Nors jam tik 21- eri, jis turi daugiau gyvenimiškos patirties negu daugelis jo amžiaus jaunuolių. Nuo pat mažens jis jautė, jog yra kitoks. Jo išskirtinis suvokimas apie meną, kūrybą, o akistata su anoreksija ir „aklumo patirtis“ pakeitė jo gyvenimą ir požiūrį į jį. Žmogus, kuris nebijo ištrūkti iš savo komforto zonos – Danielius Narauskas.
Tavo veiklos spektras labai platus. Ar įmanoma vienu žodžiu įvardinti tavo profesiją?
– Nemanau, jog tai įmanoma. Manau, jog kiekvienas skirtingai apibrėžiame žodį „profesija“. Mano nuomone, profesija neturėtų būti tik viena. Man patinka žmonės, kurie yra lankstūs, universalūs. Žinoma, labai gerbiu žmones, kurie atrado savo nišą vienoje, konkrečioje srityje, tačiau gyvenant nūdienoje reikia mokėti būti itin universaliu. Pavyzdžiui, paprasčiausias pavyzdys: dvi skirtingos „profesijos“ – verslininkas ir menininkas. Manau, jos yra labai susijusios. Nei verslininkas nesugebėtų vystyti verslo be kūrybos, nei menininkas (kuris nori išgyventi iš meno), neturintis analitinio suvokimo, nesugebės parduoti savo darbų. Džiugu, jog ši tendencija po mažu mažėja.
Kokia veikla šiuo metu leidžia tau save realizuoti?
– Turbūt mokymasis dainuoti ir domėjimasis technologijomis. Dar būdamas vaikas supratau, jog muzika yra niša, kurioje puikiai jaučiuosi. Buvo keista vaikystė, nes kai mano bendraamžiai klausydavosi populiariosios muzikos, aš daugiausiai klausydavausi Pink Floyd, Led Zeppelin ar AC/DC, nes to klausėsi mano tėtis ir tai padarė didelę įtaką mano muzikiniam skoniui. Nuo pat mažens su broliu „trankėme“ viską, kas skamba, (o skamba, kaip žinia, viskas) nes norėjome išreikšti save ir kurti įvairiausius ritmus neturėdami konkrečių instrumentų. Taip pat groju djembe, gitara, beatbox‘inu. Pastaruoju dalyku susidomėjau prieš kelis metus, tačiau to specialiai nesimokiau. Nesenai supratau, jog tas mokėjimas atėjo pas mane savaime. Tavo lūpos tai ne tas instrumentas, su kuriuo tau reikia mokytis groti (pavyzdžiui, kaip su pianinu). Beatbox‘inti gali bet kur, net eidamas gatvėje ar sėdėdamas kavinėje (pradeda beatboxint).
Kalbant apie technologijas… Mane be galo žavi 3D spausdinimas. Aš matau labai gražią ir neįtikėtiną laiko sąsają. 8-tajame dešimtmetyje prasidėjo namų kompiuterių era. Galbūt anuomet žmonėms atrodė neįtikėtina, galbūt net juokinga idėja turėti kompiuterį savo kišenėje. Tačiau dabar būtent taip ir yra. Ir tai mane be galo žavi. Mano nuomone, šiek tiek panašus likimas laukia ir 3D spausdintuvų. Vien domėtis šia technologija man yra įdomu, o ką jau kalbėti, jeigu prie to galėčiau pats prisiliesti. Interneto pagalba išnyksta visos kliūtys. Kartais svarstau, jog tikriausiai didesnio išradimo pasaulyje nėra. Žinoma, drąsu taip kalbėti, bet verta paminėti tai, jog jis atsirado ne taip ir seniai, o evoliucija įvyko milžiniška. Mums pasisekė, jog gimėm tokiu metu, kai jis atsirado. Jis juda į priekį taip sparčiai, jog jam greitai nebereikės tų, kurie jį sukūrė, t.y žmonių. O tuomet prasidės visa tai, apie ką pataruoju metu itin daug kalba kino režisieriai, knygų autoriai, verslininkai, technologijų mylėtojai ir t.t. Turiu omeny, jog šiuo metu egzistuoja tiek daug teorijų apie tai, koks tas dirbtinis intelektas bus, jog sunku sugalvoti ką nors naujo, kas nustebintų žmones. Vis dėl to, kažkodėl manau, jog tikrojo scenarijaus tam dar nesame sugalvoję. Bet nuo to tik įdomiau, tiesa?
© Studio 54’s nuotr.
Būtent. Beje, pažvelgus į tavo „Facebook“ paskyrą galima susidaryti tokia nuomonę, jog tavo gyvenimas susijęs ir su mados industrija. Ar tai klaidingas požiūris?
– Štai pavyzdys, kai „Facebook‘as“ meluoja. Manau, čia didelė problema, nes socialinių tinklų paskyros dažnai sukuria klaidingą nuomonę. Aš neturiu konkrečių sąsajų su mados industrija. Esu dalyvavęs tik keliose fotosesijose. Turiu draugę, aprangos dizainerę, kuriai reikėjo modelio savo baigiamajam darbui. Tiesa, kartą teko susidurti su situacija, kai pasiūlymą dalyvauti fotosesijoje iš nepažįstamo žmogaus gavau tiesiog gatvėje. Iš pradžių į tai nekreipiau dėmesio, tačiau vėliau, pagalvojau: „Kodėl gi ne“? Tai jau galima sieti su universalumu, apie kurį kalbėjau prieš tai. Kurio taip trokštu. Nors aš studijuoju grafikos dizainą, nereiškia, jog negaliu savęs išbandyti kitoje sferoje. Kodėl gi ne? Jeigu nuoširdžiai, nueiti į fotosesiją pasiryžau, nes mane suviliojo noras išbandyti kažką naujo ir pamatyti save fotoshopintose nuotraukose (Šypsosi).
Ar sutiktum su teiginiu, jog mados industrijoje modelio svarbiausias tikslas yra pelnas ir pripažinimas?
– Manau, 80% būtent to ir siekia. Kažkodėl manau, jog su laiku mados pasaulis tave „suvalgo“. Tu uždirbi daug pinigų, keliauji, gauni daug dėmesio ir su laiku tu gali pamiršti kas iš tikrųjų esi, kokios tavo vertybės. Nenoriu nieko įžeisti, čia tik mano asmeninė nuomonė. Nereiškia, jog ji atspindi tiesą.
Žinai „TED talks“? Ten šnekėjo viena mergina ir griovė visus mitus apie būvimą modeliu. Ji parodė dvi nuotraukas, kaip ji atrodo per fotosesiją ir prieš. Tai buvo visiškai skirtingos nuotraukos, netgi galėtum teigti, jog jose esančios asmenybės nėra giminės, niekuo viena su kita nesusijusios. Tai įrodo, koks mados industrijos pasaulis gali būti apgaulingas. Žmogus, esantis mados industrijoje, turi būti stiprus ir savikritiškas. Nereikia būti apakintam visų blizgučių, drabužių. Svarbu būti tuo, koks iš tikrųjų esi. Kalbant apie merginas, manau, kiekviena turėtų atsibudus ryte neišsigąsti savęs veidrodyje (Šypsosi). Tik kaip ir minėjau prieš tai, nenoriu niekam piršti savo subjektyvios nuomonės. Netgi manau, jog ji keistųsi, jeigu iš ties nemažai dirbčiau mados pasaulyje.
Papasakok apie fotografiją. Ką ji tau reiškia, kaip šia veikla susidomėjai?
– Viskas nebuvo taip paprasta. Neužteko tik spragtelti pirštais, nusipirkti fotoaparatą ir pradėti fotografuoti. Šių metų pavasarį mano galvoje kirbėjo labai daug minčių, atrodė jog niekas nesiseka ir tas nesibaigs niekuomet. Tiesiog buvo sunkus, juodas periodas. Tada pradėjau mąstyti: o kas, jeigu mes ne viską matom savo akimis? Galbūt daugelį dalykų neregėdami suprastumėm visiškai kitaip? Tada aš užsidariau bute ir penkias dienas buvau užrištomis akimis visiškai vienas. Visą tą laiką daug mąsčiau ir meditavau. Tai man padėjo susidraugauti su savimi. Mes turime per daug išorinių dirgiklių. Retas kuris galim gyventi be telefono, kompiuterio, visi esam įnikę į darbą, mokslus – kiekvienas individualiai. O akys mus labai dažnai apgauna. Galbūt net per dažnai. Medituodamas supratau, jog man reikia išbandyti fotografiją. Itin domiuosi dviem visiškai skirtingomis fotografijos rūšimis, tai analoginė fotografija ir ta fotografija, kurią mes išmanom kiekvienas ir darom tai vieno mygtuko paspaudimu, t.y telefonu. Grįžtant prie matymo be akių patirties ir kaip tai siejasi su mano susidomėjimu fotografija, tai noriu paminėti, jog tai įvyko spontaniškai. Lyg netyčia. Būtent todėl šią patirtį vertinu.
© Studio 54’s nuotr.
Ar tavo gyvenime buvo tam tikras lūžio taškas, kuris pakeitė tavo mąstymą, elgesį, požiūrį į gyvenimą? Ar gali teigti, jog tas lūžis buvo tavo akistata su anoreksija?
– Tiesa sakant, galėčiau įvardinti du lūžio taškus, kurie pakeitė mano gyvenimą ir požiūrį į jį. Ir taip, vienas iš jų yra akistata su anoreksija. Berods, man buvo 14 metų kai susirgau šia liga. Nors dabar tai skamba gan keistai ar kraupiai, šia liga aš norėjau susirgti. Ir tikslingai to siekiau. Ėmiausi visų tik įmanomų priemonių, jog numesčiau svorio: melavau visiems, kam tik galėjau, įskaitant tėvus, draugus, net ir patį save. Net suradau receptą, kaip nieko nedarant, per dieną numesti 2kg svorio. Tereikia nieko negerti ir nevalgyti. Tokioje būsenoje išbuvau beveik 4 naktis. Turėjau sustoti, atsigerti vandens, kadangi jau nebebuvo įmanoma užmigti. Ši psichologinė liga paveikė mano fizinį kūną. Tačiau aš visiškai neapgailestauju, jog su šia liga man teko susidurti. Visad prisimenu Red Hot Chili Peppers dainą „Otherside“. Vokalistas Anthony Kiedis šioje dainoje dainuoja: „How long I will slide to otherside“… I don‘t believe it‘s bad“. Ši daina yra būtent apie jo polinkį narkotikams ir apie jo įgytą patirtį kovojant su šia liga. Ir jis nesigaili dėl nieko. Lygiai taip pat ir aš – visiškai negraužiu savęs dėl to, jog man teko susidurti su anoreksija. Nenoriu to pamiršti. Ši liga man davė be galo daug vidinės stiprybės. Būna, kai žmonės nuo šios ligos miršta. Tačiau ši liga man atnešė tik gera. Svarbiausia, jog išmokau būti savikritišku.
Ar tavo susirgimą šia liga lėmė tai, jog tu buvai stambus?
– Aš buvau normalus. Jeigu galima vartoti tokį žodį, buvau kresnas. Vienu metu mano ūgis buvo 178cm. ir svėriau vos 49 kg. Stovėjau nuogas prieš veidrodį ir matydamas kaulus, supratau, jog jau gana. Žinoma tai nebuvo taip paprasta, kaip pasakyti ar perskaityti šį sakinį.
Sergant anoreksija labai norisi būti vienam, nes tuo metu nekenti viso aplinkinio pasaulio. Aš nenorėjau jokios pagalbos. Tuo metu buvau paauglys ir man atrodė, jog geriau žinau kaip noriu atrodyti. Labiausiai man padėjo tėvai. Žinoma, tuo momentu visiškai nenorėjau jų pagalbos. Tačiau dabar jiems neišpasakytai dėkoju už viską.
Minėjai du lūžio taškus, pakeitusius tavo gyvenimą. Koks buvo antras?
– Tai Walter Isaacson knyga „Steve Jobs“. Šia knygą stengiuosi perskaityti kiekvienais metais bent kartą. Ši knyga yra tarsi įkvėpimo šaltinis. Daugelis žmonių, kuriuos sutinku kiekvieną dieną susiduria su viena paprasta problema. Jiems stinga aistros. Jie tiesiog leidžia gyvenimui tekėti savo vaga. O jis turėjo viziją. Žinai, kai žiūri žmogui į akis ir matai aistrą ir atrodo, jog matai žvėrį? Negaliu atitraukti akių nuo žmogaus, kuris turi aštrias lyg tigro akis. Man tai gražiausia kūno dalis. Nors ir nesutikau Jobs‘o, tačiau vien skaitydamas jo biografiją tai jaučiau. Tačiau, jeigu man būtų tekę susitikti akis į akį su Steve Jobs, nemanau, kad jis man būtų patikęs. Greičiausiai jis būtų kaip nors mane įžeidęs ar pažeminęs. Manau labiausiai mane toje knygoje įkvėpė tai, jog ten aprašoma asmenybė yra itin įvairiapusiška ir universali. Tikriausiai tas ir sąlygojo tiek jo, tiek jo kompanijos kelią į sėkmę. Argi nebūtų puiku ir mums tokiems būti?
Ar Kaunas yra miestas, kuris tau leidžia tobulėti, siekti savo svajonių? Galbūt svajoji apie kurį nors kitą miestą ar net šalį?
– Kaunas yra tikrai labai geras miestas. Bet geras būtent todėl, jog daug žmonių mano, jog jis toks nėra. Vieniems gali atrodyti, jog Kaunas nėra didelis miestas, čia mažai perspektyvų. Tačiau taip nėra. Šiandien nesvarbu kur Tu gyveni. Svarbu tai, ką darai. Apie kita miestą šiuo metu nesvajoju. Bet tai nereiškia, jog visuomet čia ir liksiu. Kurti gali bet kur. Net ir ant klozeto dangčio. Sienos nyksta, kurti galim kiekvienas ir bet kur. Būtent kūryba yra vienas iš didžiausių komponentų sprendžiant pasaulio problemas.
Taip pat skaitykite: Miesto stilius: Haroldas Savickas
