Kaune, Žemuosiuose Šančiuose galima atrasti tikriausią cirko areną, o ši priklauso ne kam kitam, kaip „Baltijos cirkui“ – seniausiai Lietuvoje profesionalaus cirko organizacijai, artėjančiai prie savo trisdešimtųjų gyvavimo metų. Mažus ir didelius žiūrovus 1994 m. pradėjęs džiuginti cirkas tą daro ir šiandien – dalyvauja įvairiuose kultūros renginiuose, bendradarbiauja su užsienio cirko atstovais, semiasi patirties kitose šalyse ir patys imasi kūrybiškumą skatinančių projektų, tokių kaip vasarą po Lietuvą iškeliavusios „Laimės fabriko dirbtuvės.“
Nors renginių, iniciatyvų ir jaunimo, norinčio prisiliesti prie šio paslaptingo cirko pasaulio, yra gausu, tačiau gauti paramą ilgametes tradicijas puoselėjančiai veiklai – sudėtinga.
„Kauno cirko meno akademijos“ vadovė ir „Baltijos cirko“ įkūrėjo dukra Ieva Variakojytė-Reynström atvirame pokalbyje papasakojo, kokį laikotarpį cirkas išgyvena dabar, kas jo laukia ateityje ir kokių pokyčių tikimasi.
Esate „Kauno cirko meno akademijos“ vadovė ir vienos seniausių Lietuvos cirko dinastijų atstovė. Ką cirko veikla per tiek metų įnešė į jūsų gyvenimą?
Kadangi gimiau cirko artistų šeimoje, pirmuosius gyvenimo metus mane supo tik cirko aplinka, tėvų, senelių, visų mane supančių žmonių rūpesčiai ir kasdienybė buvo susijusi tik su cirku, tai gavosi atvirkščiai – su metais į mano gyvenimą ateina vis daugiau kitokios veiklos.
Studijų metu atsirado modernusis šokis – važinėjau į festivalius ir seminarus užsienyje bei Lietuvoje – tai buvo mano aistra, kuri labai gražiai papildė mano kūrybinį cirko gyvenimą.
Cirkas, o kitaip ir negalėjo nutikti, suformavo mano asmenybę, mano požiūrį į gyvenimą. Keičiantis pasauliui, keičiasi ir cirko menas, cirko buitis ir kūryba – viskas yra pavaldu bendriems pokyčių dėsniams. Nors klasikinio cirko ypatumas, manau ir tikiuosi, niekada neišnyks.
Šiuo metu mano gyvenime yra atsiradę istoriniai cirko meno tyrinėjimai. Esu užsibrėžus labai reikšmingą, mano akimis žiūrint, tikslą – cirko meno Lietuvoje pripažinimą kaip neturtinio kultūros paveldo objektą nacionaliniu lygmeniu.
Tai jau yra padariusios keturios Europos valstybės. Pažinodama mūsų šalies cirko istorijos didingumą esu įsitikinus, kad ir Lietuva turi pagrindą šiam pripažinimui. Apie tai šią vasarą dariau pranešimą Austrijoje tarptautinėje konferencijoje “Performing arts between tradition and contemporaneity.” Labai džiugu, kad Lietuvos kultūros taryba palaiko tokius projektus, dalyvavimui šioje konferencijoje buvo skirta edukacinė stipendija.
Pati užaugote cirko artistų šeimoje ir todėl nuo mažumės sukiojotės cirko arenoje. Ką jums tai reiškė, kai dar buvote vaikas?
Visa rutina, pasirodymai, repeticijos, pasiruošimai, persikraustymai iš miesto į miestą, kurie kartais trukdavo ir savaitę traukiniu, atrodo natūralu, nes kai tame gyveni, nežinai, kad gali būti kitaip. Tai buvo nesibaigiantis maratonas – mėnesis, pusantro gastrolių mieste ir jau pabaigtuvės, kraustymasis į kitą gastrolių miestą. Smagu būdavo sužinoti, kad naujoje programoje yra pažįstamų artistų ir vaikų, smagu būdavo sugrįžti į tą patį miestą, nes didelė tikimybė, jog eisi į tą pačią mokyklą, į tą pačią klasę pas jau pažįstamus vaikus.
Didžiausia dovana cirko vaikų gyvenime – galimybė arenoje stebėti išskirtines asmenybes. Tokių artistų pasirodymus lėkdavau žiūrėti kiekvieną vaidinimą. Dažniausiai manęs mažos po pasirodymų ieškodavo žiūrovų salėje – užmigdavau bežiūrėdama pasirodymus. Miela ir dabar matyti tą tęstinumą, kai artistų vaikai praėjime pastatytame vežimėlyje stebi programą, savo tėvų pasirodymą. Galim tik įsivaizduot, kokie jausmai auga tokiam žmogutyje.
Patikdavo stebėti žiūrovų reakciją į triukus ar tiesiog artistą, jo vaidybą arenoje, kai aš jau žinojau, kad dabar bus ta vieta, kuri visus sužavi, nustebina, priverčia aiktelėti.
Man patiko, kai atėję į cirką girdėdavom orkestro muzikantų prasigrojimą – maždaug dvi valandas iki pasirodymo pradžios jie pradėdavo apšilinėti ir tą bendrą šurmulį sunku aprašyti.
Šiais laikais mes esame nuskurdę, apmaudu, kad didžioji dauguma cirkų neišgali išlaikyti didesnių trupių ir orkestrų – tai yra neigiami pokyčių padariniai. Labai gerai prisimenu emociją, kuri apimdavo visus žiūrovus salėje – tokia emocija dovanoja jėgų gyventi ir kurti labai sunkiais laikais, kai kitose gyvenimo srityse žmogus yra tiesiog varžtelis, neturintis teisės ne tik išsakyti, bet net turėti savo nuomonę.
Ką veikla cirke gali suteikti jaunimui, kuris dar nėra prisilietęs prie šios meno šakos?
Visų pirma, čia jaunimas gauna galimybę pasirodyti savo stipriosioms pusėms, su laiku transformuotis pradeda ir kitos kompetencijos, nes žmoguje viskas yra bendra ir anksčiau ar vėliau pusiausvyra įsigali. Kai lavini kūno gabumus, mokaisi triukų – ugdai valią, puoselėji artistiškumą – ugdosi ir tavo protas.
Cirkas turbūt ir traukia jaunimą savo raiškos įvairove.
Man svarbiausia, kad save atrandantis vaikas ar jaunuolis prisipildo džiaugsmu, kuris iš jo trykšta. Nežinau, kaip išsakyti paprasčiau šias mintis. Toks įdomus dalykas, kai dabar stebiu savo vyresnius auklėtinius dalyvaujančius renginiuose, akcijose ir pasirodymuose – sunku tverti, suima kvapą bežiūrint, kokie jie tapo nuostabūs, gražūs, drąsūs, savimi pasitikintys, nors vis dar jauni artistai, vis dar cirko mokiniai. O jau iššaukia tokias stiprias emocijas.
Bendrai cirko užsiėmimai yra naudingi tuo, kad lavinamos ne vien kūno kompetencijos – jėga, lankstumas, vikrumas, pusiausvyra, bet ir gebėjimas atlaikyti sudėtingas situacijas, kai pasirodymo metu kas nors nepavyksta ir tu turi nepaisyti jaudulio, įveikti gėdos jausmą, nuvaryt nepasitikėjimą ir padaryti triuką be klaidos. Iš antro karto tai padaryti yra tikrai sudėtingiau, bet yra tokia taisyklė, kad ypatingai sudėtingus sveikatai ar gyvybei pavojingus triukus reikia pakartoti, atlikti jį tinkamai būtent to pasirodymo metu, kai suklydai. Kitu atveju, gali užgimti baimės jausmas, kurio artistas vėliau gali nebeįveikti ir liks pralaimėtojo vietoj.
Cirkas priima visus, tai toks menas, kur sau vietą gali rasti kiekvienas. Tai tarsi dialogas tiek su savimi, tiek su publika. Juk cirke yra begalės žanrų, o jei juos dar pabando derinti tarpusavyje – kūrybiškumui skleistis tiesiog nėra ribų. Pažvelkite, kiek daug cirko dabar naudoja kiti menai. Cirko elementai, triukai yra visur – operos pastatymuose, miuzikluose, šiuolaikiniame šokyje. Jau žongliravimas, balansavimas, akrobatika iš cirko arenos pasklido į parkus, aikštes, miškus, gatves – cirko elementai yra visur.
Su dviem Cirko studijos auklėtinėm prieš savaitę lankiausi tarptautiniame šiuolaikinio meno renginyje “Acting for Climate” Saremos saloje Estijoje. Čia vykome į dirbtuves organizatorių kvietimu ir mano auklėtinės turėjo galimybę pristatyti savo kūrinio eskizą. Taigi, čia viso renginio vinis buvo šiuolaikinio cirko trupės “Ripples” spektaklis laive – jie su tuo laivu keliauja ir krante susirinkusiems žiūrovams rodo savo spektaklį, kurio visas veiksmas vyksta laivo denyje ir ant stiebų.
Cirkas keičia žmogų, kitaip tu jame negali likti, kurti, gyventi. Čia tu turi išmokti prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir tuo pačiu išlikti komandos dalimi. Cirkas priverčia išmokti tai suderinti. Na ir aišku akivaizdūs dalykai – žmogus arenai turi atiduoti duoklę, kitaip ji jo nepriims.
Pavasarį prasidėjo jūsų projektas „Laimės fabriko dirbtuvės“, kuriame mažieji galėjo mokytis cirko meno paslapčių. Ar sunku šiuolaikinius vaikus sudominti šia veikla?
Vaikai tokie pat linksmi, žingeidūs, norintys dėmesio ir smagiai įsitraukiantys į įdomias veiklas.
Pradžioje vaikai naujas veiklas priima kaip žaidimą, sunkiau yra išlaikyti nusiteikimą siekti savo noro išpildymo iki galo. Aš sąmoningai sakau “išpildymo”, nes savaime noras neišsipildys. Kad išmoktum kokį nors triuką reikia įdėti pastangų. Dažnai šioje vietoje užstringama, bet šį slenkstį įveikęs vaikas yra tikras čempionas – pirmiausia pats sau. Šie laimėjimai ir verčia eiti tolyn, tų laimėjimų poreikis – išmokti žongliruoti daugiau kamuoliukų ar žiedų, išmokti salto ar naują triuką ant palų, juk tai be galo smagu suvokti ir patirti, kad tu gali daryt tokius neįprastus dalykus.
„Laimės fabriko dirbtuvėse“ patirtimi dalinosi ir cirko artistas–pedagogas iš Nyderlandų Marco Bonisimo. Kokią mokymo metodiką taiko užsienio cirko atstovai?
Pastaraisiais metais vis plačiau sklinda vakarietiški užsiėmimų vedimo būdai. Man pačiai teko stažuotis skirtingų cirko pedagogų mokymuose Suomijoje, Latvijoje, Lietuvoje – metodika, kaip ir visos pedagogikos, orientuota labiau į asmenybę, į santykį su supančia aplinka, daiktais, pažymima jų įvairovė. Dažnai, kai kur visiškam prioritete ne rezultato siekimas, bet procesas – ką reiškia daryti vieną ar kitą dalyką.
Iš vakarų atėjo daugiau žaidimų, t.y. mokymo procesas yra persmelktas žaidybiniais elementais. Žaisdami mokosi žongliruot, akrobatikos, gimnastikos, oro žanrų, ekvilibristikos triukų. Nuo elementarių iki sudėtingiausių. Aišku, kalbu apie jauniausių auklėtinių užsiėmimus. Vyresniems žaidimų mažiau arba jie pripildyti gana sudėtingom užduotim.
Labai daug bendravimo su auklėtiniais, skatinamas kalbėjimas ir veiklos vertinimas, kaip tu jauties darydamas vieną ar kitą triuką. Mokymų forma tai itin naudinga, kadangi gaunasi pakankamai ryškus kontrastas su įprastais užsiėmimais ir leidžia išryškinti naudingus momentus bei eliminuoti kenksmingus, taip gerinant tiek užsiėmimų terpę, tiek stiprinant norimą teigiamą efektą.
Svarbiausias ir esminis akcentas – emocinis saugumas, savęs atradimas, gebėjimas reikšti savo kūrybinį potencialą. O būdai – visiška laisvė pasirinkti tinkamą kiekvienam vaikui.
Be abejo, pedagogas šioje metodikoje nelieka nebyliu stebėtoju, jis aktyviai dalyvauja ir šioje vietoje atsiranda didesnė atsakomybė – laiku pastebėti, kada ir kokio postūmio auklėtiniui reikia.
Man atrodo, mūsų vaikams yra kiek sudėtingiau perprasti šios metodikos esmę. Galbūt tai pasikeis, kai tokių žaidybinių metodikų ir laisvumo bendravime daugiau atsiras ugdymo įstaigose.
Antrasis mokymo etapas turėjo tęstis Kaune, tačiau iškeliavo po Lietuvą, tad galima spėti, kad projektas susilaukė gausaus susidomėjimo. Kaip manote, kiek apytiksliai vaikų dalyvavo dirbtuvėse?
Taip, sumanymas buvo toks, kad antrojo projekto etapo metu kviesime vieną dieną į savaitę vaikus, paauglius ir jų šeimas į laisvas “Laimės fabriko dirbtuves” Kameriniame cirke Kaune. Tačiau sykį pabandžius organizuoti dirbtuves išvykoje cirko edukacijos metu, pamaniau, kad taip mes pasieksime ženkliai daugiau vaikų ir jų tėvelių, tiesiog visų norinčių, kas tuo metu bus renginyje, kur ir mes dalyvausim su cirko edukaciją.
Tiesą sakant neskaičiavom vaikų kiekio, bet drąsiai galima skaičiuot šimtais.
Ką jūs pati išsinešėte iš šios „Laimės fabriko dirbtuvių“ patirties?
Marco veiklas stebiu jau keletą metų. Mačiau jo darbą cirko studijose kitose šalyse, jo spektaklius cirke, teatro scenoje, gatvės performansus – daugybė įvairios veiklos, kur visad pilna laimingų vaikų ir suaugusių. Dar prieš pandemiją gimė idėją pasikviesti Marco į Lietuvą mokymams – vaikų ir jaunimo, ir profesionalių cirko pedagogų – dalintis jo patirtimi su visais kas tik norės.
Šiemet mūsų projektas, pagaliau gavus palaiminimą iš Lietuvos kultūros tarybos, buvo įgyvendintas. Įkvėpimas naujiems sumanymams, vaikų kūrybinis šuolis – kitas pedagogas, mylintis savo veiklą ir ta meile užkrečiantis visus aplinkui, yra tikra dovana.
Marco dar būdamas Nyderlanduose paprašė įtraukti jį į Baltijos cirko tuomet rengtus nemokamus pasirodymus Ukrainos vaikams. Šis jo gestas mane itin sujaudino ir daug pasakė apie jo žmogišką poziciją.
Dalyvavote ir „Kultūros naktyje“ Vilniuje, ir vaikų dienos centrų suvažiavime Klaipėdoje bei dar daugybėje smulkesnių renginių visoje Lietuvoje. Ar pritartumėte, kad cirko menas Lietuvoje išgyvena savotišką renesansą?
Šis klausimas yra labai jautrus. Cirko menas Lietuvoje yra griežtai suskirstytas.
Taip vadinamo šiuolaikinio cirko projektai ir sumanymai yra dosniai remiami ir skatinami institucijų bei fondų. O mes, pavyzdžiui, neprisiprašėm net registracijos formos į Kaune vyksiančią Kultūros mugę.
Nemalonu kalbėti apie tendenciją, kai veikla dirbtinai stigmatizuojama, tačiau diskriminacija šioje srityje yra labai ryški.
Mūsų cirke yra didžiulis kūrybinis pakilimas, tačiau finansiškai mes palikti išgyventi. Reikia įrangos, galimybės kviestis pedagogus – labai tikiu, kad šis skirstymas į „meną“ ir „nemeną“ pagaliau išnyks Lietuvoje ir projekto vertinimui nebebus svarbiausias žodis „šiuolaikinis“.
Žiūrovams ir renginių lankytojams tai tikrai puikus laikas.
Nors dirbtuvės baigėsi, tačiau mažieji vis dar turės galimybę imtis cirko meno rudenį startuosiančiame cirko studijos sezone. Kuo naujasis sezonas bus ypatingas?
Išties, šių metų projektas “Laimės fabriko dirbtuvės” baigiasi su paskutine vasaros diena. Tačiau visus norinčius mokyklinio amžiaus vaikus Baltijos cirko studija „Kauno cirko meno akademija“ kviečia į užsiėmimus, kur galima bus išmokti visų cirko žanrų triukų, gabiausi auklėtiniai galės dalyvauti renginiuose ir pasirodymuose. Kursime pamėgtų žanrų pasirodymus, lavinsime viską, ko reikia cirko artistui. Smagiausia, kad užsiėmimai vyksta cirko arenoje, vaikai iškart pratinasi prie pasirodymų aplinkos.
Užsiėmimų metu prisiminsime viską, ko išmokome iš Marco dirbtuvių metu ir leisime vaikams išgyventi tą pažinimo džiaugsmą.
Mūsų užsiėmimai vyksta Kameriniame cirke, Drobės g. 31. Jei atsirastų susidomėjusių šio straipsnio skaitytojų tarpe – mielai kviečiu kreiptis pasiteirauti plačiau arba registruotis. Naujų narių priėmimas vyks jau ateinantį antradienį – rugsėjo 6 dieną 18 val.
Kas gali pradėti savo pažintį su cirko pasauliu „Kauno cirko meno akademijoje“?
Į studiją kviečiame ir priimame visus norinčius. Vėliau vaikam pagal gebėjimus, norus yra skirstomos užduotys. Dirbame labai atsižvelgdami į individualius vaikų poreikius ir gabumus. Pagrindinė – gausiausia grupė paprastai yra nuo 8–9 metų iki 12–14 m.
Kita grupė yra cirko mokinių, tai pažengę auklėtiniai, kurie Cirko studiją lanko keletą metų. Šios grupės užsiėmimai vyksta atskirai, dažnai dirbame individualiai, kurdami naujus pasirodymus ir spektaklius, ruošiamės konkursams ir pan.
Šiemet renginių ir iniciatyvų iš tiesų gausu, o kas cirko studijos laukia per ateinančius metus?
Šiuo metu ruošiame Kalėdinį spektaklį, kviesime į jį žiūrovus moksleivių žiemos atostogų metu. Čia bus gausu įvairių cirko žanrų pasirodymų. Cirko spektaklis bus skirtas visai šeimai ir pamatyti jį bus galima Kamerinio cirko arenoje.
Taip pat keli auklėtiniai intensyviai ruošiasi kolegų organizuojamam cirko festivaliui „Cirko žiburiai.“ Labai džiugu, kad organizatoriai sutiko leisti dalyvauti ir mūsų ypatingiems žonglieriams Vytautui ir Aurimui. Šie vyrukai šiemet jau sudalyvavo „Cirkuliacijos“ metu vykusioje konferencijoje.
Laukia edukacijos, mūsų jaunimas noriai dalyvauja veikloje, nuoširdžiai įsitraukia į pasirodymus, kai vykstame į įvairias globos įstaigas. Labai džiaugiuos, kad šis jaunimas yra toks ir cirkas yra tarsi įrankis, leidžiantis jiems reikštis visuomeninėje veikloje.
Ne tik užaugote cirke, bet ir pati auginate naująją Lietuvos cirko artistų kartą, dalyvaujate renginiuose. Kaip per tiek laiko šioje sferoje nuo jos nenutolote?
Turbūt atsakymas yra akivaizdus. Man svarbu tai, kuo gyveno mano seneliai, kita mano giminė – atidavę cirkui viską, ką tik gali turėti žmogus – laiką, sveikatą, energiją. Manęs studijų metais dažnai klausdavo, kodėl aš vis dar cirke. Buvo keista girdėt šį klausimą, bet jis privertė susimąstyt ir išmąsčiau aš būtent tokį atsakymą. Visų pirma, tai atsakymas man pačiai. O kitiems tik tuo atveju, jei išgali suprasti šias vertybes.
Šiuo metu mano veiklos labai išsiplėtė. Bet jų pagrindas ir esmė vis tiek yra cirkas – tai pedagoginė veikla, edukacinė veikla moksleiviams tiek Baltijos cirko muziejuje, tiek Kameriniame cirke, istoriniai projektai – anksčiau istorija buvo tiesiog mano šeimos prisiminimai. Ne taip seniai suvokiau, kad tie prisiminimai yra mūsų bendros istorijos dalis. Turime sukaupę didžiulį nuotraukų ir dokumentų archyvą. Jau buvo teiktas pirmas didelis projektas „Lietuvos cirko istorijos almanachas.“ Jis vis dar pasipildo, kadangi medžiagos yra labai daug ir apdoroti ją tenka labai nuodugniai.
Be jokios abejonės, niekas nebūtų įmanoma be mano tėvų – Petro ir Olgos Variakojų. Tik dėka to, kad dirbame susitelkę, gebame išgyventi, dar ir kurti tokiom sąlygom. Manęs klausia, kaip jus išgyvenat. Aš negaliu atsakyti, nes tai yra stebuklas.
Kaip per ilgus bendro su „Baltijos cirku“ gyvavimo metus pasikeitė Jūsų cirko meno bei paskirties suvokimas ir į ką jis išaugo dabar?
Labai gražus klausimas, įdomus ir egzistencinis net galima sakyti. Mano suvokimas nepasikeitė, tiesiog aš išmokau sau išreikšti žodžiais ir mintimis, kas anksčiau buvo manyje nuo mažumės įdėta. Ką kiti, į cirką atėję vyresniam amžiuje, gali pasakyti žodžiais apie šio meno poveikį žmogui, visuomenei, sociumui aš visada tiesiog žinojau, nes mačiau tai nuo gimimo ir jaučiau ir tik po daug daug metų išmokau tai pasakyti.
Cirkas yra galinga jėga, tai yra tyras džiaugsmas – artisto, kuris atiduoda save žiūrovui ir arenai, ir tyras džiaugsmas žiūrovo, tą artistą stebinčio bei apdovanojančio savo dėmesiu ir aplodismentais.
Cirkas yra bendruomenė. Esam klasikinio cirko atstovai, nors ir prisitaikome prie šiuolaikiškų tendencijų, vis dėl to mūsų filosofija yra šimtmečių senumo, išgryninta ir to negalima nurašyti. Žmonės myli šį meną, leiskite vaikams džiaugtis, atraskite Kamerinį cirką – čia yra daugybė veiklų šeimoms ir įvairaus amžiaus žmonėms.
Tikiu, kad ir toliau pavyks sėkmingai vykdyti Lietuvos kultūros tarybos palaikomus projektus, taip įgalinant žmonėms naudingos veiklos tęstinumą.
2022 08 31
Partnerio turinys
