Pasiilgote to jausmo, kai išjungus šviesas kambaryje lieka kažkoks neaiškios baimės rūkas ir instinktyvus noras apsikamšyti padus nugali sveiką protą? Tuomet pasiruoškite ilgoms valandoms protą stingdančio užsiėmimo ir mėgaukitės visų laikų geriausiais siaubo filmais.

1. Egzorcistas (The Exorcist; 1973)

Ilga įžanga, po truputį įsisiautėjantis blogis ir monotoniški (tačiau reikšmingi) dialogai, šiuolaikiniam, gerokai atbukintam žiūrovui, gali būti panašu į neaistringą preliudiją. Tačiau būtent lėtas, ištemptas vystymasis ir sukuria įtampą, o „siaubo“ laukimas tampa malonus nelygu pyragaitis dietos metu. Nuodėmingai malonus – jau lyg ir suvoki, kad toliau geriau būtų nežiūrėti, tačiau jau per vėlu – pyragaičio kremas lyžtelėtas.

Žiūrovui, kuris jau užkrėstas siaubų filmų virusu iš serijos „debilai skautai važiuoja atostogauti“ į kokį tai gūdų mišką, o tada išsiskirsto po vieną ir nepraėjus nei dešimčiai minučių lekia galvos, šis filmas gali pasirodyti nuobodus. Tačiau žiūrovui, kuris geba sukoncentruoti dėmesį ilgiau nei dešimt minučių,o jo akys nepradeda suktis po akiduobes tarytum dviračio ratai, išklausius penkių minučių dialogą, šis filmas taps tėvu. Siaubo filmų krikštatėviu ir visų taip uoliai, be perstojo kepamų egzorcizmų tėvu.

Esu beveik įsitikinusi, kad jei šį filmą būčiau pažiūrėjusi vaikystėje, būčiau patyrusi vidutinio stiprumo psichologinę traumą. Turėkime omeny, kad filmas sukurtas 1973 – metais. Ir jis baisus. Įtemptai baisus. Ir nors, kai kurios scenos jau bene priklauso parodijų „Pats baisiausias filmas“ kūrėjams, žiūrint šį filmą (susikaupus) juokai greitai išlaksto, o filmui įpusėjus jau oficialiai atsisveikinama su miegu.

Tai filmas iš tų laikų, kuomet net siaubo filmams buvo rašomi scenarijai, iš tų laikų, kai paleistos žarnos ir skraidančios galūnės nebuvo svarbiausias gero siaubo filmo akcentas. Nepripažinti šio filmo, kaip siaubo filmų klasikos nario gali tik žmonės, kurie jau yra idiotų paribyje.

Pažiūrėjus šį filmą nejučia imi tikėti, kad pagoniškas pragaras yra švelnesnis… Tačiau tie kas tiki Dievu, tiki ir šėtonu (vienu tikėti kažkodėl negalima) ir štai šio tikėjimo dėka sukuriamas šedevras, kurio variantai kuriami metai iš metų.

Tiems, kas vis tik niekada nematė nei vienos egzorcisto versijos trumpai nupasakosiu kas čia vyksta. Mažą mergaitę apsėda demonas. Žinoma, iš pradžių šėtono niekas neįtaria, todėl prieš pasitelkiant į pagalbą dvasininkus, mergaitę apžiūrį eilė medikų. Galiausiai pripažįstama, kad medicina čia bejėgė ir metas vykdyti egzorcizmą… Kaip seksis dviems kunigams gelbėti mažą mergaitę stebėkite patys.

 

2. Psichopatas (Psycho; 1960)

Atsimenate tą styginių instrumentų šaižią muzikėlę, kuri skamba artėjant „siaubui“ ir iš kurios šiuo metu taip įprasta šaipytis? Tai ji čia skamba beveik visą laiką. Drauge su šia muzikyte ir taip profesionaliai įrėmintais Alfredo Hičoko (Alfred Hitchcok) kadrais sukuriama tobula atmosfera siaubo filmui kupinam įtampos ir nežinomybės. Kiekviena ląstelė jaučia, kad nutikti kažkas blogo tiesiog privalo. Ir nutinka.

Nutilus styginių orkestrui, dialogai taip  pat byloja, kad nutiks kažkas blogo. Trilerių meistras Alfredas Hičokas čia tobulai pritaiko savo talentą ir sukuria įtampa bei iškelia krūvą klausimų. Viskas šiame filme turi nuorodą į artėjančią nelaimę. Netgi tos tobulai permatomos vonios užuolaidėlės rėkte rėkia, kad netrukus bus bėdos.

Viskas kas Holivude buvo statoma metai iš metų, paimta iš šio filmo. Todėl kiekvienas save gerbiantis filmomanas privalo pamatyti tradicinio siaubo pradžią. Pavyzdžiui, po šio filmo itin išpopuliarėjo skerdynės pakelės moteliuose. Kažkada net kilo klausimas ar kas nors, nusprendęs ten praleisti naktį, sulaukė ryto? Nes anot siaubo industrijos, tai ten įėjęs būtinai numirsi.

Ačiū tau, Hitčokai, kad išradai psichologinį siaubo trilerį su savo šedevru „Psichopatas“. Beje šis filmas taip pat turėjo galybę perdirbinių, tačiau dviratis jau išrastas, leiskime jam riedėti ir nekaišiokime pagalių į ratus.

Ir kaip gi rieda šis dviratis? Ogi taip – apsivogusi ir išsigandusi moteris lekia pas savo meilužį. Kadangi baimė ir stresas ją išsekina, ji nusprendžia naktį praleisti pakelės motelyje. Motelis priklauso jaunam, iš pažiūros draugiškam ir kiek keistam vaikinukui bei jo motinai. Tačiau labai greitai paaiškėja, kad vaikinukas labiau keistas, nei draugiškas…

3. Svetimas (Alien; 1979)

Taip, galbūt šiame filme fantastiniais laikyti prietaisai jau patapo buitiniais, tačiau savo antspaudą šis filmas siaubo pasaulyje tikrai paliko. Ryškų ir neblėstantį antspaudą. Tobulas ateivio pateikimas, nepriekaištinga vaidyba ir kraują kaitinanti kova už išlikimą. Tai kažkas, kas privalo būti įtraukta į kiekvieno filmo mėgėjų sąrašą.

Prieš pasirodant šiam filmui, pop kultūros atstovai niekada nesusimąstė, koks tamsus, purvinas, šaltas, gilus ir gąsdinantis gali būti kosmosas.

Režisierius Ridlis Skotas (Ridley Scott) nusprendė, kad „mažiau yra daugiau“ ir kurti tęsinius atsisakė. Būrys režisierių kūrė „Svetimo“ tęsinius, bandė kooperuotis su „Grobuonimi“, tačiau nei vienas tęsinys neprilygo pirmajam „Svetimui“. Kupinam klaustrofobiškos panikos ir tam, kuris atnešė į Holivudo pasaulį naują ateivio šabloną.

O šį naują ateivį Ridlis Skotas atnešė taip – komercinis erdvėlaivis pavadinimu „Nostromo“ skrido namo į žemę, tačiau pagavo SOS signalą iš planetos esančios netoliese. Taigi, šio laivo įgula gavo nurodymą nusileisti į tą planetą ir susipažinti su esama padėtimi. Pats nusileidimas jau ne pats lengviausias, tačiau po komplikuoto nusileidimo komanda vis tik susiruošia ištirti vietovę. Ieškodami, tų kas šaukėsi pagalbos komandos nariai randa krūvą nežinomų padarų kiaušinių ir staiga paaiškėja, kad tai buvo ne pagalbos šauksmas, o įspėjimas…

4. Avinėlių tylėjimas (Silence of the Lambs; 1991)

Tai filmas, kurio dėka Entonis Hopkinsas (Anthony Hopkins) prisilipdė sau psichopatiškai intelektualaus ir mistiškai patrauklaus maniako etiketę. Šią etiketę jis nusinešė ir į „Hanibalą“ ir į „Raudonąjį drakoną“.  Tiesą, pasakius nešėsi jis ją kone iki pat „Egzorcizmo“.

Sunku pasakyti ar Entonis Hopkinsas šį filmą įrašė į geriausių siaubo filmų istoriją ar šis filmas įrašė Entonio Hopkinso pavardę į geriausių aktorių sąrašą. Vienok, šis filmas toks psichopatiškai malonus, kad jam pasibaigus garsiai pareiški, jog žiūrėsi jį dar ne kartą.

Tai filmas, kuris priverčia ne tik bijoti, bet ir galvoti. O galvoti jis verčia sumanaus scenrijaus dėka – jauna FTB agentė paskiriama surasti dingusią moterį, kurią pagrobė psichopatas serijinis žudikas, nudiriantis savo aukoms odą. Norėdama suprasti žudiko mąstymą, agentė kreipiasi pagalbos į kitą psichopatą – Hanibalą Lekterį, kuris kadaise buvo visų gerbiamas psichiatras. Šiame intelektualaus bendravimo fone vystosi istorija, kuri šokiruoja lygiai tiek pat kiek ir įtraukia…

 

5. Nasrai (Jaws; 1975)

Štai čia ilgai laukti veiksmo netenka. Pirma mergina vandeny – pirma auka nasruose. Po vandenį besimakaluojančios galūnės greitai tampa įprastos, tačiau vis tiek nepatrauklios. Žiūrėti į tai galima ir kažkaip tai norisi, bet šiaip jau vaizdas visai nemalonus. Tas pats kas kramtyti stiklą ar lakstyti įkaitusiomis žarijomis – įmanoma, bet nemalonu.

Nepatartina šio filmo žiūrėti, jei susiruošėte prie jūros, nes labai galimas daiktas, kad kojų į vandenį taip ir neįmerksite. Panišką vandens baimę šis filmas gali įskiepyti dėka gana paprasto dalyko – rykliai realūs. Tai ne baubai tūnantys palovėj ar spintoj, ne ateiviai ir ne vaiduokliai. Tai gyvūnai, kurie egzistuoja daugybę metų. Styvenas Spilbergas (Steven Spielberg) tik pametėja idėją, kad jie gali būti ten, kur mažiausiai tikiesi.

Šią idėją jis pakiša pasitelkdamas mažos ir ramios salelės pavyzdį. Nedidelėje, atokioje saloje gyvena būrelis žmonių, kurie jaučiasi saugūs ir neturi didelių problemų. Vaizdas, kaip iš turistiniu atviruko. Tačiau vieną dieną apsireiškia didysis baltasis ryklys ir visa ramybės idilė susidrumsčia. Miestelio šerifas reikalauja uždaryti visus paplūdimius, tačiau merui tai atrodo nuostolinga idėja, nes artėja turistų sezono laikotarpis. Galop, šerifas, mokslininkas ir senas žvejys susiruošia į didžiojo baltojo ryklio medžioklę…

6. Švytėjimas (The Shining; 1980)

Jau pristatant filmą, garso takelis byloja, kad gero laukti neverta. Ir tikrai, ilgai laukti „siaubo“ netenka – dvynės šmėkliukės pasirodo visa netrukus.

Jei pažiūrėjus šį filmą, prie jūsų pribėgs mažas, mielas vaikiukas ir juokingu balseliu ims šnekėtis su savo pirštukais, jums gali kilti noras išsukinėti tuos pirščiukus ir pasileisti laukais.

Ausis rėžiantis garso takelis ir galvą suktis verčiantys vaizdai atneša beprotybę ir sumaištį tiesiai į jūsų namus.

„Švytėjimas“ ko gero pati populiariausia Stepfano Kingo (Stephan King) knyga. Stenlio Kubriko (Stanley Kubric) režisuotas filmas neatsilieka nuo knygos populiarumo. Dar vienas vyras prisidėjęs prie šio filmo sėkmės yra Džekas Nikolsonas (Jack Nicholson). Net jei nesate matę šio filmo, esu beveik tikra, jog jums puikiai pažįstamas vaizdas, kuomet Džekas Nikolsonas spraudžia savo galvą pro prakirstų durų tarpą.

„Švytėjimas“ paliko ryškią žymę pop kultūroje. Ši žymė atsirado daugmaž taip – darbo ieškantis rašytojas, gavo pasiūlymą gyventi viešbutyje su savo šeima. Ne šiaip sau gyventi, žinoma, o jį prižiūrėti ne sezono metu. Be abejo, rašytoją ši idėja sužavi, kadangi tuščiame viešbutyje jis galės skirti daug laiko savo kūrybai. Deja, greitai viešbutis prisipildo neprašytų svečių, o patį rašytoją kankina siaubingi košmarai kol galiausiai apima visiška beprotybė…

7. Košmaras Guobų gatvėje (The nightmare on Elm Street; 1984)

Prieš žiūrint šį filmą rekomenduotina gerai išsimiegoti, nes po jo peržiūros miegas nebebus jūsų draugas. Paprastai dauguma siaubo filmų sukuria nejaukią baimę, kuri dėl kažkokių tai priežasčių labiausiai jaučiama susiruošus miegoti ir šviesoms užgesus. Tokiu atveju miegas šviesiuoju paros metu tampa puikia alternatyva. Tačiau šio filmo tikslas neleisti jums miegoti niekada! Ir dieną, ir naktį miegas tampa nepaprastai pavojingu. Ne pats miegas, o sapnas, tiesą sakant. Tačiau, kaip užmigus nesapnuoti?

Kartais norisi, kad sapnai pildytųsi, tačiau tik ne tuomet, kai juose siautėja keršto ištroškęs Fredis Kriugeris (Freddy Krueger). Dėka įmantrios siaubo metaforos ir neįtikėtinai apgalvoto piktadario bei didžio Veso Kraveno (Wes Craven) talento kurti įtampą, šis filmas padarė didelę įtaką būriui jaunų režisierių. Taip pat Vesas Kravenas sukūrė vieną geriausiai žinomų filmų personažų per visą kino istoriją.

Sukūrė jis šį personažą jaunos merginos galvoje – Nensė kiekvieną naktį sapnuoja košmarą: šiurpų vyrą su aštriais, spindinčiais peiliais vietoj pirštų. Lyg to būtų maža, paaiškėja, kad Nensės draugai sapnuoja tą patį siaubūną. Košmarų kaltininkas – Fredis Kriugeris, kuris ne tik sapnus, bet ir gyvenimus pavers košmaru…

 

8. Projektas: Bleiro ragana (The Blair Witch Project; 1999)

Visą filmą kažko lauki, o galiausiai atrodo, kad nieko taip ir nesulauki. Bet iš kur tada ta baimė? Įtampa įtampėlė! Ir itin aukšto lygio susitapatinimas su personažais. Štai kas paverčia žiūrovą krūpčiojančiu vabaliuku. Ištisas 86 – ias minutes į galvą kalama, kad tu ne vienas, kad dar kažkas yra ir nors to galingojo „kažko“ taip ir nepamatai, filmo pabaigoje nelieka abejonių, kad tas „kažkas“ tikrai egzistuoja.

Tai filmas, kuris pagimdė visą dirbtinės siaubo dokumentikos žanrą ir padėjo pamatus, tokiems filmas kaip „Paranormalūs reiškiniai“ („Paranormal activity“). Šis filmas pakeitė Holivudo požiūrį, į tai kas gąsdina žiūrovą ir suteikė galimybę mus gąsdinti naujais būdais.

Priešistorė daugmaž tokia – šiurpūs įvykiai Bleiro miestelyje, buvusiame JAV Merilendo valstijoje, prasidėjo dar XVIII amžiuje. 1785-jų vasario mėnesį Bleiro gyventoja Eli Kedvard apkaltinama raganavimu ir išvaroma iš miestelio. Netrukus pasipila kruvinų įvykių banga: grobiami vaikai, vykdomos ritualinės žmogžudystės, kurios periodiškai kartojasi ištisus du šimtus metų.

O 1994-aisiai trys studentai kinematografininkai, susidomėję Bleiro raganos legenda, atvyksta į Berkitsvilį kurti dokumentinio filmo. Spalio 21 d. jaunuoliai išeina į Juodųjų kalvų girią ir dingsta be pėdsako. Negi ir jie tapo Bleiro prakeiksmo aukomis?

9. Skambutis (The Ring; 2002)

Įžengus į dvidešimt pirmą amžių sugalvojama, kaip klaikiai baimei sukelti gali būti tinkamai panaudojamas telefonas. Jokiame kitame filme šis prietaisas nekėlė tiek aklos baimės. Telefonas ir vaizdajuostė – du dalykai, kurių kombinacija suveikė tiesiog puikiai.

Pati baidyklė taip pat sukonstruota neblogai ir pažiūrėjus į ja, tuoj pat suvoki, kad jos sutikti tai jau tikrai nenorėtum.

Visą filmą kali sau galvon, kad tai tik filmas, tai netikra, tačiau vis tik jam pasibaigus pusbalsiu meldi Dievą, kad telefonas tylėtų…

Tiesa, šis filmas buvo nusižiūrėtas nuo Japonijoje sukurto „Skambučio“, tačiau ir nusižiūrėti reikia sugebėti. O jau tiek Holivudas sugebėjo, nors ir tai ne visada jam pavyksta, tad šįkart reikia nepagailėti pagyrimų už kokybišką kopiją.

Siaubas čia esti visiškai iracionalus – pasaulyje egzistuoja vaizdajuostė, pilna šiurpių vaizdų. Pažiūrėjus ją, suskamba telefonas. Ragelyje pasigirdęs balsas praneša, kad lygiai po septynių dienų tu mirsi. Šia istorija susidomi žurnalistė ir nors iš pradžių į visą šitą reikalą ji žiūri gana skeptiškai netrukus visas skepticizmas išgaruoja – keistomis  aplinkybėmis žūsta keturi paaugliai, ir tai įvyksta lygiai po savaitės, kai jie pasižiūrėjo mistinę juostą. Norėdama sužinoti tiesą, smalsioji žurnalistė gauna juostą ir… peržiūri ją. Skambutis. Liko septynios dienos…

10. Srpski film (A Serbian film; 2010)

Tai filmas, kuris pykina ir pykdo. Brutalus, žiaurus, įspūdingai šlykštus, purvinas. Toks purvinas, kad srutų duobė palyginus su juo panašėja į skaidrų tvenkinį.

Kas įdomiausia, kad visa ši baisi šlykštybė sukurta be jokio monstro, jokio „baubo“. Žmogus yra pats baisiausias ir šlykščiausias montsras. Baubų baubas.

Tai ir parodo šis filmas – šlykščiausias, antgamtiškai žiaurias, iškrypusias ir kliedinčias žmogaus fantazijas. Žmogus yra tas monstras, kurio bijoti reikia labiausiai. Žmogus yra bedugnė poreikių, o šis filmas prieš akis iškelia tą dugną.

Tai filmas, kurio tikrai nesinori žiūrėti antrą kartą, o ir pirmą kartą žiūrėjimo kančias ištvers ne kiekvienas. Žmonės pavirsta laukiniais žvėrimis ir atsikrato skausmo būti žmonėmis, o visa tai stebint norisi išsirauti plaukus, vien tam, kad būtų, kuo užsidengti akis.

Taigi kas tokio baisaus čia vyksta? Senstanti porno žvaigždė sutinka filmuotis „meniniam filme“, tam, kad galėtų ramiai pasitraukti iš šio verslo. Tačiau šis „meninis filmas“ pavirsta į baisiausią jo (ir žiūrovų) košmarą…

Taip pat skaitykite: 7 šiuolaikiniai siaubo filmai, kurie neleis jums užmigti

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: