Neseniai socialiniame tinkle Facebook pamatyta nuotrauka priminė daug diskusijų apie vadinamąjį grožį. Jau esu rašiusi, ką reiškia būti „susitvarkiusiai“, kaip tai veikia paaugles, kaip tai susiję su saviraiška ir kt. Tačiau pamatyta nuotrauka padėjo visa tai apibendrinti: visuomenės reikalaujamas moters grožio standartas – kuo toliau nuo gyvo homo sapiens biologinio kūno su visomis jo funkcijomis (nors didžiąją šio apibendrinimo dalį skolinuosi iš filosofės Dr. Nidos Vasiliauskaitės, kuri jau seniau pastebėjo, kad grožio standartas – kuo panašiau į lėlę ir kuo nepanašiau į gyvą, funkcionuojantį veidą/kūną). Nuotrauka pasirodė jau seniai ir sukėlė visuomenės pasipiktinimą, nes joje matosi tampono siūlelis.
Reklamose šimtą kartų matėme užpakalį ir šlaunis, jau net nereaguojame. Tačiau siūlas, užsimenantis į natūralų moters biologinį procesą, – fuu beee kaip kraupu. Po nuotrauka parašyta išvada, kad žmogoms puikiausiai tinka moterų kaip sekso objektų vaizdai, bet tikroji mūsų kūno ideologija, pasirodo, yra kažkas bjauraus ir garsiai neaptartino. Skaitydama apie šią dvidešimties metų senumo nuotrauką galvojau, kad būtent to iš moterų tikisi visuomenė – antibiologiškumo.
Kad būtum graži, tenka slėpti bet kokias užuominas, kad kūnas vartoja maistingąsias medžiagas, kaupia atsargas, šalina toksinus, reaguoja į šaltį, sensta, jame subręsta ir pasišalina kiaušinėlis ir t.t. Nesunku suprasti, kad į šį biologijos neigimo procesą įeina karas su žilais plaukais, raukšlėmis, gyvaplaukiais, riebalais, išsiplėtusiomis poromis, paraudimais ir kūno kvapu. Taip pat – garsaus rašytojo G.Byron’o nerūpestingas pasisakymas, kad jam šlykštu žiūrėti į valgančią moterį, dėl kurio gerbėjos per ilgai trunkančius priėmimus ėmė alpinėti iš bado. Bet tik dabar pagalvojau ir apie tai, kad šio proceso dalis – ir moterims sakomi šabloniniai komplimentai. Tas, kas sako „tavo akys – kaip du ežerai“, teigia, kad mėgsta ežerus, o ne jūsų akis qua (kaip) akis, žmogos regėjimo organą. Liaudies dainos, kuriose mergelė lyginama su lelijėle, moko, kad kuo arčiau estetizuoto augalo ir kuo toliau homo sapiens, tuo geriau. Dr. Artūras Tereškinas kruopščiai tokio standarto besilaikančias žmogas yra pavadinęs kyborgais.
Neretai išgirsime, kad senovėje moterys gaudavo daugiau pagarbos, nes buvo aukštinamos kaip riterių širdies damos, kaip angelai ir estetinio pasigėrėjimo objektai. Atsakykime į tai, kad tokia pagarba, kuri slepia arba neigia žmogiškumą, niekam nereikalinga. Nereikia iš moterų daryti deivių ar angelų – laikas išmokti gerbti jų asmenybes, turinčias natūralius, biologiškus, veikiančius kūnus.
Originalus įrašas tinklaraštyje Daiva Repečkaitė
Reklama: Cheminis pilingas
