Miesto pokalbiai: dailininkė ir fotografė Vilija Vitkutė

Paskelbė: Data: 2013-05-15 09:06

Spausdinti | Komentarai

Evalena Elk Karlsson. nuotr.

Vilijos Vitkutės darbai Lietuvoje mažai kam žinomi, tuo tarpu Švedijoje,  ji garsi vardine kultūros stipendija apdovanota vizualinių menų kūrėja.

Beviltiška menininke mokykloje vadinta mergaitė tapo iš meno pragyvenančia moterimi. Jos gyvenime tabu nėra. Taigi, miesto pokalbiuose jauna, talentinga lietuvė Vilija Vitkutė. Jos galvoje knibždėte knibžda idėjų.

Vilija, turbūt daugumai apie Jus Lietuvoje neteko daug girdėti, o Jūsų darbams apibūdinti tikriausiai neužtenka pasakyti fotografijos ar piešiniai ant kūno. Kaip Jūs aiškinate, kokį meną kuriate? Kokias istorijas pasakojate savo darbais?

– Taip, mano kūryboje įvairiausių stilių painiava. Vienu neapsiriboju. Tad užsiimu vizualiniais menais: tradicine vaizduojama daile, avangardu, menine fotografija, video menais ir taikomąja daile.  Mano darbai dažniausiai neturi eskizų. Nuolat improvizuoju, todėl mano kūriniuose gausu įvairių detalių, į kurias žiūrint galima pamatyti vis ką nors nauja. Mėgstu drąsiai ir nevaržomai eksperimentuoti vizijomis ir jausmais, kuriuos noriu pasiekti. Bandau papasakoti kuo daugiau istorijų – kas vyksta žemėje, nuo gyvybės atsiradimo iki išnykimo, taip pat apie keliones, meilę, laukinius žmones, drąsą, problemas, muziką ir t.t.

Didelės idėjos jaunos menininkės galvoje, kaip jos gimsta? Kaip gimsta pati fotografija? Juk tokiems darbams sukurti atrodo reikia ne tik daug laiko, fantazijos bet ir pinigų.

– Aš atsiduodu emocijoms, pamokančioms istorijoms, norui pajusti tai, ką jaučia kitas žmogus, gyvūnas. Atsiduodu mus supančios aplinkos emocijai, tad drąsiai atveriu širdį, akis, protą ir keliauju.  Po kelionės ir pažinimo tai tiesiog įamžinu. O pinigų gaunu pasitelkusi fantaziją ir idėjas, kurių pas mane apstu. Aš gyvenu iš kūrybos.

Kaip atrodytų idealaus pasaulio scena pastatyta iš Jūsų darbų?

– Mano pasaulis…Jame laikas kitoks, jaunystė ilgesnė, spalvingesnė, suaugęs žmogus – laisvesnis, drąsus, kuriantis, mylintis ir originalesnis. Senatvė daug džiugesnė, ne tokia vieniša,  skausmas, ne toks baisus. Tai vieni nuostabiausių metų prieš pasiruošimą dar ilgesnei kelionei. Čia būtų aukštos moralines vertybes. Nėra religijos, žmonės nebijo keistis. Ryšys tarp viso kas gyva – žmonių, gamtos ir aplinkos – pagarbus, supratingas. Tikros Meilės daug daugiau, o beprasmybes tiek mažai. Vertybės kitokios, viskas, kas svarbiausia yra šalia mūsų. Žmogus kovoja už tai, kad išmoktų pažinti pasaulio grožį, atrastų naujus dalykus, meilę, tikras gyvenimo vertybes ir harmoniją. Šią akimirką matau šią sceną.

© Vilija Vitkutė

Internetinėje paskyroje cituojate Maya Angelou, amerikiečių rašytojos, žodžius: ,,Aš išmokau, kad žmonės pamirš ką tu sakei, jie pamirš ką tu padarei, bet žmonės niekada nepamirš,  kaip tu juos privertei jaustis.’’ Ką norėtumėte, kad žmonės jaustų žiūrėdami į Jūsų darbus?

– Norėčiau, kad žiūrėdami į mano darbus žmonės nurimtų, gyventų šia akimirka ir tiesiog iš visos širdies mėgautųsi, tuo, ką mato. Kad pabandytų į tai įsijausti, išgirsti, užuosti ir pajustų įkvėpimą.

Ar tikite, kad meną kuriantys žmonės gali padėti išspręsti problemas ar formuoti žmonių vertybes?

– Taip. Tai vienas iš pagrindinių, sveikiausių būdų suformuoti tikras žmogaus vertybes ir mokyti išspręsti problemas. Būtų tikrai verta į tai investuoti laiką, dėmesį ir pinigus.

,,Kita rasė’’ yra vieno Jūsų fotografijų ciklo pavadinimas. Visų pirma kyla asociacijos su rasizmu, diskriminacija. Kokią pagrindinę temą gvildenate šiomis nuotraukomis? Kokius ,,kitos rasės’’ bruožus išskirtumėte?

– ,,Kita rasė/ rūšis’’  – tai ne rasizmas ir ne diskriminacija, tai projektas apie nemirtingą žmogaus sielos kalbą. Tai kelionė ir jos paslaptys, kurias bandžiau nuspėti ir iškelti į paviršių. Pavadinimus galvoti ir juos nupasakoti man sekasi gana sunkiai. Tad šia tema ši kartą šnekomis  neišsiplėsiu. Viską pasakoja mano darbai, kaip Jūs juos suprasite, toks ir bus atsakymas.

Ką mąnote apie kitoniškumą šiame modernumo, niveliavimosi amžiuje. Juk žodis kitoks verčia susimąstyti, ar nesi išmestas į paribio zoną. Ar Jums svarbu būti kitokiai?

– Mane daugiausiai supa kuriantys, suprantantys, mėgstantys kūrybą žmones, tad aš nesijaučiu išmesta į paribio zoną. Nesijaučiu per daug kitokia, tiesiog būnu savimi. Darau tai, kas man yra svarbu – kuriu. Kuriu kažką šviežio, naujo, įdomaus ir kitokio, kas įkvėptų gyventi ir kitokius ir ne kitokius žmones šiame modernumo amžiuje.

© Vilija Vitkutė

Koks yra Jūsų raktas prisijaukinant herojus, kuriuos fotografuojate? Juk šiuolaikiniame pasaulyje galima pamatyti daug nepasitikėjimo, naudos ieškojimo, individualizmo. Turėtų būti nelengva prakalbinti žmones, o  vėliau tapyti ant jų kūnų.

– Herojai suranda mane patys. Jiems patinka mano drąsa, beprotiškos idėjos, vietų parinkimas ir jie tiesiog nori būti to dalimi. Ir man ir jiems dėl to labai gerai.

Prieš kūrybinę veiklą, mes dažniausiai susipažįstame, susidraugaujame – tam laiko negailiu. Išgeriame kavos, arbatos ar vyno, nueiname į kokį koncertą, kiną ar parodą. Padiskutuojame įvairiausiomis gyvenimiškomis temomis. Namus supanti gamta leidžia atsipalaiduoti ir susikoncentruoti į kūrybą. Pats procesas, kūno tapymas ir fotografavimas, būna gana ilgas (diena, kartais net pora dienų- patikslina Vilija) ir linksmas. Tai nebūna pabaiga, neatsisveikiname su herojais, ryšys išlieka ir laikas nuo laiko susitinkame, kuriame vėl.

Neslepiate susižavėjimo Islandija, kurioje apsilankėte kurdama savo fotografijas. Kuo ji jus pakerėjo? Kas nustebino labiausiai?

– Islandija mane užbūrė, pakerėjo savo gamta, gyvūnija, muzika, menais, kultūra, kalba, žmonėmis. Joje jaučiausi tarsi sugrįžusi namo- aplink tvyro ramybė, žmonės gėrisi gyvenimu, jo spalvomis, kurios tokios ryškios ir gaivios. Širdis džiaugėsi kiekviena akimirka, kurią praleidau ten, negalėdavau net užmigti, miriau smalsumu, kuo daugiau pamatyti ir išgirsti. Tad naktimis dairydavausi šiaurinių pašvaisčių. Jos išnirdavo iš gilios tamsos ir šokdavo magišką spalvingų šviesų šokį, pripildydamos daugybes žmoniu širdis  šviesa ir šiluma. Didžiulį įspūdį paliko Vatnajokutlio ledynai! Tirpstančios, gigantiškos ledo skulptūros plūduriuojančios smaragdo spalvos lagūnoje, kuri skleidžia įdomius lūžimo, traškėjimo garsus. Stebint ši vaizdą tu nepajunti kaip tavo laikas prabėga. Nuo ankstaus ryto iki sutemų keliaudavome autobusu, dviračiais, laivu, arkliais per ledinę ir ugningą Islandijos salą Atlanto vandenyne .

Kaip vertinate tai, kad žmonės vis labiau nusigręžia nuo gamtos, jos netausoja. Jei taip toliau, kas mūsų laukia? Juk pati pasisakote už ekologišką meną.

– Man labai liūdna ir neramu dėl žmonių nepagarbos gamtai, to žiaurumo, juos derėtų ištremti į mėnulį, o gal net geriau į anti-ekologiškų žmonių koncentracijos stovyklą. Manau, jei neišmoksime draugauti su gamta ir laiku nesiimsime veiksmų, ištaisyti pridarytų klaidų (kurių apstu) – gersime purviną vandenį su kaupu, o juk į tą vandenį patys prispjaudėme. Būutent šiuo metu įkvėpta Chris Jordan filmo „Midway“ rengiame workshop’ą Falune (nedideliame Švedijos miestelyje) apie ekologišką meną. Manau rezultatai bus nuostabūs ir mums pavyks vis labiau plėstis šia tema, pritraukiant daugiau žmonių.

© Vilija Vitkutė

Dar būdama vaikas supratote, kad norite kurti meną. Mokėtės Lietuvoje, vėliau sulaukus 19 metų, galimybių ieškoti išvykote į Švediją. Kuo ši šalis patrauklesnė jaunam kūrėjui?

Galimybės kaip ir tos pačios. Tik čia manau leidžiama daugiau išbandyti, didesnis palaikymas, daug mažiau kritikos, geresnė ekonomika. Be to labai graži, įkvepianti gamta bei čia daug įvairiausių tautybių žmonių, kurie praplečia tavo požiūrį į šį pasaulį.

Lietuvoje reikalai klostėsi ne per geriausiai. Nebegalėjau kurti, tad 2010 metų vasarą išvažiavau gyventi į Švedija. Neturėjau kito pasirinkimo. Pirmą pusmetį buvau pasimetusi, buvo sunku ir liūdna, bet po to pralaužiau ledus ir suradau tai ko ilgai ieškojau. Su didžiule drąsa ir tikėjimu savimi pradėjau vėl kurti, tad įsiliejau į gerą kūrybinį tempą tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.

Tai, kad ne tik fotografuojate, tapote, bet ir piešiate ant kūno, kalba apie jūsų siekį būti universalia menininke. Kokią vietą Jūsų gyvenime užima išsilavinimas? Kokio išsilavinimo reikia norint kurti tokius darbus kaip Jūsų?

– Norint kurti tokius darbus kaip mano, ypatingo išsilavinimo nereikia. Svarbu mokėti dailės pagrindus, daug dirbti, nebūti pavydžiam. Reikia išmokti matyti kitaip, mokėti keistis ir laužyti netinkamas taisykles. Naudinga daug skaityti, domėtis kitais menininkais, klausytis įvairios muzikos, žiūrėti filmus. Turi ne tik daug iš savęs reikalauti, bet kartu duoti sau daugybę įvairių gyvenimiškų bei kūrybiškų išbandymų.

Išsilavinimas  didelės svarbios vietos mano gyvenime neužima. Aš mokiausi Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje 11 metų, pusę metų Kauno dailės gimnazijoje ir Salio Semerio gimnazijoje. Mokslai man niekada gerai nesisekė, gaudavau labai prastus įvertinimus, daug sirgdavau. Tiesa, mokytojai manęs nemėgdavo, morališkai mušdavo, sakydavo “tu laisva menininkė” , “beviltiška”, ” į akademiją tu net nesvajok įstoti” ir t.t Todėl matyt normalu, kad mokytis su tokiais pedagogų nuolatiniais “profesionaliais” raginimais man niekada neatsirasdavo noro. Tad viskas, ką aš mokėjau, buvo kurti, fantazuoti ir daug dirbti ties savo vizijomis. Tikiuosi, laikui bėgant pasenęs sovietinis požiūris į jauną kuriantį žmogų pasikeis ir ateis daugiau šviesių asmenybių, kurie taps pavyzdžiais besiformuojančiai jaunai asmenybei.

Beje, ateityje, planuoju pasisemti naujų įgūdžių Filmo akademijoje JAV.

© Vilija Vitkutė

Šiais metais pelnėte Kultūros stipendiją, tai jau ne pirmas apdovanojimas, nors Jums tik 21eri metai. Ką reiškia gauti apdovanojimą? Koks apdovanojimas Jums būtų didžiausia dovana?

– Jausmas puikus! Be abejo, labai malonu gauti apdovanojimą už gerai atliktą kūrybinį, pedagoginį darbą kultūros sferoje. Tai pat, labai džiugu, kad stipendija buvo pavadinta mano vardu ir tai, kad buvau pripažinta išskirtine menininke Švedijoje – Dalarnoje.

Apie apdovanojimus aš dažniausiai niekada negalvoju (nusijuokė), bet ateityje norėčiau pelnyti Hugo Awards proffesional artist, Academy Awards. Na bet iki to dar toli.

Kokios idėjos šiuo metu knibžda Jūsų galvoje?

– Jų knibždėte knibžda, naktimis nemiegu… Kol kas, visos mintys apie kūno tapybą ir fotografiją. Nuolat suku galvą, kaip padaryti darbus dar geriau, kažka daugiau, nei tiesiog fotografija, tapyba ar menas. Tad ši kartą bandysiu daug daugiau dirbti su rūbais, dekoracija bei filmavimu. Bandysime keltis iš foto studijos ir “pasivaidenti“ su ištapytais kūnais Islandijoje bei po vienas gražiausių vietų Švedijoje. Ir tikiuosi, kad eisime su šiuo projektu toli.

Jei galėtumėte pasirinkti savo nuotraukomis išspręsti bet kokią problemą, kokia ji būtų?

– Šiuo metu į šį klausimą atsakymo nerandu. (Šypteli)

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt