų jiedu ir buvo nominuoti Oskarui). (G.J.)

75. „Pradink“ (Get Out, 2017) Nepaisant to, kad šis filmas priskiriamas siaubo filmų kategorijai, jame netrūksta juodojo humoro, kuris ypač šaiposi iš rasizmo ir atrodo itin komiškai. Toks dviejų skirtingų žanrų persipinimas neleis nuobodžiauti žiūrovui.

Dažnai nutinka taip, kad filmas išgarsėja dar prieš jam pasirodant ekranuose. Tokiais atvejais išpopuliarintiems filmams būna sunkiau palikti gerą nuomonę po filmo, nes kiekvienas nuėjęs į filmą jau turi susidaręs nuomonę ir tikisi, kad ji bus patvirtina. Neretai po tokių filmų lydi nusivylimas, tačiau šis filmas nepriklauso šiam sąrašui ir turi būti pamatytas kiekvieno save gerbiančio kinomano.

Laikui bėgant ir Barakui Obamai pasitraukus iš valdžios, Donaldas Trumpas parodė savo galią, o Jordan Peele taip pat įsitraukė į istoriškai svarbų momentą. ,,Get Out“ buvo išleistas tapačią dieną, kai naujasis prezidentas tam tikras žiniasklaidos medijas pažymėjo kaip ,,žmonių priešais“. Plačiai paplitę nuogąstavimai dėl naujosios Amerikos valdžios padėjo išgarsėti filmui, nes visi žmonės aktyviai domėjosi įvykiais. ,,Pradink“ tapo žiūrimiausiu ir populiariausiu filmu visoje šalyje per savo pirmąją atsidarymo savaitę ir vis dar turi kur sužibėti.

Jei manėte, kad Jordan Peele šiuo filmu sieks susilaukti jūsų juoko ar išgąsdinti pigiais ir nuvalkiotais siaubo triukais, jūs labai klystate. Kuriant filmo scenarijų pagrindinė taisyklė buvo sukurti kažką naujo ir išsiskirti iš vis labiau panašėjančių siaubo filmų. Ir jam pavyko tai įgyvendinti, nes režisieriui buvo svarbi kiekviena filmo detalė ir jis žinojo, ką nori pasakyti šiuo kruopščiai apgalvotu filmu. Charakteriams filme sudaryti buvo skirtas didelis dėmesys, jie dažnai vaizduojami stambiu planu ir pasirenkant aktorius nebuvo padaryta klaidų. Garso efektai taip pat atrinkti skrupulingai, o vietos, kuriose jų nėra tik dar labiau kelia įtampą, kuri filme laikosi iki pat pabaigos.

,,Pradink“ pasakoja istoriją apie juodaodį vaikiną, vardu Krisas (akt. Daniel Kaluuya), kuris užsiima fotografija. Krisas draugauja su baltaode mergina Rouz (akt. Allison Williams). Kartu pora jau penkis mėnesius tad mergina nusprendžia vaikiną supažindinti su savo tėvais, kurie pasak jos, nežino, kad Krisas yra juodaodis. Rouz ramina savo vaikiną juokaudama, kad jei jos tėtis turėtų šansą, tai ir trečią kartą balsuotų už Baraką Obamą.

Filmo siužetui persikėlus į Rouz tėvų namus veiksmas pradeda kaisti. Merginos tėvams namuose ir lauke darbus atlieka juodaodžiai. Su Krisu stengiamasi bendrauti maloniai, gal net per daug. Vaikinui greitai kyla įtarimų dėl merginos šeimos ir tai, ką jis išsiaiškina nustebins ne vieną žiūrovą. Filmas paremtas keistomis aplinkybėmis, kurios augina mumyse paranoją dėl pagrindinių aktorių ir visa tai yra puikiai atlikta. Užuominos į laukiančius įvykius pasirodo jau nuo pat filmo pradžios, tačiau reikia laiko joms suprasti. Tokie ,,įkalčiai“ žiūrovą gali sugundyti pažiūrėti filmą ir dar kartelį, nes viskas atrodys jau kitaip ir lengviau bus pastebimos visos užuominos, kurių filme gausu.

Filmas puikiai perteikia socialinę nelygybę šiandieninėje Amerikoje, Peele‘as paliečia rasizmo temą pačiais išradingiausiais būdais, tuo pačiu pabrėždamas savanaudišką aukštesniosios klasės atstovų elgesį. Iš pradžių galvoji, kad Get Out bus vienoks, tačiau vėliau jis perauga į šį tą visiškai kitokio. Nors ir nebūdamas atvirai šiurpinantis, tačiau jis akivaizdžiai baisus ir kai kuriose scenose kelia įtampą kartu su humoro elementais. (Goda Varneckaitė)

74. „PO ODA“ (Under the Skin, 2013) Įtempta mokslinės fantastikos drama, režisieriaus Džonatano Gleizerio darbas po aštuonerių metų pertraukos. Tarptautiniame Dublino kino festivalyje, pelnęs apdovanojimą už geriausią kinemotografiją, filmas šokiruos, bet džiugins psichologinės fantastikos gerbėjus.

Visas veiksmas vyksta viename iš Škotijos miestų ir jo apylinkėse. Filmas pasakoja apie nežemišką būtybę(ją vaidina Scarlett Johansson), įsikūnijusią į moters kūną. Prižiūrima kito ateivio, kuris pasirodo motociklininko pavidale, ji važinėja miesto keliais ieškodama išteklių. Visos moters aukos yra vyriškos lyties atstovai, kuriuos ji užkalbina tiesiog kelyje, teiraudamasi reikiamos krypties. Juos suviliodama, ji nusiveda aukas į apleistą namą, kur čia jų laukia pražūtingas likimas. Vyrai panardinami į juodą vakuuminę masę, kur ten tarsi lieka užkoncervuojami, kol jų kūnai išnyra iš odos. Tai tęsiasi tol, kol ateivė pakelėje sutinka vyrą deformuotu veidu ir netrukus jos požiūris į žmones pradeda keistis.

Filme vaizduojamas žmonių pasaulis per ateivės perspektyvą. Galbūt dėl to, pirmoji filmo scena prasideda visame ekrane vaizduojamu būsimos herojės akies vyzdžiu. Pasak režisieriaus, kai kurios filmo scenos buvo nesurežisuotos. Pavyzdžiui, keli gatvėje kalbinti vyrai buvo išties atsitiktiniai pakeleiviai, kuriuos Scarlett Johansson kalbino su automobilyje paslėptomis kameromis. Dauguma filmo personažų išvis nėra aktoriai, o žmonės sutikę nusifilmuoti. Štai auką su deformuotu veidu, vaidino vaikinas iš Škotijos, iš tikrųjų sergantis neįrasta genetiška liga, o filmo pabaigoje pasirodęs medkirčio personažas, tai vyras, kuriam priklauso viena iš filmavimo vietų. Toks Džonatano Gleizerio eksperimentas išties pasitvirtino, gautas rezultatas – subtiliai suderinti realaus gyvenimo ir fantastikos elementai. Juostoje esančios scenos labai realistiškos ir natūralios, o kai kurios iš jų netgi primena dokumentiką.

Stiprioji filmo pusė, tai nepriekaištinga Scarlett Johansson vaidyba. Ji tobulai išpildo savo personažą ir sukoncentruoja žiūrovo dėmesį būtent į ją. Filme nestinga psichologinių momentų, įtemptų ir šokiruojančių scenų, kurios neretai privers pasijusti itin nejaukiai. Jame labai mažai dialogo, jį pakeičia šiurpokas garso takelis, kuris atspindi pagrindinio personažo emocijas, savijautą, kartais net veiksmus bei ketinimus. (G.J.)

75. „Jausmų galia“ (Eternal Sunshine of the Spotless Mind, 2004) „Jausmų galia“ – tai mokslinės fantastikos ir neosiurrealizmo drama, kurią 2004 metais sukūrė Prancūzijos režisierius Michaelas Gondry. Filmas pasakoja dviejų įsimylėjėlių, Joelio (vaid. Džimas Keris) ir Clementinos (vaid. Kate Winslet), istoriją.

Jie – itin skirtingos asmenybės, kadaise karštai pamilę vienas kitą, šiandien jie įnirtingai svarsto apie skyrybas. Vieną dieną Joelis sužino, kad Klementina lankosi pas psichiatrus, kurie jai taiko neįprastą gydymo metodą – atminties ištrynimą. Vis dar šiltus jausmus savo merginai jaučiantis Joelis įsižeidžia ir savo ruožtu taip imasi analogiškos procedūros – bet kokių prisiminimų apie santykius trynimo.

Trinant prisiminimus Joeliui prieš akis prabėga smagiausi ir šilčiausi momentai bei akimirkos, praleistos su savo mylimąja. Staiga vyriškis supranta, kad visiškai nenori ištrinti šių prisiminimų ir seanso metu juos ima slėpti, o tai iššaukia dar kitokią jo reakciją… 2004 metais filmas gavo Oskarą už originalų scenarijų, o už vaidmenį nominacijos sulaukė ir Clementiną vaidinusi Kate Winslet. Iš viso filmas įvairiuose festivaliuose laimėjo apie 70 nominacijų. (P.K.)

74. „Tėvas“ (The Father, 2020) Visai neseniai populiarus aktorius Viggo Mortensenas savo fanus sugraudino savarankiškai režisuota drama „Žlugimas“ (Falling, 2020), pasakojusia apie skaudžius sūnaus (jį Viggo Mortensenas suvaidino pats) ir dimensijos paveikto tėvo (akt. Lance‘as Henriksenas) santykius. Net ant gęstančios sąmonės ribos esantis valdingas senis kaip įmanydamas tyčiojasi iš sūnaus, o šis apsišarvavęs kantrybe kantriai neša likimo jam skirtą kryžių.

Panašią situaciją aptinkame šešiems Oskarams nominuotoje dramoje lakonišku pavadinimu „Tėvas“. Filmą pagal savo paties pjesę sukūrė prancūzų režisierius Florianas Zelleris. Teko pakeisti kai kurias detales, kelios jų specialiai pritaikytos pagrindinio vaidmens atlikėjui Anthony Hopkinsui (filmo herojus vadinamas ne Andrė, kaip buvo pjesėje, o Anthoniu ir gimė jis 1937-ųjų gruodžio trisdešimt pirmąją). Pačiam filmo siužetui šios pataisos neduoda kokių nors specialių preferencijų, bet, matyt, buvo labai reikšmingos pačiam aktoriui.

Lyginant tarpusavy Lance‘o Henrikseno „Žlugime“ suvaidintą tėvą Vilį Petersoną ir Anthony Hopkinso herojų, akivaizdu, kad „Tėvas“ yra, kaip pasakytų medikai, „lengvesnis medicininis atvejis“. Žinoma, tai visai dar nereiškia, kad jis mažiau skaudus. Juk šalia tokio ligonio daug laiko praleidžiančius artimuosius panaši diagnozė negali paguosti, juolab sušvelninti širdies skausmą.

Gal tik konceptualiai abu filmai labai skiriasi. „Tėvas“ greičiau yra ne tiek tragiškas, kiek emocingai sentimentalus senatvės variantas.

„Tėvo“ pradžia kinomanams, tikriausiai, primins dar vieną simpatišką senuką, kurį Michaelio Haneke‘s filme „Meilė“ (2012 m.) suvaidino prancūzas Jeanas – Louis Trintignantas, nes jo Žoržas taip pat yra melomanas. „Tėvo“ pradžioje matome aštuoniasdešimtmetį Entonį, sėdinti savo mylimiausiame krėsle ir klausantį Bellinio muzikos. Šis pirmas charakterio štrichas išduoda senuko emocingą ir intelektualią natūrą. Tuo skaudesnis bus tolimesnės istorijos sukeltas rezonansas.

Staiga muziką pertraukia kažkoks šurmulys, priverčiantis senuką suklusti. Jis eina į kitą kambarį ir ten pamato nepažįstamą vyrą, kuris kažkodėl Entoniui sako, kad jis čia gyvena…

Alzheimerio ligos paveiktus žmones slaugantiems artimiesiems skaudžiausios būna tos akimirkos, kada mylimas žmogus jų pradeda nebeatpažinti Daug panašių akimirkų tenka išgyventi ir Entonį slaugančiai dukrai Enei: ją vaidina Olivija Colman, bet kartais ją pakeičia kita bendravardė Olivia Williams.

Tokia aktorių kaita visiškai pagrįsta, nes tėvas ne visada atpažįsta dukrą, neretai jo sąmonė sugrįžta prie senų prisiminimų. Kartais veiksmas staiga be paaiškinimų iš vienos vietos persikelia į kitą, pavyzdžiui, tada, kai Entonis iš savo tamsaus buto Londone žengia į akinamai baltą ligoninės palatą.

Panašiai dviejuose paraleliniuose pasauliuose gyvena ir Enė. Viename ji dar tik ketina tvarkyti savo asmeninį gyvenimą ir rengiasi tekėti už draugo prancūzo, kitame ji jau gyvena kartu su Poliu ir tėvu, o vyras nori išvežti daug rūpesčių teikiantį uošvį į senelių prieglaudą.

Panašiai traktuojami ir kiti filmo personažai – slaugė Laura (akt. Imogen Poots), kuri Entoniui primena jo mirusią jaunesnę dukterį arba jau paminėtas žentas Polis.

Negalime žadėti žiūrovams malonios šio filmo peržiūros. Verčiau pasirenkite skaudžiam ir dramaturgiškai sudėtingam seansui. (G.J.)

73. ,,Ištrūkęs Džango“ (Django Unchained, 2012) Mūsų ekranuose Quentino Tarantino filmas „Ištrūkęs Džango“ pasirodė papuoštas penkioms nominacijoms Oskarui, bet galiausiai laimėjo tik du – už originalų scenarijų ir geriausią antraplanį vyro vaidmenį (Christophas Waltzas).

Galima teigti, kad į prie šio filmo režisierius ėjo ilgai, bet nuosekliai. Q. Tarantino išgarsėjo, transformuodamas seniai žinomas klasikinio kino schemas. Ir „Pasiutusiuose šunyse“ (1992), ir labiausiai režisierių išgarsinusiame „Bulvariniame skaitale“ (1994), ir „Džekėje Braun“ (1997) jis bandė dėlioti naujus kriminalinius pasjansus. Vėliau filme „Nužudyti Bilą“ (2003-2004) Q. Tarantino atidavė duoklę Honkongo kung-fu kinui, pagardindamas efektingą reginį vesterno elementais ir japonų animacijos intarpais. Paskui buvo „Negarbingi šunsnukiai“ (2009), laisvai manipuliuojantys II pasaulinio karo realijomis. Iš visų šių filmų trykšte tryško kino klasikos citatos ir atvirai nuplagijuoti epizodai, bet kaltinimus režisierius atremdavo iš koto verčiančiu argumentu: „Plagijuoja tik nevykėliai, o talentingi menininkai vagia atvirai!“.

Kai Q. Tarantino dar dirbo vaizdajuosčių nuomos punkte, jis peržiūrėjo begalę klasikinių filmų. Labiausiai jam patiko kriminaliniai ir siaubo trileriai, Honkongo koviniai filmai ir vesternai. Bet ne amerikietiški, o septintojo dešimtmečio vidury masiškai gaminti Italijoje. Kad publika juos atskirtų nuo amerikietiškų, jie buvo vadinami „spagečių vesternais“. Ironiška etiketė greitai prigijo. Anksti pasimatė ir tokių vesternų specifika. Amerikietiško vesterno kanoną paprastai sudaro istorijos apie gero herojaus konfliktą su blogais, kurį vainikuoja įspūdinga gėrio pergalė prieš blogį. Itališkose vesternuose veikėjai skirstomi ne į gerus ir blogus, o į blogus ir dar blogesnius. „Dar blogesnių“ fone pagrindinis personažas atrodė kaip teigiamas herojus.

Štai kodėl filmas „Ištrūkęs Džango“ labiau giminingas ne amerikietiškiems vesternams, bet jų itališkiems giminaičiams. Jų gretose beveik prieš keturis dešimtmečius gimė ekscentriškas personažas, vardu Džango, kurį 1966- asiais suvaidino mėlynakis italas Franco Nero (jį pamatysime ir Q. Tarantino filmo epizode). Iš ano seno filmo į naująją versiją atkeliavo ir pradinė daina, kuri turėtų sugraudinti klasikinių „spagečių vesternų“ gerbėjus.

Skambant šiam iškilmingam laukinių vakarų himnui ir prasideda įtampos nestokojanti istorija Iki Pilietinio karo pradžios lieka dveji metai. Vergija dar nepanaikinta, todėl iš žmogišką orumą žeminančių pančių naująjį Džangą (jį dabar vaidina juodaodis Jamie Foxxas) išvaduoja po laukinius vakarus klajojantis buvęs stomatologas Kingas Šulcas. Taip išlaisvintas vergas pradeda baisaus keršto epopėją. (G.J.)

72. „Kambarys“ (Room, 2015) Airių režisierių Lenny Abrahamson įsidėmėjau po Kanuose matyto filmo “Garažas”. Režisierius sugeba dirbti su mažais biudžetais, minimalistinėm priemonėm ir pasakoti “mažas kamerines istorijas”. Tokia yra ir filmo “Kambarys” istorija, adaptuota kino ekranui pagal Emma Donoghue romaną.

Istorija įspūdinga, bet blogo režisieriaus rankose ji pasitarnautų tik eilinei “Įstatymas ir tvarka” serijai. Prievartautojo įkalinta mergina pagimdo vaiką, gyvena nelaisvėje…Geriau apie šio filmo siužetą nieko nepasakoti. Nors ypatingų posūkių jis neturi. Tai daugiau psichologinės įtampos ir emocijų kupina istorija. Ir aš labai abejojau, kad šis filmas man patiks. Bet ką reiškia talentingas režisierius. Maksimaliai išnaudodamas aktorius Brie Larson (pagrobtą merginą) ir jaunąjį Jacob Tremblay (jos 5 metų sūnų Džeką), režisierius pasiekia ypatingo dramatizmo.

Kriminalinis siužetas, pateiktas mažamečio vaiko akimis sukuria keistus kontrastus. Ypač su jo vaikiškais komentarais, fantazijom ir atitinkamu garso takeliu. Nekalbu apie tai, kad autorius turi paslėpęs ne vieną antra dugną pamąstymams. Tarkim, ar pasiaukojanti mamos meilė vaikui pasiteisina, jeigu ji galbūt galėjo padėti tam vaikui išvengti nelaisvės daug anksčiau? Visos meilės turi egoizmo. Juk vaikas suteikė prasmės norui išgyventi nelaisvę. Tačiau filmas daugiasluoksnis ir visko apie jį čia tikrai nepasakysiu. (Marijus Kulvietis)

71. „Medusa Deluxe“ (2023) Šiuo filmu palepino „Kino pavasaris“. Festivalio programos sudarytojai, metai iš metų siūlydami pačius unikaliausius kūrinius iš viso pasaulio, sau kartelę išsikėlė taip aukštai, kad žiūrovų kartais nebestebina net patys beprotiškiausi konceptai. Šis kino kompanijos „A24„ filmas stačiai nuostabus.

Labai, labai stiprus įspūdis. Toks vaizdas, kad LGBTQ+ bendruomenė gavo savo Kventiną Tarantiną. Ir ne taip kaip kad mes Emilį Vėlįvį, o tokį kuris nenuvilia 100 proc. Emilis nenuvilia maždaug 70%. Žmogžudystė plaukų stilistų konkurse. Labai kieti dialogai, puiki intriga ir dinamika, sakoma kad yra kelios galimos detektyvų rūšys: kai bylą tiria detektyvas, kai žmogžudys yra detektyvas, kai… Žodžiu nespoilinsim kuris čia variantas, bet tokio dar lyg ir neteko matyti.

Viskas nufilmuota vieno kadro principu, kaip koks „Žmogus-paukštis“ ar „1917“. Veikėjai labai faktūriški, nereikia daug detalių kad jais patikėtum ar būtų įdomūs. Bandžiau išgooglinti kiek režisieriui Thomas Hardiman metų, neradau, bet jis labai jaunas. Ir itin talentingas. Ir dar, filmas neturi treilerio. Yra „Medusa“ (2022) filmas, bet tai ne tas. Ai, ir jei gerai suskaičiau, platinimui JAV šį filmą įsigijo studija A24, o tai daug pasako.

Reikia padėkoti, kad turim galimybę stebėti stilingą, nenutrūkstančio kadro murder mystery, vykstančią šukuosenų meistrystės konkurse. Beje, filmo pabaigoje beprotybės indeksas išaugo, o juostą pabaigia muzikinis įspūdingas visų veikėjų šokis. (Kinomanija.lt)

70. „Melo Išradimas“ (The Invention of Lying, 2009)

Įsivaizduokite pasaulį, kuriame niekas nemeluoja – ir apie tai net nepagalvoja! Mark’as Bellison’as yra scenarijų rašytojas, kurį planuojama atleisti iš darbo. Jis žemas, apkūnus, turi plačią nosį – vyras iš prigimties nėra patrauklus, o tai reiškia, kad turi mažai šansų būti kartu su Anna, moterimi, kurią myli.

Kartą, būdamas banke, jis išplepa, atrodo, nekaltą melą. Vėliau, kai budi prie mirštančios mamos lovos, vėl pameluoja – sukuria pasakojimą apie Rojų. Ligoninės darbuotojai nugirsta šį pasakojimą, patiki kiekvienu ištartu žodžiu ir pradeda pasakoti kitiems. Taip Mark‘as tampa pranašu, jo pirmasis pramanytas scenarijus sukrauna jam turtus ir jis visuomenės akyse tampa „geriečiu“. Tačiau ar to užteks užkariauti Annos širdžiai? „Melo išradimas“ įtikinamai ir subtiliai pateikia žmogaus visada sakančio tik tiesą paveikslą ir ryškiai piešia spalvotą melo kelią…

Melas paliečia kiekvieną ir viskas ima keistis. O įsivaizduokite kaip gera melo išradėjui – juo visi tiki! Nėra prasmės juo abejoti, juk niekam niekada tiesiog nešovė į galvą sakyti ne tiesą. Tačiau šio skolų prislėgto scenaristo galvoje trūksta kažkoks tai laidelis ir melas liejasi laisvai!

Filme niekas nešokinėja iš sprogstančių lėktuvų ir nesivartalioja atvirame kosmose, tačiau filmo tempas pakankamai greitas ir visai neprailgsta. Prie tos malonios laiko tėkmės žiūrint filmą nemažai prisideda ir puikiai savo darbą atliekanti aktorių komanda.

Nei vienas iš aktorių per daug neišsišoka, jie visi maloniai dera tarpusavyje ir vienas kito neužgožia. Pagrindinis aktorius Ricky Gervais, kuris vaidiną filmo herojų Marką, puikiai susitvarko su nemenka užduotimi, o greta jo besisukiojanti Jenifer Garner šiam filmui tinka labiau nei gali pasirodyti iš pradžių. Epizodiniai aktoriai taip pat spalvingi ir apgavoti ir tai be abejo padeda „Melo išradimui“ užsitarnauti išbaigto filmo vardą. Filme galite išvysti tokias žvaigždes kaip Jonah’ą Hill, Louis’ą C.K., Edward’ą Norton’ą. (Raminta Česnaitė)

69. „MANČESTERIS PRIE JŪROS“ (Manchester by the Sea, 2016) Kas galėtų pasakyti, kodėl iš dviejų talentingų brolių Jo Didenybė Likimas savo favoritu pasirenka vieną, o kitas, nors yra ne mažiau talentingas, kaip sako kinematografininkai, lieka „antrajame plane“.

Visi žinome danų kino aktorių Madsą Mikkelseną, tapusį tikra tarptautine kino žvaigžde, o jo metais vyresnis brolis Larsas Mikkelsenas (manding ne mažiau charizmatiškas ir talentingas) jau ketvirtį amžiaus filmuojasi vietinėje TV produkcijoje.

Yra ir kitokių pavyzdžių, kai artimiausi giminaičiai puikiai konkuruoja tarpusavyje. Iš amerikiečių lengviausia paminėti brolius Affleckus. Gražuoliukas Benas seniai iškopė į Holivudo žvaigždžių olimpą ir mėgaujasi bulvarinės spaudos dėmesiu bei dideliais honorarais. O jo trimis metais jaunesnis brolis Casey Affleckas turi rimtuolio reputaciją ir retai atsiduria spaudos dėmesio centre. Neseniai taip atsitiko, bet čia kaip tik tas atvejis, kai apie viešumą niekas nesvajoja. Atvirkščiai…

Casey Affleckas jau suvaidino per keturiasdešimt vaidmenų kino ir TV filmuose, o du net pats režisavo: 2010 – paradokumentinį „Aš vis dar čia“ (I’m Still Here, su Joaquinu Phoenix‘u) ir įtempto siužeto trilerį „Mano gyvenimo šviesa“ (Light of My Life, 2019 m.).

O už vaidmenį režisieriaus Kennetho Lonergano jaudinančioje dramoje „Mančesteris prie jūros“ Casey Affleckas buvo apdovanotas Auksiniu gaubliu bei Oskaru.

Filmo veiksmas rutuliuojasi ne angliškame Mančesteryje, bet to paties pavadinimo Naujosios Anglijos miestelyje, kuriame augęs Ly Čandleris kažkada buvo kupinas optimistiškų vilčių. Tačiau siaubinga tragedija jo gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Išsiskyręs su žmona Rende jis išvyko gyventi kitur. O po keliolikos metų jis priverstas sugrįžti į gimtuosius namus: infarkto pakirstas jo vyresnis brolis testamente išreiškė norą, kad Ly taptų jo šešiolikmečio sūnaus globėju.

Kažkada Ly puikiai sutarė ir su broliu, ir su savo sūnėnu, tačiau prabėgę metai juos atitolino, ir dabar šešiolikmetis Patrikas netrykšta džiaugsmu dėl savo tėvo valios. Sugrįžimas į Mančesterį bus skaudus ir pačiam Ly, bet kito pasirinkimo jis neturi.

„Mančesterį prie jūros“ galima priskirti tiems filmams, kurie kartais vadinami tyliais šedevrais. Juose maža veiksmo, ritmas lėtas ir visai nėra jokių specialiųjų efektų. Tik neskubus pasakojimas, leidžiantis žiūrovams pasinerti į panašias būsenas, kurias išgyvena filmo herojai. Emocinį išgyvenimą sustiprina subtili aktorių vaidyba ir nuostabūs klasikinės muzikos kontrapunktai (ypač Albinonio „Adagio“ ir Haendelio „Mesijas“).

O tai šiais laikais ne dažnai pasitaikanti privilegija. (G.J.)

68. „NELIEČIAMIEJI” (The Intouchables, 2011) Tai tikra istorija paremtas režisierių dueto Eric Toledano ir Olivier Nakache meninis filmas. Ši drama buvo apdovanota publikos simpatijų prizu tarptautiniame Tokijo festivalyje. Per tris mėnesius tapo lankomiausiu filmu Prancūzijoje. Prancūzų režisierių standartus laužantis, prikaustantis prie ekrano, lengvas, leidžiantis atsipalaiduoti, filmas.

Milijonierius Filipas (Francois Cluzet) susižeidė skraidydamas parasparniu ir tapo priklausomas nuo kitų. Jis yra paralyžiuotas iki kaklo ir gali tik kalbėti, matyti, girdėti bei sukioti galvą. Polėkio nestokojantis jaunas imigrantas Drisas (Omar Sy) ką tik atliko bausmę kalėjime už smulkias vagystes ir ieško naujų nuotykių. Nuo kaklo iki kojų paralyžiuotas aristokratas pasisamdo linksmų plaučių Paryžiaus priemiesčio vaikiną, visai netinkamą būti asmeniniu slaugytoju. Dviejų skirtingų vyrų likimai susipina visam gyvenimui, kurį kiekvienas iš jų supranta savotiškai. Labai aiškiai parodytas dviejų, visiškai skirtingų žmonių gyvenimo suvokimas. Drisas – gatvės vaikinukas, pirmą kartą susiduria su neįgaliu žmogumi, kuriuo reikia rūpintis. Tačiau laikui bėgant, jam tai visai pradeda patikti.  Filipas – išoriškai labai niūrus ir rimtas, jaučia, kad jo slaugytojas gali būti geras žmogus, todėl suteikia progą ištaisyti praeityje padarytas klaidas ir pasirenka būtent jį.

Driso jaunatviška energija, neapsimestinis nuoširdumas ir net tiesmukiškumas bendraujant su Filipu tarsi įneša naują įkvėpimą į paralyžuotojo gyvenimą. Netikėti atradimai, skirtingi požiūriai vyrus suartina ir pakeičia jų pačių gyvenimus. Prikaustytas prie invalido vežimėlio Filipas ir jo energingasis pagalbininkas Drisas iškeičia Vivaldi simfonijas į hip hopo melodijas, paveikslų tapybą – į automobilių lenktynes su policija Paryžiaus gatvėmis, mandagų bendravimą – į nešvankius keiksmažodžius, prabangius kostiumus – į sportines kelnes. Jie pereis ugnį ir vandenį, kol užsigrūdins nuoširdžiai, unikaliai, harmoningai draugystei, besitęsiančiai iki šiol. (Vasarė Tarutytė)

67.  „Arčiau“ (Closer, 2004) Iš esmės filmas yra apie meilę, santykius ir pilnatvės paieškas, o nuo ko viskas prasideda? Nuo pažinties, žinoma. Toks Denas, neva žurnalistas – nekrologų skilties rašeiva, prisipažįstantis, kad jam trūksta talento imtis kažko rimtesnio, vieną dieną ima ir sutinka paslaptingumu ir seksualumu spinduliuojančią jauną merginą Elis. Toji greitai apsuka Deno galvelę ir tampa jo mūza, įsiplieskia meilė ir bene galima regėti juos drauge senstančius balta tvora aptvertoje lauko terasoje, bet deja gyvenimas esti kiek sudėtingesnis…

Taip jau yra, kad gyvendami savo gyvenimus žmonės nori nenori sutinka kitus individus. Kartais tie piliečiai erzina, o kartais visai netikėtai ima ir patinka. Taip nutinka ir Denui. Jį patraukia žavi fotografė Ana ir čia jau atsiranda trikampis, o laikui bėgant jis dar pavirsta ir į keturkampį. Nors keturkampis gal ne visai tinkamas daiktavardis šiai istorijai – tai apskritimas. Viskas sukasi ratu, o emocijų, klaidų, pakilimų ir nusivylimų gausa ilgam pripildo galvą.

„Arčiau“ tiesiog skriete praskrieja ir nei karto nepasidaro smalsu, ką rodo laikrodis. Scenarijaus paprastumas ir genialumas žavi, išpildymas ir pateikimas apgalvotas iki smulkmenų, geresnius aktorius atrasti būtų sunku. Stipru iki pačio aukščiausio lygio, tačiau tai filmas, kurį žiūrėti galima tik kartą… Na, galima ir antrą, jei turite prastą atmintį arba tarkim norite pažiūrėti jį su antrąja puse, tačiau bet kokiu atveju efektas žiūrint antrą kartą bus jau nebe tas. (R.Č.)

68.  „VAGILIAUTOJAI“ (Manbiki kazoku, 2018) Šiuolaikinio kino kūrėjai vis dažniau iš paviljonų su grandiozinėmis dekoracijomis išeina į tikras gatves ir savo kamerų objektyvus atgręžia į paprastų žmonių gyvenimą. Tokiai filmų kategorijai priklauso ir pernai „Auksine palmės šakele“ Kanų kino festivalyje apdovanota japonų drama „Vagiliautojai“. Režisierius Hirokazu Koreeda Kanuose jau buvo apdovanotas dviem prizais už filmą „Koks tėvas, toks ir sūnus“, 2013 m.), kurio siužetas vertas tradicinės indų melodramos: architektas sužino, kad jau šešeri metai augina svetimą berniuką, nes dėl apmaudžios klaidos ligoninėje jis buvo apkeistas su kitu. Tikrasis Rijotos vaikas dabar gyvena kukliai besiverčiančioje svetimoje šeimoje skurdžiose Tokijo apylinkėse. Tokijo lūšnynuose gyvena ir „Vagiliautojų“ šeima, priglaudusi gatvėje sutiktą benamę mergaitę. Nors Osamu su žmona ir vaikais patys gyvena nepriteklyje, tačiau optimizmo niekuomet neprarandanti šeima vadovaujasi sena skurdžių filosofija: „Dievas davė dantis, duos ir duonos“. O duonos (ir ne tik jos) linksmoji šeimynėlė prasimano vagiliaudama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas, vertas paties Chaplino ankstyvųjų komedijų. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė. Sunku, žinoma, tokiai gyvenimo „filosofijai“ pritarti, nes ji, švelniai kalbant, prasilenkia ne tik su teise, bet ir su morale. Bet režisierius sąmoningai renkasi tokią provokaciją, kaip ir dar vieną abejotiną mintį: „Labiausiai visus mus vienija nusikaltimai“. Ši mintis turėtų būti perspėjimo signalas, kad nuolatinis įstatymų ir žmogiško bendrabūvio taisyklių pažeidimas nėra toks jau nekaltas dalykas. Optimistinė išgyvenimo komedija vienu momentu ir jau negrįžtamai pasuks visai kitokio kino link, o atskira vienos „visuomenės ląstelės“ istorija taps panaši į nemalonią šiuolaikinio pasaulio socialinių ligų diagnozę. (G.J.)

67. „SAULIAUS SŪNUS“ (Saul fia, 2015) Holokausto tema iš pasaulinio kino nedingsta jau seniai. Ir tai suprantama: viena skaudžiausių XX amžiaus tragedijų reikia prisiminti, kad nieko panašaus niekada nepasikartotų.

Kartais net atrodo, kad ši tema taip skersai ir išilgai išnagrinėta, kad kažką naujo sugalvoti jau sunku. O kai bandoma tai padaryti, susilaukiama audringų protestų. Panaši reakcija ilgai lydėjo filmą „Gyvenimas yra gražus“ (1997 m.). Kai šis filmas pasirodė ekranuose, vieni piktinosi, kad režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Roberto Benigni išdrįso apie žydų tautos tragediją kalbėti ekscentriškos komedijos kalba (kažkas net sugalvojo naujadarą „komiksas apie holokaustą“), kiti, atvirkščiai, su ašaromis akyse žiūrėjo šią jaudinančią istoriją ir vadino R. Benignį paties Charlie Chaplino vertu tragikomedijos genijumi.

Tikru šedevru pelnytai laikomas Steveno Spielbergo „Šindlerio sąrašas“ (1993 m.) suformavo „idealaus filmo“ kanoną ir plačiai paskelbė: „Kas išgelbėjo vieną gyvybę, tas išgelbėjo visą pasaulį“. Ši charakteristika tinka ir pačiam Oskarui Šindleriui, išgelbėjusiam kelių šimtų Krokuvos žydų gyvybes, ir nacių karininkui Vilmui Hosenfeldui, pasigailėjusiam genialaus muzikanto Vladislavo Špilmano (Romano Polanskio filme „Pianistas“), ir pasaulio teisuoliu pripažintam japonų diplomatui Čiunei Sugiharai, Kaune pasmerktiems žydams išdavinėjusiam išsigelbėjimo vizas.

Deja, yra ir kita holokausto pusė, kuri nėra tokia didvyriška, todėl apie ja ir dabar stengiamasi nutylėti. O kai šito padaryti nepavyksta, kyla negatyvaus pasipriešinimo ir neigimo banga. Ypač jautri yra vadinamoji „žydšaudžių“ tema. Lenkai ją nagrinėja vis drąsiau (Andrzejaus Wajdos „Didžioji savaitė“, Władysławo Pasikowskio „Derlius“). Netrukus ir mes sulauksime „Izaoko“ (rež. Jurgis Matulevičius, pagal Antano Škėmos apysaką), todėl kiek pritilę ginčai apie skaudžius istorijos įvykius turėtų paaštrėti.

Originaliu rakursu į žydšaudžių temą žvelgiama Oskaru už geriausią filmą ne anglų kalba apdovanoto vengrų režisieriaus Laszlo Nemeso dramoje „Sauliaus sūnus“, Kanų kino festivalyje laimėjusioje „Didįjį prizą“.

Tai kontraversiškas filmas apie Aušvico koncentracijos stovyklos specialiojoje komandoje dirbantį vengrų žydą, kasdien į mirtį lydintį savo tėvynainius. Kad tokios „zonderkomandos“ nacių koncentracijos stovyklose egzistavo, žinoma seniai. Į vieną tokį būrį pakliuvęs Solas Auslenderis drauge su panašaus likimo tėvynainiais kasdien atlieka patį bjauriausią darbą – paruošia lavonus kremavimui. Kartą tarp išmėtytų kruvinų kūnų Solas aptinka jaunuolį, kurį kažkodėl (?) palaiko savo sūnumi, nors jam pastoviai sakoma, kad vaikų jis neturįs. Nuo šiol Solą užvaldo vienintelė mintis – jis privalo surasti rabiną, kuris padės tinkamai šį „Sauliaus sūnų“ palaidoti. (G.J.)

66.  „Liūdesio trikampis“ (Triangle of Sadness, 2022) Rubeno Ostlundo režisuotas 2022-ųjų metų filmas „Liūdesio trikampis“ (Triangle of Sadness), ką tik pasirodęs Lietuvos kino teatruose festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ metu – visiškai nurauta, pačiuožusi, nesveikai juokinga absurdo komedija su fantastiška pabaiga ir muzika, kuri skamba taip, lyg jai būtų pakrikę nervai. Nes šiame filme nervai pakrikę visiems. Iš pažiūros tai pasakojimas apie turtuolių ir vargšų skirtumus, tuštybių mugę, nelygybę pasaulyje, lyčių vaidmenis, tačiau iš tikrųjų filmo kūrėjai, regis, žvelgia į pačią visuomenės šerdį, į pačią žmogaus prigimtį, kurioje visada slypėjo ir slypės galios troškimas. O valdžia, kaip vėliau pamatysime, yra kaip neištikima sutuoktinė – prižada amžiną meilę, tačiau išduoda su geriau atrodančiu, turinčiu daugiau pinigų banko sąskaitoje ar daugiau sekėjų instagrame. Šuo irgi nekanda į jį maitinančią ranką. Kino juostos premjera Kanų filmų festivalyje sulaukė aštuonias minutes trukusių žiūrovų ovacijų ir laimėjo Palmės šakelę.

Filmas prikausto dėmesį nuo pat pirmos scenos, kurioje būrys dailių, jaunų, pusnuogių modelių vyrų lūkuriuoja laukiamajame, kol modelių atrankos komisija juos pakvies peržiūrai. Dėmesio centre – Karlas (filmo „Ten, kur gieda vėžiai“ žvaigždė Harris Dickinsonas). Vis dar jaunas, vis dar gražus, tačiau atsiliekantis nuo naujausių tendencijų mados versle – juk dabar jame svarbu ne tik išorė, bet ir vidus. O dar tas liūdesio trikampis, kuris šviečia Karlo kaktoje… Karlui liepia nustatyti rimtą miną – jis tą ir daro. Karlui liepia šypsotis – jis tą ir daro. Gal gera poza išgelbės jo karjerą.

Toliau sužinome, kad jis turi merginą – modelį Jaja (Charlbi Dean). Jaja moka neblogai manipuliuoti ir siekia tapti kažkieno trofėjinė žmona, nes reikia juk kaip nors suktis, ar ne? Negi dirbsi restorane ar viešbutyje, jeigu modelio karjera sužlugs? Juk gražūs žmonės irgi sensta, o mados verslas nemėgsta raukšlių. Tačiau pakolkas Jaja su Karlu gerai žiūrisi instagramo nuotraukose, be to, vienas kitam patinka. Karlas, kaip vėliau išaiškėja, yra feministas ir nori lygių teisių vyrams ir moterims. O tai reiškia, kad Jajai irgi kartais reikia lygiomis teisėmis apmokėti jųdviejų sąskaitas. Tačiau mergina Karlo nenori klausyti.

Kaip instagramo žvaigždės, jiedu nemokamai gauna prabangų kruizą jachta, kurioje susirenka nepaprastai turtingi, daugiausiai senyvo amžiaus žmonės, visada pratę gauti tai, ko nori, visada galintys daryti tai, kas jiems šauna į galvą. Jie arba nekreipia dėmesio į dirbantį personalą, arba jaučiasi galį su juo kalbėti ir elgtis globėjiškai. Tuo tarpu laivo kapitonas Tomas (Woody Harrelson) neišlenda iš savo kajutės ir skandina liūdesį alkoholyje. Taip jau sutampa, kad jis, būdamas atsakingas už būrį turčių, pasirodo beesantis dar ir marksistinių pažiūrų idealistas… Ir tai tik viena nedidelė detalė, dėl kurios užverda visa košė laive…

Filmas iš esmės nagrinėja socialinius vaidmenis ir tai, kaip jie gali apsiversti aukštyn kojomis keičiantis aplinkybėms. Turčiai ir vargšai, moterys ir vyrai, darbdaviai ir jų pavaldiniai staiga apsikeičia vietomis ir galia, kuri iš pradžių priklausė vienam, atitenka kitam, kai turtai bei šlovė nebetenka savo reikšmės, o pamatiniai išgyvenimo įgūdžiai tampa pačiu svarbiausiu dalyku.

Turtuoliai, atsiradę apleistoje saloje, visiškai nemoka savimi pasirūpinti ir kaip maži vaikai klauso „tualetų valymo vadybininkės“ (Dolly de Leon), staiga tapusios kapitone ir grupės viršininke. Jie džiūgauja sumedžioję savo pirmą grobį ir negali užmiršti savo turtų. Vyrai, įprastoje visuomenėje turėję visus galios svertus, tampa priklausomi nuo moters, kai kurie perimdami stereotipinę moters socialinę rolę, o moteris tuo tarpu perima stereotipinę vyro socialinę rolę. Tai tik iliustruoja, kad nė vieno žmogaus padėtis visuomenėje nėra natūrali ar priklausanti jam pagal prigimtį. Mes aliekame socialinius vaidmenis, kurie keičiantis aplinkybėms ir tradicijoms taip pat kinta. (D.Ž.)

65. „Dalaso klubas“ (Dallas Buyers Club, 2013) Režisierius Jean – Marc Vallee pateikia netikėtai stiprią dramą „Dalaso klubas“, kuri ne tik maloniai šokiruojanti, bet ir pasižymi subtiliais meniniais nukrypimais. Visiems kažkaip reikia mirti, o režisierius pateikia keletą pasiūlymų, kaip tai padaryti. Maldos striptizo bare prilygsta atgailai prasegtu klynu, tačiau vis tik siunčiama žinutė, kad kažkas žmoguje lūžta, kai suvoki, kad gyvenimas vis tik nesitęs amžinai.

Tiesa vieniems lūžis būna kardinalus ir lemtingas, kitiems tai veikiau nedidelis posūkis atnešantis tik trupinius pokyčių. Tai pagal tikrus įvykius pastatyta kino juosta, pasakojanti apie teksasietį elektriką Roną Vudrufą, paprastą darbininkų klasės amerikietį, kuris stojo į kovą su medicinos įstaigomis ir farmacininkų kompanijomis. Ronas, palaidą ir nerūpestingą gyvenimą propaguojantis skeleto išvaizdos vyras, sužino, kad serga AIDS. Vyrui išpranašaujama, kad užbaigti savo gyvenimo reikalus jis turi apie 30 dienų. Naujiena akivaizdžiai ne iš maloniausių. Tiesą pasakius Roną diagnozė labiau žeidžia, nei gąsdina. Juk jis ne pederastas! Vienok, vyras greitai pergyvena visas būdingas reakcijas į graudinančią ir bauginančią diagnozę.

Natūraliai Ronas pirmiausiai patiria šoką, vėliau sėkmingai voliojasi neigimo fazėje, po kurios atskuba pyktis bei šiokia tokia depresija. Galiausiai pasirodo susitaikymas. Tačiau čia susitaikymas ne kažkoks pasyvus dalykas. Infekuotasis ima realių veiksmų, kurie galėtų padėti ne tik jam, bet ir panašaus likimo vargšeliams. Būk pats sau geresnis draugas ir gyvenimas taip nebaus – žinutė ryški ir paveiki. Bet jeigu jau buvai sau negailestingai blogas, nesakyk, kad viskas jau prarasta. Palikus praeityje katastrofos receptą – kokainą, alkoholį bei bandomuosius vaistus, ir turint šiokį tokį kiekį vilties visai galima daiktas, kad nuveiksi kažką didžiai naudingo. (R.Č.)

64. „ŠVYTURYS“ (The Lighthouse, 2019) Tarptautiniame Kauno kino festivalyje pirmą kartą Lietuvoje parodytas filmas „Švyturys“ imponuoja vien tuo, kad pagrindinius vaidmenis čia suvaidino Robertas Pattinsonas ir Willemas Dafoe, demonstruojantys aukščiausią aktorinio meistriškumo klasę. Dėl Willemo Dafoe ir anksčiau jokių klausimų nekilo. Pakanka prisiminti jo virtuozišką vaidybą Martino Scorsese‘s „Paskutiniame Kristaus gundyme“ arba jo Vincentą Van Goghą („Prie amžinybės vartų“, 2018 m.). Kas kita – jaunasis Robertas Pattinsonas, dabar vis atkakliau kovojantis su „Sutemų“ sagos jam primesto romantiško vampyro amplua.

„Švyturio“ režisierius Robertas Eggersas atkreipė į save dėmesį prieš ketvertą metų, kai žiūrovių bei kritikų teismui pateikė savo pirmąjį siaubo trilerį „Ragana: Naujosios Anglijos liaudies pasaka“ (The VVitch: A New-England Folktale, 2015) – istoriją apie tai, kaip 1630 m. vyras ir žmona su penkiais vaikais bando išgyventi vienišoje sodyboje prie pat miško ir susiduria su nepaaiškinamos blogio jėgomis.

„Švyturį“ taip pat galima pavadinti dar viena baisia pasaka, panašią į tas, kokių pilna visais laikais tikrų jūros vilkų mitologijoje. Režisieriui šį kartą labai svarbus nūnai jau nebemadinga 35 mm. kino juosta (senamadiškas, beveik kvadratinis kadro formatas 1.19:1) ir kontrastingas nespalvotas vaizdas.

Pagrindiniai herojai čia yra du. 1890 metais jaunuolis Efraimas Vinslou (Robertas Pattinsonas) atvyksta į nuošalią salą, mat čia gavo švyturio prižiūrėtojo padėjėjo darbą. Jo naujasis viršininkas Tomas Veikas (Willemas Dafoe) atrodo kaip tikras vėjų nugairintas jūrų vilkas, primenantis ir Jacko Londono, ir Ernesto Hemingway‘aus personažus, ir narsųjį kapitoną Ahabą iš Hermano Melvillio romano „Mobis Dikas“ arba šios knygos ekranizacijų (vienoje scenoje Efraimas šlubį Tomą net pavadina Ahabu).

Siaubo pasakose dažnai figūruoja koks nors paslaptingas kambarys, į kurį nevalia įeiti pašaliniams. Yra tokia vieta ir Roberto Eggerso filme: čia jau pačioje pažinties pradžioje Veikas griežtai uždraudžia naujokui lipti į patį švyturio viršų, kur yra prožektoriai.

Depresyvi aplinka, nemaloni draugija ir monotoniškas kasdienybė greitai padaro savo: gražus, ramaus būdo, darbštus, pareigingas ir alkoholio anksčiau nevartojęs jaunuolis jau per dvi pirmąsias savaites apsileidžia (o prieš ką čia puoštis?), ima gerti taip, kad regi undines, o kai baigiasi viskio atsargos (vienam Veikui jų, aišku, būtų užtekę ilgesniam laikui), abu ima vartoti žibalą ne pagal jo tiesioginę paskirtį.

„Švyturio“ fanai kritikai apibudina šį filmą kaip gotikinį nuarą, ir ginčytis su tokia nuomone tikri nesinori. Filmas iš tikrųjų labai stilingas ir turi visus svarbiausius klasikinio gotikinio siaubo filmo dėmenis – paslapčių ir mistikos kupiną siužetą, fantasmagoriškas haliucinacijas, hičkokiškai kraupius paukščius ir tarsi iš klasikinių vokiškų ekspresionistinių filmų nužengusius kontrastingus personažus.

Pagaliau, „Švyturys“ yra puiki metodinė priemonė psichoanalitikams, kuriems suteikiamos didžiulės galimybės samprotauti apie tai, kaip uždaroje aplinkoje atskirtas nuo civilizacijos žmogus neišvengiamai degraduoja, išprotėja arba pavirsta sveiko proto nekontroliuojamu monstru. Žiūrovai gana greitai patenka į tokio psichologinio degradavimo pinkles ir po kurio laiko drauge su herojais ima nebeskirti realybės nuo paranojiškų vizijų.

Filmas sukurtas pagal originalų scenarijų (parašytą paties režisieriaus ir jo brolio Makso), bet visą seanso laiką neapleidžia mintis, kad regime klasikinės literatūros ekranizaciją, nes tai, kas vyksta ekrane, primena Washingtono Irvingo ar Nathanielio Hawthorne‘o prozą, baisias Edgaro A. Poe noveles ar nesuvokiamo siaubo persmelktus Howardo Lovecrafto apsakymus.

Nėra ko stebėtis, kad „Švyturys“ tapo tikra Kanų kino festivalio sensacija. Ir nors filmas į konkursą nepateko, o buvo parodytas programoje „Dvi režisierių savaitės“, filmo reputacijai tai visai nepakenkė. Gal net atvirkščiai… (G.J.)

63. „Kaulai ir visa kita“ (Bones and All, 2022) Meniškas, romantiškas, šiurpus siaubo filmas… ne, ne apie vampyrus, o apie kanibalus, kurie kitaip negali – instinktai šaukia juos ėsti žmones. Tačiau tai nėra paprasta siaubo juosta, skirta išgąsdinti, nes filmo kūrėjai kelia filosofinius klausimus: ar žmogaus ir monstro prigimtys gali sugyventi? Ar meilė nugali viską? Ką su mumis daro vienatvė? Filmas pirmą kartą buvo parodytas 2022 m. rugsėjo 2 d. Tarptautiniame Venecijos filmų festivalyje, vėliau ir daugybėje kitų. Jis laimėjo Sidabrinį liūtą už geriausią režisūrą, kurią sukūrė Luca Guadagnino, o kritikai gyrė pagrindinių aktorių vaidybą, kinematografinį išpildymą bei žanrų pastišą.

Jei eitumėte žiūrėti aptariamos kino juostos prieš tai nieko apie ją nepasidomėję, tuomet išties būtų sunku suprasti, ar tai romantinis, siaubo ar kelio filmas, o iš tikrųjų tai viskas viename. Istorija prasideda nuo Maren Erli (Taylor Russell), kuri su tėvu gyvena nuolat bėgdama, nes yra kanibalė ir negali susivaldyti. Tai puikiai atsiskleidžia scenoje, kurioje ji svečiuodamasi pas draugę nukanda jai pirštą, nes būdama taip arti užuodžia jos kvapą, na, ir tiesiog yra alkana.

Tai nereiškia, kad Maren nori taip elgtis. Tiesą sakant, ją kankina prieštaringi jausmai, nes ji smerkia savo elgesį ir svajoja būti kaip visi, gyventi paprastai, nevalgyti žmonių. Ir jos tėvas nori tuo tikėti, tačiau neapsikenčia ir vos dukrai sulaukus aštuoniolikos metų ją palieka vieną pačią knaisiotis po savo prigimtį ir ieškoti atsakymų.

Su tėvo duotais pinigais Maren patraukia ieškoti savo motinos. Mat ankčiau niekad nepasakojęs dukrai apie jos praeitį jis įrašo kasetę, kurioje viską išdėsto, ir palieka Maren jos gimimo liudijimą. Tai vienintelis siūlas, galintis nuvesti ją pas motiną. Pinigų sunkiai užtenka, o ir interneto tuo metu dar nėra, taigi tenka naudotis žemėlapiais bei klausinėti kelio vietinių žmonių, tačiau Maren nežino, ko kito galėtų griebtis, nežino kaip gyventi. (D.Ž.)

62. „SENIS“ (Oldboy, 2003) Tie, kurie dabar džiaugiasi Pietų Korėjos kinematografininkų pasiekimais aukščiausiame lygmenyje, neturėtų pamiršti, kad šios šalies kinas ir prieš šešis dešimtmečius buvo nusipelnęs tarptautinės kino žiūrovų auditorijos dėmesio.

Apie tai priminė „Kino pavasaris“, pernai surengęs atskirą programą „PIETŲ KORĖJOS KINO AUKSO AMŽIUS“, kurią pradėjo geriausiu šios šalies filmu dažnai tituluojama drama „Tarnaitė“ (Hanyeo, 1960 m., rež. Kim Ki-youngas) ir dar trys klasikiniai šedevrai.

Taip pat personalinės retrospektyvos susilaukė dabar dažniausiai linksniuojamas režisierius Bong Joon-ho. Be bemaž visus rimčiausius kino apdovanojimus pelniusio „Parazito“ (2019 m.) mums buvo parodyti ankstesni meistro darbai „Lojantys šunys niekada nekanda“ (2000 m.), „Prisiminimai apie žmogžudystę“ (2003 m.), „Šeimininkas“ (2006 m. ) ir „Motina“ (2009 m.).

O prieš du dešimtmečius visi linksniavo režisieriaus Chan-wook Parko pavardę. Ypač po to, kai jo žiaurus trileris „Senis“ (Oldboy) Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas Didžiuoju prizu. Tada net impulsyvusis Quentinas Tarantino netvėrė džiaugsmu ir visur kartojo, kad jam toks filmo pripažinimas suteikė daug džiugių akimirkų.

„Senio“ siužetas remiasi prancūzų rašytojo Alexandre‘o Dumas kultiniu romanu „Grafas Montekristas“ ir Japonijoje populiariais manga stiliaus komiksais apie žiaurų kerštą, tačiau režisierius ir net penki scenaristai visą šią papildomą medžiagą interpretavo labai laisvai, originaliai ir netikėtai, pagyvindami keršto istoriją kvapą gniaužiančiomis veiksmo scenomis (dvikova su kirviais), intymios romantikos epizodais, pikantiškais intarpais itin stiprių nervų žiūrovams (gyvo aštuonkojo valgymas, liežuvio kirpimas) ir melodinga elektroninio stiliaus muzika.

Kai pagrindinis veikėjas O Dae Su (akt. Min-sik Choi) atsipeikėjo, jis suprato, kad buvo pagrobtas ir uždarytas privačiame kalėjime. Per televiziją vyras išgirsta apie žiauriai nužudytą savo žmoną, jo paties kraują įvykio vietoje ir be žinios pradingusią mažąją dukrelę, kurios jis nespėjo pasveikinti su gimtadieniu.

Vyras visiškai nieko neprisimena, nesuvokia kurioje pasaulio vietoje atsidūrė ir neįsivaizduoja kiek dar laiko teks praleisti prabangiai įrengtame kambaryje be langų bei durų. Psichologinė ir fizinė kančia baigiasi tik po penkiolikos metų, kai O vyras atgauna laisvę. Jo kišenėje įdėtas mobilusis telefonas ir stambiais banknotais prikimšta piniginė. Žaidimo taisyklės paprastos. Tiesos kaina yra gyvybė

O Dae Su trokšta ne tik atkeršyti tiems, kurie suniokojo jo gyvenimą. Vyras ieško ir budistinio nušvitimo galimybės, nors paskui jį besitęsiantis kruvinas šleifas tolina jį nuo tikslo.

Budistai mėgsta sakyti: „Nusijuok – ir visas pasaulis juoksis drauge su tavimi. Pravirk – ir pamatysi, kad verki vienas“.

Geras epigrafas filmui „Senis“... (G.J.)

61. „Boratas. Kaip šaunusis Kazachstano žurnalistas Amerikoj patirtį graibstė“ (Borat: Cultural Learnings of America For Make Benefit Glorious Nation of Kazakhstan, 2006) Tai – neabejotinai sėkmingiausias ir svarbiausias Sasha Barono Coheno darbas kine. Pseudodokumentinis filmas apie Boratą, fikcinį Kazachstano žurnalistą, išsiruošusį kelionei į JAV, dienos šviesą išvydo 2006 metais. Boratas Sagdijevas – impulsyvus, perdėm atviras ir stačiokiškas Kazachstano žurnalistas, kurį vietinė televizija išsiunčia į Jungtines Amerikos valstijas filmuoti dokumentinio filmo apie apie „didingiausią šalį pasaulyje“.

Atvykęs į JAV jis lieka nesuprastas, mat vyrai besisveikindami čia su juo nesibučiuoja, o jo elgesys ir manieros visiems yra nepriimtini. Vieną dieną per televiziją jis išvysta Pamelą Anderson, kuri tampa pagrindiniu jo tikslu Amerikoje. Taigi lydimas savo kvailio prodiuserio, Boratas leidžiasi į pačią keisčiausią gyvenimo kelionę. Kelionės metu iš Kazachstano atvykę vyrai patiria keistų ir nesuvokiamų adaptacinių sunkumų, nuolat atsiduria kvailose ir kompromituojančiose situacijose su vietiniais gyventojais.

Įdomu tai, kad po filmo pasirodymo Kazachstane Sasha Baronas Cohenas buvo paduotas į teismą dėl, kaip tai įvardijo Kazachstane, vykdomo politinio susidorojimo.

Kaip ir daugelis Sasha Barono Coheno filmų, „Boratas“ satyriškai pašiepia itin daug Vakarų pasaulio problemų ir nusitaiko į Jungtinių Amerikos valstijų provincializmą, juk tokios šalies kaip Kazachstanas, daugelis amerikiečių apskritai nežino, tad ką jau kalbėti apie kultūros pažinimą. Cohenas su savo personažu tarsi bando žmonių ribas – etines ir moralines, taip jis kėsinasi į burbulą, kuriame daugelis Vakarų pasaulio šalių gyvena. „Boratas“ – tikras antisemitas (čia verta paminėti ir priminti, kad Cohenas – žydų kilmės), o juokelių apie žydus šiame filme tikrai netrūksta. Taip Cohenas apeliuoja į viso Vakarų pasaulio požiūrį į žydus ir stengiasi pasakyti, kad neigiamas požiūris į šią tautą – vis dar guvus.

60. „Žmogus-paukštis“ (Birdman, 2014) Šis filmas buvo apdovanotas keturiais Oskarais (už geriausią filmą, režisūrą, originalų scenarijų ir operatoriaus meistriškumą). Emmanuelis Lubezki Oskarą gavo absoliučiai pelnytai. „Žmogus-paukštis“ yra tobulas eksperimentas – žiūrint šį filmą atrodo, kad režisieriui Alejandro Gonzálezui Iñárritu beveik neprireikė montažo meistro pagalbos: dauguma scenų nufilmuota be perstojo judančia kamera, tad susidaro įspūdis, jog matome totalų „subjektyvios kameros“ triumfą. Kino kamera šį kartą yra ne tradicinis meistriškai inscenizuotų mizanscenų stebėjimo instrumentas, bet dar vienas filmo herojus, prilygstantis aktoriams, kurie vaidina netausodami jėgų ir su neslepiamu malonumu.

Alechandras Gonsalesas Inharitas Holivude žinomas, kaip trečiasis iš „Trijų draugų“ – trys meksikiečiai režisieriai, kurie Holivude išgarsėjo panašiu metu. Kuaronas irgi šios grupės narys, kaip ir Giljermas del Toras. Inharitas iš trijulės išgarsėjo paskutinis, bet nuo tada šlove neatsilieka nuo kitų. Savo karjerą jis pradėjo su pritrenkiančiu 2000 metų filmu „Amores perros“. Po keturiolikos metų jis sukūrė vieną vizualiai išradingiausių šimtmečio filmų.

„Žmogus-paukštis“ (arba „The Unexpected Virtue of Ignorance“), tai istorija apie Riganą Tomsoną (Maikas Kitonas), žlugusį aktorių, kuris kadaise vaidino superherojų Žmogų-paukštį, o dabar stengiasi patekti į teatrą ir išlaikyti sveiką protą. Filmas sukurtas taip, jog atrodytų, kad jis nufilmuotas vienu nesibaigiančiu kadru. Kad tai padarytų, Inharitas pirmą kartą susibūrė į komandą su El Chivo. Filmo planavimas buvo ilgas ir įtemptas procesas. Kad ritmas suveiktų, kiekviena akimirka turėjo būti tiksli, todėl komandai prireikė septynių mėnesių sukurti planams ir repetuoti, kad juos įvykdytų.

Lubezkis paminėjo, kad apšviesti scenas buvo itin sudėtinga, ir ne tik dėl to, kad viskas atrodytų tikroviškiau, bet ir dėl to, kad „viskas turėjo būti suplanuota taip, kad dėl nuolatinio judėjimo komandos šešėliai neužstotų aktorių“. Į filmavimą buvo įtraukti stabilios ir rankinės kamerų darbai, kuriuos atliko pats Lubezkis, pasitelkdamas „Alexa M“ kamerą. Galiausiai viskas pavyko. Filmas pelnė keturis Osakrus: Geriausio metų filmo ir Geriausio režisieriaus kategorijose, taip pat už scenarijų ir kinematografiją, antras Lubezko apdovanojimas iš eilės. Jis nusipelnė pagyrų, kurių jau sulaukė ir iki šiol sulaukia, šis filmas tikrai nebuvo panašus į jokį kitą anksčiau sukurtą filmą ir tai įrodo, kad meistriškumas ir atkaklumas kuriant filmus neatsiranda lengvai.

Stipriausia „Žmogaus-paukščio“ pusė – nenuilstantis džiazuojantis ritmas, ir iliuzija, kad veiksmas niekad nenutrūksta; mes sekame Riganą iš teatro į Niujorko gatves – o šis miestas niekad nemiega. „Žmogus-paukštis“ sugriebia, laiko ir nepaleidžia.

59. „Kvepalai. Vieno Žudiko Istorija“ (Perfume: The Story Of a Murderer, 2006) Kvepalai. Maži, dideli, spalvoti, matiniai buteliukai ant lentynų. Užtenka pažvelgti į vitriną, jų ten šimtai, bet ar pagalvojom, kad tarp tokios daugybės rūšių, pavadinimų iš tikro nėra genialių kvepalų. Žanas Batistas Grenujis gimė atsitiktinai – nei planuotas, nei lauktas, iškart pasmerktas mirčiai, ir tai išreikšta jo asmens biologinės prigimties paradoksu: turi itin subtilią uoslę, bet pats nekvepia niekaip.

Šiais laikais, kai be dezodoranto niekas kojos iš namų nekelia, galėtume susukti pavydžią grimasą. Žinoma, jeigu pradingtume ir net šuo mūsų negalėtų susekti, nuomonę apie individualų kvapą trumpam pakeistume. Kita vertus, dažniau kaip tik ir norime likti nesurasti, bent kol ieškome savęs…

Kvapų pasaulis – neatsiejama mūsų būties dalis: puvėsio kvapas gali priminti buvusią draugę, paniškai bijojusią boro mašinos (dėl to ir „buvusią“), keptos duonos kvapas – pirtyje su smagia kompanija laistyto alaus garą, su rūkalų ir automobilio „eglutės“ kompozicija grįš pasivažinėjimų tėčio automobiliu jaudulys. Staiga suvoki, kad kvapai – tikras emocijų fabrikas, atminties ,,debesyse“ besikaupianti itin svarbi informacija.

Romane „Kvepalai“ autorius Patrikas Ziuskindas (Patrick Süskind) tarsi velniškoje laboratorijoje skaido pasaulio kvapus į sudedamąsias dalis, kuria naujas kompozicijas ir čia pat savo ,,puokštes“ negailestingai išbando su kūrinio veikėjais. Panašiai gyvena ir tikrovėje – tartum vėžlio kiaute: nedalyvauja viešajame gyvenime, žurnalistams neduoda interviu, nepasirodė „Kvepalų“ ekranizacijos premjeroje ir, panašiai kaip Jean-Paul Sartre, nėra priėmęs nė vieno apdovanojimo už savo kūrybą.

Kol pavyko įsiūlyti „Kvepalus“ leidėjams, P. Ziuskindui teko praverti ne vienos leidyklos duris: knygos nenorėta publikuoti, nors jo tėvas ir brolis – Vilhelmas ir Martinas Ziuskindai – žinomi žurnalistai ir rašytojai. Patrikas studijavo istoriją Miunchene, bet į rašymą pasinėrė tik apsigyvenęs Paryžiuje. „Kvepalai“ ir alsuoja Prancūzija, tik ne šiuolaikine, o XVIII a., kai pasaulyje tvyrojo tokia smarvė („gatvės smirdėjo mėšlu“, o „laiptinės – sutrūnijusia mediena ir žiurkių išmatomis“), kad cisternos išlaistytų prancūziškų kvepalų nieko nebūtų gelbėję. Ypač žuvų turguje, kur už prekystalio moterytė tarsi žuvelę į gyvenimą paleido savo kūdikį. Ir kūdikis išsikapstė… Žmonės jam davė maisto ir pastogę, bet nedavė meilės, nes tas kūdikis buvo bekvapis. Romano autorius, naudodamas magiškojo realizmo metodą, leidžia suvokti, jog bekvapis žmogus tarsi stokoja savo esmės, galbūt sielos. Kai tai suvokia pats Grenujis, prasideda jo kova už žmogišką savo būtį, kurios esmė – kvepėti kaip žmogui. Bemaž faustiška situacija: įkeisti sielą (dar neturimą), kad panaikintų kūno ydą.

Grenujo mokslas pas patyrusį parfumerį Baldinį – lemiamas etapas į grožio ir siaubo pasaulį. Mokomas iš kvapų kurti kvepalus, vaikinas siekia išmokti kur kas daugiau. Jam sekasi dėl neįtikėtinai jautrios uoslės ir … niekam nežinomo tikslo, kuris ilgainiui tampa tikru apsėdimu. Skaitytojui veikėjo pastangos atveria ir parfumerijos meno subtilybes, ir žmogaus aistrų pragarą; pasirodo, ne tik Grenujis kvapus ir kvepalus laiko raktu į laimę.

Galiausiai Grenujo veikla suformuoja jį kaip šaltakraujišką asocialą – gyvūnų pasaulyje tokie atrodo pitonai. Jaunuolis netiki Dievu, neturi moralės, tačiau tiki savo talentu ir svajone. Jis bando sukurti tobulą kvapą, kurį autorius vadina kvėpavimo broliu, – nuo jo neįmanoma apsiginti, jis įsigauna vidun, paveikia ir teigiamai, ir neigiamai. Pagaliau Grenujis supranta, kad „kas valdo kvapus, tas valdo ir žmonių širdis“. Niekada nemylėtas vaikinas labiausiai trokšta užvaldyti širdis.

Žiūrovą „Kvepalai“ užvaldo lyg koks žemės menas – gamta tampa ne meno dalimi, o medžiaga ir priemone jį kurti, ir jeigu pradėdamas skaityti žmogus jusles reitingavo, pvz., rega – klausa – skonis – lytėjimas – uoslė, tai baigdamas uoslę tikrai perstums į aukštesnę, jei ne aukščiausią, poziciją. Tas, kas uoslę susies su žmogaus dvasine kokybe, jos vertę supras dar geriau.

Knyga ir jos ekranizacija, matyt, skiriasi panašiai kaip rega nuo uoslės: knygą verta rinktis, jeigu norisi išgyventi gelminius žmogaus sąmonės ir pasąmonės procesus, filmą „Kvepalai. Vieno žudiko istorija” (Perfume: The Story of a Murderer (2006))– jei norisi pakliūti į režisieriaus Tomo Tikverio (Tom Tykwer), žinomo ir dėl tokių filmų kaip „Debesų atlasas“, ar „Bėk, lola, bėk”  sukurtą tikrovišką ir makabrišką istoriją, apdovanotą Bavarijos filmų apdovanojimu už geriausią režisūrą, kurioje Grenujį įkūnija britų aktorius Benas Višo (Ben Whishaw). Skaitytojams skirtas prizas – atskleistos parfumerijos paslaptys. (Tomas Balčiūnas)

58. „Prasti reikalai“ (Poor Things, 2023) Yorgos Lanthimos, regis, mėgaujasi vaizduodamas ekstremalų elgesį nepriekaištingoje aplinkoje, nesvarbu, ar tai būtų ramus „Dogtooth“ priemiestis, ar klinikinė „Omaro“ laboratorija, ar prabangi „Favoritės“ didybė. Atrodo, kad tas ryškus kontrastas tarp padorumo lūkesčių ir netvarkingos žmogiškosios tiesos jį be galo žavi.

Niekur šis konfliktas nėra taip sureikšmintas ir linksmas kaip naujausiame ir kol kas, ko gero, geriausiame režisieriaus filme „Prasti reikalai“. Čia viskas yra nuostabiai keista – nuo vaidybos ir dialogų iki scenografijos ir kostiumų dizaino. Ir vis dėlto, kaip dažnai būna graikų autoriaus filmuose, „Prasti reikalai“ yra apie tai, kaip nepatogu užmegzti tikrą žmogišką ryšį. Filmo centre esanti mergina Bella Baxter siekia nušvitimo, tapti pačia tikriausia savimi ir užmegzti praturtinančius santykius su žmonėmis, kurie ją nuoširdžiai myli, o ne tik nori ją kontroliuoti. Šios istorijos esmė gali skambėti pažįstamai: Jauna moteris leidžiasi į tyrinėjimo odisėją ir atranda, kad jos tapatybė visą laiką buvo jos viduje.

Tai Viktorijos laikų Londonas, o Emmos Stone vaidinama Bella gyvena skoningame name kartu su pamišusiu mokslininku, kuris taip pat yra jos tėvas. Daktaras Godvinas Baksteris (akt. Villemo Dafoe) švelnus žmogus, kurio veidas padengtas randais. Bella yra suaugusi moteris, bet iš pradžių elgiasi kaip mažylė, barškindama žodžius, mėtydama lėkštes ir linksmai šokdama sustingusiomis kojomis. Ji vadina tėvą Dievu (Godvin trumpinys), ir tai iš tiesų nėra hiperbolė. Laikui bėgant sužinosime viso to užkulisius, o čia nė nenorėčiau jų išduoti.

Godvinas yra vienas iš kelių vyrų, kurie bando formuoti Bellą jos vystymosi eigoje. Vienas iš jo mokinių, Maksas Makandlis (akt. Ramy Youssef) persikelia pas Godviną ketindamas padėti jam atlikti tyrimus, bet galiausiai įsimyli Bellą ir paprašo jos ištekėti už jo, taigi aktorius Youssefas į šį beprotišką pasaulį įneša šilumos ir proto. Tačiau jis neprilygsta aktoriui Markui Ruffalo, akivaizdžiam nevykėliui labai tinkamu Duncano Wedderburno vardu, kuris išvilioja merginą į prabangias pasaulines gastroles. Daugiausia jų kelionės dalį sudaro energingas seksas įvairiomis pozomis, kurį Bella vadina „įnirtingu šokinėjimu“, ir tai yra pagrindinis jos nepriklausomybės ir įžūlaus filmo humoro elementas.

Po filmo „Favoritė“ (angl. The Favourite) vėl susitikusi su Lanthimos, Stone vaidina savo gyvenimo vaidmenį, kuris yra stulbinamai sudėtingas. Tai galėjo nukrypti siaubingai bloga linkme. Vietoj to tai, ką ji daro, yra beprotiškai gyva ir nenuspėjama. Stebėti, kaip ji pradeda nuo didelio ir plataus mosto ir po truputį tobulina personažą, fiziškai ir žodžiu, kai Bella vystosi, yra stebuklas. Ji čia atlieka tokį techniškai tikslų komedinį darbą, ypač per vaikišką personažo pradžią, bet galiausiai ji užburia, kai visiškai valdo seksualiai išlaisvintos moters vaidmenį. Nepaprastai simpatiška, ji greitai patraukia mus į savo pusę net tada, kai elgiasi kaip itin įžūlus personažas, ir priverčia mus sirgti už ją didėjančios patriarchalinės priespaudos akivaizdoje.

Tuo tarpu Markas Ruffalo yra isteriškai juokingas taip, kaip dar niekada jo nematėte. Jis – ir charizmatiškas ir pasipūtęs. Jis taip pat netikėtai seksualus, o ilgainiui ir juokingai apgailėtinas. Tarp gausaus palaikymo aktorių būrio taip pat yra komikas Jerrodas Carmichaelis ir vokiečių legenda Hanna Schygulla, vaidinantys kelionių palydovus, kurie padeda Bellai siekti savitvardos. Daug kas filme džiugina dėl kalbos specifiškumo. Adaptuodamas Alasdairo Gray’aus romaną, Tony McNamara’os scenarijus prasideda tyčia nesklandžiai ir padrikai, bet jame yra ritmingos poezijos. Dialogai darosi vis spalvingesni, kai Bella tampa vis intelektualesnė, ir labai malonu stebėti, kaip Ema Stone tai talentingai išnaudoja.

Holly Waddington kostiumų dizainas įtikinamai pasakoja Bellos istoriją detaliais ir ypač ryškiais būdais. Paprasti balti mergaitiški naktiniai marškiniai keičiasi į išpuoselėtų rankovių sprogimus, kurių kiekvienas yra sudėtingesnis už ankstesnį. O Shonos Heath ir Jameso Price’o scenografija – nuo ko pradėti girti juos? Nuo šiek tiek neįprasto Godvino namo iki prabangaus Lisabonos viešbučio ir ankšto Paryžiaus viešnamio – kiekvienoje naujoje aplinkoje išradingai perkuriami istoriniai vaizdai, kuriuos, kaip manome, pažįstame, tik per neįprastą prizmę su Ešerio ir Gaudi užuominomis. Tačiau nė vienas iš šių puikių techninių elementų neturi reikšmės, jei mums nerūpi moteris, esanti jų centre. O mums rūpi. Bella išlieka maloni ir optimistiška net ir tada, kai pamato išorinio pasaulio tiesą, tačiau ji taip pat pakankamai išmoksta, kad prireikus įtvirtintų savo naujai įgytą galią. Tai neabejotinai geriausias metų komiškas filmas! (Dora Žibaitė)

57. „Prisiminimai apie žmogžudystę“ (Memories of murder, 2003) Tikrais faktais paremta detektyvinė drama pasakojanti apie pirmojo Pietų Korėjoje serijinio žudiko žmogžudystes. Siaubingi žudymai vykdyti tarp 1986-ųjų ir 1991-ųjų, Hwaseong miestelyje, esančiame Gyeonggi provincijoje.

Filmo režisieriui – Bong Joon-ho tai tebuvo antrasis darbas. Pirmasis jo kūrinys buvo „Lojantys šunys nekanda” („Barking dogs never bite“). Ši aplinkybė nesutrukdė „Prisiminimams apie žmogžudystę“ susižerti 13 apdovanojimų ir patekti į 20-ies mėgstamiausių Quentino Tarantino filmų sąrašą. Viename interviu Q.Tarantino netgi pavadino Bong Joo-ho Korėjietiškuoju S. Spielbergu.

Kitaip, nei beveik visuose detektyviniuose filmuose siužetas koncentruotas ne į žudiką ar jo vykdomas žmogžudystes, tačiau į bylą tiriančius detektyvus, kuriems užkrauta didžiulė atsakomybė. Filmas prasideda saulės nupliekstuose laukuose, vietos ūkininkui vežant pagrindinį detektyvą Park Doo-man (Kang-ho Song) į pirmosios aukos žmogžudystės vietą. Pastarasis detektyvas, įkūnija nekompetetingą, savo darbo nelabai išmanantį policininką, nuovadoje, kurioje jis dirba – pastovi sumaištis ir chaosas. Režisierius balansuoja tarp parodijos, juodojo humoro ir tikrojo realizmo, kuris auga pačioje filmo pabaigoje.

Kuomet randama antroji serijinio žudiko auka – tyrimas įgauna pagreitį. Kadangi miestelis, kuriame vyksta veiksmas yra gan mažas, visos aukos žinomos, tai kelia žmonių paniką, pritraukią daug žiniasklaidos, o pareigūnai spaudžiami kuo greičiau surasti laisvėje besiblaškantį ir naujų aukų beieškantį nusikaltėlį.

Neilgai trukus pareigūnas Park Doo-man su kolega Cho Young-Koo (Kim Roi-ha) areštuoja vieną iš kaimo vaikų, turintį psichinę negalią, jis persekiodavo nužudytą merginą ir tai detektyvams kėlė įtarimą. Cho Young-Koo įkūnija blogąjį policininką, kuris nevengia naudoti fizinės jėgos, kuri jam teikia pasitenkinimą prieš bejėgį vaiką. Nusivežę vaiką į įvykio vietą prieš juos stebinčią minią verčia vaiką prisipažinti dėl nužudymų ir rodyti kokiu būdu jis tai padarė. Detektyvų tardymą sutrukdo berniuko tėvas, kuris išsiveda berniuką iš įvykio vietos nepakęsdamas tokio žeminimo.

Tyrimas pasisuka kita linkme į miestelį atvykus detektyvui iš Seulo. Seo Tae-yoon (Kim Sang-kyeong) – ramus, kompetetingas, savo darbą išmanantis tyrėjas profesionalas. Daugelyje scenų jis stovi šalia Doo-man, rūko cigaretę, galvoja, nesikiša į tyrimą, tačiau ieško dokumentų įrodančių vieną ar kitą įkaltį. Nuo filmo vietos, kurioje atsiranda Tae-yoon vyksta varžybos tar dviejų detektyvų, varžybos, tarp logikos, proto ir emocijų. (Monika Žilaitytė)

56. „MOKYTOJAS” (The Master, 2012) Tikriausiai, niekas daugiau taip tiesmukai neišreiškė savo požiūrio į religiją, kaip tai padarė amerikiečiai, ant dolerių kupiūrų parašę: „Mes tikime Dievą“. Ši frazė per daugelį metų tapo tokia įprasta, kad prasmingesnio ir stabilesnio imperatyvo, regis, net sugalvoti neįmanoma. Gal tik menininkai retsykiais pamėgina pasėti abejonės sėklą, išdrįsdami pasakyti, kad moderniame pasaulyje Dievo vardu dažnai spekuliuojama kaip didelę komercinę vertę turinčiu prekiniu ženklu. Skiriasi tik viena pagrindinė ypatybė: vieni tai daro iš aklo fanatizmo, o kiti – užvaldyti ciniško godumo.

Tarp pastaruoju metu sukurtų rimtų filmų, analizuojančių „smegenų plovimo“ mechanizmus, pasitelkus religiją, išsiskiria filmas „Mokytojas“. Jo režisierius Paulas Thomas Andersonas jau po savo filmo „Magnolija“ (angl. Magnolia, 1999 m.) premjeros Berlyno kino festivalyje buvo pavadintas modernaus kino klasiku. Kelių persipinančių likimų mozaika čia ne tik apnuogina modernaus pasaulio bėdas bei fobijas, bet ir palengva iš kasdienybės problemų chaoso subtiliai painų siužetą „išvairuoja“ į katarsio lankas bei biblinių pranašysčių kontekstą.

Amerikiečiai mėgsta sakyti: „Jei nori greitai praturtėti, įsigyk nuosavą benzino kolonėlę, o jei svajoji tapti milijardieriumi, sugalvok naują religiją“.  Panašią organizaciją matome ir filme „Mokytojas“, kurio fonas – po Antrojo pasaulinio karo psichologinę krizę išgyvenanti Amerika. Tarsi pratęsdamas savo dviem „Oskarais“ apdovanotą žmogiškų ambicijų epopėją „Bus kraujo“ (angl. There Will Be Blood, 2007 m.) režisierius P.T. Andersonas šį kartą drauge su herojais leidžiasi į klaidžius religinio fanatizmo akivarus. Į juos laisva valia įsipainioja demobilizuotas jūreivis Fredis Kvelas (Joaquinas Phoenixas), kurį charizmatiškas naujos religijos pradininkas Lankasteris Dodas (Philipas Seymouras Hoffmanas) po pirmos pažinties pelnytai pavadina „kvailu ir purvinu gyvuliu“. Jis iš tikrųjų yra primityviausių instinktų įsikūnijimas – seksualiai nepasotinamas vulgarus nepraustaburnis, nekontroliuojantis jį stichiškai užvaldančius agresijos priepuolių, bet tuo pat metu jaučiantis impulsyvius dvasingumo proveržius. Būtent todėl jis Dodui pasirodo esąs nepaprastai įdomus „bandomas triušis“, mat intelektualam manipuliatoriui patinka tyrinėti į jo pinkles pakliuvusių subjektų pasąmonę.

Fredis tampa idealiu dvasinės terapijos pacientu ir ištikimu tarnu, fanatiškai ištikimu savo Mokytojui. O Dodui tai puiki galimybė išmėginti savo sugebėjimus manipuliuoti jo hipnozės kerų užnuodytais žmonėmis. Dodas mano, kad galės išgydyti Fredžio beprotybę. Bet ilgainiui darosi vis sunkiau suprasti, kas iš jųdviejų yra didesnis beprotis.

Filmas kelia ir daugiau klausimų, į kuriuos režisierius neskuba atsakyti. Nelengva suprasti ir kokia yra tikroji Lankasterio Dodo religinės ideologijos esmė. Iki galo lieka neaiškus ir Mokytojo personažas: kas gi yra tas Lankasteris Dodas – niekuo netikintis ateistas, ciniškas šarlatanas ar savo paties teorijose pasiklydęs pranašas.

Nors filme „Meistras“ yra nemažai personažų, bet praktiškai visą siužetą tarsi du Atlantai ant savo pečių laiko du puikūs aktoriai. Stiprūs aktoriniai tandemai kine – ne toks jau retas reiškinys. Bet šį kartą atsitiko paradoksali situacija: Mokytoją suvaidinęs Philipas Seymouras Hoffmanas buvo nominuotas „Oskarui“ antraplanių aktorių kategorijoje, o Joaquinas Phoenixas pelnė nominaciją už geriausią pagrindinį vaidmenį. (G.J.)

55. „Amelija iš Monmartro“ (Amélie, 2001) Jeano-Pierre’o Jeunet filmas „Amelija iš Monmartro“ – tai gardus pyragas, lengva fantazija, kurioje žavi herojė įveikia liūdną vaikystę ir užaugusi pradžiugina stokojančiuosius bei suteikia džiaugsmo sau. Jį pamatysite, o vėliau, kai apie jį pagalvosite, nusišypsosite.

Aktorė Audrey Tautou, gaivaus veido nevykėlė, kuri atrodo taip, tarsi žinotų paslaptį ir negalėtų jos išsaugoti, vaidina pagrindinį vaidmenį – mažą mergaitę, kuri užauga trokšdama meilės. Jos tėvas, gydytojas, jos neapkabina ir nepabučiuoja, liečia ją tik per apžiūrą, todėl jos širdis plaka taip greitai, kad jis mano, jog ji serga. Jos motina miršta dėl sėkmingo savižudiško šuolio nuo Paryžiaus Dievo Motinos katedros bokšto.

Amelija auga vieniša, dirba padavėja užkampio bistro, kol vieną dieną princesės Dianos mirtis viską pakeičia. Taip, dėl šios žinios šoko Amelija pameta butelio kamštelį, kuris išjudina jos buto sienoje esantį akmenį, todėl ji atranda seną surūdijusią dėžutę, kurioje seniai kažkoks berniukas kaupė savo lobius. Ieškodama žmogaus, kuris buvo tas berniukas, ir grąžindama jo dėžę, Amelija randa savo gyvenimo darbą: Ji padarys žmones laimingus. Bet ne bet kaip. Todėl ji linksmins save (ir mus) kurdama pačias keisčiausias gudrybes, kaip pasiekti jų laimę.

Filmas, kuriame viskas gera ir linksma – įžūlus, ryškus ir įnoringas, nufilmuotas su akinančiu virtuoziškumu, o veiksmas vyksta Paryžiuje, mieste, kurį mes mylime, kai jis šypsosi ir kai lyja. Žinoma, tai nėra tikroviškas šiuolaikinis Paryžius, ir kai kurie kritikai dėl to taip pat šnibždėjosi: miestas švarus, tvarkingas, saugus, spalvingas, neturi socialinių problemų ir jame gyvena tik vietiniai piliečiai, kurie atrodo kaip statistai iš „Amerikiečio Paryžiuje“ (angl. An American in Paris). Tai tas pats Paryžius, kuriame gimė inspektorius Kluzo.

Aptikusi dėžutę ir suteikusi laimę jos savininkui, Amelija imituoja kitus gerumo veiksmus: pavyzdžiui, aklam vyrui piešia žodinius judrios gatvės paveikslus ir apsimeta, kad rado seniai pamestus meilės laiškus savo namų tvarkytojai nuo mirusio vyro, kuris tikriausiai niekada jai nieko nesiuntė. Tada ji susipažįsta su Nino (režisierius Mathieu Kassovitz), kuris dirba pornografijos parduotuvėje ir rūpinasi tik savo pomėgiu – rinkti nuotraukas, kurių žmonės nenori, iš tų automatinių fotobūdelių ir paversti jas nevykusių veido išraiškų koliažais.

Amelijai taip patinka Nino, kad vieną dieną pamačiusi jį savo kavinėje ji ištirpsta. Tiesiogine prasme. Į vandens telkinį. Ji nori Nino, bet kažkokia keistenybė neleidžia jai nieko daryti, o sėkmė jai neteikia palaimos, nebent ji ateina atsitiktinai. Turbūt būna akimirkų, kai Nino susimąsto, ar jis palaimintas, ar persekiojamas.

Sunku sukurti veržlią, žavią komediją. Taip sunku teisingai pasirinkti toną ir rasti aktorius, kurie įkūnytų žavesį, o ne apsimetinėtų juo. Reikia tiek daug pasitikėjimo savimi, kad galėtum šokti ant įmantrumo lyno. „Amelie“ rizikuoja ir jai tikrai pavyksta. (G.J.)

54. „REIKALAI BRIUGĖJE“ (In Bruges, 2008) Jausdami žemiškojo kelio pabaigą žmonės kartais patraukia ten, kur apsilankyti svajojo visą gyvenimą. Vieni keliauja į Meką, kiti į Paryžių arba Veneciją. O trims naujo filmo personažams galutine ašarų pakalnės stotele tapo Briugė – nuostabaus grožio miestas Belgijoje.

Šiame mieste kadaise saugų prieglobstį rado du iš savo šalies ištremti britų monarchai. Dabar į Briugę iš Londono priversti pasprukti du samdomi žudikai. Vykdydamas kriminalinį užsakymą jaunas vyrukas Rėjus (aktorius Colinas Farrellas) nužudė ne tik myriop pasmerktą kunigą, bet ir atsitiktinai po ranka pasipainiojusį berniuką. Nepatenkintas tokia baigtimi bosas liepė susimovusiam žudikui kurį laiką dingti iš akiračio ir atsitokėti nuo šoko ramioje užsienio aplinkoje. O kad karštakošis dar ko nors neprognozuojamo neiškrėstų, kartu su juo į Belgiją keliauja į kriminalinį verslą Rėjų atvedęs jo vyresnis kolega Kenas (aktorius Brendanas Gleesonas).

Jau pirmieji filmo vaizdai įveda mus į viduramžių atmosferą. Atrodo, kad Briugėje laikas sustojo prieš keletą šimtmečių. Aštrūs Renesanso bažnyčių bokštai raižo dangų, o namai ir aikštės atrodo kaip Piterio Breigelio paveiksluose, tapytuose dar šešioliktame šimtmetyje. Ne miestas, o tikras tapybos muziejus po atviru dangumi. Tik Rėjui visos tos grožybės nerūpi. Kol jo partneris džiaugiasi galimybe aplankyti muziejus ir kitas įžymybes, gyvenimo džiaugsmą visai praradęs ir žiaurios depresijos apsėstas Rėjus galvoja tik apie savižudybę. Pagrindiniai filmo konfliktai, nužymėti filmo ekspozicijoje, intriguoja iš karto, o komplikuota tolesnių įvykių pynė ves siužetą į antikine lemtimi nužymėtą finalą. Staigmenų šiame kelyje bus daug.

„Reikalus Briugėje“ sukūrė Martinas McDonaghas. Tai vienas garsiausių naujosios kartos dramaturgų (gim. 1970-aisiais), dukart apdovanotas prestižine Laurence‘o Olivier premija gimtojoje Anglijoje ir nominuotas prestižiškiausioms teatrinio pasaulio premijoms už pastatymus Brodvėjuje. Įdomu, kad pirmąsias pjeses šis airių dramaturgas parašė tuomet, kai gyveno iš bedarbio pašalpos.

Nors M.McDonaghas dabar yra vienas labiausiai statomų teatro dramaturgų, mintys kurti filmus nedavė jam ramybę po to, kai jis pamatė Q.Tarantino „Bulvarinį skaitalą“, įnešusį šviežio gaivalo į tradicinį amerikietišką gangsterinį kiną ir visiškai sujaukusį seniai nusistovėjusias šio žanro taisykles.

Kai tik atsirado galimybė debiutuoti kine, M.McDonaghas ja pasinaudojo ir sukūrė pusvalandžio trukmės juodą ir kruviną airišką kriminalinę komediją „Šešios kulkos“ (2004 m.), o pagrindiniam vaidmeniui pasikvietė daug kartų gangsterius britų ir airių filmuose vaidinusį B.Gleesoną, kuris dėl kino iškeitė mokytojo profesiją. „Reikaluose Briugėje“ jis persikūnijo į tikrą kriminalinio pasaulio filosofą. Jo Kenui kelių dienų atsitiktinės „atostogos“ tampa rimtu postūmiu revizuoti visą ligšiolinį savo gyvenimą ir padaryti rimtas išvadas. Blaškydamasis tarp įsipareigojimų savo šefui ir tėviškos simpatijos ant savižudybės ribos atsidūrusiam partneriui, Kenas visgi apsisprendžia išpirkti savo kaltes labai kilniu būdu. (G.J.)

53. „Pilietinis karas“ (Civil War, 2024) Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, filmas „Pilietinis karas“ primena miuziklą, nors tai ir ne miuziklas – ekrane viena po kitos nesulėtintai eina brutalios scenos, kuriose lyg šokis vyksta karas, šviečia dramatiškai iš siaubo ir sielvarto perkerpti veidai, o fone skamba ramus indie folk’as, kai kur švysteli spalvingos detalės, tokios kaip mėlyni ir rožiniai dažai ant sienos, mėlyni ir rožiniai kareivių nagai ir plaukai, mėlyna ir rožinė ant vandeniu purškiamos pievelės. Siaubas ir juokas, nelaimės ir nuotykiai, veiksmo filmas ir miuziklas – atrodo, nesuderinami dalykai, tačiau būtent tai ir žavi ne vieną apdovanojimą gavusio ir dar daugeliui nominuoto režisieriaus Alekso Garlando (Alex Garland) filme.

Tyla ir triukšmas kare turbūt du įdomūs oponenetai. Po baisaus triukšmo eina dar baisesnė tyla, kai vaikščioji apžiūrinėdamas negyvus kūnus, sukežintus automobilius, namų griuvėsius. Ir žmonėms pritrūksta amo kalbėti, nes tragedijos akivaizoje mes esam nebylūs. Tai man pirmiausia ir krito į akis pradėjus žiūrėti filmą – tylos ir garso santykis. Tyloje nuskamba tik fotoaparato juostos kliktelėjimas, nes reikia dokumentuoti, nes kartais tik tiek ir tegalim padaryti. Bet ar tikrai?

Filme karas vyksta distopinėse ateities Jungtinėse Valstijose. Nei tiksli ateities data, nei karo priežastys nenurodytos, o veiksmo centre – grupelė žurnalistų, kurie keliauja per tarpusavyje susipriešinusias valstijas ir bando dokumentuoti karo įvykius. Jų naujausias tikslas – pasiekti sostinę ir paimti interviu iš prezidento, kuriam jau artėja galas.

Gal viskas būtų susiklostę labai neįdomiai ir buitiškai, tačiau situacija komplikuojasi prie Ly (Kirsten Dunst) ir Džoelio (Wagner Moura) prisijungus jaunai moteriai Džesei (Cailee Spaeny) ir senam žurnalistui Semiui (Stephen McKinley Henderson). Džesė nori tapti gera karo fotoreportere kaip Ly, kuri garsėjo savo dideliais žygiais būdama karo žurnalistė, o Semis, apkūnus ir pagyvenęs, žurnalistiniais sumetimais ieško pakeleivingų mašinų, kurios galėtų jam padėti nusigauti į norimą miestą. Džesė dar labai jauna ir nemačiusi karo žiaurumų, o Semis, nors ir patyręs vilkas, per daug lėtas ir nevikrus.

Scenarijų parašė pats Aleksas Garlandas, taigi tai jo autorinis darbas ir nebe pirmas. Jis išgarsėjo dar ir tokiomis kino juostomis kaip „Ex Machina“ (2014) ir „28 Days Later“ (2002), kurie taip pat priklauso distopijos žanrui. Matyt, Garlandui geriausiai sekasi nagrinėti problemas, kurių užuomazgas randa dabartyje, tačiau kurių dydis ir mastas pasirodys vėliau.

Filme „Pilietinis karas“ dėmesio centre boluoja būtent žurnalistinai. Jų tikslas – dokumentuoti karą. Kas žinotina apie karo žurnalistus, tai kad jie negali kištis į prieš akis vykstančius įvykius, ar, tiksliau, gali, tačiau tada nebeįvykdytų savo pirminės misijos. Klausimas: kas svarbiau, ar išgelbėti padegtą žmogų, ar padaryti jo nuotrauką, kad visas pasaulis sužinotų apie karo baisumus?

Taigi bandoma įsiskverbti į tragiško veikėjo sąmonę. Koks tas žmogus, kuris privalo likti abejingas tragedijos akivaizduoje? Galima sakyti, jo tikslai kilnūs, tačiau elgesys, vertinant bendrosiomis normomis, amoralus. Vis dėlto jis visuotinai priimtas. Ir apskritai filme bandoma kabinti abejingumo klausimą, lyg amerikiečiai bandytų sureaguoti į pasaulyje vykstančius įvykius, į mūsų abejingumo mastą, kai savo šiltose gūžtose apsimetame, jog nieko nevyksta. Pardavinėjame vintažines sukneles ir aptarnaujame klientus, kol ant stogo priešais į mus žiūri du kareiviai su automatais. Tai scena iš filmo.

Režisieriaus atsakymas į šią problemą yra paprastas ir žiaurus: esame žiūrovų visuomenė. O žurnalistai – taip, jie kilniai bando dokumentuoti realybę, iš esmės jie kuria istorinę medžiagą ateities kartoms, tačiau, deja, žurnalistas iš kitokių profesinių paskatų visada ieškos sensacijos. Ir, kontrasto dėlei, Garlandas parodo, kad būna ne tik nepriklausomi žurnalistai, o ir šališki, pasirinkę vieną pusę, kad galėtų gauti iš jos tam tikros naudos.

Filme keliamas klausimas, kiek mes, kaip žiūrovų visuomenė, sugebėsime išlikti abejingi? Kai pradės žūti mūsų draugai ir artimieji, ar sugebėsime padaryti jų žūties akimirkos nuotrauką? Stebėti ir filmuoti mirtį? Galų gale ar nepavargsime, ar nesusirgsime nuo savo abejingumo? Ar karas kaip siaubas nenustelbs karo kaip nuotykio? „Niekada nesijaučiau tokia išsigandusi ir tokia gyva“, – sako Džesė savo pavargusiai mentorei Ly, o Džoelio akys nesveikai spindi ruošiantis eiti į karo zoną. Adrenalinas – varomoji jėga, kuri veda karo žurnalistus į mirties zoną, tačiau tik laiko klausimas, kada jie pavargs, kada jų baterijos nusės, o subjauroti žuvusiųjų kūnai atims ir iš jų gyvybę akyse.

Amerikiečiai gan sėkmingai, nors ir amerikietiškai, pabandė nagrinėti karo problematiką. Ironiška, tačiau rodomas būtent civilinis karas, nes amerikiečiai iš esmės pas save karų nėra nei matę, nei uodę – vienintelis jiems suprantamas karas yra pilietinis. Vienoje scenoje pasirodė, kad bandoma atspindėti ir holokaustą, žodžiu, visus baisumus, prie kurių karas gali privesti, tačiau vėlgi filmo įspūdis šiek tiek sumenksta, kai žinai, kad patys kūrėjai tikrovėje gali tik įsivaizduoti, apie ką kalba. (Dora Žibaitė)

52. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (Blade Runner 2049, 2017) Sveiki atvykę į 2049 metus, kur po pasaulio sunaikinimo žmonija laikosi už siūlo galo. Pilnuose griuvėsių miestuose, kurie nyksta tiesiog akyse, bruzda žmonės neturėdami žalio supratimo koks kadaise buvo jų dabar gyvenamas pasaulis. Nors technologijoms suteikus galimybes žmogus žengė didžiulius žingsnius, daugelis sakytų, kad nueita buvo per toli, nes, pavyzdžiui, 21-ame amžiuje sukūrus dirbtinius humanoidus vergauti kolonijose už žemės ribų, cituojama: „Kiekviena civilizacija buvo pastatyta ant vienkartinės darbo jėgos nugaros“.

Šie humanoidai yra vadinami „replikantais“, ir bet kuris iš jų turėdamas nors lašelį žmogiškosios nuovokos pradeda maištauti, pabėga iš kolonijų ir grįžta į žemę, tačiau visa tai vyko dar 2019 metais. Situacija, žinoma, bus pasikeitus nuo tada?

Režisieriaus Denio Vilenueno tęsinys „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ į ekranus atkeliauja praėjus 30-čiai metų po šio filmo pirmtako išleisto 1982 metais kur Rikas Dekardas, vaidinamas Harisono Fordo, 2019 metais Los Andžele pareigūnas specializuojantis replikantų naikinime, priklausė „Bėgantiesiems skustuvo ašmenimis“ grupei. Visą veiksmą pradedame stebėti kartu su biologiškai konstruotu žmogumi vardu Kėjus, kuris yra užsidirba iš replikantų medžioklės.

Policininkas atranda ilgai slėptą paslaptį, kuri gali potencialiai sunaikinti jau ir taip trapią jų visuomenės struktūrą – nėščio replikanto kūną kas turėtų būti fiziškai neįmanoma. Siekdamas išsiaiškinti kas už to slypi, K išsiruošia į kelionę ne tik surasti buvusį LAPD (Los Andželo Policijos Departamento) pareigūną Dekardą, dingusį jau 30 metų, bet taip pat atrasti ir patį save.

Vizualiai „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ tiesiog pribloškia – tai vienas geriausių filmo aspektų. Tamsi, purvina aplinka suteikia filmui taip trokštamą neo-noir atmosferą. Los Andželo gatvėse vaizduojamos scenos perteikia miesto nykimą, o naudojamos neoninės hologramos yra tarsi kontrastas prieš šią nutriušusią aplinką. Kinematografiškai scenos buvo puikiai nufilmuotos, suteikdamos žiūrovams stiprius pojūčius. Estetiškai kalbant, filmas nusipelno visų galimų taškų. (Martyna Šalčiūtė)

51. „KOPA: ANTRA DALIS“ (Dune: Part Two, 2024) 1965-aisiaius, po penkerių metų amerikiečio Franko Herberto baigtas rašyti epinis fantastinis romanas „Kopa“ seniai traukia filmų kūrėjų dėmesį. Deja pirmieji bandymai iš kultinės knygos padaryti filmą nebuvo sėkmingi.

Pirmasis šio darbo ėmėsi garsus autorinio poetinio kino meistras – Alejandro Jodorowsky, bet jis sumanė kurti filmą kaip dvylika valandų (!) trunkančią kelionę po skirtingas visatas ir įvairius kinematografinius stilius. Aišku, kad šis beprotiškas projektas dėl pinigų stygiaus taip ir nebuvo realizuotas.

Kritikai supeikė 40 milijonų dolerių kainavusią ir finansiškai žlugusią Davido Lyncho „Kopą“ (1984 m.), bet dėl šios kūrybinės nesėkmės kalti ne tiek režisierius ir aktoriai, kiek projektą griežtai kontroliavę ir pastoviai į kūrybinį procesą kišęsi studijos vadovai.

Buvo dar vienas bandymas iš penkių dalių romano padaryti du atskirus filmus televizijai: „Kopą“ (Dune, 2000 m., rež. Johnas Harrisonas) ir „Kopos vaikus“ (Children of Dune, 2003 m., rež. Greg Yaitanes), bet ir jie ryškiais kinematografiniais įvykiais netapo.

O štai kanadiečio režisieriaus Deniso Villeneuve‘o „Kopa: Pirma dalis“ (2021 m.) susilaukė didelio ir kultinio romano fanų, ir skeptikų dėmesio. Filmas buvo nominuotas dešimčiai Oskarų, laimėjo šešias paauksuotas statulėles ir uždirbo tris kartus daugiau nei kainavo (400 milijonų dol.). O tai reiškia, kad tęsinys tiesiog neišvengiamas. Ir antroji „Kopos“ dalis pasaulio ekranuose (taip pat ir pas mus) pasirodė ankstyvą pavasarį.

Ir antrojo filmo veiksmas plėtojasi tolimoje ateityje tarpžvaigždinėje feodalinėje žmonių imperijoje ir pasakoja apie kosminės imperijos dykvietę, tapusią vertingiausia planeta ateities visatoje.

Praradęs tėvą priešiškoje ir pavojingoje dykumų planetoje, vadinamoje Kopa, su vietiniais dykumų žmonėmis – fremenais – apsigyvenęs Polas Atreidas įgyja naujų draugų ir suranda gyvenimo meilę. Kartu su gražuole Čani jam lemta pakeisti planetos ateitį.

Ir, žinoma, bus tęsiama žūtbūtinė kova ne tik su tais, kurie nužudė Polo tėvą ir grasina sunaikinti fremenus, bet ir už didžiausią alinančių audrų nusiaubtos planetos turtą – ypatingą prieskonį, vertingą medžiagą, kuri suteikia ją vartojantiems padidintą gyvybingumą ir praplečia sąmonę. Šis jėgas stimuliuojantis „vitaminas” būtinas leidžiantis į greitesnes už šviesą tarpžvaigždines keliones, nes suteikia kosminiams navigatoriams galimybę saugiai naršyti tarpžvaigždinėje erdvėje.

Jau atidžiai stebint pirmąją „Kopą“ kvapą gniaužė nuo milžiniškų panoramų, kuriuose net siužetui svarbūs personažai neretai atrodo kaip mažos likimo vėtrų blaškomos smiltelės.

Antrajame filme specefektams skiriama dar daugiau dėmesio Harkonenų statiniai, padišacho imperatoriaus erdvėlaivis, ir, žinoma, milžiniški viską ryjantys dykumų sliekai, vieną kurių pasibalnoja Polas, verti atskiro pokalbio.

Labai įspūdinga Hanso Zimmerio muzikinė partitūra, vėl pribloškianti žiūrovus ir didingomis garsų salvėmis, ir tobulomis kompozicijomis.

Siužetas užsimezga vos pasibaigus pirmojo filmo pasakojimui. Per stebuklą išlikę gyvi Harkonenų ir imperatoriaus Šadamo IV surengto karo pragare Polas ir jo motina ledi Džesika (juos vėl vaidina Timothée Chalamet ir Rebecca Ferguson) keliauja per dykumą, lydimi Stilgaro (Javieras Bardemas) vadovaujamo karių būrio.

Polą pirmyn varo vis dar neslopstantis troškimas atkeršyti tėvo žudikui, o Polo motinai Džesikai bus lemta atlikti neįtikėtiną misiją…

Be šių, jau anksčiau matytų personažų pasirodo nemažas būrys naujų (Florence Pugh, Christopheris Walkenas, Léa Seydoux ir kt.), bet jie pasirodo trumpam ir ilgam pradingsta. Dabar jau aišku, kad pasirodytų ilgesniam laikui trečioje dalyje, kuri jau turi pavadinimą „Kopa. Mesijas“). (G.J.)

TOP 50 geriausių XXI amžiaus filmų ČIA.