Šiltą sekmadienio popietę Vytauto Didžiojo universiteto didžiojoje salėje mirguliavo tautiniai kostiumai, polkutės ritmu sukosi jaunimas ir entuziastingai plojo susirinkusi publika, kartu su Kauno aukštųjų mokyklų tautiniais ansambliais švęsdami jau 20-tą kartą vykstantį festivalį „Ei, studente, sukis vėju!“
Tautinius ansamblius iš septynių aukštųjų mokyklų sveikino Kauno miesto savivaldybės tarybos narys Vygantas Gudėnas, nuoširdžiai dėkodamas studentams už tautiškumo puoselėjimą, tradicijų išsaugojimą, Lietuvos vardo garsinimą bei linkėdamas visiems pasirodyti ir 2014 metų Dainų šventėje.
Jubiliejiniais festivalio metais susibūrė studentai iš Lietuvos Sporto universiteto (ansamblis „Rasa“), Kauno technikos kolegijos (kolektyvas „Pušynėlis“), Lietuvos sveikatos universiteto Veterinarijos akademijos (kolektyvas „Džigūnas“), A. Stulginskio universiteto (ansamblis „Sėja“ su liaudiškos muzikos kapela „Ūkininkas“), Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (ansamblis „AVE VITA“), Vytauto Didžiojo universiteto (ansamlis „ŽILVITIS“), Kauno Technologijos universiteto (ansamblis „Nemunas“).
Džiugu matyti gausų būrį jaunų žmonių, pasipuošusių tradicinėmis juostomis, karūnomis ir kita liaudiška atributika, tačiau festivalis neapsiriboja vien jaunimo subūrimu, akapelose groja, bei ansamblių choruose dainuoja ir vyresni, taip pat neretas kolektyvas gali didžiuotis jau seniai mokslus baigusiais, bet vis dar šokančiais absolventais.
Ko gero tautinių šokių nebūtų galima laikyti vienu populiariausių laisvalaikio praleidimo būdu studentų tarpe, tačiau matant linksmai besisukančius ansamblių narius, taip ir knieti paklausti, kodėl būtent tokį šokį renkasi jie.
© Algimanto Mikolėno nuotr.
„Šoku jau 18 metų, praktiškai visą savo gyvenimą, todėl klausimas kodėl šoku, man atrodo keistas. Nebeįsivaizduočiau gyvenimo be koncertų, vakaronių, ruošimosi festivaliams, repeticijų. Po sunkios darbo dienos, kai rodos nebepavelku kojų ir norisi tik griūti į lovą, repeticija atrodo, kaip katorga, kol į ją nenueini… Ten įsijungia antras kvėpavimas“, – teigia 23 „AVE VITA“ ansamblio šokėja Eglė. Mergina pripažįsta, jog daug įtakos turi ir draugai, mat kolektyvas dažnam šokėjui virsta tikra šeima: „Visi turime minusų, kurie, žinoma, kartais nervina. Ypač, kai tenka keliauti autobusu, kai dieną iš dienos, kiekvieną sekundę praleidžiame kartu. Pavyzdžiui: važiuoji autobusu, o viena kompanija švenčia, kiti klauso savo muzikos, šalia žmogus miega ir knarkia kaip traktorius, o tu sėdi savo sėdynėje, neturi kur padėti kojų, nutirpo ranka, rodos galėtum primušti švenčiančius ir knarkiančius draugus, nepaisant to, tau viduje iš tiesų gera, nes ten tavo šeima“.
© Algimanto Mikolėno nuotr.
„Šoku jau 17-tus metus, ir džiaugiuosi, kad šokdama puoselėju Lietuvos tautinį meną, tęsiu tradicijas, atstovauju savo šaliai užsienio tautinių šokių festivaliuose bei kituose renginiuose. Su tautiniu šokiu ir tais, kurie myli tautinį šokį, aš užaugau. Kolektyvas mus jungia, vienija. Šokdama galiu pasikrauti tiek daug gerų emocijų, adrenalino, pamiršti visus rūpesčius ir atsipalaiduoti“, – antrina to paties kolektyvo šokėja Ieva.
Retas atvejis sutikti šokti mėgstantį studentą vaikiną, na, o tautinius šokius šokančius, greičiausiai galima įrašyti į Raudonąją knygą. „Tautiniai šokiai, ko gero, yra pirmoji vyriškumo mokykla, kur išmoksti pirmenybę suteikti mergaitei, ateinančią ją sutikti pakelta kepure, pasitikti ir palydėti ją žvilgsniu. Galų gale sužinai ir merginimo šposų: kaip pakybinti už sijono, kada patampyti kasą ar pakštelti į žanduką“, – šmaikštauja Audrius, VDU „ŽILVITYJE“ šokantis jau 7-ius metus.
© Algimanto Mikolėno nuotr.
Festivalio uždarymą pažymėjo LSU universiteto ansamblis „Rasa“, simbolinę ugnį ir ateinančio festivalio organizavimą perduodamas KTU universiteto kolektyvui „Nemunas“. Na, o galiausiai visi kolektyvai, chorai ir žiūrovai sugiedojo studentų himną „Gaudeamus“.
„Būtų siela alkana, jei ne šokis ir daina“, – nuskamba iš renginio vedėjų lūpų. Ir iš tiesų, tautiniai šokiai – tai energijos pliūpsnis, neapsiribojantis vien autentišku judesiu, skambant kanklėms, birbynėms ir skrabalams, šokis virsta kažkuo daugiau, kažkuo kas jaudina, džiugina, vienija ir priverčia savo kėdėse krutėti tiek jauną, tiek seną.
© Algimanto Mikolėno nuotr.
