Prancūzų kinas, ko gero, yra atskira filmų kategorija. Jos gerbėjų armija visame pasaulyje milžiniška. Netrūksta tokio kino gerbėjų ir mūsų šalyje. Kai kam du stebuklingi žodžiai „prancūzų filmas“ jau a priori yra geros kokybės simbolis.
2005–2023 metais net turėjome frankofoniškų filmų festivalį „Žiemos ekranai“, kuris įprastai sausio pabaigoje pradėdavo vėliau vykstančių kino festivalių paradą. Nuo pernai šis Prancūzų Instituto Lietuvoje (Institut Français de Lituanie) organizuojamas renginys pakeitė pavadinimą, tapo „Rudens ekranais“ ir papildė gausias „Scanoramos“ programas.
Primename 10 iškilių ir dėmesio vertų prancūziškų kino juostų.
10. „MANO KARALIUS“ (Mon roi, 2015)
Kol kas naujausias šio filmo režisierės Maïwenn Le Besco darbas „Žana Diu Bari. Karaliaus favoritė“ (2023 m.) mūsų šalyje susilaukė precedento neturinčios reakcijos. Nors šis filmas, kuriame vaidina Johnny Deppas, užpernai atidarė Kanų kino festivalį, kai kurie Lietuvos kino centrų vadovai rodyti jį atsisakė. Mat paaiškėjo, kad anot Vilniaus kino teatro „Pasaka“ vadovų, vienas šios prancūzų kostiuminės istorinės dramos prodiuserių Rusijos oligarchas „Konstantinas Elkinas toliau dirba ir kuria Ukrainą užpuolusioje šalyje, o tai mums nepriimtina“.
Bet tiesos vardan reikia pridurti, kad ne visi kino centrų vadovai buvo tokie principingi, ir žiūrovai visgi turėjo galimybių šį filmą pamatyti. Demokratija gi…
O štai ankstesnis režisierės Maïwenn Le Besco darbas „Mano karalius“, nepaisant pavadinimo, neturi nieko bendra nei su Versalio rūmų intrigomis, nei su prancūzų monarchais. Tai tradicinės melodramos principus išpažįstantis šio žanro filmas apie meilę, emocijas, pavydą, išdavystes, išsiskyrimus, laimės troškimą ir kitus panašių reginių problematiką primenantis kūrinys.
Nuo gyvenimo pavargusi mergina Toni (už jos vaidmenį Emmanuelle Bercot buvo apdovanota Kanuose) atvyksta į slidinėjimo kurortą vaizdinguose kalnuose ir netrukus patiria rimtą traumą. Turėdama daug laisvo laiko ligoninės palatoje mergina perkrato savo svarbiausius gyvenimo įvykius ir bando suvokti, kurie jų atvedė ją prie tokios situacijos.
Tada ir paaiškėja, kad gerą dešimtmetį Toni (iš tikrųjų jos vardas Marija Antuanetė, bet su senų laikų karaliaus žmona ji neturi nieko bendra) draugavo su Džordžijum (akt. Vincentas Casselis), su kuriuo susipažino dirbdama bare. Ramiais santykiais jų romano pavadinti negalima. Dviejų impulsyvių asmenybių bendravimą nuolat sprogdino aistros pliūpsniai ir negatyvių emocijų žaibai.
Žiūrint filmą nesunku suprasti, kad jį sukūrė moteris. Ir tai gerai, nes pernelyg dažnai kritikai (ypač emancipuotos kritikės) priekaištauja melodramų kūrėjams dėl dominuojančio „vyriško žvilgsnio“ (male gaze).
Alternatyva yra gerai bet kokioje gyvenimo situacijoje. Kinas – ne išimtis. Turime puikią progą pažvelgti į daug kartų filmuose matytų porelės (o kai kada ir meilės trikampio) santykius „iš kitos pusės“. (Gediminas Jankauskas)
9. „FANFAROS“ (En fanfare, 2024)
Šis prancūzų režisieriaus Emmanuelio Courcolio filmas tapo neseniai vykusio festivalio „Kino pavasaris“ puošmena. Festivalio direktorius kataloge jį apibudino taip: „Prancūziškos komedijos kasmet karaliauja festivalio žiūrovų topuose, tad labai džiaugiuosi, kad ir šiemet turime lengvą, šviesią, bet tuo pačiu ir prasmingą komediją. Jums puikiai pažįstamo režisieriaus Emmanuel’io Courcol’io paskutinis filmas „Triumfas“ tapo festivalio bestseleriu, tad net neabejoju, kad ir šis taps širdžių čempionu“.
Panašu, kad festivalio direktoriaus įžvalga tapo realybe. O ar galėjo būti kitaip, jeigu, kaip dažnai sakoma, „viename flakone“ žiūrovams buvo pateiktas ir linksmas, ir jaudinantis, ir susimąstyti verčiantis kūrinys, gimtoje Prancūzijoje susilaukęs net septynių Cezario nominacijų.
Pagrindinis filmo herojus tarptautinį pripažinimą pelnęs dirigentas Tibo Desormė (jį suvaidino akademinio teatro Comédie-Française aktorius Benjaminas Lavernhe‘as) gastroliuoja po platųjį pasaulį.
Kartą tiesiog repetuojant Beethoveno „Egmontą“ vyras praranda sąmonę. Ir visai ne dėl stebuklingos meno galios.
Netikėtai išgirdęs nemalonią kraujo vėžio diagnozę ir ieškodamas kaulų čiulpų donoro, jis kartą sužino, kad buvo įvaikintas ir turi jaunesnį brolį Džimį (akt. Pierre‘ą Lottiną matėme pernai „Scanoramos“ filme „Antrasis veiksmas“). Šis dirba šachtininkų mieste Valinkure mokyklos valgykloje ir groja trombonu nedideliame pučiamųjų orkestre. Atrodo, kad juos skiria viskas, išskyrus meilę muzikai.
Anksčiau esame matę nemažai melodramų apie anksti išskirtus vaikus. Ypač daug tokių siužetų yra indų ar meksikiečių melodramose ir serialuose, netrūksta jų ir šiais laikais: vienas ryškesnių – Pedro Almodóvaro „Paralelinės mamos“ (2021 m.).
Bet Emmanuelis Courcolis nori eiti kitu keliu. Jis nesistengia spausti ašarų, nors kai kurios filmo situacijos tam duoda pakankamai geros medžiagos tokiems emocijų pliūpsniams. Filmo autoriai stengiasi nepakliūti ir į panašiems siužetams būdingų stereotipinių klišių pinkles, bet jos taip pat kai kada tiesiog neišvengiamos.
Atmosferą lemiamais momentais formuoja ir jausmus pabrėžia filme dažnai skambanti muzika. Jos tikrai daug, bet čia turime tą atvejį, kai muzika yra ne fonas, o ne mažiau už kitas svarbi išraiškos priemonė. Čia ir klasikų melodijos – Mozarto, Debussy, Mendelssohno, ir provincijos muzikantų atliekami populiarūs Aznavouro, Dalidos bei Michelio Sardou hitai arba rimtos Mileso Daviso ar Benny Goodmano džiazo kompozicijos.
Ką čia bepridursi… Puiki prancūziška kokybė – ir tuo viskas pasakyta! (G.J.)
8. „DŽEMA BOVERI“ (Gemma Bovery, 2014)
Moterų kino režisierių pasauliniame kine nedaug. Dar mažiau tokių, kurioms pavyko žiaurioje konkurencijoje su vyrais apginti savitą požiūrį į pasaulį ir moters vaidmenį jame.
Viena tokių kino režisierių yra prancūzė Anne Fontaine. Nors jos darbus sunku sisteminti, dažniausiai jie vadinami psichologinėmis dramomis. Pati A. Fontaine vienam britų laikraščiui taip aiškino savo meninę poziciją: „Aš stengiuosi didžiausią dėmesį skirti mano personažų nematomoms charakterių pusėms ir vadovaujuosi Siegmundo Freudo nuostata ieškoti žmonėse to, apie ką jie patys nenutuokia“.
Ir beveik visada jos filmų herojai pakliūva į komplikuotas rafinuotų seksualinių pagundų pinkles. Ne išimtis ir „Džema Boveri“. Šio filmo pavadinimas įtartinai panašus į prancūzų literatūros klasiko Gustave‘o Flaubert‘o romaną „Ponia Bovari“, kurio pagrindinės herojės vardas yra Ema. Su chrestomatine knyga filmas susijęs netiesiogiai. Mat jis sukurtas pagal britų animatorės Posy Simmonds „romaną su paveikslėliais“, kurį savo ruožtu įkvėpė G. Flaubert‘as. Stebėtis tuo nereikėtų. Mums dar neįprasta įsivaizduoti rimtos literatūros kūrinį, išleistą komikso pavidalu. O prancūzams tai – jokia naujiena; jie net Marcelį Proustą populiarina „romano su paveikslėliais“ pavidalu.
„Džemos Boveri“ istorija užsimezga mažame miestelyje Normandijoje. Čia ramiai gyvena buvęs rašytojas Martenas Žuberas (akt. Fabrice’as Luchini), prieš septynerius metus su žmona ir sūnumi atvykęs perimti tėvo kepyklos. Iš jaunystėje puoselėtų ambicijų garbingo amžiaus vyras išsaugojo tik optimistinį požiūrį į gyvenimą, lakią vaizduotę ir neblėstančią meilę klasikinei literatūrai. Martenas jau senokai nesidairė į svetimas moteris, bet viskas ėmė keistis, kai kaimyninėje fermoje apsistoja iš Didžiosios Britanijos atvykusi sutuoktinių pora Džema ir Čarlzas Boveri (aktoriai Gemma Arterton ir Jasonas Flemyngas). Akivaizdu, kad naujieji kaimynai neskaitė G. Flaubert‘o romano, bet jie, patys to nežinodami, atkartoja knygos herojų kelią.
Filmą galima žiūrėti ir neskaičius chrestomatinio šedevro. Bet žinantiems G. Flaubert‘o romano subtilybes, malonumas bus didesnis. Tada bus suprantamesni ir autorių intencija, ir parodijos elementai, ir specifinis humoras, kylantis iš moderniai interpretuojamos literatūros. Ir, žinoma, prancūziškas lyrinių komedijų šarmas. (G.J.)
7. „TAS NAUJAS PASAULIS / KRYŽIAUS ŽYGIS“ (La croisade, 2021)
Originalus šio filmo pavadinimas „La croisade“ – „Kryžiaus žygis“, kurį režisavo dabar dažnai filmuojamas prancūzų aktorius Louis Garrelis, suvaidinęs ir pagrindinį vaidmenį (beje, greta savo žavios žmonelės dainininkės Laetitia Casta).
Reikėtų paminėti ir neseniai mirusį scenaristą Jeaną-Claude‘ą Carrière‘ą, išgarsėjusį scenarijais daugeliui garsių pasaulio kinio režisierių, ypač Luisui Buñueliui. „Kryžiaus žygis“ yra paskutinis šio veterano darbas.
Dažnai filmas apibrėžiamas labai lakoniškai – kaip ekologinė fantazija tėvams ir vaikams.
L. Garrelis rodo pasaulį vaikų akimis. Ir tai, reikia pripažinti, gana liūdnas vaizdas. Suaugusieji užsiėmę savo reikalais, darbais, santykiais, daiktais. Už viso to vizualinio gyvenimo triukšmo jiems sunku pastebėti, kad kažkas vyksta ne taip.
Galima sakyti, kad filmo autoriai idealizuoja vaikus, rodo juos kaip didvyrius. Bet tai vis tiek vaikai. Jie mokosi gyventi, draugauti, įsimylėti, atrasti pasaulį. O gelbėti pasaulį turėtų tėvai. Tik ar jie visada tai supranta ir gali pasiryžti panašiai misijai?
Viskas prasideda nuo to, kad bohemiškas žurnalistas Abelis (jį vaidina pats L. Garrelis) ir Mariana (Laetitia Casta) pradeda įtarti, kad jųdviejų trylikametis sūnus Žozefas (Josephas Engelis) slapta išparduoda namuose sukauptus vertingiausius daiktus – brangų paspirtuką, mamos madingus dizainerių drabužius ir papuošalus, kolekcinius laikrodžius, vertingas knygas iš senelio kolekcijos, brangius vynus iš rūsio…
Netrukus paaiškėja, kad tokių vaikų, kaip Žozefas, visame pasaulyje yra šimtai. Vaikai susivienijo, kad įgyvendintų paslaptingą projektą. Tiksliau, kad išgelbėtų planetą nuo ekologinės katastrofos ir sukurtų jūrą Sacharoje.
Filmų apie komplikuotus tėvų bei vaikų santykius matėme ir anksčiau. Bet neprisimenu, kad ši amžina kaip pasaulis tema būtų taip elegantiškai (labiau tinkamo taiklaus žodžio nerandu – G.J.) susieta su dabar vis labiau aktualėjančiomis ekologinėmis problemomis.
Reikia pagirti autorius ir už tai, kad jie vengia plokščios didaktikos (a la Greta Thunberg) ir už subtilų humorą, šmaikščius dialogus (dar sykį bravo Jeanui-Claude‘ui Carrière‘ui!).
Originalus filmo pavadinimas „Kryžiaus žygis“, žinoma, yra istorinė nuoroda į 1212-aisiais metais vykusį vaikų kryžiaus žygį į Jeruzalę ginti Viešpaties karstą. Po aštuonių šimtmečių vaikai pasiryžę vykti į Afriką gelbėti pasaulį nuo dar vieno didelio pavojaus.
Tikriausiai, ne atsitiktinai abejuose siužetuose dominuoja vaikai.
Juk pasakyta: „Būkite kaip vaikai, nes jų yra Dangaus karalystė“. (G.J.)
6. „Gurmaniška aistra“ (POT AU FEU, 2023)
Vietnamiečių režisieriaus Anh Hung Tran naujausio filmo „Gurmaniška aistra“ angliškas pavadinimas lietuviškai pažodžiui skamba „dalykų skonis“, o prancūzų kalba, kuria ir buvo nufilmuota ši kino juosta, jis vadinasi „Dudano Bufano aistra“. Galime padaryti daug išvadų iš turimos lingvistinės informacijos. Visų pirma, tai filmas apie vyrą gurmaną, kuris jaučia aistrą ne tik maistui. Bet… maistas vaidina labai svarbų vaidmenį.
Taigi mes, lietuviai, žiūrėdami filmą susitelkėme į aistrą maistui. Anglai į reikalą pažiūrėjo abstrakčiau ir pabandė apibendrinti pagrindinę mintį, kad filme svarbiausias tikrai ne jis. O patys prancūzai suasmenino aistrą ir priskyrė ją pagrindiniam veikėjui Dudanui Bufanui (Benoit Magimel). Aš vis dėlto laikau save prie lietuvių, nes, kaip sako liaudies išmintis, gera žiūrėti į degančią ugnį, tekantį vandenį ir dirbandtį žmogų. Ugnis degė, vanduo tekėjo ir žmogus dirbo. Kitaip tariant, vyko maisto gaminimas, kuris visiškai pakeri, sužavi, užburia ir įkvepia patiems nieko nelaukus lėkti namo ir virti sriubas, maišyti padažus, troškinti mėsą, žuvį, daržoves, uosti kvapus, liesti tekstūras, grožėtis besikeičiančiomis spalvomis ir džiaugtis tuo poveikiu, kurį mūsų pagaminti patiekalai daro kitiems.
Ne veltui miniu šias detales, nes jos ir filme laukia ant kiekvieno kampo. Sakydama ant kiekvieno kampo visiškai neturiu omeny jų pertekliaus. Viduje kildavo nepasitenkinimas, kai prasidėdavo diskusijos apie maisto gaminimą, politiką, draugų susibūrimus, netgi meilės šnekos, kurios paprastai būna tokios malonios ausiai, nebedomino, nes norėjosi dar daugiau maisto vaizdų. Dudanas Bufanas – žymus virtuvės šefas Prancūzijoje, o jam padeda jo ištikima virėja ir sugyventinė Eugenija (Juliette Binoche). Jiedu jau dvidešimt metų gyvena ir dirba drauge, bet Eugenija atkakliai atsisako tekėti už Dudano. Vyras moteriai dega ne ką mažesne aistra nei maistui, o pačiai moteriai, akivaizdu, nėra atgrasus jo asistavimas, bet tarp jųdviejų nusistovėję nesantuokiniai santykiai.
Nors savo širdžių pora nesujungė bažnyčioje, vienas kitam jaučia begalinį švelnumą. Veiksmas vyksta XIX ar XX amžiaus pradžioj Prancūzijos kaime, taigi laikas sulėtėjęs ir kai čia kalbame apie maisto gaminimą ar meilę, į galvą pirmiausiai ateina tikrai ne Gordono Ramzio pragariška virtuvė ar tinderis, o lėtumas, švelnumas, atidumas, žavesys, susikaupimas, malonumas, netgi palaima. Dudanas ir Eugenija maistą gamina taip, kaip myli vienas kitą.
Atrodo, veiksmo užuomazga prasideda tada, kai pas Dudaną atvyksta užjūrio princas, prašydamas pasidalinti savo virtuvės paslaptimis, tačiau iš tikrųjų įvykiai užsimezga tą kartą, kai Eugenija smarkiai subloguoja ir Dudanas suvokia, kad per daug dėmesio skiria ponams, o per mažai – savo mylimai moteriai. Ir tada jis pats, savo rankomis, imasi kurti meną Eugenijai – vieną po kito meistriškai lieja kulinarinius paveikslus, prisisunkusius tirštų skonių, sodrių kvapų ir, žinoma, gurmaniškos aistros. Šitas maisto gaminimas neapsieina be meilės ir šita meilė neapsieina be maisto gaminimo.
Galbūt visą kino juostą vienijanti tema – laikinumas. Nes šedevrai, kuriuos sukuria Dudanas ir Eugenija, gyvuoja tik valandą ar dar mažiau – niekas nekrauna į spinteles konservų, niekas nekaupia atsargų. Gamina tik vienam kartui, mažas porcijas kiekvienam valgančiajam. Visas tas proceso grožis, kaip ir pats rezultatas – laikini ir efemeriški lyg drugelio sparnų plazdėjimas. Kita vertus, tai amžinas vyksmas. Kiekvieną dieną gaminami vis kiti patiekalai, ir diena juk nauja, tačiau tai vyksta nuo amžių amžinųjų, mūsų protėviai ir tų protėvių protėviai gamindavo maistą, jį skanaudavo. Vieni medžiodavo ir eidavo į mišką rankioti uogų ir grybų, kad išgyventų, tačiau atsirasdavo ir tokių, kurie kąsnį leisdavo gomuriu primerkdami akis. Maisto alegorija iliustruoja ir Eugenijos ir Dudano meilę, kuri truks amžinai, tačiau kaip žmonės jie yra laikini ir mirtingi.
Žinoma, šis filmas yra apie dviejų žmonių meilę, tačiau visų pirma apie laikinumo grožį, apie lėtumą, efemerišką pasaulio prigimtį, spalvų tekstūrą ir apie maistą ir tą žavesį, kurį jis skleidžia, kai yra gaminamas ne tiek aistringai, kiek su kantria meile, o valgomas ne tiek su malonumu, kiek su sakraline pagarba, kad tai, kas dabar liečia liežuvį, tuoj pateks į skrandį, o tada į kraują, – tai gyvybės ratas, tai gyvenimo esmė, kuri nesudaro mūsų egzistencijos prasmės, tačiau neabejotinai yra verta mūsų pagarbos kaip šventas ritualas. (Dora Žibaitė)
9. „Liepsnojančios moters portretas“ (Portrait Of A Lady On Fire, 2019)
Céline‘os Sciamma filme „Liepsnojančios moters portretas“, surinkusiame įspūdingą tarptautinių apdovanojimų puokštę, įskaitant ir Kanų kino festivalio prizą už geriausią scenarijų.
Filme atgyja nuostabūs nuošalios salos Bretanėje peizažai, o jų fone plėtojasi kostiuminė XVIII a. vidurio istorija. 1770 metais jauna tapytoja Marijana (akt. Noémie Merlant) pasamdoma nutapyti neseniai iš vienuolyno išėjusios Eloisos (akt. Adele Haenel) portretą. Eloisa dar nežino, kad yra būsimoji nuotaka ir kad jos motina slapta jau planuoja jos vestuves, todėl Marijanai jai patikėtą užduotį tenka vykdyti slapta, dieną atidžiai merginą stebint, o naktimis, kai Eloisa miega, tapant būsimos jaunamartės portretą.
Galiausiai menininkė ir jos modelis pamilsta viena kitą. Padvelkia antikiniais motyvais, juolab kad ir režisierė tokių paralelių nesikrato: atvirkščiai, jas pabrėžia ir tada, kai trys moterys (dailininkė, jos mūza ir tarnaitė) skaito Ovidijaus „Metamorfozes“ arba aptarinėja Orfėją plačioje jo charakterio interpretavimo skalėje – nuo įsimylėjusio poeto iki kvailio, nepaisiusio griežto perspėjimo, kuris ir pražudė jo Euridikę.
„Liepsnojančios moters portretas“ peržengia paaugliškų metamorfozių slenkstį. Abiems pagrindinėms herojėms – ir Marijanai, ir Eloisai išreikšti abipusius jausmus padeda meno pasaulio kalba. Panašiai, kaip tapytojas vos pastebimais potėpiais drobėje dėlioja kol kas tik jo vaizduotėje gimusios kompozicijos kontūrus, taip ir abi merginos tik joms suprantamą savotišką meilės kalbą dėlioja iš gestų, žvilgsnių, paprastų kasdienybės detalių, kurioms suteikiama ypatinga sakralinė prasmė.
Rezultatas – graži, impresionistinė jausmų drama, turinti kelis lygmenis. Kaip ir keli Marijanos nutapyti Eloisos portretai: vienas bus skirtas nieko nenutuokiančiam Eloisos jaunikiui, o kitų slaptąsias prasmes galės skaityti tik pati menininkė ir jos mūza. (G. J.)
4. „MAMYTĖ“ (Mommy, 2014)
Penktojo X. Dolano filmo „Mamytė“ siužetas ir problematika gražiai „rimuojasi“ su debiutiniu jauno režisieriaus filmu „Aš nužudžiau savo motiną“ (2009). Tai dar vienas pasakojimas apie sudėtingus motinos ir šešiolikmečio sūnaus santykius, kupinus abipusės neapykantos ir meilės, kurios abu vienas kitam nemoka parodyti.
Šį kartą motiną vaidina ta pati aktorė Anne Dorval, o sūnų pirmajame filme įkūnijusį patį režisierių pakeitė nepaprastai organiškas Antoine’as-Olivier Pilonas. Jis vaidina nemokantį susivaldyti hiperaktyvų penkiolikmetį Styvą, dėl to daug laiko praleidusį specialiosiose ugdymo įstaigose, kur amžinai sukeldavo begalę psichologinių problemų. Po kiekvieno incidento vaikino motina Diana bandydavo užglaistyti nesklandumus. Bet prieš trejus metus našle tapusiai moteriai kaskart vis sunkiau tai daryti.
Kai Dianai ima geranoriškai padėti kaimynė, pati sunkiai kovojanti su depresijos pasekmėmis, trumpam nušvinta viltis, kad galbūt reikalai ims gerėti. Bet tai tik trumpa iliuzija. X. Dolanas nesileidžia į jokius kompromisus, jis negailestingas ir aktoriams, ir žiūrovams, kurie seanso metu patiria tikrą kultūrinį šoką.
Per Skype’ą sveikinęs pirmuosius lietuvių žiūrovus “Kino pavasaryje” parodytos “Mamytės” seanse, režisierius filmo centre esantį motinos ir sūnaus ryšį apibūdino kaip „egzistencinę krizę tarp žmonių, kurie vienas kitą myli taip karštai, kad net negali gyventi kartu“.
Kaip auklėti daug problemų keliančius hiperaktyvius vaikus? Ši problema darosi vis aktualesnė. Ją sukeliančias priežastis vardyti lengviau, nei pasiūlyti tinkamą veiksmų metodiką. Režisierius mato tik vieną alternatyvą, kurią pateikia kaip labai artimos ateities perspektyvą, kai bus priimti įstatymai, leidžiantys tėvams atiduoti tokius vaikus į psichiatrijos ligonines. Kad tai ne išeitis – aišku nuo pirmųjų kadrų. O kas galėtų pasiūlyti geresnę?
Kai Kanų kino festivalyje „Mamytė“ buvo apdovanota specialiu žiuri prizu, iš jaudulio ašarojantį režisierių publika sveikino 13 minučių trunkančiomis ovacijomis. Kanų kino festivalio organizatoriai vėliau tikino, kad tai patys gražiausi ir ilgiausi plojimai per visą festivalio istoriją. Nežinia, ką tuo metu mąstė Xavier, bet toks didelis visuomenės palaikymas homoseksualumo neslepiančiam vaikinui buvo itin svarbus. Tai buvo ženklas, kad žmonės jį pagaliau priima tokį, koks jis yra. „Visada žinojau, kad esu kitoks… Kad esu homoseksualus, tiksliai žinojau sulaukęs dvylikos. Atskleidžiau tai savo pusseserei jau kitais metais...“ (G.J.)
3. „Pont Neuf meilužiai“ (The Lovers on the Bridge, 1991)
Leoso Caraxo filmas „Pont Neuf meilužiai“ atkeliauja su išblukusios šlovės debesimis. Jau 1992 m., kai įvyko jo premjera Kanuose, tai buvo vienas liūdniausiai pagarsėjusių kūrinių Prancūzijos istorijoje, kur vieni buvo apstulbinti jo didybės, o kiti – tiesiog apstulbinti. Pasak Caraxo, filmo išleidimas Amerikoje buvo atidėtas, nes platintojas kerštingai pakėlė filmo kainą. Tačiau jis išvydo dienos šviesą, tai filmas, kuris yra ir šlovingas, ir kvailas, keliantis beveik vienodą meilę ir susierzinimą.
Šią istoriją būtų galima papasakoti nebylioje melodramoje arba su puikiu Jeano Vigo filmu „Atalanta“ (1934), kuris buvo Caraxo įkvėpimo šaltinis. Caraxo filmas prasideda ant Pont Neuf, seniausio Paryžiaus tilto, kur vienas kitą atranda du klajokliai. Viena jų – Mišelė (akt. Juliette Binoche), apakusi menininkė. Kitas – Aleksas (akt. Denis Lavant), girtuoklis ir narkomanas, pragyvenantis iš „kvėpavimo ugnimi“ pasirodymų. Tiltas jau metus uždarytas remontui, aplink mėtosi cemento maišai ir grindinio trinkelės, ir jie vasarai jį paverčia savo namais. O jų šeimininkas, taip sakant, yra senas kraupus benamis Hansas (akt. Klausas-Michaelis Gruberis).
Kitose rankose šis trijų žmonių filmas galėjo būti gražus, tačiau Caraxo dėka tapo legendiniu. Įsimylėjėliai yra ir nerūpestingi, ir paslaptingi. Mišelė, nešiojanti tvarsčius ant vienos akies, ilgai neatskleidžia, kad apako. Aleksas ją myli ir vis dėlto mieliau skaito jos paštą ir įsilaužia į jos buvusius namus, nei tiesiai šviesiai paklausia apie ją. Hansas vis bando ją išprašyti iš tilto („Aleksui tinka, bet ne tokiai jaunai merginai kaip tu“), bet kai jis pagaliau pasidalina savo istorija, visiems trims atsiveria vartai.
Čia daug kas yra linksmai neapgalvota. Viskas gerai ir gražu būtų kitokio pobūdžio filme. Tačiau šio filmo scenos atsispiria nuo šiurpios realybės ir pereina prie žiaurios realybės. Visame Paryžiuje iškabinti dingusios Mišelės plakatai – visur, ant kiekvienos metro sienos ir statybvietės – ir Aleksas juos vis padega. Tada jis padega plakatus kabinusio vyro mikroautobusą, ir šis sudega gyvas. Šis melodramatiškas „meilės“ perteklius po kurio laiko veda prie romantiškos išvados, kuri, atrodo, nori mus priversti juoktis. Caraxas krauna vieną įvykį ant kito, kol tai tampa ne istorija, o absurdo pratybomis. Tai tikrai neeilinė meilės istorija ir apskritai neeilinis filmas. (G.J.)
2. „JI“ (Elle, 2016)
Dienos šviesos nutviekstame bute ant grindų guli prievartaujama moteris. Dejonės. Prievartautojas su juodomis pirštinėmis, ant veido – kaukė. Lytinį aktą abejingai stebi naminė katė. Pasiekęs kulminaciją prievartautojas atsistoja, paskubomis nusišluosto kraują, mat įsipjovė į ant žemės pabirusias šukes, ir išeina laukan. Moteris pakilusi ramiai šluoja šukes, guli karštoje vonioje. Paryžius. 2016-ieji. Ima kilti įtarimų, kad ji visai nebuvo išprievartauta – gal tai tiesiog porelės sado-mazo mėgėjų žaidimas, kur kiekvienas atlieka savo vaidmenį?
Mišelė. Ji – turtinga kompiuterinius žaidimus gaminančios įmonės bendrasavininkė, į IT sritį dirbti atėjusi iš literatūros pasaulio, todėl ir iš savo darbuotojų reikalaujanti įtikinančių, jausmingų virtualybės scenarijų. Stebint šios moters gyvenimą buvo įdomu sužinoti, kad kompiuteriniai žaidimai kuriami lyg filmai – kažkas parašo istoriją, kažkas kuria psichologinius fantastinių veikėjų portretus, kažkas užsiima technine įgyvendinimo puse, kol galiausiai visi komandos nariai audringai diskutuoja susirinkimų kambaryje. „Aš čia bosė“ – argumentus nukerta Mišelė. Jos daug kas nemėgsta. Griežta, valdinga, moteris be sentimentų. Kartais ima atrodyti, kad mėginama net patį žiūrovą užkrėsti neapykanta Mišelei. Jos elgesio motyvai keisti, nesuprantami, o ir ji pati, regis, nesistengia būti mylima, ypač kai be jokios priežasties įvažiuoja į savo bičiulio automobilį. Bet tuomet Mišelė konsultuojasi su gydytoju dėl galimo ŽIV užkrato, ir imi įtarti, kad moteris vis tik buvo išprievartauta. Tik kodėl ji tokia rami?
Filmas tuo ir nuostabus, kad iki pat pabaigos verčia abejoti, trikdo, griauna tradicinį išprievartautos aukos įvaizdį ir net patį kino filmo žanrų apibrėžtumą. Vieną akimirką rodosi, kad žiūriu įtempto siužeto trilerį, kai staigiai bet nejučia ir visai neparodijuojant filmas ima rodytis tartum gera prancūziška komedija. Apie savo išprievartavimą atsainiai prie vakarienės stalo bičiuliams pranešusi Mišelė tiesiog neturi laiko palūžti – jos laukia daugybė darbų ir naujų projektų. Veikėjų čia daug. Buvęs Mišelės vyras. Mišelės meilužis. Sūnus. Jos buvusio vyro meilužė. Jos sena motina begėdiškai besisamdanti jaunus žigolo.
Prabangių Paryžiaus butų ir restoranų fone nuolat vyksta pikantiški pokalbiai apie eilę, kurių metu nesunku užsimiršti, ir gal net imti pritariamam šypsotis. Bet tik iki to meto, kai Mišelė lieka viena, ir tą pačią minutę kiekvienas garsas, užuolaidos virptelėjimas ar tolimas žingsnių aidas sukausto raumenis stingdančia baime. Paradoksalu, tačiau žiūrovui čia lemta bijoti, daug labiau nei pačiai Mišelei, kuri kartais versdama abejoti savo kuriamo personažo įtikinamumu, bet tuo pačiu ir dar labiau įtvirtindama savo asmenybės unikalumą, drąsiai pati braunasi savo prievartautojo link. Provokuoja. Ir jokiu būdu nesutinka kreiptis į policiją.
Be nuolatos besikeitinėjančių skirtingų romantinės komedijos ir trilerio žanrinių epizodų filme egzistuoja ir trečia, ne ką mažiau svarbi siužetinė linija. Tai – Mišelės praeitis, apie kurią dabar, nenorint visiškai sugadinti žiūrėjimo malonumo, galiu pasakyti tik tiek, kad yra susijusi su serijiniu žudiku ir vaikystėje siaubingai traumuota mažamete. Gal jau nujaučiate? Ir nors ši dalis turbūt rodėsi mažiausiai išplėtota ir galbūt net pritrūkusi loginio nuoseklumo, bet būtent tai – toji baisioji praeitis yra Mišelės asmenybės pamatas ir bene visų jos elgesio motyvų paaiškinimas. Moteris, kuri nekenčia vyrų, bet jų nebijo. Moteris, tokia elegantiškai keista, kad pretenduoja tapti šių savybių ikona, pagal kurią kino kritikai vėliau matuos visas kitas būsimas blankias jos kopijas. (Vaiva Rykštaitė)
1. „Ypatingieji“ (Hors normes, 2019)
Kultūros pasaulis žino nemažai kūrybingų tandemų. Pastarąjį dešimtmetį pasaulio ekranuose žiūrovų simpatijas laimi prancūzų režisierių duetas Olivier Nakache’as ir Eric’as Toledano, matyt, žinantys stebuklingą populiaraus filmo gamybos receptą. Ko gera, šio sėkmingo filmo gamybos recepto pagrindą sudaro tai, ką amerikiečiai vadina „buddy movie“ (filmai apie bičiulius): beveik visų šio tandemo svarbiausių filmų siužetus tvirtai laiko stipriais draugystės saitais susietų vyriškių duetas. Taip buvo jau pirmoje komedijoje „Tiesiog draugai“ (Je préfère qu’on reste amis, 2005), kur pašlijusius asmeninius santykius su moterimis labai komiškai sprendė trisdešimtmetis drovus senbernis Klodas ir išsiskyręs dviejų mažų mergaičių tėvas Seržas (jį suvaidino Gérard’as Depardieu).
Tikru tarptautiniu hitu tapo Olivier Nakache‘o ir Éric‘o Toledano komedija „Neliečiamieji“ (Intouchables, 2011). Gimtojoje Prancūzijoje ši juosta tapo lankomumo rekordininke ir net nacionalinių apdovanojimų ceremonijoje pateikė daug ką nustebinusį siurprizą – „Cezarį“ už geriausią vyro vaidmenį gavo ne Jeanas Dujardinas už tobulą meistrystę filme „Artistas“ (tokio visai logiško sprendimo tikėjosi dauguma), bet iki šiol epizodiniuose vaidmenyse pasirodęs arabų aktorius Omaras Sy. Jis „Neliečiamuosiuose“ suvaidino ekscentrišką juodaodį imigrantą Drisą, kuris atlikęs bausmę kalėjime už smulkias vagystes įsidarbino paralyžiuoto milijonieriaus asmeniniu slaugytoju.
Patiko žiūrovams ir kitas Olivier Nakache‘o ir Éric‘o Toledano filmas „Samba“ (2014), kuriame Omaras Sy vėl suvaidino imigrantą, šį kartą senegalietį jau dešimt metų gyvenantį Prancūzijoje ir ieškantį darbo. Atsitiktiniai uždarbiai pagrindinės problemos neišsprendžia, nes pastovų darbą sunku gauti, kai neturi reikiamų dokumentų, o juos biurokratai neskuba išduoti, kol neturi pastovaus darbo. Tokiame užburtame rate sukasi šimtai tūkstančių imigrantų visame pasaulyje.
Olivier Nakache‘o ir Éric‘o Toledano filmo „Ypatingieji“ pagrindinė personažų porelė darbą rado. Ir ne bet kokį, o pagal tikrų tikriausią pašaukimą. Ypatingieji (prancūziškas originalus filmo pavadinimas „Hors normes“ dar tikslesnis, nes reiškia „Už normos ribų“) – tai du nebe pirmos jaunystės pedagogai Bruno Harošas (Vincentas Casselis) ir Malikas (Reda Katebas. Vienas ortodoksinių pažiūrų žydas, kitas prisistato kaip praktikuojantis musulmonas. Abu vyrukai darbuojasi auklėdami autizmo paveiktus paauglius.
Apie autistus esame matę nemažai jaudinančių filmų, kurie dažniausiai šios ligos paveiktus žmones vaizdavo kaip matematikos (Dustinas Hoffmanas „Lietaus žmoguje“) ar fizikos (kaip Russellas Crowe „Nuostabiajame prote“) genijus.
„Ypatingųjų“ autistai visai kitokie. Tai impulsyvūs, agresyvus, hiperaktyvūs jauni žmonės, kurių „nenormalų“ elgesį gerai paaiškina vienas filmo personažas: „Visi jie pernelyg ilgai gyveno izoliacijoje ir po tokio įkalinimo nebežino, kaip reikia elgtis būnant tarp žmonių“. Beveik visi Harošo ir Maliko auklėtiniai gimė „probleminėse“ šeimose ir anksčiau jau pabuvojo specialiose klinikose, kur jų liga buvo gydoma tradiciškai – pririšant prie lovos ir valią slopinančių vaistų injekcijomis. Harošas ir Malikas stengiasi, kad visi 40 jų pacientų jaustųsi kaip šeimoje – drauge pietautų, iškylautų, žaistų ir, svarbiausia, jaustų, kad yra reikalingi ir mylimi.
Tokia terapija Prancūzijoje pradėjo taikyti Stéphane‘as Benhamou, 1993 m. įsteigęs asociaciją „Teisiųjų tyla“ (Silence des Justes), kuri filme tapo „Teisiųjų balsu“. Asociacija pradėjo veikti nelaukdama visų privalomų tokiais atvejais administracinių leidimų. Už tai, žinoma, susilaukė begalinių patikrinimų ir baudų už netinkamą medicininius standartus neatitinkančią dokumentaciją. Filmo režisieriai su neslepiama antipatija vaizduoja nuolatinę „tikrintojų“ porelę. Užtai finalinis užrašas, kad 2017 m. asociacijai (išimties tvarka) visgi buvo suteikta standartus atitinkanti licencija, susilaukė šiltų palaikymo aplodismentų (bent jau tame seanse, kuriame mudu su Rasa dalyvavome).
Anksti prie Stéphane‘o Benhamou prisijungė jo kolega ir ištikimu pagalbininku tapęs Daoudas Tatou. Apie šiuos pasišventėlius Olivier Nakache‘as ir Éric‘as Toledano norėjo vaidybinį filmą sukurti dar prieš „Neliečiamuosius“, bet neturėjo tam lėšų.
ai visgi nušvito viltis rimtai imtis šio projekto, pagrindiniams vaidmenims pakviesti Vincentas Casselis ir Reda Katebas režisierių prašymu du mėnesius savanoriavo centre, kad priprastų prie pacientų ir, anot režisierių, „pasikeistų jų žvilgsnis akyse, dingtų nuostaba dėl netikėtų pacientų poelgių ar reakcijų“.
Po tokios akistatos su „Teisiųjų tylos“ pacientais abu aktoriai nedvejodami sutiko vaidinti. Vincento Casselio ir Redos Katebo nuoširdžią vaidybą ir tikrą humanistinį pasiaukojimą įvertino ne tik žiūrovai (dauguma žiūrovų po seanso braukė ašaras), bet ir medikai. Garsus Prancūzijos psichiatras Guillaume’as de la Chapelle’as tradicinėje kolonėlėje „Kas atsitiko, daktare?“ parašė, kad „Ypatingieji“ – tai „jautrus filmas, visų pirma orientuotas į asociacinį pasaulį ir šeimas, o ne į pačius autistus, o tai iškelia svarbius klausimus“. Kartu garbus daktaras pasidžiaugia, kad režisierių duetas „vis dėlto labiau nei ankstesniuose filmuose stengiasi surasti tinkamą toną ir primesti savo stilių“. (G.J.)
