Su rašytoja Monika Mikėnaite susitikome pasikalbėti apie jos pirmąją knygą ,,Anapus sienos. Tarsi feniksas iš pelenų“. Taip pat apie Monikos tinklaraštį jaunimui ,,Kitty Writer“, kuriame ji dalinasi žiniomis, jaunimo literatūros naujienomis ir aktualijomis. Šiuo metu mergina studijuoja taikomąją anglų kalbotyrą Vytauto Didžiojo universitete.
Kaip kilo idėja parašyti knygą „Anapus sienos. Tarsi feniksas iš pelenų“? Kas ją įkvėpė?
Šios istorijos gimimas ganėtinai paprastas. Pavasarį mėginau parašyti istoriją, priklausančią distopijos žanrui. Deja, vis nesisekė. Viskas, ką parašydavau, vis primindavo man jau skaitytas istorijas. Tai man nepatiko. Nenorėjau jų kartoti, parašyti jau esamos istorijos tik su kitais veikėjais. Taigi vis tekdavo viską ištrinti. O kai universitete prasidėjo egzaminai, paprasčiausiai norėjosi išsilieti ir bent akimirkai atitrūkti nuo teorinių žinių. Tuomet pradėjau rašyti viską, kas tik šovė į galvą, o iš to „bet ko“ taip po truputį gimė distopijinė istorija, kuri iš tikrųjų sugulė ant popieriaus lapų labai greitai. Jau birželio pabaigoje turėjau pirmąjį rankraštį, kurį vėliau ne kartą ir ne du tvarkiau ir koregavau.
Ar galite trumpai pristatyti šios knygos siužetą, apie ką ji? Ir ką reiškia jos pavadinimas?
Tai istorija apie merginą, kuri nori atkeršyti už savo brolio mirtį ir sunaikinti tą asmenį, kuris nužudė jos brolį. Todėl istorijoje įvyksta pačių įvairiausių dalykų, kurie vėliau merginai atskleidžia, kad galbūt ne viskas yra taip, kaip ji manė, nes kiekviena istorija turi dvi puses. Pats pirmas knygos pavadinimas buvo visai kitoks – „Du veidai, du pasauliai“, o vėliau keitėsi į ,,Keršto širdis“, galiausiai į konkursą siunčiau su pavadinimu ,,Už tvoros“. O kai nusiunčiau leidyklai ,,Aukso pieva“, pavadinimas tarsi ir neegzistavo. Kai buvo nuspręsta istoriją išleisti, su drauge sugalvojau visą galybę pačių įvairiausių pavadinimų ir juos nusiunčiau į leidyklą. „Už tvoros“ pavirto „Anapus sienos“, o vienas iš siūlomų pavadinimų ,,Tarsi feniksas iš pelenų“ pavirto antrašte. Abiejų reikšmė ganėtinai paprasta. Istorijoje siena yra labai svarbus objektas, kadangi ji dalina pasaulį ir taip savotiškai supriešina žmones. Fenikso paminėjimas turi dvi priežastis – veikėja yra priversta vadintis Fenikse, o taip pat ji tarsi šis mitologinis paukštis atgimsta iš savo pelenų.
Kaip buvo kuriami pagrindiniai veikėjai – Maja, Dorijanas, Liventas?
Kuriant veikėjus šiai istorijai laužyti galvos nereikėjo. Jie tarsi patys atėjo su savimi atsinešdami savo gyvenimus, kurie vėliau rašant atsiskleidė. Parašius tą pirmąjį rankraštį, teko nemažai juos tobulinti ir šlifuoti, ypatingai Mają – Feniksę. Kadangi pati pagrindinė veikėja atėjo iš savo praeities. Ji nebuvo ta veikėja iš dabarties, kurios man reikėjo istorijai. Maja turėjo būti stipri, kupina ryžto, drąsos ir noro atkeršyti, o ne silpna, naivi, geraširdė. Taigi juokaujant galima sakyti, kad teko pasinaudoti laiko mašina ir iš ateities parsigabenti reikiamą Majos versiją. Dorijanas ir Liventas atėjo tokie, kokie ir yra knygoje. Priešingi nei Majos atveju, su jų asmenybėmis neturėjau tokių problemų. Tik truputį vėliau Liventas tarsi ėmė ir ,,išlipo“ iš istorijos puslapių. Šis personažas pradėjo daryti tai, ką norėjo. Teko jį valdyti ir sakyti, kad taip elgtis jis negali, tačiau jis vis tiek elgdavosi, kaip norėjo.
Ar kuris nors iš knygos veikėjų, bent šiek tiek atspindi Jus?
Kiekvienas veikėjas visados turi kažką pasiskolinęs iš paties autoriaus. Nori ar nenori, kažką į juos įdedi. Iš šitų visų trijų pagrindinių veikėjų tikriausiai Liventas būtų pats panašiausias į mane. Šiam veikėjui kaip ir man patinka kažką regzti, kurti strategijas bei planus, spręsti problemas, jis suvokia, kad žinios yra galia ir siekia kuo daugiau žinoti. Taip pat jis ganėtinai atsargus, tyrinėja ir analizuoja aplinką, stengiasi kurti paslaptį aplink save.
Ar rašant įsivaizduojate savo skaitytojus? Kam skirta ši knyga?
Per kūrybinio rašymo paskaitas dėstytojas sakydavo, kad turite būtinai turėti vieną asmenį, kuriam jūs rašote knygą. Taip pat esu perskaičiusi patarimą, jog nereikia mėginti visiems įtikti, o tiesiog pasirinkti tam tikrą žmogų ir jam rašyti. Šis žmogus man – aš pati. Aš kuriu tokias istorijas, kurios man pačiai įdomios ir užkabina. Jeigu rašyčiau, pavyzdžiui, savo mamai, tikriausiai tų istorijų niekados nepabaigčiau, nes mano ir mamos literatūriniai skoniai skiriasi. Jai daugiau patinka detektyvai, realistinės knygos su gamtos katastrofomis, pavyzdžiui, žemės drebėjimai, cunamiai, o mane žavi fantastika, veiksmas bei romantika. Taigi pirmiausiai istoriją rašau sau, o koreguodama ir ją tvarkydama, bandau pridėti detalių, kad auditorija prasiplėstų. Pavyzdžiui, ,,Anapus sienos. Tarsi feniksas iš pelenų“ yra du lygmenys: vienas tinka visiems, kurie tiesiog nori veiksmo, romantikos ir perskaityti istoriją, o kitas yra tiems, kurie nori ieškoti, surasti bei panagrinėti. Į istoriją esu įterpusi tam tikras gėlių ir spalvų reikšmes, simbolius ir kelis mitologinius momentus.
Kaip sekėsi rašymo proceso metu? Juk tai pirmoji Jūsų knyga, kas suteikia ryžto ir noro rašyti? Kokių patarimų galėtumėte duoti pradedančiajam rašytojui?
Nors ji yra pirma mano išleista knyga, tačiau ne pirma, kuri parašyta. Taigi visas rašymo procesas jau buvo pažįstamas. Nieko naujo ir neįprasto, tačiau nereiškia, kad nebuvo tam tikrų sunkumų. Šią istoriją rašiau labai greitai, tačiau kai birželio gale išvykau į Vokietiją, rašymo procesas apsunko. Kadangi turėjau mažiau laiko rašymui, tekdavo žaisti, apsaugoti tuo metu tik neseniai ropoti išmokusį pusbrolį nuo jo naujo, nesaugaus pomėgio lįsti prie kompiuterio laidų ir elektros kištukų. Tačiau palyginus su tuo, kas laukė ateityje, tai buvo tarsi lašas jūroje. Redagavimas, koregavimas ir visi kiti istorijos taisymo procesai yra patys sunkiausi ir nuobodžiausi dalykai. Kadangi mėgstu rašydama susikurti mini detektyvą, teko nemažai laužyti galvą surandant palaidus istorijos galus ir juos surišant arba nukertant, jeigu jie nenaudingi.
Ryžto ir noro rašyti suteikia įvairūs dalykai. Patinka pati istorija, jos veikėjai ir įvykiai, padeda palaikymas iš artimos aplinkos. Rašydama aš nukeliauju į kitus pasaulius, susipažįstu su įvairaus plauko veikėjais ir atsakau į man tuo metu rūpimus klausimus. Sunku būtų įsivaizduoti savo gyvenimą be rašymo, be tų magiškų vartų į kitus pasaulius. Taip pat rašydama domiuosi įvairiais dalykais – mitologija, mokslu, gyvūnais, gamta ir t. t. Visa tai vėliau įterpiu į tekstą, nes nenoriu papasakoti tik paprastą istoriją. Noriu papasakoti istoriją, kuri suteiktų pramogą ir žinių.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad būtina pasidomėti kūrybiniu rašymu. Kai universitete pradėjau lankyti paskaitas, man atsivėrė didžiuliai žinių horizontai. Aš sužinojau daugybę įvairių būdų, kaip galima papasakoti istoriją, kokios yra strategijos, patarimai, į ką reikia atkreipti dėmesį, ko nedaryti, ką daryti, nes vis dėlto egzistuoja tam tikros taisyklės, kurių vertėtų laikytis. Pavyzdžiui, viena iš jų yra – nepasakok, o rodyk. Šios taisyklės esmė – tai, kad pristatai skaitytojui ne santrauką apie veikėjo gyvenimą ir charakterį, o parodai koks jis yra per veiksmą.
Kai sužinojote, kad knyga bus išspausdinta, kokia buvo Jūsų reakcija?
Nepaprastai rami. Tą dieną su drauge ir jos mama vaikščiojome po miestą ir draugė paklausė, ar jau žinau leidyklos sprendimą dėl istorijos. Pasakiau, kad ne. Grįžusi namo radau laišką, kad knygą nusprendė išleisti. Tačiau nešokinėjau iš laimės, tiesiog gūžtelėjau pečiais ir pagalvojau – „na, leidžiam, tai, leidžiam“, ir toliau naršiau po internetą. Tik vėliau pradėjau truputį panikuoti. Juk viskas – istorija leidžiama, nieko daugiau negaliu keisti, o žmonės ją skaitys ir vertins.
Ar planuojama antra knygos dalis?
Šiuo metu pirmasis rankraštis jau yra parašytas, tačiau vis dar nežinia, ar jis bus publikuotas. Kadangi „Anapus sienos“ yra vienos dalies istorija. Ji specialiai kuriama taip, kad skaitytojas turėtų nemažai neatsakytų klausimų tam, jog galėtų pats pratęsti istoriją mintyse, žaistų su tekstu bei veikėjais. Vis dėlto buvau pasilikus sau tam tikras detales, jeigu nuspręsčiau grįžti į knygos pasaulį, tam kad vėliau būtų lengviau plėtoti tolimesnius įvykius.
Ar knygos rašymui įtakos turėjo prieš šešerius metus įkurtas tinklaraštis ,,Kitty Writer“?
,,Kitty Writer“ tinklaraštis buvo įkurtas, kadangi pradėjau skaityti knygas anglų kalba, domėtis kūrybiniu rašymu ir kurti savo istorijas. Ir tuo metu nepastebėjau, kad Lietuvoje būtų tinklaraštis apie paauglių literatūrą ir kūrybinį rašymą. Pirmi puslapio gyvavimo metai buvo daugiau žaidimas. Tik vėliau viskas persikėlė į rimtesnį lygį ir pavirto tuo, ką lankytojai gali išvysti dabar. Tačiau, kad pats tinklaraštis paskatintų pradėti rašyti, to nebuvo. Nors įvairių straipsnių rašymas apie kūrybinį rašymą bei paauglių knygas, žinoma, vienaip ar kitaip atsiliepė mano pačios kūrybai.
Ką trumpai galėtumėte pasakyti žmogui apie „Kitty Writer“ tinklaraštį, kuris jame nėra buvęs, apie ką jis?
,,Kitty Writer“ – orientuotas į jaunimo literatūrą ir knygų ekranizacijas, o taip pat į kūrybinį rašymą, žaidimą su knygomis. Kadangi knyga nepasibaigia tuo, kad ją perskaitai ir užverti. Knygos personažai gyvena toliau ir tai mes, jo autorės, stengiamės skaitytojams priminti. Raginame juos žaisti su knyga, piešti iliustracijas, kurti savo istorijos versijas, susirasti bendraminčių ir t. t.
Kokias knygas pati mėgstate ar skaitote šiuo metu?
Šiuo metu neskaitau, nes daugiausiai laiko praleidžiu rašydama ir naršydama internete, ieškodama pačios įvairiausios informacijos. O daugiausiai skaitau jaunimo literatūrai priklausančias pačius įvairiausius žanrus – fantastiką, mokslinę fantastiką, romantiką, distopiją, problemines knygas ir t. t. Nors mėgstamiausias žanras vis dėlto būtų fantastika.
Ar norėtumėte, kad „Anapus sienos. Tarsi feniksas iš pelenų“ būtų ekranizuota? Koks galėtų būti šio filmo žanras? Ir jeigu galėtumėte pasirinkti vieną, bet kurį pasaulio režisierių, kuris ekranizuotų jūsų kūrinį, kas tai būtų?
Tikriausiai nerastume nei vieno autoriaus, kuris pasakytų, kad nenorėtų pamatyti savo kūrinio kino ekranuose. Žinoma, būtų nuostabu išvysti viską ekrane. Žanras tikriausiai būtų distopija bei romantika. O pačiais režisieriais, deja, nelabai domiuosi. Tiesiog pasiimu filmą, pasidomiu, kas vaidina ir žiūriu.
Ačiū už pokalbį!
Laura Kuliešytė (“Vasaros žurnalistikos akademija“, 14 m.)
