Lietuvos atostogų sostine kadaise tituluota Palanga jau senokai neteko savo karūnos bei užleido vietą Viduržemio jūros kurortams ar Kanarų saloms. Ir nieko keisto – pigių skrydžių kompanijos siūlo kukliam lietuviškam atlyginimui įkandamas bilietų kainas, o kelionių agentūros vilioja gausybe „viskas įskaičiuota“ pasiūlymų. Todėl Kipras patenkina visus bambaverčio atostogų gerbėjų poreikius: nebrangu nuskristi, nebrangu apsigyventi, jūra šilta, klimatas malonus…
Dėl didelės rusų turistų (bei mokesčius nusukinėjančių milijonierių) antplūdžio, daug aptarnavimo srityje dirbančiųjų laisvai kalba rusiškai ir buvusiems sovietų bloko gyventojams nereikia laužyti liežuvio mėginant ką užsisakyti anglų kalba. Tad visiškai nereikia nustebti, jei užsukus į kiprietišką Palangos variantą – Limassol miestą – taksistai bandys savo paslaugas jums įpiršti rusiškai, padavėjai sveikinsis „Privet, Rossija!“, o lietuviškų šokoladų, silkės ir kitų gėrybių siūlys Kremliaus nuotraukomis pasipuošę parduotuvės.
Tačiau kitaip nei kokiame Šarm el Šeiche, kur atostogos prasideda prie viešbučio baseino, tęsiasi paplūdimyje, o vakarais baigiasi diskotekomis viešbučių baruose, Kipras turi daug ką pasiūlyti tiems, kuriems bambaverčių stiliaus atostogos nepatinka. Sala turtinga antikiniu ir Kryžiaus karų laikų paveldu, joje gausu įspūdingų gamtos ir žmogaus sukurtų paminklų, o vos už keliasdešimt kilometrų nuo turistų nugultų pliažų, salos gilumoje galima atrasti visiškai kitą nuostabių kraštovaizdžių, žavių kaimelių ir mažyčių svaiginančiu smilkalų kvapu prisipildžiusių koplytėlių pasaulį.
Saloje yra dvi valstybės: Pietuose – Kipro respublika, graikakalbė ES narė, naudojanti Eurus, o Šiaurėje – nepripažinta Šiaurės Kipro Turkų respublika, kurioje vartojama turkų kalba, o už prekes ir paslaugas atsiskaitinėjama kaimyninės Turkijos valiuta – liromis. Abiejų sostinė – Nikosija (arba Lefkoša) – vienintelė Europos žemyne esanti padalinta sostinė.
Sėdus į „Ryanair“ lėktuvą Kaune, per tris su puse valandos atsidursite Pafose, nedideliame mieste Kipro respublikoje. Anot legendų, Pafosas yra deivės Afroditės gimimo vieta, bet Afroditė šiandien Pafose daugiausiai prisimenama Spa centruose, grožio salonuose ar jų pavadinimuose. Helenistiniais laikais Pafosas tapo salos sostine, ir išlikusios įspūdingos tų laikų mozaikos (kurias galima apžiūrėti nemokamai) padėjo Pafosui patekti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Mieste tik kiek daugiau nei 32 000 gyventojų, todėl nuklydus tolėliau nuo turistinių zonų, sunku rasti ką veikti. O ir ne sezono metu Pafoso pakrantė tyli, nyki ir kiek vaiduokliška, mat veikiausiai dalis barų ir restoranų dirba tik vasarą. Pafose, kaip ir visame Pietų Kipre žmonės pėstute vaikšto retai – absoliuti dauguma naudoja automobilius. Tyrinėti miestą pėsčiomis sunku – nėra šaligatvių, vos kelios pėsčiųjų perėjos, viešasis transportas prastai išvystytas. Taip susisiekimas atsiduria užburtame rate: kol pėsčiomis keliauti nepatogu, visi sėdės automobiliuose, o kol visi sėdės automobiliuose, nėra prasmės gerinti viešojo transporto sistemą ar grįsti šaligatvius.
Buvusios Kipro sostinės – Salamis – griuveėsiai © Ugnės Marijos Andrijauskaitės nuotr.
Pafosui pakanka skirti porą dienų, ir norint geriau pažintį salą, reiktų judėti toliau. Tačiau būtent judėjimas saloje ir sukelia daugiausiai problemų bei vilioja verčiau ištisas dienas gulėti pliaže (na, nebent iki raudonumo nudegus saulėje susirasti kelionių agentūros siūlomų ekskursijų). Autobusai – pati nepatikimiausia susisiekimo priemonė. Internete skelbiami vieni grafikai, autobusų stotyse (jei tokios yra!) – kitokie, o jei grafikas ir yra, tai dar nereiškia, jog autobusas atvažiuos laiku, ar iš viso atvažiuos. Bilietai nebrangūs ir nuo vieno miesto iki kito galima keliauti mokant 2-5 € už bilietą, tačiau „pradingus“ paskutiniam autobusui (iš mažesnių miestelių ir kaimelių jie nustoja važinėti anksti, apie 17-18 val.), gali tekti kiek paprakaituoti ieškant būdo grįžti į nakvynės vietą.
Kipre gerai išplėtota automobilių nuoma, todėl ja naudojasi ne tik atostogaujantieji, bet ir nuolatiniai Kipro gyventojai. Tačiau žemyninėje Europos dalyje gyvenančius nuo minties išsinuomoti automobilį gali atbaidyti eismas kairiąja kelio puse – trumpo britų šeimininkavimo saloje palikimas. Taip pat automobilio nuoma nėra geriausias pasirinkimas ir norint patekti į Šiaurės Kiprą – abiejų salos dalių draudimo kompanijos nebendradarbiauja tarpusavyje, todėl sudėtinga gauti reikalingus sienos kirtimui dokumentus.
Neabejotinai geriausias (bet ne visiems tinkamas) būdas keliauti Kipro saloje – autostopas. Nors Pietų Kipro gyventojai įtikinėja, jog tai neįmanoma, praktika rodo ką kitą. Iškėlus nykštį nuo vieno miesto iki kito nusigauti galima per mažiau nei valandą, o ir laukti tenka gerokai trumpiau – iki 15 minučių, kai „pasimetusio“ autobuso tenka laukti ir kelias valandas… Turkiškoje Kipro dalyje taip keliauja ir nemažai vietinių gyventojų, todėl kartais net nesuspėsite dorai įsikurti pakelėje, kai vairuotojas jau pasiūlys pavežti link kelionės tikslo.
Nedidelės senos bažnytėlės išsibarsčiusios po vaizdingus kalnus Kipro Pietuose © Ugnės Marijos Andrijauskaitės nuotr.
Už pusantros valandos kelio nuo Pafoso nutolusioje Larnakoje (beje, pigių skrydžių gerbėjai gali čia atskristi iš Vilniaus) daug ko pamatyti nėra. Greta Larnakos oro uosto plyti druskos ežeras, kuriame, jei pasiseks, pamatysite laiką leidžiančius flamingus. Pačioje Larnakoje „Šilčiausius jausmus“ šiaurinę salos dalį okupavusiai Turkijai atskleidžia greta uosto pastatytas paminklas Armėnų genocidui, stūkso nuobodoka pilis, plyti paplūdimiai, greta kurių išsibarstę viešbučiai, restoranai, siūlantys garsiąsias meze – užkandžių rinkinius, kuriais galima ne tik užkąsti, bet ir sočiai pavalgyti. Kalbant apie maistą, tie, kurie tikėsis Kipre atrasti graikiškos virtuvės lobių, veikiausiai liks nusivylę. Kiprietiška virtuvė palepins žuvies, jūros gėrybių gerbėjus, o vegetarus iki nuobodulio džiugins (?) haloumi sūrio variacijomis. Kirmėlę pilve galima nuraminti nuo 3 € (gerai paieškojus), tačiau rimtesniems pietums jaukesniame restorane teks išleisti mažų mažiausiai 10 €. Lygiai tas pats ir su kava – pajūryje susigrūdusiose kavinėse už puodelį kiprietiškos kavos prašo 2,5-3 €, bet pabėgus iš turistinių rajonų puodelis tekainuos 1 € (o ir skonis bus žymiai geresnis, bei aptarnavimas – penkis kartus nuoširdesnis). Kiprietiška kava – tai ta pati Levanto regiono kava, keičianti savo pavadinimą į graikišką, kiprietišką, bosnišką, turkišką ir kt., priklausomai nuo vietos, kur ji gaminama. Tik nedrįskite to pasakyti tam, kas ruošia kavą!
Nuo Larnakos nuvykus 30 kilometrų į salos gilumą atsidursite Lefkaroje. Iš tiesų yra dvi Lefkaros – aukštoji ir žemoji, ir abi garsėja rankdarbiais. Šiltuoju metu laiku kaimas vilioja didžiausia turistine atrakcija – siuvinėjančiomis moterimis – see Lefkara women working with lace – taip skelbia po kaimelį išsibarstę plakatai. Jei į dirbančias moteris žiūrėti per keista, galite pasivaikščioti jaukiomis siauromis gatvelėmis, užsukti pietų į jaukų šeimos restoraną „Tasties“, paieškoti apleistos alyvuogių aliejaus gamyklėlės ar tiesiog pasigrožėti apylinkių vaizdais, atsiveriančiais aukštojoje Lefkaroje.
Privilegijuoti Europos Sąjungos valstybių pasų savininkai gali nesunkiai nukeliauti ir į Šiaurės Kiprą. Gausite štampą ant popierėlio, o sieną kirsti galite net ir vienoje centrinių sostinės Nikosijos gatvėje. Tačiau kelionę iš Larnakos tęsiant į Rytus, verta aplankyti Famagustą. Šį miestą veikiausiai galima tituluoti visų laikų Kipro griuvėsiu sostine. Greta galima pasivaikščioti po puikiai išsilaikiusius senosios Kipro sostinės Salamio griuvėsius, o jei atsibostų Antika, užmesti akį į tvoromis aptvertą, įspėjančiais ženklais apkabinėtą vaiduoklišką Famagustos dalį. Anksčiau buvęs prabangių vilų ir viešbučių pilnas kvartalas šiandien yra tuščias. Ten gyvena ir treniruojasi kariuomenė, todėl nuo pašaliečių akių jau keturias dešimtis metų apleistas rajonas yra saugomas. Bet kuriuo atveju, keliaudami palei tvorą galite kiek pasidairyti į aprūdijusias degalines, sustojusius statybinius kranus ar vintažines pepsikolos reklamas, likusias ant tuščių parduotuvių sienų. Tie, kuriems labiau „prie dūšios“ romantiškos istorijos apie viduramžių riterius, gali pasivaikščioti po Famagustos senamiestį, pasikarstyti ant itin nesaugomų senų bažnyčių griuvėsių, paklausyti kvietimo į maldą, sklindančio iš prie buvusios katedros „prilipdyto“ minareto.
Girnės uosto panorama iš pilies bokšto © Ugnės Marijos Andrijauskaitės nuotr.
Salos Šiaurės Rytuose esanti Girnė (Kirėnija) sužavės nedideliu uostu, pakvies į didžiulę pilį, kurioje per daug nuorodų nėra, tad galėsite tris kartus pasiklysti, kol rasite visus kelius ant jos bokštų viršaus. Jei mėgstate gyvūnus, galėsite susidraugauti su kokia kate ar šunimi iš gyvenančių gatvėje – dauguma jų – prižiūrimi gyvūnų globos organizacijų, todėl yra švarūs, sveiki, sužymėti ir gyvena specialiai jiems pastatytuose nameliuose. Anot legendos, kates į salą atvežė Šv. Elena, kad šios išnaikintų įsiveisusias gyvates. Kipro katės pasižymi ilgesnio plauko puriu kailiu, judrumu ir lankstumu. Jei išgirsite kniaukimą bet niekaip nepavyks pastebėti katės, pakelkite galvą aukštyn – jos mėgsta laiką leisti tupėdamos medžiuose.
Važiuojant iš Girnės į Nikosiją, būtinai sustokite prie Šv. Ilariono pilies. Nors ji pareikalaus nemažai fizinių pastangų, kol užkopsite į aukščiausią jos tašką (732 m), tačiau aikčiosite dėl atsiveriančių vaizdų. Ne veltui Voltas Disnėjus (Walt Disney) pasirinko šią pilį kaip pasakos apie Snieguolę veiksmo vietą. Kitas įdomus taškas tame pačiame kelyje – kalva, kurios papėdėje sudėliotas užrašas šlovina Atatiurką, o ant tolimesnio kalno sudėliotos Turkijos ir Šiaurės Kipro vėliavos. Pastaroji iliuminuota, naktimis matoma Pietų Kipre „erzina“ graikakalbius kipriečius.
Dar Šiaurės Kipras garsėja kazino, Giuzelyurt apylinke, kurioje plyti citrusų vaismedynai, laukiniais paplūdimiais žymiu Karpaso pusiasaliu, kuriame gyvena laukiniai asilai, hamam – turkiškomis pirtimis… Bendrakeleivė kelionės pradžioje juokavo, jog prieš kelis metus dvi savaites buvo paskyrusi kelionei po JAV, o štai dabar tiek pat laiko – nedidukei salai. Ir ką gi manote – tų dviejų savaičių buvo negana…
Pafosui pakanka skirti porą dienų, ir norint geriau pažintį salą, reiktų judėti toliau. Tačiau būtent judėjimas saloje ir sukelia daugiausiai problemų bei vilioja verčiau ištisas dienas gulėti pliaže (na, nebent iki raudonumo nudegus saulėje susirasti kelionių agentūros siūlomų ekskursijų). Autobusai – pati nepatikimiausia susisiekimo priemonė. Internete skelbiami vieni grafikai, autobusų stotyse (jei tokios yra!) – kitokie, o jei grafikas ir yra, tai dar nereiškia, jog autobusas atvažiuos laiku, ar iš viso atvažiuos. Bilietai nebrangūs ir nuo vieno miesto iki kito galima keliauti mokant 2-5 € už bilietą, tačiau „pradingus“ paskutiniam autobusui (iš mažesnių miestelių ir kaimelių jie nustoja važinėti anksti, apie 17-18 val.), gali tekti kiek paprakaituoti ieškant būdo grįžti į nakvynės vietą.
