Šiuolaikiniame kine jau retai sutinkame filmus, kurie priklausytų tik vienam kokiam nors žanrui. Dabar vieno filmo rėmuose puikiai sugyvena skirtingų žanrų elementai, todėl ir teoretikai vis dažniau kalba apie žanrų „hibridizaciją“ kine.
Šiandien trileris yra vienas populiariausių žanrų kine. Skelbiame dar vieną įsimintiną trilerių porciją. Šis dešimtukas sukomplektuotas principu, kai bendras filmų vardiklis yra tas pats 2024-ais metais sukurtų filmų žanras.
10. „NAKTIS SU ŽUDIKU“ (Strange Darling, 2024)
Lygiai prieš metus filmų festivalyje „Fantastic Fest“ Ostino mieste Teksaso valstijoje pirmieji siaubo trilerį „Naktis su žudiku“ pamatę žmonės liko be žado. Paprašyti kūrėjų, žiūrovai prisižadėjo neatskleisti nė menkiausių siužeto detalių. Panašu, kad susitarimo buvo laikytasi: praėjo beveik metai, o apie filmą nekalbėjo nei jį matę eiliniai žiūrovai, nei kritikai. Bet visi sutaria, kad tokių siužeto posūkių kine dar nėra regėję, o detalių atskleidimas sugadintų neprilygstamą įspūdį ir malonumą.
Nedaug detalių atskleidė ir pirmieji anonsai, pasitenkinę lakoniška informacija apie tai, kad filmas prasideda kaip dviejų žmonių pasimatymas. Jiems bendraujant, malonus vienos nakties nuotykis pamažu virsta šiurpiu pelės ir katės žaidimu, ir istorija virsta tik suaugusiam žiūrovui skirtu maksimaliai įtemptu pasakojimu apie vieną dieną (ir naktį) iš serijinio žudiko gyvenimo.
Nepaisant gerai valdomos informacinės intrigos „Naktis su žudiku“ daugelio šalių ekranuose pasirodė tik baigiantis šiai vasarai.
Kaip skelbia pradiniai titrai, „Naktis su žudiku“ yra šešių dalių trileris, bet dalių turinys pasakojamas ne nuosekliai. Po trečios dalies seka penktoji, po jos – pirmoji ir taip toliau, o kiekviename segmente veiksmas koncentruojamas į du personažus. Tačiau nepaisant tokio „žaidimo klasėmis“ atskirų dalių turinys nesunkiai susidėlioja į vientisą dėlionę.
Toks įprastą chronologiją ardantis pasakojimo metodas leidžia į nuolat įtampos kupiną siužetą įmesti naujas detales ir taip valdyti žiūrovų dėmesį bei emocijas.
Siužeto stuburą (jeigu taip galima išsireikšti) sudaro mirtinai išgąsdintos merginos (pavadintos tiesiog „Ledi“) bandymas pabėgti nuo ją persekiojančio ginkluoto maniako, pavadinto „Demonu“. Miško tankmėje pamačiusi trobelę mergina desperatiškai beldžia į duris ir maldauja pagalbos. Laimė, geraširdžiai šeimininkai bėglę įsileidžia, tačiau kartu su nelaimėle trobelės slenkstį peržengia baisūs košmarai.
Pagyrų vertas ir puikiai filmo ritmą valdantis režisierius JT Mollneris, prieš tai sukūręs vesterną „Banditai ir angelai“ (Outlaws and Angels, 2016), ir meistriškai kino kamerą valdantis Giovanni Ribisi (jį anksčiau pažinojome kaip gerą aktorių).
Komplimentų verti ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai: „Demoną“ vaidinantis Kyle‘as Gallneris skirtingose novelėse vaizduoja plačią emocijų gamą – nuo impozantiškos išvaizdos jaunuolio iki įtūžusio ginkluoto žudiko. O apgaulingai „Ledi“ pavadinta mergina atskleidžia ir netikėta savo personažo transformaciją: ji čia anaiptol ne tik auka…
P.S. šeštoje dalyje „Ledi“ pamini Garį Gilmorą – realų serijinį žudiką, kuris aštuntajame dešimtmetyje buvo susilaukęs ypatingo žiniasklaidos dėmesio, nes teismo metu pats sau pareikalavo mirties bausmės. Ir žudiko pageidavimas buvo patenkintas… (Gediminas Jankauskas)
Filmo „Meilė, melai, kraujas“ kadras
9. „Meilė, melai, kraujas“ (Love Lies Bleeding, 2024)
Tai kriminalinis filmas, vienos šeimos tragiška istorija, į kurią įsipina žiaurumas, erotika, priklausomybės, nusikaltimai, gražūs kūnai, testosteronas ir perversijos. Ekraną dažnai užliejant raudonam apšvietimui, simbolizuojančiam aistrą ir pavojų, skleidžiasi dviejų merginų meilė (o gal, tiksliau sakant, priklausomybė?), kuri nuves prie netikėtų siužeto vingių.
Šis filmas, visų pirma, pasižymi estetika. Jį puošia ne tik gražūs žmonės, bet ir gražūs kadrai – ar tai būtų sekso scenos, ar sportuojantys žmonių kūnai, ar tiesiog žvaigždėta naktis. Operatorius pritraukdamas detales suteikia progą iš arčiau pažvelgti į vaizduojamų objektų vidų: cigaretės dūmai lėtai pučiasi iš moters goslios burnos, iš žandikaulio išvirtę dantys boluoja lyg išardyto anatomijos manekeno dalys, ant stangrios odos blizga prakaito lašeliai.
Trumpai nusakant siužetą, 9 dešimtmetis, nedideliame Naujosios Meksikos miestelyje gyvena Lu. Ji dirba vadybininke apšepusiame sporto klube, kuriame didžiausias įvykis būna užsikimšęs klozetas. Lu bando atsikratyti priklausomybės nuo nikotino ir įkyrios gerbėjos. Ji bando padėti savo seseriai išgyventi su smurtaujančiu vyru.
Tada vieną dieną horizonte pasirodo Džekė – sportiškai sudėta benamė, kuri svajoja apie geresnį gyvenimą: už mėnesio vyks į kultūrizmo čempionatą, o šis miestelis, kuriame gyvena Lu, tik jos tarpinė stotelė. Tačiau merginas užklumpa… meilė.
Žinoma, jų meilė išsiskleidžia netikėtai greitai – vos per mėnesį. Po pirmo susitikimo jos jau pradeda gyventi kartu ir planuoti savo bendrą ateitį. Taip gali nutikti tik filmuose…
Kad filmui nepritrūktų intrigos, netrukus išaiškėja, kad Lu tėvas yra kriminalinio pasaulio atstovas, kurio niekaip nesučiumpa teisėsauga. Lu nekenčia savo tėvo, nekenčia savo sesers vyro, kuris ją nuolat muša, ir taip visos šios aplinkybės priveda prie tragiškos pabaigos…
Nors filmas gali pasirodyti perdėm kriminalinis – smurtas artimoje aplinkoje, žmogžudystė, FTB įsikišimas, o kur dar gyvos praeities traumos, noras atkeršyti, jo pagrindinė tema – priklausomybės.
Pirmuose kadruose Lu traukia cigaretę ir klausosi mokomojo įrašo, kaip mesti rūkyti. Šiame įraše diktorius kalba, kaip nikotinas įsiskverbia į mūsų pasąmonę mums apie tai net nenutuokiant. Ir štai toliau matome, kad ši siužeto linija tęsiasi: Lu sesuo yra priklausoma nuo savo smurtaujančio vyro, Lu yra priklausoma nuo savo sesers, šičia remiantis filmo naratyvu ir prasideda blogio šaknys, o tada pasirodo Džekė… Ar tai vėl bus dar viena priklausomybė? (Dora Žibaitė)
8. „ŠVENTOS FIGOS SĖKLA“ (The Seed of the Sacred Fig, 2024)
Jau keletą metų žiniasklaida vis parašo, kad šiuolaikiniame Irane persekiojami ir į kalėjimą sodinami kino režisieriai. Filmų kūrėjams nepadeda net ir tai, kad jų kūrinius kviečia į svarbiausius pasaulio kino festivalius ir ten jie neretai apdovanojami.
Bet Irano valdžiai tai nė motais.
2020 metais Auksinį lokį Berlyne už filmą „Blogio nėra“ laimėjęs režisierius Mohammadas Rasoulofas buvo nuteistas kalėti vienerius metus už trijų filmų, laikomų „propaganda prieš sistemą“, sukūrimą. Irano valdžia neišleido režisieriaus į festivalį ir prizą atsiėmė jo dukra.
2017 metais buvo konfiskuotas jo pasas, o 2021-aisiais jis ir kolega Jafaras Panahi buvo suimti už filmavimą be leidimo ir nuteisti kalėti 6 metus. Galiausiai bausmė buvo sutrumpinta iki vienerių metų.
Kilus triukšmui pasaulio spaudoje ir J. Panahiui paskelbus bado streiką, abu režisieriai galiausiai buvo paleisti į laisvę. Beje, visai prieš Tarptautinio kino festivalio Berlyne pradžią. Vadinasi, vieninteliai dalykai, kurių dar bijo dabartiniai diktatoriai, tai žmonių solidarumas ir viešumas.
Šiemet „Kino pavasario“ mums parodytas režisieriaus Mohammado Rasoulofo filmas „Šventos figos sėkla“ pernai Kanuose buvo apdovanotas Specialiu Žiūri prizu.
Filmas pasakoja vienos šeimos istoriją.
Teherane tvyrant politinei įtampai ir augant protestams paslaptingai dingsta Revoliucinio teismo teisėjo Imano pistoletas. Apimtas įtarimų jis ima sekti ir griežtai kontroliuoti savo žmoną ir dukteris. Palaipsniui Imano ryšys su realybe silpsta, o įtarumas ir kontrolė griauna jo santykius su artimaisiais. Imano elgesys peržengia socialines normas ir ima laužyti šeimos taisykles.
Pirmas filmo kadras – ant stalo beriamos kulkos ir įduodamas ginklas. Vėliau sužinome, kad Imano pareigos paaukštintos, jis tapo teismo tyrėju ir nuo šiol jo bei jo šeimos gyvenimas turės keistis.
Už dukrų Rezvan ir Sanos auklėjimą atsakinga mama Najmeh ima dar labiau riboti jų gyvenimą. Šalyje prasidėjus masiniams protestams dėl jaunos merginos nužudymo įtampa auga ir šeimoje, o iš namų dingus ginklui pasiekia piką. Į filmo audinį įpinami ir realūs kadrai iš protestų, lyginant juos su informacija, pateikiama per televiziją. Antroje filmo dalyje nuo protestų kiek nutolstama ir susitelkiama į šeimos tarpusavio santykius bei ginklo istorijos narpliojimą, kuri stiprėjant Imano paranojai peržengia visas ribas.
„Šventos figos sėkla“ – labai stiprus, įtraukiantis ir jaudinantis filmas, pernai Kanuose dalyvavęs pagrindinėje programoje ir varžėsi dėl „Auksinės palmės šakelės“.
O filmą mums parodžiusio „Kino pavasaris“ programos sudarytojas Karolis Žukas „Šventos figos sėklą“ festivalio kataloge pristatė taip: „Mes, vakariečiai, kartais pamirštame, kokie esame laimingi. Stebėti, kaip paprastas nesusipratimas išauga į pragarišką šeimos konfliktą, atrodo labiau tikėtina tokioje visuomenėje kaip Irano, kur moterys vis dar yra antrame plane, o vyrai turi galią elgtis su savo šeima kaip su įkaitais. Filme dukterys patiria pasaulį, kuriame jų balsai negirdimi, ir jų tylus pyktis galiausiai virsta įniršiu. Tai meistriškai surežisuota ir suvaidinta istorija, kurios nevalia praleisti.“ (G.J.)
7. „REBEL RIDGE“ (Rebel Ridge, 2024)
Filmo angliškas pavadinimas „Rebel Ridge“ yra toponimas, arba lietuviškai kalbant, vietovardis, tikrinis bet kokio geografinio objekto (vietovės) pavadinimas, todėl jo specialiai versti nereikia, nebent norėtume priminti, kad pažodžiui jis reiškia „Maištininkų ketera“, kas, žinoma, nėra visiškai nereikšminga filmui detalė.
Prasideda ši istorija nuo to, kaip buvęs kariškis Teris Ričmondas (akt. Aaronas Pierre‘as) atvyksta į mažą miestelį sumokėti užstatą už nemalonėn patekusį savo pusbrolį, kol jis dar neišsiųstas į valstijos kalėjimą. Beje, kad surinktų reikiamą pinigų sumą, vyrui teko parduoti automobilį ir savo verslo dalį. Tačiau vietiniai policininkai sulaiko atvykėlį ir nusavina visus jo pinigus kaip pajamas, neva gautas iš kvaišalų prekybos.
Nepavykus atgauti pinigus legaliais būdais vyras nusprendžia veikti kitaip. Kokiaiskitais būdais – nesunku suprasti iš to, kad Teris yra profesinių įgūdžių nepamiršęs kariškis.
Paslaugi atmintis tuoj sufleruoja, kad panašią užuomazgą matėme pirmajame filme apie buvusį kariškį Džoną Rembo filme „Pirmas kraujas“ (1982 m.). Jame, kaip pamename, Sylvesterio Stallonės tylenis Džonas labai išradingai priešinosi jo iš pirmo žvilgsnio nepamilusiam šerifui (jį suvaidino Brianas Dennehy).
Panašus bjaurus policininkas yra ir filme „Rebel Ridge“, ir jį taip pat ryškiais potėpiais vaizduoja pastaruoju metu vis dažniau epizodinius vaidmenis gaunantis kriminalinio kino specialistas Donas Johnsonas.
Filmo režisierius Jeremy Saulnieris debiutavo 2007-aisiais komišku siaubo trileriu „Žmogžudysčių vakarėlis“ (Murder Party), idealiu smurto siaubo filmu, kurie turi anglišką terminą „slasher“. Jame tikrą siaubingai žiaurų, bet kartu ir šiurpiai linksmą kruviną chaosą sukelia į vieną Helovino vakarėlį pakviestas vyriškis.
Labai antipatiškas vyriškis už artimųjų mirtį keršijo ir antrajame režisieriaus Jeremy Saulnierio filme „Praeities griuvėsiai“ (Blue Ruin, 2013), apdovanuotame Kanuose FIPRESCI prizu. Kriminaliniame trileryje „Žalias kambarys“ (Green Room, 2015 m.) provincialios pankų muzikinės grupės nariai miško namelyje bando apsiginti nuo neonacių skustagalvių.
O trilerio „Prilaikyk tamsą“ (Hold the Dark, 2018 m.) veiksmas plėtojasi mažame Aliaskos miestelyje, kur dingsta vaikai, o vietiniai gyventojai tiki, kad juos grobia vilkai.
„Rebel Ridge“ iš visų ankstesnių režisieriaus filmų yra mažiausiai radikalus kūrinys, kuriam nesunku rasti artimus giminaičius. Be jau paminėto „Pirmo kraujo“ galima prisiminti klasikinį filmą „Nakties karštis“ (1967 m., rež. Normanas Jewisonas), kuriame taip pat į mažą miestelį atvykusį juodaodį (jis buvo policijos ekspertas) niekino vietinis šerifas rasistas.
Filme „Rebel Ridge“ Dono Johnsono suvaidintas policijos viršininkas Sandis Bernis yra tikras klasikinis piktadarys, sau pavaldžioje teritorijoje įkūręs tikrą policijos valstybėlę, kurioje pats skelbia smurto diktatūrai palankius įstatymus.
Bet tai nėra vien įprasta veiksmo trileris. Autoriai sumaniai derina veiksmo scenas su socialine ir politine kritika, dėl ko filmas tampa reikšmingu praėjusio kino sezono kūriniu. (G.J.)
6. „KITAS ŽMOGUS“ (A Different Man, 2024)
Plastinės operacijos kine – seniai ne naujiena. Tokiu būdu žmonės (dažniausiai dailiosios lyties atstovės) bando kiek įmanoma ilgiau pratęsti jaunystę. Kriminaliniuose filmuose matome kur kas sudėtingesnes motyvacijas. Neretai išvaizdos pakeitimo procedūrų griebiasi nusikaltėliai, vengiantys atsakomybės nuo šiurpių darbų ir taip trokštantys pradėti naują gyvenimą.
Prancūzų režisierius Jacques Audiard‘as mūsų didžiuosiuose ekranuose startuojančioje „Emilijoje Perez“ parodo itin egzotiškai atrodantį plastinės operacijos rezultatą, kai grėsmingas Meksikos narkotikų kartelio bosas pavirstas žavia mergina, nes visą gyvenimą jautėsi esąs moteris vyro kūne.
Virtimo kitu žmogumi metamorfozę rodo ir JAV režisierius Aaronas Schimbergas filme „Kitas žmogus“, o pagrindinio vaidmens atlikėjas Sebastianas Stanas už drąsą ir pasiaukojimą buvo apdovanotas tarptautiniame Berlyno kino festivalyje.
Viliojančiame kino žvaigždžių pasaulyje plastinio atsijauninimo problema itin aktuali. Tik rezultatai ne visada būna tokie, kokių už didelius pinigus tikisi sulaukti turtingi klientai. Motyvacija tokiais atvejais būna ta pati – kuo ilgiau išlikti kino versle.
Ši motyvacija paskatina griebtis plastinės operacijos ir pagrindinį „Kito žmogaus“ herojų – Niujorko aktorių Edvardą Lemuelį, kurio veido bruožus negailestingai gadina neurofibromatozė.
Edvardas kenčia dar ir dėlto, kad kol kas yra laikomas aktoriumi nevykėliu, kuriam siūlomi tik nedideli antraplaniai vaidmenys. Dėl tokio statuso vaikinas net vadinamas Woody Alleno tipo neurotiku (beje, operatorius Wyattas Garfieldas iš tikrųjų dažnai vaizdus filmuoja, taip, tarsi dirbtų kartu su W. Allenu aštuntajame dešimtmetyje).
Taigi, norėdamas pataisyti vilčių neteikiančią karjerą ir pagaliau gauti išsvajotą vaidmenį, Edvardas pasiryžta tiesiogine šio žodžio prasme nuplėšti savo veido odą (panaši šiurpi scena galėtų papuošti tokius košmarus mėgstančio Davido Cronenbergo body-horrorą) ir gauna naują veidą. Kartu su juo – ir naują tapatybę. Jis tampa sėkmingu nekilnojamojo turto agentu, pasivadina Gajumi Moracu ir paskelbia, kad Edvardas nusižudė.
Dabar nauju pavidalu vaikinas vėl susipažįsta su buvusia kaimyne Ingrida Vold, kuri anksčiau dėl išvaizdos Edvardą ignoravo. Bet pasinaudojusi patirtimi parašė pjesę apie žmogų su deformuotu veidu, ir pagal šią pjesę Brodvėjuje bus statomas spektaklis. O Gajus jame gauna pagrindinį vaidmenį…
Režisierius praleidžia didelį laiko tarpą ir staiga peršoka prie naujojo Edvardo-Gajaus gyvenimo periodo, visai nesigilindamas į tas aplinkybes, dėka kurių nevykėlis tapo sėkmingu verslininku.
Bet nuo savo senos tapatybės vyrukui visiškai pabėgti nepavyko. Mat jis išsaugojo gydytojo jam padovanotą seno veido kaukę, kuria Edvardas-Gajus kartais itin egzotiškomis aplinkybėmis pasinaudoja.
Patikėti filme vaizduojamų situacijų tikroviškumu labai sunku. Bet jei galvosime, kad tai viso labo pasakojimas-metafora, viskas taps gerokai suprantamiau.
Beje, būtent tokia nuostata padeda ir garsiajai „Substancijai“ įgauti visai kitą dėmenį. (G.J.)
5. „KONKLAVA“ (Conclave, 2024)
„Aš maniau, kad tarnaujam Dievui, o ne Kurijai“, – taip teigia Ralfas Finesas (Ralph Fiennes) 2024-ųjų metų filme „Konklava“ ir pasako apie šią juostą viską, ką reikia: kurgi tas mūsų tikėjimas iš Dievo, o kur iš žmonių? Jei tikėjimas yra iš žmonių, vadinasi, religija yra politika. O štai jei jis iš Dievo, galima kalbėti ir apie tikruosius Kristaus mokinius. Kuo vadovaujasi kardinolai konklavoje rinkdami naująjį popiežių?
Mirus vienam popiežiui, ateina laikas išrinkti naują. „Konklavoje“ žinome tik tiek, kad vieno gero kandidato į popiežius religinis vardas yra Inocentas, o kito – Jonas, tačiau sunku atspėti, ar jie turi kokius nors realius atitikmenis. Paskutinis popiežius, vardu Inocentas, valdė XVIII amžiuje, o jonų taip pat būta ne vieno. Galima daryti prielaidą, kad filme pavaizduoti veikėjai yra bendrai tipinio popiežiaus prototipai, tai yra žmogaus, kuris pasiryžęs tarnauti Dievui nepaisydamas žmogaus intrigų.
Tačiau būtų naivu tikėtis, kad filme apie Bažnyčią bus apsieita be politikos. „Konklavoje“ suštabeliuoti visi šiuolaikinio pasaulio disputo aspektai, tai yra homoseksualų teisės, moterų teisės, kunigų celibatas, lytiškumas, tradicionalizmo ir modernizmo kova. Lyg filmo autoriai norėjo ne tiek per meną atskleisti prasmę, kiek reprezentuoti šiuolaikinius debatus. Pasijuti lyg žiūrėtum Seimo posėdžio transliaciją.
Ir nors visi tie debatai jau tūkstančius kartų perklausyti ir atsiklausyti, spėta jais persisotinti, tačiau žiūrint šią kino juostą jautiesi lyg sporto varžybose: tai kas vis dėlto bus išrinktas naujuoju popiežiumi? Ar išaiškės kardinolų intrigos? Ar gėris laimės prieš blogį? Ar blogis sulauks atpildo, o gėris bus išaukštintas Dievo ir žmonių akyse?
Dekanas Lorensas (Ralph Fiennes) – nepaprastai geras žmogus, tačiau jo tikėjimas svyruoja. Jam nebeišeina melstis. Jo pareigos – Bažnyčios vadybininko, taigi tą jis ir daro – vadybina, nors to nelabai trokšta. Tačiau neseniai miręs popiežius jam pasakė: „Tu esi vadybininkas, taigi ir vadovauk.“
Konklavoje prieš savo valią jis tampa vienu iš kandidatų į popiežiaus sostą. Kiti pagrindiniai kandidatai – nesąžiningas kardinolas Tremblėjus (John Lithgow), kardinolas tradicionalistas italas Tadesko (Sergio Casttellito), susitepęs kardinolas iš Afrikos Adejemis (Lucian Msamati), perbėgėlis Belinis (Stanley Tucci) ir nekaltasis meksikietis Belitesas (Carlos Diehz). Pasirinkimo nedaug, o tie, kas iš tikrųjų būtų verti popiežiaus sosto, negauna daug balsų.
Konklavoje nešiojamos paskalos, vyrauja paslaptys, daug kas meluoja, verda intrigos ir vyksta tikros gaidžių kovos. Lyg stebėtum realybės šou, kurio pagrindinis tikslas – sudominti žiūrovą. Išties popiežiaus rinkimai filme – tai reginys, kuris prikausto dėmesį. Jau nuo Diuma ir Hugo laikų tai, kas labiausiai visus žavėdavo, buvo absoliutaus gėrio ir absoliutaus blogio kova ir gėrio pergalė prieš blogį.
4. „RUGSĖJO PENKTOJI“ (September 5, 2024)
1972 metai. Miuncheno vasaros olimpinės žaidynėse susirinko 7134 sportininkai iš 121 šalies. Jie kovojo dėl 195 medalių komplektų.
Vokietijoje surengtos olimpinės žaidynės turėjo būti taikos šventė, bet ankstyvą rugsėjo 5 dienos rytą olimpiniame kaimelyje palestiniečių grupuotės „Juodasis rugsėjis“ teroristai Izraelio delegacijos narius paėmė įkaitais.
Palestiniečių teroristai pareikalavo paleisti daugiau kaip 200 jų tautiečių, kalinamų Izraelio kalėjimuose. Įkaitų išvadavimo operacija buvo nesėkminga ir visi vienuolika Izraelio olimpiečiai žuvo. Taip pat mirė 5 teroristai ir vienas vokiečių policininkas.
Tokie skaudūs istoriniai faktai apie Miuncheno vasaros olimpines žaidynes, virtusiais Miuncheno skerdynėmis.
Apie šią „juodąją olimpiada“ sukurta nemažai įvykius atkuriančių dokumentinių bei vaidybinių filmų.
Vienas pirmųjų buvo sukurtas praėjus vos keturiems metams po tragedijos. Režisieriui Williamui A. Grahamui filme „21 valanda Miunchene“ (21 Hours at Munich, 1976),, sukurtame pagal Serge Groussard‘o knygą „Izraelio kraujas“ (The Blood of Israel) net pavyko surinkti įspūdingą tarptautinių aktorių komandą.
2005-aisiais režisieriaus Steveno Spielbergo sukurtas „Miunchenas“ (Munich) primena, kad anuometinė Izraelio ministrė pirmininkė Golda Meir tuoj po tragedijos palaimino „Mosado“ agentus keršto akcijai ir paskelbė mirties nuosprendį tokiam pat skaičiui su teroro aktu susijusių palestiniečių.
Nuo šio įvykio įprasta pradėti šiuolaikinio terorizmo epochą. O filmo finale Niujorko panoramoje regime dar “gyvus” brolius dvynius – Pasaulinio Prekybos Centro dangoraižius. Taigi, autoriai aiškiai nubrėžia perspektyvą, nenumaldomai vedančią link dar vieno ir kol kas šiurpiausio modernaus teroro epochos įvykio.
Iš praeities žinome, kad pasmerktieji susilaukė žiauraus (politikai tokiais atvejais sako “adekvataus” arba “simetriško”) atpildo. Šūvis Romoje, sprogimas Paryžiuje, tikros skerdynės Beirute, Atėnuose, Ispanijoje… “Teroristinio turizmo” geografija plečiasi, o į pirmą planą vis ryškiau iš siužeto gelmių kyla svarbiausia mintis: ar aklai vykdomas Senojo Testamento šūkis “Akis už akį!” nepaverčia kilnaus keršto dar vienu amoraliu nusikaltimu?
Nuo vienareikšmio atsakymo gudrusis Stevenas Spielbergas tąsyk diplomatiškai išsisuko. Bet nuo to problemos svarba nė kiek nesumažėja.
Naująjį filmą „Rugsėjo penktoji“ sukūręs vokiečių režisierius Timas Fehlbaumas kartu su pagalbininkais rado dar vieną, reikia pripažinti, labai originalų požiūrį į 1972-ųjų metų įvykius. Visi jie perteikiami ne tiesiai iš įvykių vietos, o iš… televizijos studijos, iš kurios ABC Sports komanda pradėjo transliuoti olimpines žaidynes, o vėliau patys tapo tikrais didvyriais, kurių profesionalumo ir pasiaukojimo dėka pasaulis galėjo on line stebėti tai, kas vyko Olimpinio miestelio pastatuose.
Istorijos centre – jaunas ir ambicingas prodiuseris Geoffrey Masonas (akt. Johnas Magaro), siekiantis parodyti savo drąsą ir sugebėjimus viršininkui, legendiniam televizijos vadovui Roone Arledge‘ui (akt. Peter Sarsgaard). Kartu su vokiečių vertėja Marianne (akt. Leonie Benesch) ir savo mentoriumi Marvinu Baderiu (akt. Benas Chaplinas), Geoffrey netikėtai stoja prie įkaitų dramos tiesioginės transliacijos vairo.
Tuo metu toks televizijos darbas (visų pirma dėl gremėzdiškų ir mažai paslankių filmavimo kamerų buvo absoliuti naujovė, todėl netrukus po šios legendinės transliacijos įtakingas leidinys „Hollywood Reporter“ Geoffrey Masoną pavadino „tiesioginės transliacijos išradėju“.
Filmo autoriai ne tik išsamiai parodo visas logistines kliūtis, kurių televizijos transliuotojų komandai reikėjo įveikti, kad galėtų užfiksuoti krizę taip, kaip ji atsitiko, pasikliaudama didžiulėmis televizijos kameromis, kontrabandinėmis 16 mm filmų atsargomis, daugybe radijo imtuvų ir, visų pirma, pasitelkus daugybe išradingų sprendimų.
Taip gimė vienas svarbiausių šiuolaikinės televizijos transliacijos metodas. (G.J.)
3. „PSICHOPATO BUČINYS“ (Woman of the Hour, 2024)
Puiki proga dar sykį pasamprotauti, kodėl mūsų filmų platintojai savavališkai keičia originalius filmų pavadinimus į toli gražu ne visada geresnius variantus.
Būtų įdomu sužinoti, kokiame anglų – lietuvių kalbų žodyne „Woman of the Hour“ pateikiamas toks vertimo variantas – „Psichopato bučinys“?
Na, bet nedarysime iš to problemos, ne pirmą kartą gi šitaip…
Svarbu, kad maniakas ir psichopatas režisierės Annos Kendrick filme tikrai yra. Ne bet koks anoniminis ar scenaristų sugalvotas, o tikrų tikriausias! Tobulos išvaizdos, puikios iškalbos, aukšto intelekto serijinis žudikas Rodney Alcala (filme jį suvaidino akt. Danielis Zovatto), siautėjęs JAV aštuntajame dešimtmetyje. Ieškodamas didesnio adrenalino, aštresnių pojūčių ir naujų aukų savo iškrypusiai aistrai tenkinti, maniakas 1979 metais net buvo nusprendęs sudalyvauti JAV itin populiariame TV šou „Pasimatymų žaidimas“, kuriame aklo pasimatymo metu mergina išsirenka jai labiausiai patinkantį vaikiną, jo nematydama, o tik užduodama jam klausimus.
Psichopatas pasirodo TV eteryje, kaip vienas iš trijų vaikinų, kurio tapatybė prieš žaidimą nebuvo patikrinta. Žaidimo dalyvė Šeryl Bredšo (ją suvaidino filmą režisavusi Anna Kendrick) – žavi mergina, ieškanti pripažinimo ir svajojanti apie aktorės karjerą spindinčiame Holivude. Plati psichopato šypsena, charizma, seksualūs atsakymai į klausimus akimirksniu sužavi publiką bei žaidimo dalyvę. Laimėjęs geidžiamiausio vaikino titulą, žavusis maniakas jau turi planą, ką darys su naiviąją savo auka….
Istorija nutikusi septintajame dešimtmetyje savo žiaurumu ir ciniškumu sukrėtė tūkstančius žmonių. Režisierė ir pagrindinė filmo aktorė Anna Kendrick („Nedidelė paslauga“) puikiai atskleidė itin nuožmaus psichopato, serijinio žudiko, seksualinio nusikaltėlio Rodney Alcala istoriją, kurio aukų skaičius peržengia bet kokias sveiko proto ribas: sakoma, kad jis nužudė ne mažiau 170 jaunų moterų ir merginų, ir ši statistika, deja, nėra baigtinė, ji vis pasipildo.
Vienas policijos detektyvas apibūdino Alkalą kaip bejausmę „žudymo mašiną“, o žiniasklaidos atstovai, rašę apie maniakus ir jų nusikaltimus, jį lygino su Tedu Bundy.
Tik vienam garsiausių JAV žudikų maniakų Tedui Bandžiui (Ted Bundy) 1989 metais sausio 24 dieną buvo įvykdyta mirties bausmė elektros kėdėje. Priremtas įrodymų jis prisipažino nuo 1974 per ketverius metus nužudęs trisdešimt moterų, nors jo bylą tyrę pareigūnai mano, kas aukų buvo kur kas daugiau.
O gerokai daugiau žmonių pražudęs Alkala mirties bausmės išvengė, nors ja buvo nuteistas du kartus – 1980 ir 1986-aisias – o 2013 metų sausį Manhatano teisėjas jam skyrė papildomai 25 metus kalėti, nes mirties bausmė Niujorko valstijoje nebuvo vykdoma nuo 2007 metų. Taigi žiaurus maniakas mirė nuo širdies smūgio Kingso apygardos ligoninėje 2021 m. liepos 24 d., būdamas 77 metų. (G.J.)
2. „PRISIEKUSYSIS NR. 2“ (Juror #2, 2024)
Neįtikėtina, bet faktas!
Kol kas paskutinis tikros Holivudo legendos Clinto Eastwoodo režisuotas filmas, kuriame jis pats nevaidina, negalės varžytis dėl Oskarų, nes studijos Warner Bros. vadovai padarė viską, kad tokios galimybės nebūtų.
„Mūsų studija ne draugų šou, o šou verslas“, – taip prieš porą metų pasakė naujasis korporacijos vadovas Davidas Zaslavas, stojęs prie dviejų susivienijusių kino studijų WarnerMedia ir Discovery, Inc. vairo.
Taip, anot „The Wall Street Journal“, jis sureagavo į žinią, kad Clinto Eastwoodo drama „Vyro ašaros“ (Cry Macho, 2021 m.), kainavusi 33 mln. dolerių, pasaulio ekranuose uždirbo vos pusę šios sumos.
Nesmagu priminti naujai iškeptam bosui (kuris Amerikoje jau pravardžiuojamas „žinomu kino priešu“ – noted enemy of cinema), kad per penkis dešimtmečius būtent studijoje Warner Bros. sukurtų C. Eastwoodo filmų pelnai sudaro kelis milijardus dolerių.
Jau nekalbant apie tai, kad C. Eastwoodas yra vienas drausmingiausių Holivude kino režisierių, visada išsitekdavęs studijos skirtų biudžetų rėmuose ir laimėjęs net keturis Oskarus.
Todėl, anot Variety, „niekinga ir pasibjaurėtina“ yra tai, kad D. Zaslavo valia naujausias 94-erių metų veterano filmas „Prisiekusysis Nr. 2“, parodytas pirmiesiems Amerikos kino festivalio žiūrovams, nebuvo nominuotas Oskarams.
Tokios strategijos rėmuose filmas bus parodytas tik keliuose didžiuosiuose ekranuose (keturiuose Niujorke, penkiuose Los Andželo rajone ir viename Čikagoje) ir tai, anot vieno studijos šaltinio, reikia vertinti kaip „dėkingumo gestą“.
Tuo iš karto pasipiktino įtakingojo „Variety“ kritikas J. Kimas Murphy, parašęs, kad net jeigu Warner gali prarasti pinigus, plačiau rodydama C. Eastwoodo filmą, „tačiau tai būtų menkas nuostolis, palyginus su šimtais milijonų, kuriuos studijos vadovai ką tik išmetė, suteikdami Toddui Phillipsui 200 milijonų dolerių filmui „Joker: Folie à Deux“, kuris patyrė visišką fiasco.
Prisiekusysis Nr. 2“ pasakoja išties intriguojančią istoriją apie tai, kaip vienas teismo prisiekusysis (jį suvaidino dabar aktyviai filmuojamas Nicholas Houltas) Džastinas Kempas, būdamas prisiekusiuoju aukšto lygio žmogžudystės procese, susiduria su rimta moraline dilema: jis žino tai, kas galėtų būti panaudota prisiekusiesiems priimant nuosprendį, kuris arba nuteis arba išlaisvins potencialų žudiką.
Pradžioje Kempas bando išvengti jam tekusios naštos, nes turi rimtą priežastį – žmona netrukus turi gimdyti. Tačiau apeliacija į patriotinę pareigą ir nepriekaištinga reputacija (neteistas ir pan.) pasiekia savo – kaip prisiekusysis Nr. 2 jis užima savo vietą teismo salėje.
Nuo pirmų posėdžių tampa aišku, iš kur „dygsta“ filmo kojos. Paprasčiau kalbant, fabulos užuomazga ir tolimesnis plėtojimas susišaukia su klasikine teismo drama „Dvylika įtūžusių vyriškių“ (12 Angry Men, 1957 m., rež. S. Lumetas), kuriame atskirame posėdžių kambaryje uždaryti dvylika prisiekusiųjų sprendė, ar iš tikrųjų kaltas savo tėvą neva nužudęs meksikietis vaikinas. Byla atrodė elementari, svarbiausi įkalčiai buvo vaikino nenaudai, todėl vienuolika prisiekusiųjų paskubomis pabalsavo „už“, bet šį solidarumą netrukus į šipulius sudaužė prisiekusysis Nr. 8 (jį tąsyk suvaidino Henry Fonda), pasiūlęs išsamiai apsvarstyti visus įkalčių argumentus. Galiausiai vaikinas buvo išteisintas.
C. Eastwoodo filme pradžioje vienuolika atsitiktinai parinktų prisiekusiųjų mano, kad byla paprasta ir nėra čia ko laiką gaišti. Bet Nicholaso Houlto herojus išdrįsta pasikėsinti į tokią monolitinę poziciją. Gal geriau būtų to nedaręs? (G.J.)
1. „RANKINIS BAGAŽAS“ (Carry-On, 2024)
„Rankinis bagažas“ platformoje Netflix pasirodė pernai prieš Kalėdas.
O mes jau seniai pripratome prie to, kad Kalėdos – ne tik švenčių ir stebuklų metas, bet ir ekstremalių pavojų gadynė.
Štai visiems gerai žinomame filme „Kietas riešutėlis“ (Die Hard, 1988 m.) Niujorko policininkui Džonui Makleinui (Bruce’as Willisas) būtent Kalėdų išvakarėse tenka lėkti į tolimąjį Los Andželą. Vyras planavo tiesiog su žmona pailsėti nuo tarnybos stresų, bet tenka vaduoti žmonelę ir kitus įkaitus nuo įžūlių teroristų.
Panaši schema vėliau buvo panaudotą dar ne kartą, tad naujasis filmas šia prasme visai ne originalus.
Apsauginis Itenas Kopekas (jį vaidina dažnai veiksmo filmuose mirgantis Taronas Egertonas) jau trejetą metų be paaukštinimo perspektyvų įstrigęs Los Andželo oro uoste (taip, taip, tame pačiame!). Kasdienė rutina tikrinant keleivius ir jų bagažą, žinoma, dideliems žygiams neįkvepia. Vienintelė paguoda – galimybė trumpas pertraukų akimirkas leisti su mylima mergina, kuri taip pat darbuojasi netoliese. Būtent Nora nori pažadinti vaikino seną svajonę įstoti į policijos akademiją.
Tačiau „Rankinis bagažas“ – ne dar viena profesinės karjeros istorija, o tikrų tikriausias veiksmo filmas, kurio kriminalinė intriga užsimezga tada, kai savo naujajame ausinuke Itenas išgirsta nepažįstamo vyriškio balsą, įsakmiai liepianti netikrinti juodo lagamino su raudona juostele, priešingu atveju Nora (akt. Sofia Carson) mirs.
Nuo šio momento „Rankinis bagažas“ primena mums gerai žinomą psichologinį veiksmo trilerį „Taikinys telefono tinkle“ (Phone Booth, 2002), kuriame Colino Farrello suvaidintas Niujorko spaudos agentas buvo pakliuvęs į košmarišką situaciją. Vyrukas išėjo paskambinti savo meilužei iš telefono būdelės, kad žmona “neužpelenguotų” šio pokalbio arba neatsektų jo sąskaitose už telefoną. Taip jis darė ne kartą. Tačiau tą dieną jis tapo taikiniu ir telefono būdelės įkaitu. Kažkas šį kartą paskambino pačiam Stiuartui ir liepė nekabinti ragelio. Jeigu jis nepaklausys, bus nušautas vietoje. Raudonas optinio taikiklio spindulėlis patvirtino, kad tai visai ne pokštas.
Kad nepažįstamojo skambutis Itenui taip pat ne pokštas ima aiškėti labai greitai. Kaip ir juodojo lagamino turinys su…
Palikime šioje vietoje intrigą, tik priminkime, kad filmą kūrė dabar jau žinomas veiksmo kino specialistas režisierius Jaume Collet-Serra, kurio garsiausi pasiekimai – keli kriminaliniai veiksmo filmai, kuriuose prieš teroristus, pagrobėjus ir kitokius maniakus ginklais ir kumščiais kaunasi Liamas Neesonas. Jis neseniai pareiškė, kad solidus amžius liepia jam tokių filmų atsisakyti.
Sprendimas tikrai vertas pagarbos. Tegus šį nedėkingą darbą dirba jaunesni kolegos… (G.J.)
